Ieva Stankūnaitė
Nuotr. iš asmeninio albumo ir Romasfoto.com
25-erių metų lenktyninkė Aušra tikrai nebijo frazės „boba už vairo – nelaimė už kampo“. Ji jau laukia savo trečiojo Lietuvos ralio sezono, kai galės vėl išmėginti jėgas trasoje su kitais lenktyninkais ir tiki, kad vieną dieną šis hobis taps gerai apmokamu darbu.
Aušra juokauja, kad jos vairavimo stažas – nuo vaikystės, nes dar pamena, kaip sedėdavo tėčiui ant kelių prie vairo. Ir tikrai neneigia, kad dabar vairuoja GERAI, ne tik varžybų metu, bet ir laisvalaikiu Vilniaus gatvėmis ar darbo reikalais (kartu su tėvais ji turi verslą paslaugų sferoje). Kaip ir dauguma hobių, šis taip pat prasidėjo įkvėpimą pagavus iš šeimos: „Su raliu esu susijusi dar nuo vaikystės – tėtis ralistas kiek tik jį pamenu. Su mama važiuodavome į rungtynes pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Tada į ralį įsitraukė brolis, jis važiavo kartu su tėčiu (tėtis buvo šturmanas), na, ir po kelių metų įsitraukiau ir aš, pretenzingai pareiškusi, kad ir aš noriu važiuoti ralyje. Taip prieš porą metų ir prasidėjo rimtesnis važiavimas. Žinoma, kol kas esu tik moksleivio stadijoje, nuolat mokausi ir tobulėju, bet iš kitos pusės – visi ralistai kaskart kažko naujo išmoksta.“
Ir kaip tau sekasi šis ne damoms skirtas sportas?
Jau užbaigiau antrąjį sezoną – savo klasėje esu 5-ta. Kaip pradedančiajai (nes visi kiti važiuoja jau mažiausiai po 4-5 metus), manau, visai neprastai (šypsosi).
Tai vaikystėje turbūt su lelėmis nežaidei?
Žaidžiau ir su lelėmis, bet kai tik gavome kompiuterį, pirmas žaidimas buvo ralis!
Lietuvoje (ir visam pasaulyje) ralis – prabangus hobis, nes reikalauja milžiniškų investicijų į automobilį, nemažai kainuoja startiniai mokesčiai, treniruotės ir pan. Ar pavyksta nors kiek iš to užsidirbti?
Oi, užsidirbti tai tikrai ne, ypač Lietuvoje.. Čia tik hobis. Kitose šalyse pavyksta, jei esi tikrai kietas ir tave paima į komandą. Tada tai tampa tavo darbu. O Lietuvoje tai net nenusimato, kad lenktyninkai užsidirbtų iš to. Čia, pavyzdžiui, kaip ir koks golfas: mūsų šalyje tai tik hobis, o kitur – kažkieno darbas.
Finansine prasme ralis laaaabai brangus sportas, bet, žinai, kai esi tuo užsikrėtęs, kažkaip vis prasisuki, kažką sugalvoji, galų gale ieškai remėjų pagalbos, kuriuos tikrai sunku rasti, kai esi tik pradedantysis, be aukštų pasiekimų.
Startiniai mokesčiai tikrai nėra pinigų išleidimo pagrindas. Juk padangas keiti ne kartą per metus. Kartais po du ar tris padangų komplektus pakeiti per vienas varžybas. Aš tokio lygio dar nepasiekiau, bet tikri profesionalai būna ir daugiau padangų komplektų sunaudoja ir padangos kainuoja ne kaip įprastam automobiliui. Plius, bent jau mes po kiekvienų ar poros varžybų perrenkam automobilio variklį, patikrinam visus mazgus, ar nėra jokių pažeidimų, kurie galbūt neišlindo varžybų metu. Bet, manau, kad tai normalu, nes apkrova varikliui – milžiniška. Be to prieš kiekvienas varžybas yra techninė komisija, automoblis turi atitikti savo klasės reikalavimus, kad galėtų dalyvauti varžybose. Jau nekalbant, kiek kainuoja visokie šalmai, apranga, pasikalbėjimo įranga, batai ir pan.
Kokiu automobiliu šitaip rūpinates?
Prieš tai buvo Opel Astra, o šį sezoną jau su BWM važiuosim!
Apie „žigulį”, kaip D.Čiutelės, niekada nemąstėte?
Apie „žigulį” tikrai negalvojome, net pati dabar susimąsčiau (juokiasi).
Tai kaip suprantu, visus finansinius „sunkumus” atperka varžybų metu patirtas adrenalinas? Kokiu momentu jo būna daugiausiai?
Taip, adrenalinas – geras jausmas! O jo daugiausiai būna prieš pat startą. Nemoku nusakyti to jausmo, kai įvažiuoji į LK (laiko kontrolė) zoną ir lauki 3 minutes iki starto. Širdis nesuprasi kokiu ritmu plaka, prakaitas pila, iš karto užsimanai į tualetą, nors ką tik jame buvai. Na žodžiu tos 3 minutės tikrai prailgsta, o po to užsidega žalia. Startuoji ir viskas. Tada apie nieką negalvoji, klausai, ką sako šturmanas ir darai savo darbą. Tada finišuoji ir toks nutirpimas kojose jaučiasi. Geras jausmas.
Esi patyrusi adrenaliną neigiama prasme, kai kažkas atsitinka varžybų metu?
Hmz.. nepamenu, tai turbūt nesu. Nors buvo aišku tokių situacijų, kai išmetė iš vėžių ant šlaito ir vos neapvirtom, bet kažkaip sėkmingai baigėsi ir toliau važiavom.
Po varžybų Vilniaus gatvėse turbūt nebepavyksta tvarkingai važinėti?
Priešingai, nors daug kam atrodo kitaip, bet po ralio esi išsikrovęs ir nebėra to neramumo kelyje. Aišku, nesivelki pirma juosta, bet ir nevažiuoji, kaip koks chuliganas. Bet jau kai ilgą laiką nebūna ralio, tai tada pasireiškia kiek paaštrėjęs vairavimas. Tada pasiilgsti to išsikrovimo. Matai, man įskiepytas požiūris, kad lenktyniaut reikia trasoj, kur nesukelsi pavojaus kitiems, o mieste – mieste reik važiuot su srautu.
Turi užsibrėžusi kažkokį konkretų tikslą (kalbant apie hobį)?
Turiu užsibrėžus išmokt gerai raliuot ir pereit į A lygą, nes dabar esu B. Taip pat būtų smagu sudalyvauti Latvijos ir Estijos ralyje.