Menufaktura.lt
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje 2012 m. kovo 16, 17 d. įvyks spektaklio, sukurto pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Akmuo” (2008), premjera.
Iš vokiečių kalbos pjesę išvertė Jūratė Pieslytė. Spektaklio režisierius – Agnius Jankevičius, dailininkė – Laura Luišaitytė. Vaidina Jurga Kalvaitytė, Vaiva Mainelytė, Gabrielė Malinauskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Nelė Savičenko, Paulius Tamolė, Monika Vaičiulytė.
Marius von Mayenburgas gimė 1972 m. Miunchene, čia studijavo germanistiką, 1992 metais pervažiavo į Berlyną, kur 1994-1998 Aukštojoje menų mokykloje studijavo dramaturgiją. 1995 m. stažavosi Miuncheno kameriniame teatre „Kammerspiele”. Nuo 1998 m. dirbo „Baracke” teatre, 1999 m. tapo Berlyno „Schaubühne am Lehniner Platz” teatro dramaturgu.
Tarptautinio pripažinimo von Mayenburgas sulaukė 1997 m., parašęs pjesę „Ugnies veidas”, kuri tais pačiais metais buvo pastatyta įvairiuose Vokietijos teatruose. Už ją buvo apdovanotas Kleisto skatinamąja premija jauniesiems dramaturgams ir Frankfurto autorių fondo premija.
Mariuso von Mayenburgo pjesės išverstos į daugelį kalbų ir statomos visame pasaulyje. Lietuvoje pastatytos pjesės „Ugnies veidas”, „Parazitai” (abi – Oskaro Koršunovo teatre), „Šaltas vaikas” (Klaipėdos valstybiniame dramos teatre) ir „Bjaurusis” (Kauno valstybiniame dramos teatre).
Siūlome Vokietijos teatro žurnalo „Theater Heute” redaktoriaus Franzo Willes pokalbį su dramaturgu.
„Akmuo” – tikrai platus užmojis ir gana sunki užduotis, nes tai – istorinė drama, kalbanti apie XX amžiaus, bent jau paskutinių dviejų jo trečdalių, Vokietijos istoriją. Pjesės veiksmas prasideda 1935-aisiais ir baigiasi 1993-aisiais. Kaip rašoma istorija?
Man tai – medžiaga, su kuria dirbti norėjau jau seniai, nes tai labai susiję su mano šeima. Šioje pjesėje susilieja mano senelių, tėvų ir šeimos draugų pasakotos istorijos. Šiai temai būtų galima rasti labai daug archyvinės medžiagos ir ji būtų nepaprastai įdomi. Tačiau aš pirmiausia norėjau papasakoti istorijas, kurios man pačiam tapo emociškai svarbios, nes nuo vaikystės nedavė ramybės. Todėl atsisakiau bet kokių elementų, kurie būtų puikiai įsipaišę į šią istoriją, tačiau buvo tik kažkur perskaityti ir emociškai manęs nejaudino.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su „Stasi”, disidentų istorijos, Vokietijos ruduo[1] būtų čia puikiai tikę ir padėję sukurti vientisą grynai vokiškos istorijos vaizdą. Neturėjau daug laiko šiai pjesei rašyti. Ir dabar galvoju, kad tai buvo labai gerai. Dėl laiko stokos turėjau apsiriboti tik medžiaga, kurią pats gerai žinojau. Nežinau, ar taip rašoma istorija, bet man tai buvo nieko bendra su akademinėmis studijomis neturintis priartėjimas prie istorijos. Man nereikėjo nugalėti istorinės distancijos ir nagrinėti kažko, kas būtų visiškai svetima, galėjau rašyti apie tai, kas įtakoja mano šiandieninę tapatybę.
Pjesė iš tiesų pasakoja vieno namo Drezdene istoriją. 1935-aisiais jis priklausė žydų šeimai ir buvo iš jos atimtas, kai ši ruošėsi emigruoti. Vėliau, 1945-aisiais, namas atlaikė Sąjungininkų bombardavimą. 1953 m. jo tuometiniai savininkai pabėgo į Vakarus, 1978-aisiais jie apsilankė name, o jau po Vokietijos susivienijimo, 1993 m. namas jiems buvo grąžintas, kaip buvusi nuosavybė. Pjesės scenos kaleidoskopiškai šokinėja tarp šių įvykių. Išryškėja vienas visiems šiems istoriniams laikotarpiams bendras dalykas – oportunistinis praeities interpretavimas. Pjesės pavadinimo akmuo yra dramaturginė jos jungtis. Kiekvienai kartai tas akmuo reiškia skirtingus dalykus.
Oportunizmas man nebuvo labai svarbus, mane labiau domino poreikis savaip pasakoti istoriją ir ją taip pagražinti. Ne tik močiutė, kuri kartu su savo vyru pasisavino žydų namą, sugalvoja istoriją apie pasipriešinimą naciams, kad nereikėtų sakyti tikrosios tiesos. Juk jos duktė pati jai siūlo įvairius istorijos variantus todėl, kad nenori girdėti nieko blogo apie savo tėvą. Mane būtent ir domino šis poreikis turėti teigiamą protėvį. Čia svarbus ne tik noras susikurti sau privalumų, sąmoningai neteisingai interpretuojant istoriją, bet ir troškimas neturėti jokių emocinių priekaištų dėl savo praeities. Kai tenka taip, kaip mano kartai, atsiriboti nuo savo senelių kartos, kyla sunkumų dėl tapatybės. Beje, užsieniečiai nesupranta šios mūsų problemos. Užsienyje tenka dažnai išgirsti: taip, taip, suprantu, tam tikra prasme galbūt ir reikia atsiriboti, bet juk negali savo senelio vadinti nusikaltėliu. Ir tada būna labai sunku pašnekovui įrodyti, kad, deja, tiesa yra kaip tik tokia ir su šia našta dar reikia ir gyventi.
Jei ši pjesė tokia asmeniška, tai ar Mayenburgų giminėje buvo žmonių, savo bendradarbiavimą su naciais pateikusių kaip pasipriešinimą jiems?
Ne, mūsų šeimoje nebuvo tokios istorijos su tokiomis pasekmėmis, kaip pjesėje. Nereikia galvoti, kad ši pjesė pasakoja mano šeimos istoriją. Pjesė grindžiama istorijomis, kurios buvo pasakojamos mano šeimoje ir todėl tapo man svarbios ir tarsi asmeniškos. Bet tai nereiškia, kad visos tos istorijos buvo apie mūsų gimines. Pavyzdžiui, mano giminėje nebuvo tokio žmogaus, kaip senelis Volfgangas, kuris šantažo būdu pasisavina žydų namą, o 1945-aisiais nusišauna. Tačiau šis žmogus atėjo iš tų istorijų, kurios buvo pasakojamos mano šeimoje ir kurios suformavo mano požiūrį į tuos laikus. O mano giminėje tikrai buvo tokių atvejų, kai buvo kabinamasi į kažkokias teigiamas praeities detales, kurios leisdavo kitaip interpretuoti įvykius – nebūtinai pateikiant juos, kaip dalyvavimą pasipriešinime (tokių istorijų mūsų šeimoje nebuvo), bet, pavyzdžiui, kaip politinį nepriklausomumą, nors tais laikais buvo praktiškai neįmanoma likti politiškai nepriklausomu. Supratau, kad ir aš pats kabinuosi į tas detales. Pavyzdžiui, mano seneliai Hitlerį visada vadino prasčioku ir valstiečiu, nes laikė jį nekultūringu idiotu. Ir ši nuomonė, kuri reiškė tik, kad save jie laikė geresniais, mano vaikiškoje galvelėje virto įsitikinimu, kad mano seneliai buvo prieš Hitlerį.
O tai netiesa?
Nežinau, bet manau, kad tai buvo tik vienas jų politinio sąmoningumo aspektų, turėjusio susidėti iš daugybės kompromisų. Manau, kad žmonės dažnai pervertina vienas detales, kartu pamiršdami kitas. Ir viską gaubia tyla, nes viena karta labai nenoriai teikė informaciją, o kitos taip pat džiaugėsi, kad joms nereikia įsivaizduoti kai kurių dalykų. Ir net jei Vokietijoje ir dedama labai daug pastangų siekiant viską išsiaiškinti apie nacių laikus, man susidaro įspūdis, kad pradedama kalbėti visai kitaip, kai staiga ta praeitis paliečia konkretaus žmogaus šeimą ir jo tapatybę.
Apie savo tėvų kartos bendradarbiavimą su naciais prabilo vadinamoji 68-ųjų karta. Tačiau ji į praeitį reagavo ne taip jautriai, kaip vėlesnė karta. Dabar jau trečia karta nagrinėja tą pačią temą. Gal tai per ilgai tęsiasi?
Visos tos kartos skirtingai reaguoja į praeitį. Pirmoji bandė ją išstumti, kad galėtų gyventi toliau. 68-ųjų karta pasirinko pasipriešinimą, peraugusį net į terorizmą, o dabartinė karta kažkodėl bando save su savo vokiška tapatybe laikyti auka. Man tai atrodo keista. Puikus tokio elgesio pavyzdys galėtų būti kino filmas „Trečiojo Reicho žlugimas” (Der Untergang), kuriame siūloma užjausti vargšą Hitlerį dėl to, kad jam reikia nužudyti savo tokį mielą šunį. O kai filmo pabaigoje Hitlerio sekretorei pavyksta pergudrauti rusus ir nuo jų pabėgti, tai mums pateikiama kaip laiminga pabaiga. Mano manymu, tai politiškai neteisinga. 1985 m. gegužės 8 d. būdamas trylikos metų pamačiau filmą apie vienos koncentracijos stovyklos išlaisvinimą. Man tai buvo esminė patirtis, suformavusi mano suvokimą, ką reiškia būti vokiečiu. 2005 m. gegužės 8 d. viena televizija rodė Berndo Eichingerio „Trečiojo Reicho žlugimą”. Trylikamečiai, kurie tada žiūrėjo šį filmą, bus kitokie nei mes. Vokiečių politinis sąmoningumas pasikeitė. Eichingeris savo „Trečiojo Reicho žlugimą” priskiria katastrofų filmams. Tik nesuprantu, kur ten ta katastrofa. Ar kad Hitleris žlugo?
Ar pjesės veikėjams tiesa dar kažką reiškia?
Jei pjesėje yra vietų, kai neaišku, kokia yra tikroji tiesa, tai tikriausiai susiję su tuo, kad dėl daugumos girdėtų istorijų nebuvau tikras, ar jos – tiesa, ar ne. Kai dažnai pasakojami tam tikri dalykai, jie tarsi sukuria savo realybę. Tas netikrumas, nežinojimas, kas yra tiesa, būdingas mūsų dabartinei situacijai, mūsų požiūriui į praeitį. Bent jau aš dažnai jaučiu tą netikrumą bendraudamas su savo senelių kartos žmonėmis. Ir manau, kad dėl to netikrumo kalta ne vien jų karta. Rašydamas šią pjesę supratau, kad melas atsiranda ne tik dėl meluojančiojo, bet ir to, kuriam meluojama, poreikių.
.gif){kind=small}