Vasara jau čia. Šiltasis metų sezonas traukte traukia keliauti. Kokį kelionės būdą renkatės Jūs – lėktuvu, mašina, laivu, o gal… Autostopu?
Kelionės autostopu arba tranzavimas suklestėjo apie 1960-1970 m., tai yra, vadinamosios hipių eros laikotarpiu. Tada žmonės suprato, jog kelionėms nebūtinai reikia daugybės pinigų, o autostopu galima reikšti savo laisvės idėjas.
Straipsnio herojus – Jokūbas (25 m.) tranzavimą pirmą kartą išbandė prieš keturis metus ir jau dabar yra apkeliavęs aštuoniolika šalių ir nė kartą neskridęs lėktuvu.
P. S. Nuotraukų nebus, deja. Jokūbas keliauja be fotoaparato.
– Kodėl nusprendei tranzuoti?
Jau vaikystėje tranzavimas man atrodė įdomu. Važiuodavau su tėčiu automobiliu ir man būdavo pikta, kad tėtis nepaima „balsuojančių“ žmonių. Pats faktas, jog mūsų automobilyje bus nepažįstamas žmogus, atrodydavo įdomus ir malonus. Vėliau, kai pats patranzuodavau iš vieno kaimo į kitą, tikrai nebuvo to, jog priėmiau kažkokį sprendimą: va, dabar tai jau tranzuosiu.
Nepažįstamasis mašinoje
Pradėjau studijuoti ir vėl pabudo tas jausmas, kai nepažįstami žmonės sėdi automobilyje ir jie dažniausiai yra priversti bendrauti. Galiausiai susipažinau su keliais žmonėmis, kurie tranzavo užsienyje ir tada gal ir užkabino, praktiškai be pinigų galima labai daug apkeliauti.
O dabar tai tranzuoju, nes, kaip pats sakau: noriu prisiliesti prie kultūros. Man patinka bendrauti, jeigu aš važiuosiu su autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą, prisėsiu prie vaikino ir pradėsiu su juo šnekėtis, didelė tikimybė, jis mane palaikys gėjumi, o jei prie merginos – ji tiesiog su manim nebendraus, nes aš esu ne jos skonio, arba bijos, jog nepradėčiau priekabiauti. Didelė tikimybė – keturias valandas turėsiu tylėti. O jei tranzuosiu, žinau – žmogus paims mane, jis gal irgi nori pabendrauti, kad neprailgų kelionė.
Aišku, kartais būna, nesutampa požiūriai ir nuomonės, tada tiesiog paklausai palinksi ir galva. Tranzavimas man sociališkiausias keliavimo būdas.
Kelyje gali geriausiai pažinti žmogų
– Kokia buvo pirmoji kelionė? Kur keliavai?
Daug tų pirmųjų buvo… Pirmoji kelionė iš kaimo į kaimą, pirmoji iš Vilniaus į Klaipėdą, pirmoji į užsienį… Visos jos savotiškai įdomios ir kažką davė. Visiems įdomiausia užsienis, pirmąkart tranzuodamas kirtau Lietuvos sieną – pabaigus antrą kursą.
Tada su pažįstama panele sugalvojom patranzuoti po Vokietiją. Kelionė truko šešias dienas. Buvo visko. Supratau, kad tranzavimas, tiksliau, jo nesekmės palieka žmones visiškai nuogus ir be kaukių. Jau tada grįžęs pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jei turėsiu žmoną, būtinai teks su ja patranzuoti.
– Kaip geriausiai tranzuoti – vienam ar keliese?
Čia kiekvieno asmenis reikalas. Kadangi tranzavimas man dažnai savotiška meditacija, tai labiau mėgstu tranzuoti vienas negu su žmogumi, su kuriuo reikėtų pyktis ir gadinti kelionę. Nors tranzuoti dviese paprasčiau: aš visada tranzuoju su kuprine ir gitara, elementarus nuėjimas į tualetą pasidaro komplikuotas, nes turi eiti su visais savo daiktais… Nors, kita vertus, dabar visur tualetai skirti neįgaliesėms, kurie yra gana erdvūs ir ten galima ne tik batus išsidžiovinti bet ir apsiskalbti.
– Minėjai nesėkmes kokios jos?
Atsiduri netinkamoje tranzavimo vietoje niekas nestoja arba per tavo ar vairuotojų žioplumą, pravažiuoji vietą, kurioje turėjai išlipti, po to tenka važiuoti kelis šimtus kilometrų į priešingą pusę tam, kad atsidurtum ant tau palankaus kelio.Galiausiai, be maisto ir po šešių valandų ėjimo, stovi aikštelėje, kurioje praktiškai nevažiuoja automobiliai.
Ką reikėtų žinoti prieš pirmą kartą
– Ko reikėtų vengti (pradedančiajam) tranzuotojui?
Šiuo klausimu esu kategoriškas – reikėtų vengti bet kokių patarimų ar nurodymų iš, neva, patyrusių tranzuotojų. Gyvenime ir taip pilna žmonių, mėgstančių nurodinėti, ką ir kaip daryti.
Blogiausia, kas gali atsitikti, atsidurti netinkamoje tranzavimui vietoje. Netinkama vieta gali būti tokia, kur draudžiama stovėti arba draudžiama sustoti, tačiau anskčiau ar vėliau, pats supranti, kad kažkas netaip arba policija atvažiuos ir paaiškins, kas negerai.
Taip pat, netinkama vieta: yra aikštelė, kurioje nėra daug automobilių. Bet gal po kelių valandų laukimo, sustos automobilis ir tu pasakysi sau viduje: „Buvo verta laukti tiek laiko tam, kad galėčiau susipažinti su tokiu žmogumi“.
Ir negi dabar turėčiau kalbėti apie elementarias saugaus kelių eismo taisykles.
– Kokie daiktai yra būtiniausi pasiimti kartu? Ko nereikėtų imti?
Man yra du svarbiausi dalykai: patogūs batai ir patogi kuprinė. Visa kita priklauso nuo to, į kokią šalį važiuosi. Dar reikia būtinai pasiimti gitaros dėklą ir padėti taip, kad vairuotojai galvotų, jog esi muzikantas (šypsosi). Kažkaip pastebėjau, ypač kai esi vaikinas, turi imti arba gitaros dėklą arba merginą, kitu atveju gali būti sunku tranzuoti.
– Kaip su pinigais? Kaip apsiskaičiuoti, kad jų nebūtų per mažai?
Mano suvokimu, tranzuotojas turi mažausiai galvoti apie pinigus. Aišku, yra visokių nenumatytų išlaidų, pavyzdžiui, norint palikti didmiestį, reikia naudotis viešiuoju transportu tam, kad nusigauti iki tranzavimo vietos. O visa kita – kaip ir keliaujant bet kokiu kitu būdu. Svarbiausia, žinoma, yra maistas.
– Kokias šalis aplankei?
Vasarą vis mąsčiau, ką reiškia aplankyti šalį ar miestą. Ar užtenka nueiti į visus muziejus ir nusifotografuoti prie žymiausių vietų, o gal reikia bent mėnesį gyventi su vietiniais? Taip ir neatsakiau sau į šį klausimą, tai išvardinsiu tiesiog visas šalis, kuriose esu buvęs, vienose – ilgiau, kitose – trumpiau, kelias gal tiesiog pervaževęs:
– Kokios šalys yra geriausios tranzavimui? Kokios blogiausios?
Čia vėlgi priklauso nuo asmeninių potyrių ir sėkmes. Kiek girdėjau, Ispanijoje uždraudė tranzuoti, todėl ji tikrai nelabai miela. Praėjusią vasarą daugiausia bėdų buvo Anglijoje. Čia tik mano asmeninė patirtis ir nuomonė. Švedijoje ir Norvegijoje tranzuoti sunku, nes vieni žmonės bijo, kiti jau net nesupranta, ko tas žmogus stovi prie kelio su pakelta ranka.
Anglijoje susidarė įspūdis, jog žmonės į tranzuotojus pirmiausiai žiūri kaip į plėšikus. Nors man tai atrodo absurdiška, nes tikrai yra begalės geresnių būdų, kaip apiplėšti žmogų negu stovėti kažkur ir laukti kol tau kas nors GALBŪT sustos. Dar Prancūzijoje gana sunku. Maloniausiai buvau nustebintas, kai buvau Olandijoje ir ten šalikelėse net yra specialios aikštelės, skirtos tranzuotojams.
– Kokius įdomiausius personažus yra tekę sutikti kelionėse?
Prancūzijoje sutikau vieną lietuvį, kuriam beveik penkiasdešimt metų. Jis turi šeimą, bet kiekvienais metais vis bent po mėnesį patranzuoja. Labiausiai žavėjo, kad jis nebijo tranzuoti į svetimą šalį visiškai nemokėdamas kalbos. Į prancūziją jis atitranzavo prieš tai aplankęs draugą, gyvenantį kitame Anglijos gale.
Kitas dalykas, jis keliaudavo praktiškai be daiktų. Mokyklinė kuprinė, kurioje buvo antra pora rūbų (apsirengdavo antrą porą rūbų, kad nesušaltų naktį) ir maisto atsargos.
– Koks buvo baisiausias ar labiausiai išgąsdinęs nuotykis keliaujant?
Pasiklydau Ispanijoje ir gal dvi dienas ėjau be sustojimo, kai buvo +40 laipsnių karsčio. Blogiausia buvo ne karštis, o tai, kad batai nugriaužė kojas ir nebegalėjau paeiti. O priėjus kaimą, niekas nešnekėjo angliškai. Bet kažkaip pavyko išsikapanoti. Pamenu, kai grįžau po tos kelionės, dvi savaites be perstojimo valgiau, nes buvau numetęs gal dešimt kilogramų.
– O koks nuotykis labiausiai pradžiugino?
Kai praeina kažkiek laiko, net ir blogiausias nuotykis gali tapti geriausiu, nes patyrimas visada teigiamas. O vienas maloniausių buvo tada, kai keliaudamas vasarą susipažinau su keliais lenkais ir jie mane šį birželį pakvietė pagroti savo parodos atidaryme. Tik šį kartą dėl laiko stokos gali netekti tranzuoti.
– Ar turi kokių savo keliavimo principų/ritualų ar panašiai?
Jokių kažkokių ypatyngų principų neturiu. Turbūt niekas nepriverstų dalyvauti tranzavimo varžybose, apie kurias sužinojau visai neseniai, ir man pati įdėja atrodo visiškai priešinga mano suvokiamai tranzavimo dvasiai. Kita vertus, jeigu žmonėms įdomu ir jie nuo to laimingesni tegul varžosi, juk kuo daugiau laimingų žmonių, tuo geriau.
– Tolimesni planai?
Šią vasarą planavau daugiau pakeliauti po Rusiją. Planai pasikeitė ir šiuo metu nieko neplanuoju.
– Ko išmokai keliaudamas autostopu?
Būna sunku dainuoti tol, kol pasidaro lengva.
– Ką patartum ir ko palinkėtum kitiems autostopo kolegoms?
Kad ir kaip naiviai nuskambės, nieko geriau nesugalvoju: būkit laimingi visi stovintys, sustojantys ir nesustojantys, tada visiems gyventi bus smagiau.
