Vytauto Katiliaus romanas „Pilnaties palytėti negrįžta“ (2008) man į rankas pateko neplanuotai, besirausiant vieno iš miegančiųjų rajonų bibliotekėlėje. Suintrigavo pavadinimu. Palytėti pilnatį… Fantazija tučtuojau pradėjo paslaugiai piešti magiškus vaizdus ir šnabždėti vilkolakiškus burtažodžius.
Knygos pabaigoje išspausdinta anotacija vizijas sustiprino dar labiau: „Esu tai, ko ieškojai, bet neradai. Kas turėjo būti, bet neįvyko. Manęs šaukiasi siela, kai prie jos prisišlieja pasiklydusi ir ne jai skirta lemtis […]“. Prisipažinsiu, perskaičiusi šias eilutes, pajutau savotišką dejavu – jos priminė Paulo Coelho romane „Vienuolika minučių“ (2004) užrašytas mintis. Palyginimui: „Esu tai, ko tu ieškai ir ką randi. Esu tai, ką išbarstei, ir gabalėliai, kuriuos dabar renki“. Skirtumas tas, kad P. Coelho veikėjai randa tai, ko ieško, V. Katiliaus – deja, ne. Gal dėlto, kad vieno autoriaus „ieškotojas“ – vyras, o kito – moteris? Įvairios mintys sukosi galvoje, mindžikuojant bibliotekoje ir sklaidant romano lapus.
Su P. Coelho kūryba lietuvių autoriaus romano lyginti neįmanoma – per mažai sąsajų, taigi lyginimas būtų pernelyg paviršutiniškas, „pritemptas“. Sunku būtų jau vien dėl pagrindinių veikėjų skirtumų: pagrindinė „Vienuolikos minučių“ personažė – jauna, amžinosios meilės ieškanti prostitutė, tuo tarpu romano „Pilnaties palytėti negrįžta“ centre – karjerai pasišventęs pusamžis vyras, ieškantis gyvenimo prasmės.
Tiesa, apie gyvenimo tikslus, savo egzistencijos prasmę pagrindinis kūrinio veikėjas Marius susimąsto tik romano pabaigoje. Paliktas žmonos, atstumtas jaunutės meilužės, nutolęs nuo vienintelės dukters, pažemintas verslininko Vizgirdos, jis jaučiasi vienišas, nesuprastas, trokšta užuojautos. Tačiau užjausti nebėra kam. Marius, įsimetęs automobilio bagažinėn konjako butelį, patraukia žvyruotais Merkinės takeliais, pas seną pažįstamą Andrių. Su kartėliu prisimena, kaip dar visai neseniai, švytėdamas sėkme, apsimetė nesuprantąs Andriaus pagalbos prašymo, šiam likus be darbo. Nepadėjęs kitam, Marius pats tikisi pagalbos.
Moralinę paramą jis gauna. Kalbant su jaunystės draugu, veikėjui pradeda aiškėti iki šiol sąmonės gilumoje tūnojusios gyvenimo tiesos. Esminė iš jų: gyvendamas taip, kaip priimta, o ne kaip norisi, kaip svajota, žmogus tetrokšta išgyventi, tačiau nejaučia gyvenimo pilnatvės, nėra laimingas. Neištyrinėdamas, neišjausdamas visų jam skirtų galimybių, jis negali sakyti, kad jo gyvenimas yra TIKRAS.
Važiuojančio iš Andriaus sodybos Mariaus galvoje sukasi mintis: „Gyvensiu jausdamas, kad gyvenu“ (p. 225) ir daugybė jo naujos, šviesesnės ateities, vizijų. Svajonės labai žemiškos: „Gyvensiu ramiai ir neskubėdamas. […] Pirksiu žemės, pastatysiu porą viešbučių, kelias kaimo turizmo sodybas“ (p. 225). Ir, žinoma: „Pirmiausia – susigrąžinsiu Eriką“ (p. 224).
Tačiau autorius neleidžia savo herojui atsipalaiduoti, romano pabaiga nėra optimistiška. Eilučių tarpuose slypi moralas: vienos dienos per maža, kad ištaisytum visas savo gyvenimo klaidas.
Pagrindinio veikėjo naratyvo pabaigą skaitytojas gali nuspėti vos įpusėjęs kūrinį. Visgi, tai pusamžio, gyvenimo vidurį pasiekusio vyro drama, ir ne paslaptis, kokios tos dramos būna ir kaip baigiasi. Be to, kūriniai, kurių centre – vidurio amžiaus krizę išgyvenančio vyro pasakojimas Lietuvos autorių yra gana mėgiami (ypač rašytojų vyrų). Žinoma, romanas, pasakojantis priešingą istoriją, būtų kur kas įdomesnis. Bent jau ne eilinis. Tačiau tokio, matyt, teks gerokai palaukti. Pramoginė literatūra, kuriai priskirtume ir šį romaną, minta kasdieninio gyvenimo realijomis. Taigi, tokių romanų veikėjais netampa herojiškos asmenybės (nes herojų, deja, retai pamatysi). Kur kas populiaresni siužetai, pasakojantys šiuolaikinių atstumtųjų, keistuolių (tiesa, jie vadinami marginalijomis) arba eilinių piliečių gyvenimo istorijas.
Kur kas įspūdingesni autoriaus sukurti moterų portretai. Tiek Mariaus žmona Erika, tiek meilužė Luka – spalvingi, originalūs personažai. Nei viena iš jų nėra stereotipinė moteris: romane žmona ir meilužė susikeičia vietomis, pareigomis. Jos virsta sąjungininkėmis, draugiškai pasidalija vyrą. Parodoma, kad net ir meilėje galioja verslo rinkos taisyklės: Erika Marių parduoda, Luka – perka. Marius, puikiai tvarkęs savo biznio reikalus, manipuliavęs kitais, žiauriame moterų žaidime pats tampa preke.
Gebėjimas profesionaliai manevruoti savo sukurtais veikėjais, kurti intriguojančias jų gyvenimo istorijas – stiprioji V. Katiliaus prozos pusė. Nuo pat pradžios skaitytojas įtraukiamas į raizgias siužeto pinkles, kurių atomazga, nors ir gana nuspėjama, vis tik įtraukia ir masina perkaityti romaną iki pabaigos.
Autorius personažus įsviedžia į situacijas, priverčiančias juos permąstyti savo vertybes, atsigręžti į vidinį pasaulį. Tikėdami, kad žmogaus likimas jo paties rankose, veikėjai skaudžiai klysta: lemtis negailestinga nei vienam iš jų. Jie blaškosi tarp savo aistrų ir troškimų tarsi nuožmaus vėjo nešiojamos kibirkštys.
Tačiau visoms ugnims lemta užgesti.
Angelė Jasevičienė
.jpg){kind=logo}