John Cage „Metai nuo pirmadienio. Nauji rašiniai ir paskaitos“ (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2010).
Tai – antroji Johno Cage‘o (1912-1992) knyga lietuviškai (pirmoji, „Tyla“, pasirodė 2003 m.). Abi knygas išvertė rašytojas, kultinio eksperimentinės muzikos žurnalo „Tango“ įkūrėjas Robertas Kundrotas.
Kaip ir pirmoji J. Cage‘o knyga „Tyla“ („Silence: Lectures and Writings“, 1961), „Metai nuo pirmadienio“ („A Year from Monday“, 1967) parašyta mesostichu (gr. μεσος „vidurys“, στιχος – „eilutė“) – stiliumi, kurį labai mėgo kūrėjas (vertikalios eilutės persipina su horizontaliomis eilutėmis jų viduryje). Žinoma, ne visa knyga sukurta mesostichu, esama ir kitokių pasažų, tačiau ne mažiau eksperimentinių. Eksperimentikos tėvas ir psichodelinių grybų žinovas mėgo praplėsti sąmonės ribas, neribodamas savęs. „Metuose nuo pirmadienio“ – J. Cage‘o pamąstymai, paskaitos, parašytos 1961-1967 metais. Jose rasime ir vieno Fluxus kūrėjų Nam June‘o Paik‘o 1965 m. dienoraštį, ir pamąstymus apie dadaistą, siurrealistą Marcelį Duchampą ir dar daug eksperimentikos gurmanams skanių dalykėlių.
„Korėjiečiai, mes lengvai įsigyvename į jūsų kailį, sukurtą, kaip kad jūs, iš nervų ir sąmonės. Nekalti, kodėl mes turėtume iškelti savo anteną? (Mums reikia nedviprasmiškai patirti, ko faktiškai atsisakome.) Ar mes prie to prilipę? Nein. Klausimas: kaip tai veikia? […] Menas ir televizija nebėra du atskiri dalykai. Jie vienodai nuobodūs. Vieno augimas atima kito gyvybingumą (susižinok, kokius tu turi blogus įpročius): vibruojantis televizijos laukas sudaužo mūsų meną į gabalus. Nėra prasmės jų rinkti. Suprask: vieną dieną menininkai kurs su kondensatoriais, varžomis ir puslaidininkiais, taip kaip jie šiandien kuria su teptukais, smuikais ir šlamštu. V. Europos muzika padarė didelę klaidą: atskyrė kompozicijos atlikimą ir klausimą. Panašiai ir spalvota televizija: raudona, žalia, mėlyna. Tačiau abi turi būti tikros (rytietiškai): neatskirtos“ („Nam June Paikas: Dienoraštis“, p. 99-101).
Tiems, kas nepripratęs prie atviro, provokuojančio J. Cage‘o stiliaus ir nėra girdėję jo muzikos, ši knyga arba labai nepatiks, arba (tikėtina) atvers akis. Maestro išmanė paradoksų meną: „Mes esame laisvi kaip paukščiai. Tačiau paukščiai nėra laisvi. Mes įsipareigoję kaip paukščiai, lygiai taip pat“ („Paskaita apie įsipareigojimą, 35“, p. 141).
Eksperimentinės muzikos tėvas pateikia daug įdomių įžvalgų. „Kwang Tse pažymėjo, kad graži moteris, teikianti vyrams malonumus, įšokusi į vandenį tik išbaido visas žuvis“ („Kaip perduoti, spirti, kristi ir bėgti“, p. 163).
J. Cage‘as palaiko voldeniškas idėjas. „Thoreau. Ir dar kartą Thoreau: „Geriausia valdžia yra ta, kuri nieko nevaldo, ir kaip žmonės bus tam pasirengę, jie turės tokią valdžią, kokios norės.“ Jeigu mes mąstome fiksuotu, sustingusiu būdu apie tai, „kai žmonės bus tam pasirengę“, tas „kai“ tampa nepasiekiama ateitis. Tačiau mes gyvename diena iš dienos: revoliucija kyla šią akimirką. […] Konkurencijos atsisakymas. Pasaulinis nušvitimas. Ne pergalės siekiant, tarsi savaime“ („Užsklanda“, p. 198).