Kol pasaulio žiniasklaida vis dar kelia sumaišties debesis dėl Japoniją ištikusios nelaimės, Laikas.lt ėmė ir pakalbino Juliją Karavajevą, prieš gerą pusmetį iš ten parvykusią ir be jokios baimės labai greitai besiruošiančią sugrįžti atgal.
Tad Jūsų dėmesiui: mokslai Japonijoje, darbštūs ir garbingi šios šalies gyventojai bei pati Julija.
Kaip atsidūrei Japonijoje?
Esu menotyrininkė ir po bakalauro išvažiavau į Japoniją studijuoti pagal mainų programą to, kas mane visuomet labiausiai domino – japonų tušo tapybos.
Kiek žinau, be konkurso ten nepateksi. Ar daug buvo norinčių mokslus tęsti Tekančios Saulės šalyje?
Sąlyginai nedaug, nes tenykštė kultūra labai specifinė ir studijas Japonijoje renkasi labai motyvuoti žmonės. Juolab, kad vykstant atrankai buvo reikalingos bent minimalios japonų kalbos žinios.
Koks yra pačių japonų požiūris į mokslą? Ar ten sunku įstoti į universitetą?
Taip, tikrai labai sunku, todėl japonai labai daug mokosi mokykloje. Universitetas taip pat pasirenkamas itin atsakingai, nes kiekviena aukštoji mokykla turi savo vardą, kuris daug pasako ir apie tą, kuris nusprendė mokslus tęsti būtent čia. Priešingai nei Lietuvoje, pasirinkta mokymosi įstaiga ir specialybė tau beveik 100 proc. garantuoja darbą. Atsiradus laisvai vietai, konkretaus profilio kompanijos kreipiasi į reikiamus specialistus ruošiantį universitetą, o studentai užsiima kokybiškų gyvenimo aprašymų (CV) ruošimu. Dar nebaigę mokslų studentai paprastai jau žino, ką veiks ilgus metus po Universiteto baigimo, mat dažnai keisti darbovietę ten nepopuliaru.
O kaip linksminasi studentai Japonijoje?
Patys japonai pirmus studijų metus dažnai turi šiokį tokį darbą, kurių „užuotis“ – sutaupyti pinigų kelionėms. Visi yra girdėję anekdotų apie minias japonų turistų, nepaleidžiančių iš rankos fotoaparato ar kameros. Tą labai nesunku paaiškinti, kai žinai, jog senatvė ir pirmieji studijų metai – bene vienintelė proga pamatyti svečias šalis. Juk tiek prieš įstodami į universitetą, tiek jį baigę šios šalies žmonės yra be galo užsiėmę. Kitas būdas atsipalaiduoti, be abejo, yra karaokė. Na, o tokie atvykėliai, kaip aš, linksminasi keliaudami po šalies gamtą, parkus, muziejus, teatrus…
Kuriam laikui buvai grįžusi į Lietuvą ir štai – vėl išleki. Ko pasigedai Lietuvoje? Ar yra tokios japonų ir jų kultūros savybės, iš kurių siūlytum pasimokyti savoj šaly likusiems tautiečiams?
Galbūt atidumo kitiems. Japonai yra labai socializuota visuomenė, kurioje komandinis jausmas užima be galo svarbią vietą. Jie nuo mažų dienų yra mokomi gerbti kitą ir savo elgesiu neužgauti esančio greta. Kartu su tuo ateina ir garbės suvokimas. Jie jaučiasi atsakingi ne tik už savo asmeninę reputaciją, bet ir už visos bendruomenės ir šalies. Deja, kartais tai įgauna ir neigiamą atspalvį. Besistengdami žengti koja kojon su savo komanda, išlaikyti prestižą ir netapti, paprastai tariant, „stabžiu“, japonai kartais neatlaiko. Atsižvelgiant į tai ir į nežmoniškus darbo krūvius, nesunku suprasti, kodėl šioje šalyje toks aukštas savižudybių skaičius. Beje, nereikėtų manyti, kad šia problema yra nesirūpinama. Priešingai, pastaruoju metu vyksta labai daug seminarų, paskaitų ir pan., padedančių išvengti tokių nelaimių. Japonai taip pat turi dar vieną savybę, kurios be galo trūksta mums – net ir sunkiausiomis minutėmis jie sugeba neverkšlenti, greitai ir protingai spręsti iškilusias bėdas. Žavi, kad net esant ekstremaliai situacijai visi kantriai ir sąžiningai stovi išsirikiavę eilėje pagal ant žemės kreida nubrėžtą liniją, kol gaus savo vandens ir maisto davinį.
Be ko, tavo nuomone, negalėtų gyventi tikras japonas?
Be ryžių virimo aparato (juokiasi, aut. past.)! Juokas juokais, bet ryžiai tikrai vaidina vieną svarbiausių rolių Rytų šalyse, ypač Japonijoje. Savo buities be šio daikto jie negali įsivaizduoti lygiai taip, kaip mes savosios be kokios nors duoninės. Beje, tokį ryžių virimo įrenginį galima įsigyti ir Lietuvoje. Kad jau įlindom į virtuvę, tai paminėsiu, jog nieko skanesnio, nei tradicinis japonų maistas, iki šiol nesu ragavusi. Tai, kas pas mus vadinama rytietiška, japoniška virtuve, nė iš tolo neprilygsta tam, ką gali gauti pačioje Japonijoje. Net ir be galo populiarūs užpilami makaronai ten yra tikrai labai skanūs, tad ką jau kalbėti apie ryžių sumuštinius, suši ar kitas gėrybes.
O ar bandei gamintis ką nors lietuviško, vaišinti tokiais patiekalais bendrakursius?
Labai norėjau pasigaminti šaltibarščių, nes vasaros klimatą ten ištverti tikrai labai sunku. Bet, deja, kaip ir reikėjo numanyti, rūgpienio ten nė kvapo. Burokėlių, beje, taip pat. Bet pavaišinau kolegas varškėčiais – visiems labai patiko.
Šiuo metu vis dar netyla kalbos apie Japoniją ištikusią nelaimę. Numanau, jog tenka daug bendrauti su draugais, likusiais ten. Kaip jie žiūri į šiuos įvykius? Kaip tai palietė tave ir tavo kelionės planus?
Tiesa sakant, japonai yra labai nusiminę dėl tendencingo blogų žinių skleidimo. Jie mano, kad užsienio spauda elgiasi nesąžiningai, kalbėdama tik apie tragedijos mastus, bet visiškai ignoruodama sėkmingas šalies pastangas atsistatyti. Didžioji dalis žmonių ten gyvena normalų gyvenimą ir stengiasi į kylančias problemas žiūrėti racionaliai, be panikos. Lygiai tas pats ir su ten studijuoti atvykusiais užsieniečiais – tie, kurie po minėtų įvykių išvyko iš šalies, daugiau tą darė dėl artimųjų, nes patys į problemą žiūrėjo gana ramiai. Kas liečia mane, tai vienintelis nepatogumas buvo tas, kad kelioms savaitėms teko nukelti kelionės laiką. Daugiau – nieko. Dabar tiesiog nekantrauju ten vėl sugrįžti!
Trumpa Julijos viešnagės Japonijoje statistika:
- Bilietas į vieną pusę kainuoja apie 2000 lt.
- Dideliam mūsų pašnekovės nustebimui, daugelio maisto produktų ir būtiniausių buities prekių kainos nuo lietuviškų beveik nesiskiria.
- Norėdami paragauti tikrų japoniškų suši, tą galėsite padaryti kišenėje turėdami 20 – 25 lt.
- Daugiausia išlaidų tenka viešajam transportui ir gyvenamo ploto išlaikymui. Kambarys bendrabutyje, kuriame Julija gyvena viena, kainuoja apie 1000 lt/mėn.
- Nuvykę studijuoti paprastai pirmus mėnesius mokysitės tik japonų kalbos. Be to dar tikriausiai užsirašysite į kokį nors būrelį, kurie yra labai populiarūs. Julija laisvu laiku lankydavo kaligrafijos užsiėmimus.
- Atstumas nuo studentų bendrabučio iki universiteto paprastai yra nemažas, tad teks sėsti į populiariausią transporto priemonę, traukinį, ir riedėti geras 50 min.
Kalbėjosi Aistė Bimbirytė
Nuotraukos J.Karavajevos
