Fotografuojanti būsima menotyrininkė Paulina

Ji, kitaip nei daugelis fotografuojančių, visai nebijo ir pati stovėti prieš objektyvą, įkvėpimo semiasi iš sapnų ir mano, kad pasakymo per vėlu niekada nebūna. Susipažinkime iš arčiau su dar vienu Laikas.lt talentu – fotografe Paulina.

Trumpai papasakok apie save

Esu Paulina Vaitkevičiūtė, jau septynis mėnesius besipraktikuojanti tapti menotyrininke bei pritapti Kaune. Prieš šį išbandymų laikotarpį gimiau ir augau Šakiuose (ten išbandymų buvo mažai). Pati manau, jog geriausiai ir kaip niekas kitas moku būti viena. Blogiausiai sekasi kalbėti prieš auditoriją. O ten, kažkur per vidurį, užsiimu fotografija.

Taigi fotografija – mėgiamiausia tavo kūrybos sritis? Kada ja susidomėjai?

Pati dažniausia mano kūrybos sritis, kuria džiaugiuosi labiausiai – sapnai. Sugeneruotus ir jau išgulėtus juos kiekvieną dieną pateikiu išklausyti savo artimiausiems žmonėms. Tikiu, jog jei sugebėčiau tapyti, tai toliau apie fotografiją net nekalbėčiau. Su ja pažindintis pradėjau maždaug prieš 5 metus. Visai atsitiktinai ir „iš dyko buvimo”. Pradžių pradžioje labai mokėjau fotografuoti gėlytes ir peizažus. Dabar jau nebe taip moku. Kodėl užsiimu būtent šia veikla, man pačiai gana sunku atsakyti!.. Ko gero, kai žmogus nemoki nei šokti, nei valgyt gaminti, nei gėlių auginti, pasidaro visai patrauklu fiksuoti, kaip tai daro kiti. Norėtųsi kalbėti apie savirealizaciją, savęs išreiškimą, bet nežinau, ar tai man suteikia

fotografija. Jei jau reikėtų įmantresnių žodžių, TAI man – relaksacija. Atsikvepi žmogus, pavaikštai, pamatai gražių dalykų. Labai daug pliusų.

Kur galima rasti tavo darbus?

akmenais.deviantart

Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?

Smagiausia fotografuoti žmones. Save. Draugus. Praeivius. Tačiau turiu ir asmeninį fotomodelį, kuris per paskutinius metus tapo gan profesionaliu ir atviru mano idėjoms. Antanas Vaitkevičius yra didelis šaunuolis ir mano senelis. Smagus dalykas tas, kad nuotraukos, kuriose nufotografuotas jis – labiausiai visų vertinamos. Kartais fotografuoju ir gamtą. Tai labai atpalaiduoja.

Kas sunkiausia?

Fotografijoje esu nevykėlė techniniuose reikaluose. Visiškai nenusimanau fotoaparatuose, jų nustatymuose ir panašiuose dalykuose. Todėl turiu tik rimtai atrodančią muilinę ir fotografuoju automatiniu rėžimu. Labai paprasta, nes tereikia paspausti vieną mygtuką. Fotografuojant juostiniu fotoaparatu, pasitelkiu „tegul bus šitaip” techniką…O gyvenime sunkiausia išmokti garsiai švilpti.

Kas tau suteikia įkvėpimo?

Mane įkvepia gera literatūra, muzika ir filmai. Labai dažnai žmonių poelgiai ir išsakytos mintys. Niūrus oras. Dokumentika apie karą. Skanus maistas. Televizija ir internetas. Visa tai susiguli ir atkeliauja impulsas.

Ar turi mėgstamiausią fotografą?

Žaviuosi dviem fotografais, kurie tarpusavyje yra visiškai skirtingi. Pirmasis iš jų prancūzas Gilbert Garcin. Šis fotografijos iliuzionistas mane žavi savo lakoniškomis idėjomis ir sąmoju. Menininkas pradėjo kurti sulaukęs 65 metų. O tai, velniai rautų, vis primena man, kad niekam dar nėra per vėlu! Antrasis, dalinai mano kraštietis, Rimaldas Vikšraitis. Šiurpi kaimo realybė, alkoholis, smurtas ir nuogybės. Jo fotografija geras smūgis į veidą. Kiekvienam.

Ar yra dalykų, kurių nesutiktum fotografuoti?

Esu gan atviras žmogus, tad manau sutikčiau fotografuoti beveik viską. Tik, kitaip negu seksualios merginos iš „C.S.I”, negalėčiau fotografuoti žudynių vietos. Ir reportažo iš mėsos cecho negalėčiau
padaryti. Nes čia labai panašu.

Daugelis tavo nuotraukų nespalvotos. Pirmenybę teiki juodai baltai fotografijai?

Negalėčiau būti 100 % vienos ar kitos krypties šalininkė. Kartais pačios spalvos kalba už visą nuotrauką, o kartais tik prigesinus jas, kadre atsiranda gilesnis pajautimas. Būtent šiuo metu pajaučiau potraukį nespalvotai fotografijai. Gal tai tų pačių Garcin ir Vikšraičio įtaka, nes šie vyrukai renkasi būtent juodai baltą fotografiją. Tačiau kam save statyti į rėmus? Kuo mažiau taisyklių, tuo laisvesni sprendimai.