Sveiki, kreipiuosi į jus, nes pati jau nesugebu tinkamai visko įvertinti. Iki šiol aš visuomet susitvarkydavau su iškilusiomis problemomis, na, galbūt šįkart yra viskas daug prasčiau nei tikėjausi. Žodžiu, mano problema yra tokia, jog aš turiu brangų draugą, kuris šiuo metu gyvena užsienyje. Jis labai nusivylęs gyvenimu, viskuo nepatenkintas, pesimistiškas, paskutiniu metu, jis veda mane iš kantrybės vis labiau. Aš daug pastangų dėjau, kad ištraukčiau iš jo šypseną, išvystyčiau pokalbį tam, kad tik viską užsimirštų, bet veltui, kadangi jis nesileidžia. Būna dienų kuomet atrodo viskas geriau, tačiau tiesa ta, kad viskas iš tiesų būna laikina. Jokių patarimų neklauso, į psichologus tikrai nesikreips, į savižudybę nelinksta, tačiau bet kuriuo atveju labai kelia nerimą. Labai norėčiau jam padėti. Jei tik įmanoma, norėčiau daugiau gauti idėjų kaip per atstumą bent šiek tiek pakeisti jo požiūrį į gyvenimą. Gali būti, kad kelių mėnesių bėgyje turėsiu progą vėl realiai jį pradžiuginti mūsų susitikimu (jų dėka jis būdavo laimingas ir besišypsantis), bet iki šiol man tiesiog kažko reikia, kad jis būtų laimingesnis ten, kur jis yra šiuo metu. Ačiū už bet kokį atsakymą.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Rūpestėli. Deja, šį kartą Jūsų laiške išsakytas prašymas padėti išspręsti Jūsų problemą skamba kaip „misija neįmanoma“ – prašote padėti išspręsti Jūsų brangaus draugo kažkokias visiškai man nežinomas problemas, kaip pati sakote „pakeisti jo požiūrį į gyvenimą“ ir, kaip suprantu, dar gi prieš jo paties valią: patarimų jis neklauso, pas psichologus nesiruošia kreiptis, Jūsų pastangų prašviesinti jo gyvenimą rimtai nevertina (pasiekiate tik trumpalaikį efektą). Žinote, labai natūraliai susidaro įspūdis, jog jo dabartinis gyvenimas jį tenkina toks, koks yra ir jis pernelyg netrokšta, ką nors jame keisti ar keistis pačiam. Nors logiškai žiūrint, atrodo keistai, tačiau yra daugybė žmonių, kuriems daugiau ar mažiau sąmoningai visai patinka jaustis amžinai nelaimingais, gyvenimo nuskriaustaisiais, pasaulio nesuprastaisiais bei „kilniaširdiškai“ priimti kitų žmonių rūpestį jais, nors jie iš anksto žino, kad tas rūpestis jiems vis tiek nepadės. Nepadės, nes iš esmės jie visai netrokšta, kad jiems būtų padėta, todėl ir patys sau nesiekia padėti. Kol žmogui pačiam nekyla noras sau padėti ir bandyti kapstytis iš susidariusios situacijos, tol kitų žmonių kad ir pačios nuoširdžiausios pastangos jam pagelbėti neduos teigiamo rezultato, nes atsimuš į to žmogaus paties pastatytą sieną. Jums, manau, vertėtų paanalizuoti, kaip Jūsų draugas vertina Jūsų pastangas, kaip pati dėl to jaučiatės. Kaip pati sakote, Jūsų kantrybė jau senka. Siūlyčiau konkrečiau įvardinti ką jaučiate: ar tai būtų pyktis, nusivylimas, liūdesys ar kokie kiti jausmai. Visų pirma tam, kad pati aiškiau suvoktumėte, ką išgyvenate santykyje su draugu, nes taip aktyviai besistengdama padėti kitam, o dar vis nesėkmingai, galite apleisti savo pačios gyvenimą ir savijautą, ir galiausiai pagalbos gali prireikti Jums pačiai. Antra, būtent apie tai (kaip Jūs jaučiatės) turėtumėte kalbėtis su savo draugu, jei norite realiai jam padėti. Kaip matote, vien guodėjos ir palaikytojos rolės šiuo atveju neužtenka. Žmogui labai sveika sužinoti, kaip jo elgesys ir savijauta veikia kitus žmones, kaip įtakoja jo santykius su kitais žmonėmis, taip jis geriau suvokia ir įsisąmonina pats save, o suvokus, kad jo elgesys neigiamai veikia santykius, jei tie santykiai branginami, gali kilti noras kažką keisti savo asmenyje, elgesyje, požiūryje į gyvenimą.
Mielas Rūpestėli, Jums būtina pačiai suprasti, jog ne Jūsų valioje pakeisti kito žmogaus, kad ir paties brangiausio, požiūrį į gyvenimą nei per atstumą, kaip viliatės, nei būnant šalia – žmogus tik pats gali keisti savo požiūrį gyvenimą, į save, į kitus žmones, į santykius, į susiklosčiusią situaciją.
Manau, kad Jūs pakankamai daug padarėte ir darote, kad padėtumėte ir palaikytumėte savo draugą (todėl simboliškai ir pavadinau Jus Rūpestėliu), bet gi patarčiau nepersistengti ir neperpildyti savo kantrybės indo iki perviršio, verčiau atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėkite su savo draugu apie Judviejų santykius ir kylančius jausmus, o toliau jau Jums spręsti, kiek dėti pastangų, kiek jos yra vertos ir vertinamos, ar toliau stengtis iš visų jėgų, ar šiek tiek atsitraukti ir leisti draugui susivokti, kas su juo vyksta, kaip vertina Jūsų draugystę, ko jis iš tikrųjų siekia gyvenime ir ką yra pasiryžęs keisti (jei yra pasiryžęs) savo gyvenime. Jei paaiškėtų, kad jo gyvenimas ir esami tarpusavio santykiai jį tenkina, tuomet jau Jums reikėtų klausti savęs, o ar Jus tokie santykiai ir tokia draugystė tenkina. Ir apskritai būtų naudinga pasirūpinti savo pačios savijauta ir laimingumo jausmu, sąžiningai paklausti savęs, ar besirūpindama draugo gyvenimu, neapleidote savojo. Gal rūpintis draugu mieliau nei savimi? Gal taip ir nėra, bet atidžiai pažvelgti į savo širdies gelmes vis tiek nepakenks.
Na, nuoširdžiai tikiuosi, kad atrasite su savo draugu bendrų atspirties taškų naujai draugystės kokybei, paremtai abipusiu vaisingu rūpesčiu, gebančiu padėti kuo pilniau, tikriau ir šviesiau patirti gyvenimą. Taigi, linkiu vilties ir šviesos ir Jums, ir Jūsų draugui!