Vienintelės anksti Lietuvą keliančios tiesioginės laidos „Labas rytas“ vedėjai Guoda Pečiulytė ir Ignas Krupavičius „gyvena“ ne tik televizoriaus ekrane.
Kaip duetas ryte susitvarko su laidos svečiais, ką veikia laisvalaikiu ir kas vyksta laidos užkulisiuose, būtų smalsu sužinoti ne vienam anksti bundančiam žiūrovui. To ir pasiteiravome laidos vedėjų.
Po ryto ekrane
Ką veikiate tomis savaitėmis, kuomet dingstate iš „Labo ryto“ laidų?
Guoda: Gyvenu. Žinoma ir ilgiau pamiegu. Kadangi jau nebestudijuoju, pasitaiko ir papildomos veiklos, darbų. Kelionės, poilsis, knygų skaitymas, kinas – šiems dalykams ir tenka laisvalaikis. Namie knygų pilnos lentynos. Kartais juk gali ir nieko neveikti – tiesiog darytis valgyti tvarkytis.
Ignas: Per laisvą savaitę stengiuosi pailsėti, nuveikti tai, ką dauguma mūsų daro po darbų arba savaitgaliais. Draugai, teatras, kinas, sportas, knyga, draugai, šeima ir miegas – tai mano laisvalaikis.
Vasarą taip pat?
Ignas: Vasarą mėgstu išvykti į gamtą, prie vandens. Tuomet su kolege bandom vienas kitą „paleisti“ ilgesniam laikui. Taigi, nieko ypatingo. Tikrai visą savaitę nemiegu.
Guoda: Dabar vos spėk suktis. Kai geras oras – veiklos daug. Nuvykstu prie jūros, į kaimą. Jei lieku Vilniuje, tvarkausi įvairius reikalus. Draugus taip pat malonu susitikti. Juk po darbų ne tiek jau daug jiems laiko belieka.
Ar dažnai susitinkame su kolegomis po darbo?
Guoda: Turime gražių tradicijų. Kartu švenčiame „Labo ryto“ gimtadienį, vasarą plaukiame baidarėmis. Planų būtinai susitikti kiekvieną savaitgalį neturime. Kiekvienas juk turime asmeninį gyvenimą.
Ignas: Su kolegomis sieja darbiniai reikalai. Turime kūrybinių stovyklų ir išvykų – ir vasarą, ir žiemą.
Ar prabėgus ilgesniam laikui iš ekrano lengva į jį vėl sugrįžti?
Ignas: Pirmosios dienos būna sudėtingos. Ritmas jau būna šiek tiek išbalansuotas. Vieną savaitę rodos įprantam, po to šiek tiek atsigaunam, o tada vėl pratinamės. Patys įpratę taip dirbti, bet organizmo juk neapgausi.
Guoda: Kartais juokdavausi, kad po ilgesnės pertraukos pasirodžius eteryje pirmą kartą gali apimti ir jaudulys. Bet sunku nebūna. Dažniausiai turi daugiau energijos darbui, optimizmo, entuziazmo. Juk grįžti pailsėjęs. Netrukus sukaks 4 metai, kai dirbu „Labame ryte“. Per šį laikotarpį tiesiog pripranti, „atšlifuoji“ tam tikrus dalykus. Daugiau pailsėjus įgauni ir daugiau energijos.
Ryto receptas
Kuris iš jūsų esate didžiausias rytinės laidos „pelėdžiukas“?
Guoda: Manau, kad Ignas. Kartu nesikeliam, kartu ir nemiegam, tačiau įtariu, kad Ignas pamiegot labiau mėgsta.
Ingas: Taip, kartu mes nemiegam. Tad kuris didesnis „pelėdžiukas“, pasakyti sunku.
Kavos ar arbatos puodeliu pradedate dieną?
Guoda: Dažniausiai – puodeliu juodos ir šiltos kavos. Ji padeda atsibusti, tačiau stengiuosi šiuo gėrimu nepiktnaudžiauti. Kartais pasvarstau, kad nelabai gerai ją gerti nepavalgius.
Ignas: Vasarą tikrai niekas geriau neprabudina, tik važiavimas dviračiu. Iš namų į darbą nuvykstu per 10 minučių. Spėju pasidairyti aplinkui, lengviau važiuoti, beveik nėra mašinų, dar koks vėjelis papučia.
Žiemą vykstu automobiliu. Tačiau geriausia būna darbo skirtas šiltas transportas – tuomet nereikia gramdyti sniego nuo savo automobilio. Juk tu metu reikia ypatingai saugoti sveikatą. Juk jei abu su Guoda atkristume, būtų negerai. Šaltuoju metų laiku geriausiai pabudina ilgesnis pokalbis prieš eterį su visais sutiktais kolegomis. Tai padeda pasikrauti.
.jpg)
Kada atvykstate į studiją?
Ignas: Vasarą į darbą minu dviračiu. Televizijoje būnu apie 5:45 val. Per 1-2 minutes apsirengiu, tuomet dar grimo kambaryje praleidžiu apie 5 min.
Guoda: Į studiją – prieš pat laidą – likus 5 minutėms iki eterio. Prisikabinu mikrofonus, ausines ir sėdu pasisveikinti su žiūrovais. Į pačią televiziją atvykstu 5 valandą ryto.
Sunkiausias Jums metų laikas, kuomet visai nesinori dirbti.
Ingas: Manau kaip ir visiems – tuomet, kai yra drėgna, šlapia ir vėsu. Taigi, lapkritis, vėlyvas ruduo. Tamsiausias metų laikas, kai dar nėra sniego, kuris rytą pašviesina.
Guoda: Dirbti noriu visada, nes tuo mėgaujuosi. Manau, kad darbas žmogų puošia. Sunkiausia keltis žiemą, bet tuo metu laida atlieka ypatingai svarbią misiją, įgauna didžiulę vertę. Juk atostogaujantys žmonės dažniausiai mūsų nežiūri – tiesiog nesikelia taip anksti. Tuo tarpu žiemą, kai daugumai ypatingai sunku keltis, smagu įsijungti „geltonai“ spindinčią laidą, kurioje žmonės neblogai nusiteikę, kurioje daug įdomių pašnekesių ir reportažų. Tai žmonėms padeda atsibusti. Taigi, dirbti žiemą yra daugiau prasmės. Vasarą dirbti gal kiek sunkiau, ypač kai pasvarstai, ar ne geriau būtų tą laiką praleisti gulinėjant saulėje ar skaitant knygas. Arba grybauti ir uogauti, o ne prakaituoti mieste. Bet tikrai nesu iš tų žmonių, kurie trokštų nedirbti. Man tai malonumas, tik kartais sunku atsikelti, aplanko nuovargis.
Svečiai sveteliai
Ar sunku prakalbinti svečius?
Ignas: Yra tokių pašnekovų, kurie nori, kad prieš eterį žinotų klausimus, juos suderintų. Tačiau didžioji dauguma laidoje dalyvaujančių yra savo srities specialistai, tad į klausimus reaguoja visiškai ramiai. Tie kurie ateina, aiškiai žino kur eina. Tie kurie jau telefonu atsisako ir šiek tiek bijo, laidoje nedalyvauja.
Guoda: Viskas priklauso nuo svečio. Kartais juos ir sunku „užtildyti“. Juk laikas spaudžia, o dar būtina ir numatytą reklamą parodyti. Pasitaiko svečių, kurie atrodytų piktybiškai nesupranta tokios laidos specifikos. Kitiems koją pakiša jaudulys. Visai neseniai vėl pastebėjau, kad prieš pokalbį ir po jo svečias visiškai kitaip kalba nei eterio metu – žymiai gyvybingiau, emocionaliau, pateikia žymiai daugiau pavyzdžių. Tuo tarpu eteryje jis tarsi medinis, prikaltas. Tai šiek tiek liūdina.
Daugelis sako, kad prieš pokalbį svečius būtina „apšildyti“. Ir aš taip darau, nes labai svarbu jau iki tol užmegzti kontaktą su pašnekovu. Bet jaudulys padaro savo. Žmonės, kurie jau išbandę tiesioginį eterį, tą gerai supranta – raumenys tarytum sustingsta, pasikeičia mimikos.
Vadinasi, dalis laidos pašnekovų iki tol niekada nėra dalyvavę televizijos laidose?
Guoda: Dalis jau yra dalyvavę. Tačiau ne televizijos laidoje, o radijuje. Kameros gąsdina labiau nei buvimas radijo studijoje. Dalis yra dalyvavę laidose, kurios įrašinėjamos, o ne rodomos tiesiogiai. Ten jie gali klysti. „Labame ryte“ kitaip. Taip, kaip jie šneka pamatys, stebės ir vertins visi žiūrovai.
Manau, kad tai – mūsų laidos privalumas. Kita vertus, tai iššūkis mums, vedėjams. Mūsų studijoje kadaise svečiavosi paprasčiausi kaimo žmonės. Didžiausias įvykis jiems – ne tik pasirodyti laidoje, bet ir pamatyti sostinę. Jiems viskas įspūdinga – grimas, televizija, studija, sufleriai, lempos, kameros… Patikėkite, tarp svečių pasitaiko ir tokių, kuriems reikia pavydėti. Iš jų galėtume pasimokyti iškalbos, drąsos, lankstumo. Tačiau pasitaiko ir tokių, kuriuos tenka „šildyti“ kaip akmenis, priversti nebijoti.
Ignas: Svarbu tai, kad prieš eterį su jais bent 10 minučių pabendrautum, apšiltum. Tuomet svečiai atsipalaiduoja. O kai atsisėda, jau patys pamato, kad viskas studijoje paprasčiau nei matome ekrane.
Ar turite svečių su tam tikrais įgeidžiais?
Guoda: Pasitaiko. Klausimų pateikimas – tikrai nėra didžiulė problema. Juk nesame provokacinė laida. Su svečiais aptariame pokalbio gaires, kryptis. Žmones kviečiame, nes jau yra priežastis juos pakalbinti. Kava ir arbata svečius pavaišiname. Taip padedame anksti ryte atvykusiems sušildyti balso stygas ir prabusti. Prisimenu pašnekovą, kuris buvo užsigeidęs žalios arbatos, tačiau turėjome tik juodos. Damos žaviai paprašo, kad nebūtų rodomos iš profilio, iš viršaus ar iš apačios.
Pasitaiko ir tokių, kurie prašo užduoti klausimus taip, o ne kitaip, savaip susidėti daiktus ir panašiai. Dažniausiai tokiems svečiams bandome diplomatiškai paaiškinti, kodėl mūsų siūlomas variantas yra geresnis ir tinkamesnis. Konfliktinių situacijų nepamenu. Vargu ar jų ir kada buvo.
Jums labiausiai įsiminę laidos svečiai.
Guoda: Sunku vertinti. Juk jų tiek daug. Vienoje laidoje būna mažiausiai 2 svečiai. Rekordas – 5. Laida tuo ir įspūdinga. Joje sutiksi įvairius žurnalistikos žanrus. Tai ne vien pramoga, tai ir interviu. Svečiai mūsų patys įvairiausi. Laidoje kiekvieną dieną įgauni naujos patirties.
Ignas: Negalėčiau išskirti. Vieną seną laidą tikrai prisimenu. Tuomet tiesioginiame eteryje meditavom su jogos guru. Žiūrovai 3-4 minutes televizoriaus ekrane girdėjo visišką tylą. Jau režisieriai ėmė man rodyti: „Ką gi čia darai?“. Pats tuomet supratau, kad televizijos eteryje to dar nėra buvę. Pamenu šį įvykį dėl techninės televizijos specifikos ir dėl netikėtumo. Su jogos guru mes meditavome – tiesiog užsimerkėme ir nekalbėjome. Manau, daugelį ta tyla ir išmušė iš vėžių. Taigi, visi svečiai mieli. Svarbiausia su jais nuoširdžiai pabendraut.
Guoda: Pamenat, į Lietuvą praėjusį rudenį buvo atvykęs Davidas Coulthardas su „F-1“ bolidu? Visa pasirodymo komanda buvo atvykusi prie Lietuvos televizijos pastato. Kieme juos pašnekinome, man net leido bolide pasėdėti, nors be lenktynininko niekam kitam į formulę lipti neleidžia. Tai brangu, trapu ir netgi intymu. Taigi, man labai pasisekė – pirmąkart gyvenime sėdėjau tikrame, važiuojančiame lenktyniniame automobilyje.
Svečiai papasakoja daugybę naujų dalykų – apie ligas ir jų gydymo būdus, apie įvykius pasaulyje, naujoves, prie kurių kartais leidžia net prisiliesti. Tai didelė patirtis. Jei kada nustosiu dirbti „Labame ryte“, jo man labai truks.
Tarp studijos sienų
Kaip planuojate „Labo ryto“ reportažų temas?
Ignas: Būna įvairiai. Kartais pabaigę laidą nežinome, kas bus kitą dieną, o kartais aišku, kas bus ir po savaitės. Viskas priklauso nuo įvykių srauto, nuo aktualijų. Stengiamės gaudyti kuo šviežesnes naujienas, kad būtų įdomu. Tačiau reikia pripažinti – vasarą ir valdžia per daug nedirba, ir nėra labai svarbių temų, tuomet galime šiek tiek planuoti laidą į priekį. Tačiau tai nėra mūsų tikslas, nes bet kokia naujiena gali pakoreguoti visus planus. Dažniausiai po laidos esame linkę dar palaukti apie 1-2 val., ir tada galutinai nutart rytojaus laidos temas.
Guoda: Reportažus rengia ir planuoja „Labo ryto“ žurnalistai. Su jais bendrai bandome spręsti, jei temų būna per daug ar per mažai. Kartu informaciją konkretiname, siūlome temas.
Mano ir Igno darbas – pašnekovų ir temų paieška. Kadangi tai tiesioginė, kiekvieną darbo dieną rodoma laida, „atsispiriame“ nuo aktualijų. Pavyzdžiui, į laidą kviečiame finansų ministrę, nes JAV ir Euro zonoje yra finansinių problemų. Štai Lietuvos ekonomika auga, o kituose horizontuose matyti nauji juodi debesys. Manau svarbu visiems, ar tai mus irgi paveiks. Laidoje finansų ministrė ir atsako, ar šie sunkumai paveiks mūsų šalį, mūsų ir mūsų tėvų atlyginimus, gaunamą stipendiją. Kita tema – Vidmantas Urbonas, kuris ką tik perplaukė Baikalo ežerą. Taigi – dienos įvykis ir aktualija. Taip ir renkamės. Tikrai neruošiame temos prieš savaitę ar dar anksčiau. Nebent tai būtų labai svarbus planuojamo reportažo pašnekovas, kuris dėl įvairių aplinkybių ar įvykių jokiu kitu laiku negalės pasisakyti. Taigi, dalis temų kyla iš mūsų pačių smalsumo. Juk aš irgi žmogus, aš irgi gyvenu, man taip pat svarbi finansinė gerovė ir pan. temos. Tariamės, ieškome ir svarstome kasdien, kokie svečiai galėtų dalyvauti studijoje ir būtų įdomūs žiūrovui.
Ar asmeninių kelionių planavimas susijęs su „Labo ryto“ kelionių rubrika?
Guoda: Darbo reikalais į užsienį vykau tik kartą – ruošti reportažą iš Lurdo, kur lydėjau Maltos ordino savanorius. Didesnis keliauninkas – Ignas, o aš kur vykti renkuosi pati. Šiemet ypač daug keliavau. Vienur buvau tik pirmą kartą, kitur – jau ir antrą. Buvau ir Azijoj, ir Afrikoj, ir Jungtinėse Valstijose. Metai tikrai įspūdingi. Nemanau, kad ateinančiais jų bus tiek daug.
Ignas: Nėra viskas taip jau paprasta, lyg užsigeistum ir važiuotum kur tik nori. Dažniausia leidiesi į kelionę, kuri atitenka, yra siūloma. Nedarau jokios atrankos. Tai būtų sudėtinga, ir neaišku, ar viskas gerai pavyktų. Norint išsikovoti kelionę reikia daug papildomai dirbti. Iš tiesų nėra taip svarbu, ar važiuotum į Estiją, ar į tolimąjį Madagaskarą.
Kada paruošiate rytdienos laidos anonsą?
Guoda: Jei neklystu, jis turi būti paruoštas iki 16 valandos vakaro. Kartą teko laidos anonsą užbaigti apie 17 val., nes kilo įvairių problemų. Tai mano „vėlavimo rekordas“. Anksčiausiai iš darbo pavyksta išeiti 11 val.
Ignas: Priklauso nuo to, ar esame susitarę su visais svečiais, ar jie neatostogauja ir gali laidoje dalyvauti. Tada apsisprendžiam, kokias temas nagrinėsim, kokius reportažus rodysime. Jei visa tai suplanuojam iš anksto, galima darbus pabaigti ir kiek anksčiau. Kartą viską buvau pabaigęs dar prieš 11 val. Tačiau kartais po rytinės laidos geriau pamiegoti. Grįžti namo, o pailsėjęs po pietų grįžti į darbą. Taigi, kiekvieną dieną gali būti vis kitaip.
Už kadro
Kas „Labame ryte“ nuslepiama nuo žiūrovų akių?
Guoda: Žiūrovai nemato visų užkulisių – kaip svečiai ateina, kaip su jais šnekamės prieš laidą, geriame kavą. Jie nemato, kad kameros yra su sufleriais, kurie ypač stebina pirmąkart televizijoje apsilankiusius laidos svečius. Suflerius naudojame ne visada. Kartais laidoje reikia ir improvizuoti, „patempti“ laiką arba patrumpinti pristatymą. Šios virtuvės žiūrovai nemato. Taip pat retas kuris prie ekranų pastebės, kad dainuojantiems svečiams, ir tiems, su kuriais kalbamės, prijungiami skirtingi mikrofonai. Tačiau tai tik techniniai dalykai. Juk pati laida daug įdomesnė nei tai, kas lieka už kadro.
Ignas: Žiūrovai nepastebi, kaip viską stengiamės padaryti laiku. Juk kai studijoje daug muzikantų, pašnekovų, viską reikia laiku „sustyguoti“ ritmą. Jei kažko nepadarome, tai pastebės ne kiekvienas žiūrovas. Jei padarome mažą „brokelį“, stengiamės sužaisti: „Ale taip ir turėjo būti“.
Žiūrovai mato laidos vedėjus, žinių vedėją ir spaudos apžvalgininką. Kiek dar žmonių „zuja“ po studiją laidos metu?
Guoda: „Tvarkingai“ be vedėjo ir tų, kuriuos matome televizoriaus ekrane, dar yra du operatoriai. Už studijos ribų yra ir režisieriaus pultas, iš kurio ir transliuojama laida. Ten dirba iki 10 žmonių, tarp kurių – garso režisierius, laidos administratorė, kompiuterių žinovas, režisierius ir jo padėjėjas, bent 2-3 technikai, du apšvietėjai. Šiek tiek prie laidos prisideda ir centrinis pultas – tai jie „išveda“ laidą į reklamą ir ją vėl grąžina į eterį. Nepamirškime ir kas rytą su „Labu rytu“ darbą pradedančios grimerės. Taigi, komanda tikrai nemaža.
Ignas: Taip, žiūrovai nemato operatorių, režisierių. Dalis net mano, kad mes tik 2-3 dirbam, tačiau yra apie 20 kitų darbuotojų. Ne visi jų būna rytais, bet rengia reportažus.
Ar tenka prašyti buvusių „Labo ryto“ vedėjų patarimų?
Ignas: daug mūsų buvusios komandos žmonių dabar dirba LTV Naujienų tarnyboje, yra vedę žinias. Iš jų sulaukiame įvairių patarimų, pasimokome iš ankstesnių nuotykių. Yra kolegų, kurie laidą žiūri nuo 6-os.
Linksmiausi nuotykiai įvyksta dėl nuoširdumo. Vedėjas paprasčiausiai ima juoktis ir negali prakalbėti. Kartą teko matyti į tokią situaciją pakliuvusią Neringą Skrudupaitę. Jau ir nepamenu kas jai nepasisekė. Galbūt ji blogai sukirčiavo, o gal ne vietoje pasakė daugiskaitą. Ji ėmė juoktis ir jau negalėjo pasitaisyti. Juoktis ji taip ir nesiliovė. Toks natūralumas ir nuoširdumas žiūrovą tarytum patikina, kad čia dirba paprasti žmonės, kurie tiesioginiame eteryje gali ir nusičiaudėti ar nusikosėti. Juk tai visiškai natūralu, kaip ir pamiršti žodžius ir pasakyti ne tai. Tokie nuotykiai gali pasitaikyti kasdien.
Guoda: Ne, neteko. Visi juk jie užimti savais reikalais ir rūpesčiais. Tačiau dabar pagalvoju, kad jeigu ateityje mane arba Igną keistų „naujas šviežias veidas“, su didžiausiu malonumu viską išpasakočiau, patarčiau. Apmokyti, kad žmogus nesijaudintų neįmanoma. Kiekvienas turi pergyventi tą jaudulį, kad vėliau tiesiog neturėtum energijos jaudintis, kad tai tampų įprastų rytiniu dalyku.
Manau, kad didžiausi mano pagalbininkai ir mokytojai – du. Tai laidos prodiuseris Modestas Naudžius, eteryje pradirbęs ketverius metus, ir kolega Ignas, kuris jau dirbo metus iki mano atėjimo. Jis taip pat padėjo.
Laiptais į viršų
Koks vedėjas jums yra laidos vedimo pavyzdys, etalonas?
Guoda: Geras klausimas. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Juk profesionalių žurnalistų daug. Apstu jų ir mūsų (LRT) žinių tarnyboje. Tad vieno kurio tikrai neišskirčiau. Juk nėra vieno idealo, nėra idealių žmonių.
Ignas: Iš Lietuvos televizijų man labiausiai imponuoja Algimantas Čekuolis. Patinka, kaip dirba kolega Vykintas Pugačiauskas. Taigi, patinka tie žurnalistai, kurie ne tik detales, vieną situaciją pateikia, bet ją pristato kitų įvykių kontekste. Mane tai imponuoja.
Ar dažnai jus atpažįsta gatvėje, užkalbina?
Ignas: Tiesioginiame eteryje laidą vedu jau 5-rius metus. Jaučiu, kad atpažįsta.
Guoda: Gatvėje ne, nebent išgirsti „O, „Labas rytas“. Dažniausiai užkalbina kamerinėje aplinkoje – teatre, koncerte – vietose, kur netik prasilenki. Dažniausiai žmonės pagiria laidą, pasisako, kad ją žiūri. Persekiojimų ar meilės prisipažinimų gatvėje tikrai nesulaukiu ir tuo džiaugiuosi.
Kada jums buvo geriau – kai komercinėje televizijoje turėjote konkurentą „Ryto ratą“, ar dabar, kai esate nepralenkiami ir nepakeičiami?
Guoda: Po seniai jau iš ekranų dingusio „Ryto rato“ buvo ir kitų konkurentų. Tai TV1 rytinė įrašinėjama laida „Pabusk su TV1“ bei „Baltijos TV“ laida „Rytas su BTV“, tačiau nei vienas iš jų neišsilaikė. Konkurencija niekada nėra blogai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad debiutuojančių panašaus žanro laidų nežiūrime. Bent kelias laidas tikrai pasižiūrime, pasmalsaujame kaip ir ką jie daro. Jei dabar TV3, LNK, “Lietuvos ryto TV” ar BTV atsirastų nauja tiesioginė rytinė laida, mes tikrai apsidžiaugtume. Vau! Valio, konkuruojam! Tačiau žinome, kaip tai sunku padaryti. Tam reikalinga labai didelė komanda, vadinasi ir pinigų bei techninių galimybių. Kai atsiranda laidos, dažniausiai skelbiama, kad jos bus kitokios, lyg turėtų pastabų, kad mes esame neįdomūs ir sustingę. Tai išgirdę tiesiog pasišypsom į ausį ir pagalvojam: Palauksim ir pasižiūrėsim kaip jiems seksis.
Ignas: Aš taip pat visada pasisakau už sveiką konkurenciją. Bet koks kitų televizijų noras rodyti rytinę laidą yra labai sveikintinas ir laukiamas. Juk kai yra konkurencija, yra ir daugiau noro tobulėti. O kai tokių nėra, gali ir užmigti ant laurų.
Guoda: Reikėtų tikrai pasvarstyti, kuris iš mūsų sutiktų dar prieš darbą eiti į televizijos laidą ir joje šnekėti. Juk rizikuojate neišsimiegoti, atrodyti apsimiegojęs. Jeigu pas mus dalyvauja žmonės, vadinasi turime vardą, mumis tiki ir pasitiki. Jiems svarbu pas mus pasirodyti. Manau, kad „Labas rytas“ jau tikrai užsidirbęs savo vardą. Bet kuriam kitam konkurentui to pasiekti būtų labai sunku. Mūsų laidos formatas labai savitas. Tai ne kokia pramoginė laida. Čia nėra publikos, nėra dalyvių profesionalų. Kviestiniu svečiu gali tapti bet kuris.
Ar būdavo momentų, kuomet tiesiog norėdavote pabėgti iš studijos?
Guoda: Kartą negalėjau ištarti nė žodžio. Iš gėdos tiesiog norėjosi kristi ant žemės, slėptis už fotelių. Tokią vieną seną istoriją prisimenu. Tai atvejai, kuomet susipainioja liežuvis, neištari žodžio ar ne taip pasakai, ką norėjai. Bet tai taip gyvenimiška. Kam to nepasitaiko? Parodykite man žmogų, kuris kalba nesuklysdamas ir neužkliūdamas, kuriam liežuvis nesipainioja. Svarbiausia į tai reaguoti žaidybiškai ir neimti to per daug į galvą, nepaisyti.
Ignas: Tiesiog paimti ir išeiti… na, kartais išeinu, bet tik todėl, kad vėl čia sugrįžčiau. Tai lyg improvizacija – tuojau pat grįžtu. Tačiau kad viską mesčiau ir bėgčiau – tikrai ne. Laidoje puiki komanda, puikiai sutariame. Esu per daug principingas, tad stengiuosi viską suderinti. Aukoti pačios televizijos kokybę, darbą ar požiūrį į žiūrovą – to tikrai nedariau.
Linksmiausia išgirsta istorija ar anekdotas apie „Labą rytą“.
Ignas: Vyrauja keistas požiūris, kad mes įrašom laidas ir apsimetam, kad esame tiesioginiame rytiniame eteryje.
Guoda: Dažniausiai žmonės klausia vieno – „Tai jūs ten tikrai tiesiogiai? Neįrašinėjat!? Tai kelintą jūs keliatės“. Galbūt taip, tai neįtikėtina, tačiau visko juk gali būti. Nors ir juokinga, tačiau „Labą rytą“ tebepainioja su „Ryto ratu“. Net ir studijos svečiai. Kai kuriems „rytinė“ Lietuvos televizija tampa Lietuvos ryto televizija. Taigi, susipina ir laidos, ir kanalai.