Prieštaringai vertinamoje erdvėje – „Fluxus ministerijoje“ – šį birželį, liepą ir rugpūtį Užupio teatras kartu su gerai žinoma režisiere Rita Urbonavičiūte pristato jausmingiausią visų laikų lietuvišką dramą – „Mėšlungis“.
Spektaklis, pastatytas pagal lietuvių literatūros klasiko Kazio Sajos tragediją „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“, nustebina netikėtu jautrumu, iki sielos kraujų raižo abejingą šiuolaikinio žmogaus kasdienybę. Skaudi Elijos ir Vytauto Kentros meilės istorija suteikia žiūrovams galimybę pamąstyti ir pajausti save pačius, savo likimą ir atmerktomis akimis apsidairyti aplinkui.
Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais
Skandalingasis „Užupio teatro“ spektaklis apie meilę ir katarsį, ištikimybę ir išdavystę, švelnumą ir mirtį dar kartą grįžta į vietą, kurioje gimė – „Flux ministerijos“ sceną Vilniaus širdyje. Šis spektaklis – tarsi ryškus sapnas apie tai, kaip mes negalime savęs pakeisti. Pasikeitus aplinkybėms mes vis vien išliekame savimi net ir blogiausiomis prasmėmis.
K. Sajos tragedijoje „Mėšlungis“ stiprus meilės motyvas. Tačiau tik kaip priemonė atskleisti ribotiems mūsų socialiniams santykiams, statiškiems moters ir vyro vaidmenims šeimoje. K. Sajos veikėjai – Elija (ją galėtume vadinti lietuviškuoju V. Šekspyro Ofelijos atitikmeniu) ir Vytautas Kentra – neseniai santuokos įžadus priėmę jaunuoliai, pjesėje įkūnija Sizifo vaidmenį. Niekaip nesugebantys užridenti savo akmens, pakeisti savo santykių situacijos – vis krenta žemyn į nesusikalbėjimo, vienatvės, gailesčio sau ir neapykantos kitam liūną. K. Sajos tragedijos veikėjai įkalinti savo pačių santuokoje – kalėjime, kurio sienų nė vienas nebeįstengia nugriauti. Mėšlungis pjesėje – ne tik santykių metafora, tai būsena, einanti su mumis iš kartos į kartą.
Režisierė R.Urbonavičiūtė apie „Mėšlungį“:
Statyti „Mėšlungį“ pasirinkau ne atsitiktinai. K. Saja – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūriniai yra atviri, jausmingi, turintys plačią potekstę, ir, svarbiausia, tebėra aktualūs šiandien. Tikros tiesos, kad ir kokios jos būtų skaudžios, nesikeičia. Jos kaip brydė tęsiasi iš kartos į kartą, primindamos mums mūsų silpnumą. Norisi suprasti, kada žmonės iš tikrųjų patiria tragediją, kaip mes paveikiam kitų žmonių likimus, kas slypi už vienas kitam išsakytų žodžių. Juk tikras ir žmogiškumu pilanvertis žmogus gimsta vėliau negu gimsta fiziškai ir miršta anksčiau negu jį ištinka fizinė mirtis.
Statydama šį spektaklį nesivadovavau principu „menas menui“. Man labiau priimtinas šiuolaikinio teatro santykis su žiūrovais. Pritaikyti pjesę šiuolaikiniam žmogui ir stengtis kalbėti jausmų kalba. Mėgstu rizikuoti ir ieškoti sunkiau apibrėžiamų dalykų išraiškos scenoje. Spektaklyje klasika persipina su moderniųjų technologijų raiška. Einama ne tik per tekstą, bet ir vizualumą.
Įkūnyti Elijos ir Vytauto Kentros personažus pasirinkau dar jaunus, tačiau su didžiausiu kraštutinumu savo vaidmeniui atsiduodančius aktorius”.