Pirmoji oficiali anoniminių lošėjų draugija Lietuvoje susikūrė 2001 metais, o mūsų pašnekovas, kurį galime pavadinti Artūru, jai priklauso jau šešti. Lygiai tiek pat laiko jis nelošia. Prieš tai lošimai buvo neatsiejama ir, greičiausiai, liguista jo gyvenimo dalis daugiau nei penkiolika metų…
Portalas Laikas.lt kalbasi su anoniminių lošėjų draugijos nariu Artūru (vardas pakeistas aut.past.).
Visų pirma, remiantis Jūsų patirtimi, kur turėtų būti atskaitos taškas, nuo kurio reikėtų susimąstyti, kad lošimai jau nėra tik pramoga, o ir priklausomybė?
Kai lošimai sukelia daug problemų įvairiose gyvenimo srityse: finansuose, šeimoje, darbe ir panašiai. Iš kitos pusės – labai geras indikatorius yra mintys “nebenoriu lošti, lošiu paskutinį kartą, daugiau nebelošiu…”, tačiau vis tiek einama lošti.
Kai kada pasigirsta nuomonė, kad pralaimėjus tam tikrą pinigų sumą – tikrai nepriprasi, nenorėsi arba labiau pagalvosi prieš eidamas lošti dar kartą. Kitaip tariant, laimėti yra pavojingiau. Ar tokia nuostata teisinga?
Manau, kad tokia nuostata gali būti teisinga, nes ypač pradžioje tikėjimasis išlošti dažnai yra labai stiprus stimuliatorius, o tikėtis leidžia patirtis “juk tą kart išlošiau tokią sumą pinigų! Tikiuosi, ir šį kart taip bus!” Deja, lošimo sistema yra sukurta taip, kad didžioji dalis pinigų lieka lošimų organizatorių rankose. Tačiau paradoksas, o gal ir ne, yra tai, kad lošėjas labiau linkęs prisiminti tuos atvejus, kai išlošė, labai dažnai pamiršdamas pralošimus, kurių būna gerokai daugiau, nei išlošimų. Yra daug atvejų, kai žmonės “užsikabina” ir pralošę. Tai tik įrodo, kad lošėjams pinigai nėra svarbūs – svarbiausia pats lošimo procesas, o pinigai yra tik priemonė.
Dažnai kalbame apie lošimų priklausomybę, kuri prasideda prie kazino lošimų stalo, bet juk egzistuoja ir įvairios kitos lošimo alternatyvos – SMS žaidimai, internetiniai lošimai, lažybos ir kt. Jūsų nuomone, ar šie lošimo būdai skiriasi tiek savo esme, tiek galimomis pasekmėmis nuo „įprasto“ kazino klube?
Lošimo esmė yra ta pati, tik formos yra šiek tiek kitokios. Pralošti visais būdais galima labai daug pinigų. Beje, iš pažiūros nedideli statymai trumpųjų žinučių žaidimais gali pereiti į didesnius statymus, kitokiose lošimo formose: lažybose, aparatų salonuose ar kazino. Nuo lošėjo neatsiejama būsena yra įtampa, o su laiku ją palaikyti reikia didesniais statymais, o ir įtampos “siekiama” vis didesnės. Čia galėčiau palyginti su priklausomybe nuo narkotikų. Kiek žinau, daugelis narkomanų pradėjo nuo nekalto žolytės parūkymo, tačiau, laikui bėgant, dozės reikia vis didesnės, todėl pereinama prie stipresnių narkotikų.
Ar žmogaus polinkį lošti ir būti priklausomu nuo to lemia tik psichologinės ar ir kitos aplinkybės?
Manau psichologinis aspektas jau būna sąlygotos kitų įvairių aplinkybių. Tai gali būti ir paveldimumas, ir santykiai šeimoje, sugebėjimas arba nesugebėjimas bendrauti, sugebėjimas stebėti ir vertinti save bei aplinką ir dar daug visokių aplinkybių – šis sąrašas, manau, turėtų būti labai ilgas. O Jūsų klausimas vertas rimto universiteto rimtų studijų.
Ar teisinga būtų teigti, kad apskritai visas lošimų verslas yra pagrįstas siekiu, kad klientas kuo ilgiau užsibūtų prie lošimo stalo ar automato, o galbūt ir taptų priklausomas?
Atsakydamas užduosiu kitą klausimą: ar teisinga būtų teigti, kad alkoholio verslas yra pagrįstas siekiu, kad klientas kuo daugiau išgertų, o galbūt ir taptų priklausomas? Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.
Ar, Jūsų nuomone, lošimas iš pinigų, vertinant visumą, gali turėti kokių nors teigiamų aspektų, duoti naudos, atmetant būtent neva „uždirbtus“ pinigus, pačiam lošėjui?
Deja, bet aš, vertindamas iš savo patirties, galiu pasakyti, kad teigiamų aspektų ten nematau. Beje “uždirbti” ten neįmanoma. Lošimo sistemos yra sukurtos, kad lošimų organizatoriams lieka daugiau pinigų, nei išmokama lošėjams. Yra tikimybė, kad pastatęs vieną, kitą kartą gali išlošti, tačiau daugėjant statymų skaičiui, mažėja tikimybė išlošti. Tiksliau didėja tikimybė pralošti arba, kitaip tariant, pralošiama vis daugiau.
Tik nebandykit to patys – kol netapai priklausomu, negali žinoti ar gali tapti priklausomu. Deja, bet, kai sužinai, dažniausiai jau būna daug ir įvairių, tave persekiojančių problemų, o kai kurių padarytų klaidų net neįmanoma atitaisyti…