„Per gyvenimą patyriau daug baisių dalykų, kai kuriuos netgi iš tikrųjų.“ (Mark Twain)
Mirksintis žymeklis ir tuščias „Wordo“ lapas po juo. Stebiu, reflektuoju. Suprantu, kad viduje kyla nerimas. Ar pavyks ir šį kartą parašyti straipsnį, kurį spausdins? Ar nenuvilsiu savęs, atitiksiu išsikeltą standartą? Atsakymus sužinosiu per kelias artimiausias valandas. O tai, kad žodžiai pradėjo virsti tekstu, ramina. Mažiau energijos turiu mintims apie ateitį, nes daugiau jos skiriu tiesioginiam darbui dabartyje – rašymui.
Kas yra nerimas?
Jei suranguotume visas emocines būsenas pagal tai, kaip sunku jas ištverti, tai nerimas atsidurtų arba pačioje viršūnėje, arba netoli jos. Nerimas kaip ir kitos emocijos skatina mane veikti. Baimė skatina bėgti ar pasitraukti, pyktis – pulti, laimė – apsikabinti artimą, dėkoti, dalintis. Nerimas gali duoti impulsą daugybei veiksmų: besaikiam pirkimui, valgymui, taupymui, sportavimui, sveikatos tikrinimui ir t. t. Tačiau būtent dėl to, kad nerimas atėjo į mano vidinį pasaulį, nereikia skubėti kažką daryti. Daugelis mūsų veiksmų gali būti nukreipti tik į tai, kad nerimo išvengtume, ir net nespėję suprasti, iš kur jis atsirado.
Tad kas yra nerimas? Sugalvojau šitaip: nerimas – tai būsena, atspindinti mano polinkį fantazuoti apie nesaugią ateitį. Manau, kad visas mano patiriamas nerimas yra dėl ateities. Jei nustočiau galvoti apie tai, kas blogo man nutiks ateityje, nustočiau nerimauti išvis.
Dabartyje tėra poreikiai – maisto, švaros, šilumos, artumo, pramogos, poilsio, darbo ir visokie kitokie. Ramiai sėdžiu, pajaučiu poreikį ir žinau, ką turiu daryti: ar valgyti, ar praustis, ar eiti į pirtį, apkabinti draugę, nueiti į kiną, pailsėti, padirbėti. Paprasta.
Fantazijos apie ateitį visada ir yra tik fantazijos, nes ateitis tampa tikra tik pavirtusi dabartimi. Fantazuodamas galiu labai nuklysti (pagal M. Twainą, patirti daug baisių dalykų ne iš tikrųjų): ne juokais save išgąsdinti, sugalvoti košmariškus gyvenimo scenarijus, pačius blogiausius situacijos variantus.
Pavyzdžiui, užsidegus raudonai šviesai stabdydamas mašiną girdžiu keistą stabdžių cypimą, kurio anksčiau negirdėjau. Ką tai galėtų reikšti?
1. Tuoj skils pusiau stabdžių diskas, nesuvaldysiu mašinos, versiuosi tris kartus ore, išlėksiu pro langą, tris kartus apsiversiu kūlvirsčiu ore ir nusileisiu į užterštą Nemuną.
2. Nieko ypatingo nereiškia.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Daugkartinis „Tour de France“ čempionas Lance‘as Armstrongas savo biografijoje vaizdžiai aprašo tą vakarą, kai sužinojo, jog serga sėklidžių vėžiu. Jau kurį laiką jautęs skausmus, jis atsikosėjo krauju ir tik tada sugalvojo, kad reikia lėkti pas gydytojus. Iki tol galvojo, kad juntami simptomai tėra ilgo sėdėjimo ant dviračio sėdynės pasekmė. Gerai, kad Lance‘as pasveiko, nes sunerimo dėl savo sveikatos išties vėlokai.
Išeitų, kad nerimas padeda man apsisaugoti nuo pavojų. Interpretuodamas realius dabarties reiškinius (stabdžių cypimą, skausmą) ar fantazuodamas apie ateitį, aš bandau apsisaugoti nuo galimų pavojų, užbėgti jiems už akių. Skiriasi tik žmonių nerimastingumo lygis. Vienas jautriai reaguoja į menkiausią variklio skleidžiamo garso pakitimą, kitas sureaguos tik tuomet, kai mašina nebeužsikurs. Pirmasis galbūt užbėgs nelaimei už akių ir sutaupys pinigų remontui, tačiau patirs daug daugiau nerimo…
Kaip nerimauti efektyviau?
Puikų neefektyvaus nerimavimo pavyzdį radau Andy Warholo autobiografijoje: „Visi turime problemų, bet esmė yra nesukurti naujos problemos iš savo dabartinės problemos. Pavyzdžiui: aš neturiu pinigų, jei dėl to jaudinsiuos, tai po kiek laiko turėsiu skrandžio opą ir vis tiek neturėsiu pinigų.“ Kitaip tariant, turėjau vieną problemą, netinkamai ją sprendžiau ir sukūriau dar vieną.
Efektyviai nerimauti – tai sugebėti sutelkti dėmesį į problemos sprendimą, bet ne į nerimo slopinimą. Nerimas yra nemaloni būsena, sunkiai pakeliama, norime kuo greičiau jos atsikratyti: geriam, „užsimirštam“, bėgam, „atsijungiam nuo darbinių rūpesčių“ ir visaip kitaip bandom išvengti nerimo. Tikroji ramybė ateina ne išvengus problemos, bet ją išsprendus. Kol problema neišspręsta, rūpinamės ir jaudinamės; kai ją išsprendžiame, rūpestis ir jaudinimasis baigiasi savaime, nes paprasčiausiai nebelieka kuo rūpintis. Jau pasirūpinome iki galo.
Aš pats esu iš tų jautresnių. Į ištinusias ir skaudančias sėklides sureaguočiau daug anksčiau, nei tai padarė Lance‘as. Baigiu ilgalaikę asmeninę terapiją ir pamąsčiau, kad vienas iš didžiausių pasiekimų buvo suvokimas, kad galiu nerimauti kitaip, efektyviau. Seniau savo gyvenimą labai apsunkindavau nusikreipimu į ateitį. Atidėdavau jai pinigus („pirksiu būstą“), aukodavau laisvalaikį („reikia paplušėti iš peties ir įgyti išsilavinimą, kur čia ilsėsies“), laukdavau, kol būsiu tinkamai pasirengęs kažkam (mašinai, vestuvėms, darbo keitimui).
Kuo nesaugesnę matydavau ateitį, tuo labiau susiverždavau dabartyje, o susiveržus ta ateitis atrodydavo dar nesaugesnė… Užburtas ratas. Vis labiau nusikreipiant į dabartį gyvenimas pradėjo lengvėti. Ateityje poreikių yra labai daug, o dabartyje jie labai konkretūs. Tereikia prisėsti ir pagalvoti, ko man reikia dabar? Maisto, šilumos, artumo, žinių? Iš vidaus atkeliauja atsakymas ir jau žinai, ką turi daryti. Jei prisėdi ir bandai sugalvoti, ko tau galbūt reikės ateityje, visada susiduri su simuliakrais, metaforomis ir spėjimais. Būtent dėl to dabartis yra tikra, o ateitis – simuliacinė. Dabartinis mano noras suvalgyti kepsnį yra 100 kartų svarbesnis nei atidėti pinigai pensijai, kuri bus už 30–40 metų. Jei nustosiu valgyti kepsnius, manote, sulauksiu pensijos?
Taigi, efektyviai nerimaujame tada, kai susitelkiame į dabartį.
Iš esmės visas straipsnis buvo trumpai sudėtas jau pačioje įžangoje: kol mirksi žymeklis ir lapas tuščias – nerimauju, nes nežinau, kas bus. Kai pradedu rašyti ir pradedu spręsti problemą, dėl kurios kilo nerimas, nerimauti nustoju, nes neturiu tam laiko. Dirbu ir sprendžiu problemą, rūpinuosi. Kai parašau straipsnį ir išsiunčiu jį redaktorei, rūpestis baigiasi, kartu su juo ir nerimo nė kvapo…
Psichologas Timas Petraitis
