Po „Antikristo“ pasirodymo prancūzės Charlotte Gainsbourg pavardė yra linksniuojama dažniausiai per 23 metus trunkančią aktorės karjerą. Kitaip ir negali būti, žinant, kad vaidmuo labiausiai šokiruojančiame 2009-ųjų filme atnešė jai Kanų kino festivalio geriausios aktorės apdovanojimą.
Tačiau retas kritikas skiria pakankamą dėmesį Charlotte muzikai. O be reikalo. Tad iš filmavimo aikštelės keliamės į įrašų studiją, kur kameras keičia pianinas, kur emocijos, visų pirma, kuriamos garsu, o ne vaizdu.
Visų pirma atlikėja, bet ne kūrėja
Jei Charlotte muziką reikėtų įsprausti į tradicinius žanrų rėmus, tinkamiausi terminai būtų dream pop, experimental, electronic. Tačiau „subtilumas“, „rafinuotumas“ ir „moteriškumas“ prie unikalaus skambesio pritrauktų arčiau. Nepamirškime ir dar vieno: „šnabždėjimas“. Atlikėjai kūriniuose dažnai nereikia dainuoti – užtenka prabilti seksualiu balsu, relaksacinis garsų poveikis iškart pasijaučia.
Kita vertus, Charlotte muzikoje pačios Charlotte maža. Muzikinėje karjeroje jai nuolat kas nors padeda, pradedant tėvu, baigiant alternatyvios muzikos guru Beck‘u.. Straipsnio kaltininkė visų pirma yra kitų parašytų natų atlikėja, bet ne jų kūrėja. Ar tai minusas? Ne. Dėl kolobaracijų su talentais, bendras rezultatas tampa tik dar magiškesnis.
Karjeros pradžia – su kraujomaišos šešėliu
Viskas prasidėjo dar 1984-aisiais, kuomet Londone gimusiai, bet Paryžiuje augusiai britų aktorės Jane Birkin ir prancūzų aktoriaus ir dainininko Serge Gainsbourg dukrai buvo 12. Tada dienos šviesą išvydo singlas „Lemon Incest“ – Charlotte tėvo sukurta ir kartu su dukra įrašyta daina. Kūrinys sulaukė kontraversiškų vertinimų dėl žodžių neva šlovinančių pedofiliją ir kraujomaišą.
Taip manančių poziciją dar labiau sustiprino dainos vaizdo klipas, kuriame iki pusės nuogas Serge guli lovoje, o prie jo prisiglaudusi išsigandusi dukra. Sklido gandai, kad „Lemon Incest“ yra autobiografinis kūrinys, kuriame Serge ir Charlotte, dainuodami apie meilę iš tikro turi omeny iškreiptus savo pačių santykius. Tėvas tokias interpretacijas viešai paneigė, o šių metų sausį BBC žurnalistams Charlotte pripažino, kad „Lemon Incest“ buvo viso labo provokacija.
Skandalingasis „Lemon Incest“ klipas:
Po poros metų „Lemon Incest“ atsirado ir debiutiniame Charlotte albume „Charlotte for Ever“. 8 iš 9 albumo dainų autorius – taip pat Serge. Likusios – rusų kompozitorius Matvei Blanter.
Antrojo albumo laukta du dešimtmečius
Prireikė 20-ies metų, kad į karjerą kine koncentravusis Charlotte išleistų antrąjį albumą. Jis vadinosi „5:55“ ir sulaukė didelės sėkmės: parduota daugiau nei 300 tūkst. kopijų Prancūzijoje ir 22 tūkst. JAV, įtakingas amerikiečių muzikos žurnalas „Rolling Stone“ albumo singlą „Songs That We Sing“ išrinko į geriausių 2007-ųjų dainų šimtuką.
Albumo sėkmė – ne be kviestinių atlikėjų pagalbos. Prie „5:55“ dainų kūrimo ir rašymo prisidėjo prancūzų elektronikos duetas „Air“, viena kertinių britpopo figūrų, buvęs „Pulp“ vokalistas Jarvis Cocker ir airių lyrikas Neil Hannon.
Tarp albumo bendraautorių nėra Serge Gainsbourg – Charlotte norėjo atsiriboti nuo tėvo įtakos, įrodyti, kad gali būti pilnavertė solo atlikėja. Būtent dėl to dauguma albumo dainų yra angliškos – kalba, kuria tėvas nedainavo. Nepaisant to, dalis kritikų, pvz. amerikiečių muzikos apžvalgininkai „Pitchfork“, „5:55“ vis tiek tapatino su Charlotte tėvų muzikos skambesiu.
Sėkmingiausias „5:55“ singlas „Songs That We Sing“:
IRM – milžiniška Beck įtaka
2007-ųjų vasaros linksmybės su vandens slidėmis Charlotte galėjo baigtis mirtimi. Iš pirmo žvilgsnio mažas galvos sutrenkimas peraugo į nuolatinius skausmus, kuriuos sukėlė padidėjęs kraujo spaudimas į smegenis. Gydymo metu dainininkė buvo nuolat tikrinama MRI („Magnetic resonance imaging“, – angl.) skeneriu. „Kai mano galva buvo toje mašinoje, aš galėjau pabėgti nuo visko ir galvoti apie muziką, pajausti ritmą“, – viename interviu kalbėjo Charlotte. Būtent gydymo įkvėpta ji ryžosi sukurti trečiąjį albumą, pavadintą IRM (prancūziškas MRI vertimas). Parduotuves šis, tiek išore, tiek vidumi pavyzdingai apipavidalintas įrašas pasiekė 2009-ųjų gruodį.
Tiesa, dėl žodžio „sukurti“, galima ginčytis: visas išskyrus vieną albumo dainą prodiusavo, žodžius ir muziką joms parašė amerikiečių muzikos darboholikas Beck. „Jis duodavo ritmą, o aš dainuodavau. Tada jis pamažu sukurdavo visą dainą, aš prisidėdavau tik keliais tekstais ir dainų pavadinimais“, – apie darbą su Beck kalba Charlotte. „Bet dažniausiai aš pas jį ateidavau su idėjomis, kryptimis ką noriu sukurti“, – prideda muzikantė. Geriausiai Charlotte ir Beck bendradarviavimas jaučiamas pirmajame IRM single „Heaven Can Wait“. Dainos klipą amerikiečių žurnalas „Spin“ įtraukė į 20-ies geriausių 2009-ųjų metų vaizdo klipų sąrašą:
Šiuo metu, pamažu blėstant „Antikristo“ bumui, Charlotte dėmesį skiria muzikai. Visą balandį ji pristatys IRM amerikiečiams ir kanadiečiams – laukia koncertai Portlende, San Franciske, Monrealyje. Tada pertrauka iki birželio, kuomet Charlotte grįš į gimtąją Prancūziją.
Nepaisant visų koncertų, Charlotte Gainsbourg visuomenės akyse visų pirma vis tiek bus aktorė, o ne muzikantė. Tačiau žiūrint „Miego mokslą“, „21 gramą“ ar tą patį „Antikristą“, nereikėtų užmiršti, kad talentinga mergina ekrane moka ne tik vaidinti – dainuoja ji ne ką prasčiau, savo balse įkūnydama eleganciją, moterišką trapumą ir prancūzišką rafinuotumą.