ekodiena.lt
Šiukšlės ne tik miesto erdvėse, bet gražiausiuose gamtos kampeliuose kelia pasipiktinimą doriems šalies piliečiams. Kodėl kai kurie žmonės maišais veža atliekas į gražiausias šalies miškų vietas? Vieno atsakymo nėra. Psichologų teigimu, tai susiję ne tik su auklėjimu, baudų dydžiu ir tautine savimone. Pasirodo, šiukšlindamas žmogus savotiškai žymi savo teritoriją.
Žinomas psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad dauguma lietuvių labai ryškiai skiria savo privačią erdvę, kur jie nešiukšlina ir viešąją erdvę, kurioje jie šiukšlina. Priešingai, nei pavyzdžiui, skandinavai, ar pedantiški vokiečiai.
Kas ir kodėl šiukšlina Lietuvoje?
Įprastai namuose nemėtome plastikinių butelių, nuorūkų ir kitų šiukšlių. Tačiau vos tik peržengus privačią erdvę, kai kuriuos tėvynainius apninka nenumaldomas noras kažką išmesti.
„Namai yra mūsų teritorija. Dažniausiai ji pažymėta aiškiais matomais dalykais, t.y. sienos, durys, langai. O gatvė yra tuščia erdvė, kurioje mes esame nepasižymėję ir teritorinis instinktas, veikiantis nesąmoningai mūsų viduje, kai kuriuos žmones stumia į ekspansiją.
Kad praplėstų savo teritorines ribas, neatsitiktinai, šia savybe, pasižymi paaugliai. Jie ne tik mėto, bet ir paišo įvairius dalykus ant sienų. Pavyzdžiui, to paprastai nedaro maži vaikai, nes juos sudrausmina suaugę. O suaugę nepaišo, nes tai nesolidus užsiėmimas“, – pasakojo O. Lapinas.
Labiausiai gali šiukšlinti paaugliai
Suaugę žmonės, tai žmonės turintys savo teritoriją. Paauglys jos neturi, todėl jis instinktyviai ją pasižymi. Jis šiukšlindamas praplečia savo valdas, nes iš tėvų namų jis jau išeina, nesąmoningai pažymėdamas šiukšlėmis vietą, kur yra jo žemė.
Anot O. Lapino, paaugliai priklauso tai socialinei grupei, kurios tikimybė šiukšlinti yra didžiausia. Panašiai elgiasi ir gyvūnai – kvapais, šlapimu žymėdami savo teritoriją.
„Žmogaus norą daugiau ar mažiau šiukšlinti gali lemti išsilavinimas, gyvenimo būdas ir amžius. Pavyzdžiui, kultūrinės normos – būk švarus! Jos yra stipresnės už instinktyvų teritorinį instinktą. Jeigu tos normos yra labai griežtai įskiepytos, žmogus gali tapti netgi atvirkščiai – „super“ pedantiškas.
Turėdamas stiprų teritorinį instinktą jis nuolatos jaučia nerimą, kada tik pamato šiukšlę. Tokie žmonės yra liguistai pedantiški. Jie nepraeina pro numestą servetėlę, kol jos nepakelia, nepataiso. Toks pedantizmas dažnai būna susijęs su stipriu teritoriniu instinktu ir su tokiu auklėjimu, kuris skiepija palaikyti švarą ir tvarką aplink save“, – skirtingus atvejus minėjo pašnekovas.
Vieni valo dantų šepetukais, kiti skendi šiukšlėse
Jo teigimu, dauguma lietuvių labai ryškiai skiria savo privačią erdvę, kur jie nešiukšlina ir viešąją erdvę, kurioje jie šiukšlina. Anot pašnekovo, to negalima sieti su kažkokiu žmogaus bruožu.
„Pavyzdžiui, skandinavų šalys pasižymi bendruomeniška kultūra ir, galima sakyti, yra protestantiškos. Ten nepaprastai daug reikšmės skiriama ne išganymui, o individualiam darbui. Todėl skandinavų šalyse ir Vokietijoje, žmonės net dantų šepetukais valo savo šaligatvius, esančius prie savo namų. Bet ten teritorija traktuojama, kaip „mano“.
„Jeigu nuvažiuotumėte į Rytus, jau Pamaskvėje pamatytumėte, kad visa teritorija skendi šiukšlėse. Pavyzdžiui, jei žmonės rengia iškylas, tai dažniausiai jos vyksta jau tarp kitų, svetimų šiukšlių. Nes ten yra nepaprastai mažai privačios erdvės. Dar stipriau tai būtų galima pastebėti Indijoje.
Lietuvos ateitis – švaresnė ir tvarkingesnė?
Paklaustas, kokia Lietuva galėtų būti po keliolikos metų, O. Lapinas teigė, kad pozityvių rezultatų visgi gali būti.
„Viskas keičiasi, Lietuvoje atsiranda šeimininkų jausmas. Ten, kur atsiranda jutimas, kad tai „mano“, ten pasidaro labai tvarkinga. Ten, kur yra „mūsų daug ir bendra“ – atsiranda labai daug netvarkos. Todėl tas jausmas – „mano ir aš tai valdau, kontroliuoju“, galėtų sustiprinti ir Lietuvos tvarkingumą“, – konstatavo pašnekovas.
Teigiamų pavyzdžių, anot jo, toli ieškoti nereikia. „Užtenka praeiti pro nuosavų namų rajoną ir pamatysite labai ryškų skirtumą tarp jo ir Valakampio pliažo, kuris yra bendra erdvė. Vargu, ar Lietuvos šeimininkas mėtys pakelius ir visa kita, savo sodybos teritorijoje, sklype, ar prie savo namų, kaip tai daro bendrojoje erdvėje.
Kuo daugiau „mano“ ir kuo mažiau „mūsų“
Paklaustas, kokios efektyvios priemonės galėtų užkirsti arba bent jau sumažinti šiukšlinimą, O. Lapinas pabrėžė, kad viena iš priemonių, tai galimybė, kur išmesti šiukšles. Anot jo, pasitaiko ne viena situacija, kada šiukšlių konteinerio nėra, jų trūksta.
„Bet tai nėra pagrindinis ir esminis faktorius. Esminiai faktoriai prasideda nuo mūsų galvos, t.y. nuo to, kuo mes tikime. Jei mes tikime, kad tai yra „mano“, mes ten nešiukšlinsime. Jei mes tikime, kad tai niekieno, mes ne tik šiukšlinsime, bet atsliūkinsime ir naktį, ir išversime dar vieną šiukšlių maišą. Todėl tas jausmas, kad tai yra „mano“, aš esu šeimininkas, augdamas gali „įvesti“ didesnės švaros ir tvarkos standartus“, – svarstė psichoterapeutas.
Baudos – neefektyvi priemonė
Baudų didinimas dažnai sukelia pyktį ir baimę, tad ne visada duoda teigiamą rezultatą. Tokiai minčiai pritarė ir O. Lapinas, teigdamas, kad baudos pagal efektyvumą yra mažiausias veiksnys. Jau kalbėjome apie tai, kad didžiausi šiukšlintojai – paaugliai. O paauglystė – tai iššūkis. Tad jie savo narsą parodo nepaisydami draudimų ir nebijodami bausmių.
Anot O. Lapino, trumpai ir aiškiai, šiukšlių mažėjimo rebusą būtų galima suskaidyti į 3 prioritetus. Pirmasis – pokyčiai sąmonėje, antrasis – realios galimybės – šiukšlių konteinerių steigimas. Trečias ir mažiausiai efektyvus pasirinkimas – įvairios baudos ir draudimai.
.gif)