Laba diena, norėčiau, kad koks žmogus įvertintų mano situaciją iš šalies. Šiuo metu apsisprendžiau išsiskirti su vaikinu po 3 metų draugystės ir virš 2 metų gyvenimo kartu. Man 27-eri, jam 35-eri. Skiriuosi, nes galvoju apie save ir ateitį. Aš labai atšalau ir ėmiau jausti apatiją, abejingumą, kadangi paskutiniais metais ėmėme erzinti vienas kitą, man kilo noras priekaištauti ir aiškinti jam.
Mano mama buvo valdinga, mėgstanti kontroliuojanti, tačiau ir gera. Tas jos noras priekaištauti, išsakyti nuomonę neklausiant man irgi persidavė. Aš nenoriu taip gyventi – viską valdyti ir už viską atsakyti. Tėtis pakluso, mano draugas taip pat pasitaikė švelnus, mylintis ir „minkšto“ charakterio, dažnai be nuomonės ir iniciatyvos. Po 3 metų draugystės noriu jį palikti, nes matau, kad jis nemėgsta struktūros, bendravimo ir bendradarbiavimo siekiant tų pačių dalykų, pavyzdžiui, jauno šuns dresiravimas jam vienodai. Prie jo aš taip pat ėmiau valdyti situaciją ir priekaištauti dėl aprangos, įvairių smulkmenų, neatidumo, išmėtytus įrankius, paviršutiniškumo ir t. t. Aš galvoju, kad susilaukus vaikų, man tektų visa atsakomybė juos auklėjant, nes jis nemėgsta ieškoti atsakymų literatūroje, nustatyti taisykles ir t. t. Aš jaučiu, kad mano lūkesčiai ir norai didesni, įsivaizdavimas, kokie turi būti santykiai, visai kitokie. Noriu bendravimo, o ne uždarumo, nuomonės neturėjimo, noriu žmogaus, kuris daug kuo domisi, o ne sėdi prie televizoriaus ir geria alų po darbo. Noriu lygiavertiškesnių santykių, kur ir jis rodo iniciatyvą bendraujant, sprendžiant konfliktus, o ne pravardžiuojasi… Būdama su juo, pasijaučiau pasyvesnė, jis man daro neigiamą įtaką – visada norėjau rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, tačiau su juo aptingau ir nuleidau rankas.
Ar aš darau klaidą atsisakydama mylinčio žmogaus dėl tokių dalykų? Ar aš savanaudė? Man sunku matyti, kaip jis kenčia, tačiau aš per paskutinį pusmetį atšalau, nebesinori jokio intymumo su juo. O jis irgi nieko neklausinėjo, nebandė išsiaiškinti blogėjančios situacijos ir jos pataisyti… Ar tai meilės pabaiga? Kai pagalvoju apie gyvenimą be jo, tai įsivaizduoju save studijuojančią, labiau susikoncentravusią, žinau, kad pasijusiu vienišesnė, nes naujai atsikrausčius į miestą nieko nepažįstu ir turiu sunkumų bendraujant su naujais žmonėmis. Būsiu dėkinga, jei galėsite greitu laiku atsakyti.
Inga
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Perskaičius Jūsų laišką, man susidarė įspūdis, jog Jūs esate nusprendusi išsiskirti su savo draugu, ir Jums reikalingas arba galutinis patvirtinimas, jog padarėte teisingą sprendimą, arba kategoriškas paprieštaravimas, jog darote klaidą. Deja, šito galutinio sprendimo atsakomybės Jūs negalite niekam perleisti, ir aš tikrai Jums nepasakysiu klystate Jūs, ar neklystate dėl savo sprendimo.
Tačiau galiu išpildyti Jūsų laiško pradžioje išsakytą pageidavimą įvertinti Jūsų situaciją iš šalies.
Savo laiške Jūs daug kalbate apie savo išgyvenimus, jausmus, troškimus, lūkesčius, baimes. Kaip suprantu, jau kuris laikas Jūs apie tai mąstote, analizuojate savo patirtį ir gana gerai suvokiate savo asmeninius motyvus, skatinančius Jus nutraukti santykius. Tačiau man susidaro toks įspūdis, jog Jūsų draugas šioje situacijoje yra kažkur periferijoje „ant sofos priešais televizorių“, ir jis bus tik informuotas apie Jūsų sprendimą, tačiau pats šioje apsisprendimo reikalaujančioje situacijoje tarsi nedalyvauja. Jei kalbėčiausi su Jumis, pirmiausia klausčiau, o ar Jūsų draugas žino apie Jūsų patiriamus išgyvenimus, kuriais dalijatės šiame laiške; ar Jūs žinote, ką išgyvena Jūsų draugas; ar Jūs, apskritai kalbatės apie Jūsų santykius ištikusią krizę. Netgi, jei nuspręstumėte išsiskirti, sąžininga būtų bent jau pabandyti kartu išsiaiškinti, kas su Jumis vyksta ir išklausyti kito žmogaus argumentus ir pasidomėti jo jausmais. Jūs teigiate, kad Jūsų draugas nieko nedarė, nesidomėjo, kuomet Jūsų jausmai jam pradėjo vėsti. Norėčiau paklausti, ar Jūs pati ką nors darėte (juk vėso būtent Jūsų jausmai), kas padėtų jam suprasti kas su Jumis vyksta – ar tik priekaištavote ir aiškinote, kaip viskas turi būti pagal Jūsų supratimą. Ar jis žino Jūsų lūkesčius, Jūsų baimes, pvz., baimę dėl vaikų auklėjimo vienpusės atsakomybės, nepasitenkinimą dėl šuns dresiravimo. Vienas iš pagrindinių klaidingų lūkesčių santykiuose yra tai, jog mes tikimės, jog kitas žmogus telepatiškai perskaitys mūsų mintis, pajaus jausmus ir supras mūsų troškimus, mums netariant nė žodžio arba išskaitys visa tai tarp eilučių. Paprasta tiesa yra tai, jog norėdami suprasti vienas kitą, turime kalbėtis, aiškintis, netgi nevengiant konfliktų ir konfrontacijos, nes kitaip gyvensime lyg atskiruose pasauliuose, nors miegotumėm vienoj lovoj ir valgytumėm prie vieno stalo.
Jums reikėtų paanalizuoti, ar nesielgiate šioje situacijoje nesąmoningai, kaip esate išmokusi iš savo mamos – visą iniciatyvą ir sprendimo atsakomybę prisiimate sau, savo draugo į tai neįtraukdama. Jei nenorite kartoti mamos ir tėvo bendravimo modelio, tai visų pirma pati turite nustoti elgtis valdingai bei turite paskatinti draugo iniciatyvą. Nesąmoningai kartodama išmoktą iš tėvų santykių modelį, Jūs pasirinkote tokį, kaip pati sakote, „minkšto“ charakterio vyrą, o Jūsų valdingas elgesys tik dar labiau skatina jo pasyvumą. Jis Jums ne šiaip toks pasitaikė, kaip Jūs teigiate – Jūs pati jį pasirinkote, ir dabar esate nebepatenkinta savo pasirinkimu. Taigi, galimi du pokyčių variantai. Vienas, apie kurį jau pradėjau kalbėti – tai abipusiai santykių pokyčiai, kurie turėtų prasidėti nuo atviro ir sąžiningo pokalbio apie Jūsų santykius ir ją ištikusią krizę bei bendro sprendimo, ką šioje situacijoje kiekvienas iš Jūsų gali padaryti, ką savyje turi keisti, jei nuspręstumėte santykius reanimuoti.
Antras variantas – tai santykių nutraukimas. Aš gi nežinau, gal susidariau iš Jūsų laiško neteisingą įspūdį, gal ne viską papasakojote: gal jau esate bandę kalbėtis, bandę keisti savo santykius, tačiau nesėkmingai, gal Jūsų draugas iš tiesų yra visiškai abejingas ir pasyvus Jūsų santykių atžvilgiu bei apskritai gyvenime. Tuomet Jūsų sprendimas skirtis turi pagrįstą motyvą, nes santykiai iš gailesčio (Jums sunku matyti, kaip jis kenčia), santykiai be tikro intymumo ir šilumos nėra nei pilnaverčiai, nei lygiaverčiai, net jei vienas iš partnerių yra mylintis. Tik abipusė meilė padeda santykiams skleistis ir ištverti krizes. Todėl gal turėtumėte savęs, Inga, sąžiningai paklausti, ar kažkur gelmėje, nepaisant dabartinio atšalimo, dar mylite savo draugą, ir ar pati jaučiatės jo mylima, ar dar turite vilties dėl tolimesnių santykių? Žinoma, geriausia būtų, jei Jūs abu atsakytumėte į šiuos klausimus ir kartu priimtumėte sprendimą, koks ji bebūtų. Deja, kartais tai būna neįmanoma, tuomet sprendimą tenka priimti vienam. Vienaip ar kitaip, sąžiningi atsakymai į šiuos klausimus, turėtų padėti priimti sprendimą. Tad linkiu išminties ir drąsos!