Šių metų Kanų kino festivalyje pagrindiniu Tarptautinės kino kritikų federacijos prizu apdovanota komiška Aki Kaurismaki drama ,,Havras“ jau rodoma Lietuvos kino teatruose. O Laikas.lt siūlo Jums interviu su pačiu Aki, kuris papasakojo apie filmo kūrimo procesą.
Filme ,,Havras“ susitinka du, tikriausiai ant pačių žemiausių socialinių laiptelių stovintys, žmonės – prancūzas batų valytojas Marcelis Marksas, kurį vaidina Andre Wilmsas, ir dėl politinio persekiojimo iš Afrikos emigravęs berniukas vardu Idrisa (Blondinas Miguelis). Su nedidele iš Havro miesto kilusio žmogaus pagalba, šis tarptautinis tandemas sugeba išsikrapštyti iš prekiautojų žmonėmis jiems paspęstų žabangų.
Atrodo, kad Kaurismakis bene vienintelis tęsia tokių italų neoromantizmo atstovų kaip Vitorio de Sica („Dviračių vagis“; „Umberto D“) humanistines idėjas. Maža to, šis suomis kaip niekas kitas prisideda prie šlovingųjų prancūziškojo kino tradicijų atgimimo. Režisierius šiame filme sugebėjo sujungti intelektualumą ir naivumą, intymumą bei minimalizmą. Viso to rezultatas – visa apimančio geresnio pasaulio su visomis jo siūlomomis galimybėmis viltis. Antrojo Akio filmo prancūzų kalba (pirmasis – „Bohemos gyvenimas“ 1992 m.) pagrindinės temos: žmogaus orumas, solidarumas, skirtingų kartų pasauliai bei mirtis. Režisierius yra prisipažinęs, jog mintis sukurti „Slenkantys debesys“ (1996m.) jam kilo sužinojus, jog nedarbo lygis Suomijoje tuo metu pasiekė 10 proc. Su „Havru“ Kaurismakis tarsi siekia susitapatinti su visa tarptautine darbininkija.
Kokios poetinės logikos vedinas nusprendei kurti filmą nedideliame prancūzų miestelyje, o ne gimtojoje Suomijoje?
Planavau filmą apie vandens keliais Europon atvykusį pabėgelį iš Afrikos. Tačiau pabėgėliai paprastai netraukia į Suomiją, todėl norėjau atrasti tinkamą jūrų uostą aplink Viduržemio jūros teritoriją. Išnaršiau Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos bei Biskajos įlankos pakrantes. Jau buvau veik praradęs viltį, kai aptikau Havrą. Ši vieta pasižymėjo išskirtinumu. Tai lyg visų pamirštas miestas, apie kurio egzistavimą nutuokia retas prancūzas. Šios vietos nepravažiuosi kaip kažkokio tarpinio maršruto taško, turi žinoti, kur keliauji. Būtina pažymėti, kad ši vieta svarbi ir istoriniu požiūriu – jai teko patirti tiek vokiečių okupaciją, tiek ir sąjungininkų bombardavimą prieš išsilaipinimo Normandijoje operaciją. 6 deš. prasidėjo miesto atstatymo darbai.
Vieta, kurioje gyvena filmo herojai, bene vienintelė, kurios nesugriovė bombamdavimas, gatvės ten kitaip nei atstatytuose rajonuose, jos išlenktos. Mūsų filmavimo pabaigos laukė ir keletas buldozerių, dabar ir ši kaimynystė pilnai prijungta prie tiesinio gatvių planavimo. Kaip visada – įdomiausią reginį pakeis tuntas prekybos centrų.
.jpg)
Paradoksalu, bet darbininkų klasės atstovai dažnai yra stumiami iš miesto, kad atrastų pačias gražiausias vietas gyventi, iš kurių vėliau yra vėlgi išvaromi. Ryškiausias pavyzdys Amerikoje būtų Naujasis Orleanas – federalinės valdžios abejingumas gyventojų atžvilgiu buvo tiesiog šokiruojantis.
Niekada nesu buvęs tokiame unikaliame mieste kaip Havras. Miestas skendi nuostabioje šviesoje ir baltoje miglelėje. Dailininkai iš viso pasaulio į šią vietą traukdavo tapyti šios keistos šviesos.
Šis filmas sukelia daugybę asociacijų su prancūzų kinu, gal galėtum konkretizuoti, su kokio laikotarpio tenykšte kino tradicija jį galima sieti
Vaizduojamą laikmetį atpažinti visada galima iš to, kokie automobiliai jame važinėja. Rūkymas baruose leidžia daryti prielaidą, kad veiksmas vyksta prieš 2007 m. Jeigu reikėtų apibūdinti filmo stilistiką, pavadinčiau tai bandymu atkurti neorealizmą prancūzišku stiliumi. Nemąsčiau apie konkretų stilių, tiesiog rašiau scenarijų, kuris galiausiai išvirto į begėdiškai optimistišką pasaką.
Rašydamas visu pirma dirbu pasąmoniniame lygmenyje. Susigalvoju atitinkamą temą bei pagrindinę siužetinę liniją. Tada tris mėnesius laukiu, kol mano sąmonė atliks savo darbą. Mano rašymas labai neanalitiškas, bet galutinis rezultatas – gana tvarkingas scenarijus. Vėlesnėje savo karjeros stadijoje aktorius Matti Pellonpa (M. Pellonpa vaidino 18-o A. Kaurismaki filmų) taip pat pradėjo taikyti panašų metodą. Kaip paskutinis tinginys Matti vienu ypu perskaitydavo scenarijų ir visą likusį darbą pavesdavo savo pasąmonei, o ši atlikdavo tai, kas nepatyrusiam aktoriui būtų tapę didžiule našta. Scenarijaus jis neliesdavo tris mėnesius, į rankas tekstą paimdamas tik prieš filmavimus, kad pasikartotų dialogų tekstą. Pasąmonė yra pats genialiausias bei pigiausias samdinys, kuriam begalima patikėti tokį darbą.
Žiūrovą suvokimo labirintuose klaidinanti, pasaką primenanti atmosfera yra šio filmo stilistinis arkliukas. Iki pat filmavimo darbų pabaigos nebuvau tikras, ar mano sprendimai buvo tinkami. Vizualiai „Havras“ tikrai nežvilga, manau, kad tai būtų tik atitolinę mano viziją. Svarbiausia čia – žmonės, jų esmė geriausiai atsiskleidžia krizinėse gyvenimo situacijose – tiek geriausios žmonių savybės, tiek ir pačios žemiausios, ryškiausia šviesa nušvinta kai viskas ima griūti. Pasimato žmogaus didybė ir niekingumas. Kai nebelieka nieko, solidarumas ir aukojimasis pradeda mus gelbėti. Žinoma, filmuose gerąsias žmogiškąsias savybes galima ir net reikia perdėti – juk viso to kasdien neišvysi.
Nepaisant kelių sugedusių pareigūnų, vengi rodyti tuos, kurie būdami aukštai išnaudoja kitus
Policijos vado nesimato – tai tik balsas už kadro. Mano logika paprasta: beveidę mašiną geriausia atvaizduoti nesuteikiant jai veido. Anekdoto pavidalu policijos vadas yra tarsi nuolatinis Café Moderne lankytojas. Tiesiog reikia sukurti atmosferą, kuri įtikintų, jog šie žmonės egzistuoja. Galbūt senstu, bet nesiruošiu net iš policijos pareigūnų daryti klišių.
Nepaisant absurdiško informatoriaus tavo filme nėra blogų žmonių. Už visus žmonės čia svarbesnė apmaudi kompiuterinė klaida
Pirminiame scenarijaus variante pabėgėlius pavaizdavau į Havrą atplaukiančius purviname konteineryje, dėl pasibaisėtinų sąlygų kai kurie žuvo kelionės metu. Vėliau persigalvojau ir viską apverčiau aukštyn kojomis, aprengiau šiuos žmonės geriausiais įmanomais drabužiais – velniop tą realizmą, tegu atvyksta kaip orūs žmonės.
Vienas iš personažų tarsteli, jog Viduržemio jūroje plaukioja daugiau asmens dokumentų nei žuvų. Realybė tokia, kad daugelis nelegalių emigrantų išmeta savo identifikacijos dokumentus į jūrą, kad nebūtų deportuoti į tėvynę. Baigiamuosiuose filmo titruose negalėjome paminėti daugelio filme vaidmenis atlikusių asmenų pavardžių dėl to, kad jie išties yra nelegalūs emigrantai be oficialių vardų ir pavardžių.
Filme yra intarpas iš vieno dokumentinio televizinio filmo, jame vaizduojama, kaip kažkokių reikalavimų neatitinkanti pabėgėlių stovykla yra sulyginama su žemėmis. Europa bejėgė su tokiomis problemomis susidoroti. Tai lyg savotiškas ping-pong žaidimo variantas, kuriame žmonės yra deportuojami, kad vėliau vėlei bandytų prasmukti į senąjį žemyną. Žvelgiant iš sistemos taško, visa tai yra suprantama – jei į nedarbo kamuojamą Europą sugūžės pusė Afrikos, nebeliks darbo niekam. Išspręsti šią lygtį tiesiog neįmanoma.
Kaip tau pavyko susidoroti su masinėmis scenomis? Esi prisipažinęs, kad esi prastas masuočių filmuotojas. Nemanai, kad save nuvertini – vienoje „Žmogaus be praeities“ scenoje dūzgė krūva mėgėjų, negalėjau nepastebėti, kad šis epizodas veik nepaliestas režisieriaus rankos: tiesiog įjungta kamera, vienas-du dubliai ir preciziškumu baletui prilygstantis rezultatas.
Kiekvieną aktorių instruktuoju individualiai, dirbant su minia svarbiausia ją „užvesti“. Masinės scenos visada yra tikras nervų išbandymas: nesuspėji su dienotvarke, dieną pakeičia tamsus vakaras, planai eina velniop. Neturi kito pasirinkimo, kaip tik įjungti kamerą ir tikėtis fortūnos šypsnio. Vieną filmavimą seka kitas – niekados neruošiu parengiamojo maketo savo filmams. Skeptiškai žiūriu į tokius planavimus, juk remdamasis jais negali absoliučiai laisvai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Iš anksto mechaniškai surepetuoti filmavimai dažnai atsisuka prieš tave patį, jautiesi lyg pagaminęs filmą pernelyg gerai.
Keliuose ankstesniuose filmuose turėjai parengęs tiek laimingą, tiek ir nelaimingą pabaigas, iš kurių vėliau rinkdavaisi. O kaip buvo su „Havru“?
Apsisprendžiau remtis dviem happy-endingais: berniuko išvykimu bei stebuklingu išgijimu. Kiekviena iš šių pabaigų galėjo būti laiminga, taip pat galėjau pakaitalioti nelaimingąją ir laimingąją pabaigas, bet nusprendžiau iki galo atsiduoti pasakos idėjai, prieš kurią net ir modernus mokslas bejėgis.
Dviejų vedusių senukų meilės istorija esti šio filmo grožio pagrindu. Vyras tvarko verslo reikalus, kol jo žmona miršta ligoninėje. Visaip kaip Jeano Vigo šedevre „Atalanta“, geriausiai jų jausmus išreiškia scena, kurioje jie nėra vienas su kitu fiziškai, bet dalinasi vienu sapnu. Kaip suvokti jų nedalumą?
Nors „Atalantą“ laikau gražiausiu visų laikų filmu, šis atitikimas atsitiktinis. Tai ne pirmas kartas, kai panaudoju šią priemonę. Akivaizdu, kad nesant meilės linijai tektų dar labiau pabrėžti teisingumo temą, o taip tik dar labiau paryškinant sistemos kritiką. Šis filmas galėjo būti kur kas žiauresnis.
Pastarieji trys tavo filmai koncentravosi ties mirties tema: „Žmogų be praeities“ galima interpretuoti kaip mirštančiojo sapną, panašiai ir su po jo sekusiu filmu „ Priemiesčio šviesos“ – žmogus jaučia mirties alsavimą, bet viltis jį prikelia.
Filmas turėjo dvi pabaigas – vienoje pagrindinis herojus miršta, kitoje – ne. Nufilmavau jas abi ir panaudojau jas abi. Tiesa ta, kad trečią ir ketvirtą savo gyvenimo dešimtį gyvenantiems žmonėms mirtis apskritai neegzistuoja.
Prieš tai prancūziškai buvai sukūręs tik vieną filmą „Bohemos gyvenimas“. Ar egzistuoja kažkoks ryšys tarp šio ir naujojo tavo filmo?
Marselis Marksas buvo ir senajame filme. Tai tas pats rašytojas, kurio svajonės įsitvirtinti Paryžiuje subyrėjo į šipulius. Tas pats bohemietis tik po 20-ies metų. Praradus viltį būti rašytoju, jį prikelia atsakomybės jausmas. Tai ant žemiausio įmanomo socialinio laiptelio pabuvojęs žmogus. Žinoma, jis galėjo rinktis lengvesnį kelią, bet, pasak jo pačio, jis norėjęs atsidurti arčiau žmonių, klauptis ant kelių prieš kitų kojas – didžiausias jo nuolankumo ženklas.
Idėja apie afrikietį berniuką išgelbėjusį batų valytoją man atėjo į galvą kai viename Portugalijos mieste, kuriame gyvenau, pradėjo nykti batų valytojai. Vieninteliam likusiam leidau pasirūpinti savo avalynės blizgesiu ir, tuo pačiu, įdėmiai jį stebėjau. Jei tik sugebi pagrindinį herojų su kažkuo susieti, viskas pradeda eitis kaip iš pypkės.
Esi vienas iš nedaugelio, vis dar besinaudojančių 35 mm filmavimo kamera
Šviesa yra tikrojo kino pagrindas, o skaitmeninio – elektros energija.
Esi minėjęs, jog „Havras“ žymės naujos tavo trilogijos pradžią
Šią trilogiją planuoju baigti per artimiausią dešimtmetį. Negali apsiriboti dviem filmais, kalbėdamas apie trilogiją, o jei esi sukūręs dvi trilogijas, privalai užbaigti ir trečią. Tai bus trilogijų trilogija.
Likusias dalis filmuosi Prancūzijoje?
Sekančiam filmui pasirinkau Ispaniją, o paskutiniam – Vokietiją.
Kodėl ne Portugaliją, juk kasmet praleidi čia gerą pusmetį?
Nors gyvenu čia jau 20 metų, portugalų mąstysena man vis dar didelė mįslė. Iš visų tautų, su kuriomis man yra tekę susidurti – ši neabejotinai yra kiečiausias riešutas.