Gatvės vaikų likimus pakeisiantis projektas (Foto)

Praėjusią savaitę, balandžio 12 d., pirmą kartą buvo minima Tarptautinė Gatvės vaikų diena. Tai projektas, skirtas daugiau nei 60 pasaulio šalių gatvėse miegantiems, dirbantiems ar tiesiog čia daug laiko praleidžiantiems vaikams.

Pagrindinis jo tikslas – padaryti taip, kad gatvėms vaikams taip pat galiotų Jungtinių Tautų konvencijoje minimos prigimtinės vaikų teisės, padedančios vaikui jaustis saugiam, turėti tokį pat balsą, kaip ir tiek vaikai, kurie negyvena gatvėse.

„Telegraph.co.uk“ žurnalistas Gillas Martinas praleido dieną su Delio (Indija) gatvėse gyvenančiu keturiolikmečiu Deepchandu. Spaudos atstovas tik norėjo įsitikinti, ar pasauliui iš tikro buvo naudingas Tarptautinės gatvės vaikų dienos paskelbimas. Panašu, kad taip…

„Apie penktą ryto palikau savo viešbutį ir patraukiau susitikti su Deepchandu. Būtent tokiu laiku jį kas rytą iš miego po atviru dangumi pažadina alkis. Ignoruodamas savo gurgiantį pilvą berniukas į ką tik jam antklodę atstojusį maišą renka įvairiausias šiukšles. Nunešęs rastą turinį į supirktuvę jis gauna pakankamai rupijų pusryčiams.

Deepchandas dabar turi rūpesčių dėl „gyvenamosios“ vietos. Apleistose statybose, kuriose jis gyveno iki šiol, bus pradedama įrenginėti mašinų stovėjimo aikštelė. Nors berniukui tik keturiolika, jis turi gaują bendro likimo draugų, su kuriais ieškosis kitų nakvynei skirtų griuvėsių.

Vaikštant po apleistus pastatus, Deepchandas man pasakoja, kaip jo devynmečio atsisakė mama. Sulaukus 11 metų jį susigrąžino tėvas, greit miręs nuo alkoholizmo. Mama buvo nevienintelė, kuri mušė Deepchandą, mokytojai, policija taip pat tai darė.

Berniukas metė valstybinę mokyklą, nes mokymąsis ten tiesiog nederėjo su gyvenimu gatvėje. Visai neseniai Deepchandą atrado draudimo kompanijos „Aviva“ įsteigtos gatvės mokyklos mokytojai. Dienos centre kasdien pradėjęs lankytis Deepchandas pademonstravo savo talentą piešti. Ir mums sėdint gatvėje jis ima mano užrašų knygutę ir nupiešia žmogų. „Tai jūs. Tik nelabai gražiai nupiešiau. Kai būsiu dienos centre, padarysiu geriau“, – paaiškina naujasis draugas.

Nepaisydamas savo chaotiškos benamio kasdienybės, Deepchandas svajoja apie būsimą šeimą – žmoną ir tris vaikus. Norėtų, kad viena iš jų būtų mergaitė, o likusieji berniukai. Deepchandas man parodo ant savo rankos ištatuiruotą vardą „Sapan“. Tai mergina, su kuria jis jaučiasi toks artimas, kaip su niekuo kitu.

Deepchandui įdomu, kaip mano šalyje, Anglijoje, tuokiamasi, kaip vyrai susiranda žmonas.
Jis netgi pasidalina savo baimėmis – jam labiausiai baisu susirgti, nes tada nebegalės dirbti, o tai reiškia, neturės ko valgyti ir mirs.

Kartu su Deepchandu apsilankome dienos centre, kur švenčiama induistų šventė Holi. Čia visi mokytojai, lankytojai ir vaikai tradiciškai dažosi veidus spalvotais milteliais. Švelniais žaliais ir rožiniais veidais nusifotografuojame drauge su Deepchandu. Kai grįšiu namo, pasikabinsiu nuotrauką virtuvėje greta kitų. Pažadu Deepchandui atsiųsti savo namo fotografiją.

Dienos pabaigoje paprašau Deepchando perduoti žinutę pasaulio vaikams: „Aš esu žmogus, kaip ir jūs. Aš valgau, kaip ir jūs. Aš gyvenu, kaip ir jūs. Jūs nesate gatvėje, bet aš esu. Tačiau didžiausia mano klaida ta, kad aš mečiau mokyklą. Dabar mano didžiausia svajonė – baigti ją, susirasti gerą darbą, turėti didelį kompiuterį ir būti gerbiamam kitų, nes aš taip pat gerbiu visus žmones.“

Projektu „Tarptautinė gatvės vaikų diena“ siekiama įrengti kuo daugiau įvairių dienos centrų, gatvės mokyklėlių ir didinti gatvės vaikų užimtumą, juos mokyti, auklėti ir padėti jiems jaustis rūpymiems ir saugiems.

Tarptautinio projekto „Gelbėkit vaikus“ vienas savanorių pasakojo, kad vaikai atėję į mokymosi centrus jaučiasi labai laisvai, dažnai elgiasi kaip laukiniai, šūkauja, mušasi. Jiems negalima iš karto imti nurodinėti, jų drausminti, nes tai jie ignoruos ir daugiau nebeateis. Per kelis mėnesius tokie vaikai įgija pasitikėjimą vieni kitais, mokytojais, ima suvokti dienos centro paskirtį, pasineria į jo veiklą.

Gatvėje atsidūriusiųjų istorijos gan žiaurios. Atliktų įvairių tyrimų duomenimis vaikai išeina į gatves, nes čia jie jaučiasi saugesni nei namuose. Narkotikų ir alkoholio vartojimas, dažniausiai tampa problemų sprendimo būdu. Tokiems vaikams galima padėti. Svarbiausia jų nenuvertinti, kaip negabių ir negalinčių mokytis, tada jiems pavyks išsigelbėti. Štai keli tokie pavyzdžiai:

Banwariui 12 metų, dar kūdikystėje jis neteko motinos, o jo tėvas serga tuberkulioze ir guli ligoninėje. Dieną, vietoj to, kad eitų į mokyklą, jis chna dažais turistams ant rankų piešia įvairius simbolius. Taip užsidirba pinigų maistui. Naktis leidžia šalia traukinių stoties esančiuose griuvėsiuose. Neseniai jį gatvėje pastebėjo viena iš dienos centro mokytojų ir atsivedė jį čia.
Glazge (Škotija) gyvevančiai Kierai – 19 metų. Būdama girta, ji neseniai susilaužė rankos riešą ir taip pateko į dienos centrą. Jos tėvas priklausomas nuo heroino ir sėdi kalėjime, o mama nuolat girtauja. Ji ir išmetė Kierą iš namų. Kaip pasakoja pati mergina – ji yra mačiusi ne vieną žmogžudystę, daugybių kovų, kurios pasibaigdavo peilio dūriais, pati pardavinėjo narkotikus, o kas vakarą gerdavo taip smarkiai, kad nebepaeidavo ir miegodavo ten, kur nugriūdavo. Dabar dėka projekto „Tarptautinė gatvės vaikų diena“ vykdytojų Kiera dirba sporto trenese „Gatvės lygos klube“. Čia ji sutiko begalę panašaus likimo vaikų. Pavyzdžiui, Simoną, kuriam dabar 21, tačiau jis ilgą laiką gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, kuriuos vėliau iškeitė į sportą.

Visame pasaulyje yra labai daug gatvėse gyvenančių vaikų, kurie čia atsidūrė dėl įvairiausių priežasčių. Jie nelanko mokyklos, pasiduoda smurtui ir įvairioms priklausomybėms. Tikėkimės kitų metų balandžio 12 dieną, minėdami Tarptautinę gatvės vaikų dieną, galėsime pasidžiaugti pagerėjusia gatvėje gyvenančių vaikų situacija.