Kelionė vienuolių asketų keliais arba tranzavimo gidas (Foto)

Karolina Paulonytė

Tiems, kurie pluša savo darbuose ir dar tik svajoja apie būsimas atostogas, siūlome nors trumpam pasinerti į trumpą kelionę po Europą bei pasisemti pigių keliavimo idėjų iš mūsų skaitytojos Irmos Stončiūtės piligriminės kelionės, kuri galiausiai virto „Euro trip‘u“.

Baigusi Kretingos Pranciškonų gimnaziją, mergina ilgai brandino mintį vieną dieną leistis į piligriminę kelionę ir patirti tai, ką patyrė vienuoliai asketai. Šią savo svajonę mergina įgyvendino dar praėjusią vasarą. Pasirinkusi piligriminį šv. Jokūbo kelią (tai yra apie 800 km. ilgio kelias Ispanijoje, kurį galima eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, o kai kuriuos atstumus – netgi joti arkliu – red. past.), mergina kruopščiai ruošėsi kelionei. Pirminis kelionės tikslas, anot Irmos, – nueiti bent jau 200 km. pėsčiomis buvo įgyvendintas su kaupu, bet apie visa tai – nuo pradžių. „Kadangi nedirbantiems studentams vasara – laisviausias laikotarpis, o pinigai – svarbus kriterijus, kilo mintis tranzuoti ir šiaip suktis kuo pigiau“, – pasakoja mergina.

Piligriminės kelionės atmintinė

Nemažai pasaulio apkeliavusi Irma teigė, jog ruošiantis tokiai ilgai ir varginančiai kelionei, pirmas žingsnis – apmąstyti kelionės maršrutą ir bent jau apytiksliai nusistatyti, kuriais keliais reiktų vykti. Maršrutą pasirinkti įvertinus situaciją, kur ir kaip turėtų sektis tranzuoti tam, kad neįstrigtum ilgam laikui vienoje vietoje. Žinoma, mergina priduria, kad kelionės metu pasirinkta trajektorija dažniausiai koreguojasi, todėl reikia būti pasiruošus ir nenumatytiems atvejams. Indrė siūlo nepamiršti svarbiausio pagalbininko – Europos kelių atlaso. „Rekomenduočiau Marco Polo kelių atlasą, ten visi keliai su ženklinimais, degalų kolonėlėmis, atstumais, smulkesniu ir stambesniu masteliu, trumpai tariant – labai pravartus dalykėlis tranzuojant.“

Kitas, ne ką mažiau svarbus, žingsnis – tranzavimo partnerio pasirinkimas. Irma įsitikinusi, jog optimaliausias variantas – du žmonės, žinoma, idealiausia būtų, jog vaikinas ir mergina, mat, toks partnerių derinys yra žymiai saugesnis. Tiesa, į šią kelionę jai teko vykti su drauge, tačiau šio savo sprendimo ji nesigaili. „Į šią kelionę teko vykti su drauge, bet man labai pasisekė, kad mes nuo paauglystės buvome pažįstamos ir buvau įsitikinusi, kad su šiuo žmogumi – nors ir į karą! Mėnesį trukusios kelionės metu neturėjome jokių konfliktų, o tai – labai neįprasta, nes tokioje neįprastoje kelionėje pasitaiko visko: įspūdžių, emocijų pertekliaus, fizinio krūvio, nervinio išsekimo“, – džiaugėsi Irma savo pasirinkimu.

Anot Indrės, kai kelionės maršrutas nuspręstas, o partneris išsirinktas – belieka susikrauti kuprinę: „Reiktų labai racionaliai pamąstyti, prieš kraunant daiktus į kuprinę, nes visos kelionės metu jis bus keliautojui ant pečių. Vadinasi, nereikėtų persistengti prisigrūsti į ją kuo daugiau daiktų. Mūsų kelionės atveju, svarbiausia buvo miegmaišis, nes neketinome išlaidauti viešbučiams. Reiktų nepamiršti ir neperšampamos plėvelės, kuri padėtų apsisaugoti nuo lietaus, poros patogių batų ir plius dar vieno atviresnio apavo, kadangi nuo karščio pūslės ant kojų „kaip ant mielių auga.“

Reiktų nepamiršti ir gana elementarių daiktų, kuriuos dažnas prisimena, tik iškilus jų poreikiui: „Koks nors šviesos šaltinis, pavyzdžiui, „ciklopas“, minimalus kiekis drabužių (būtina ir ilgomis rankovėm, toks drabužis ne tik dėl šilumos, bet ir nuo saulės gelbsti), gerai turėti ir ploną striukę, kurios neperpučia vėjas, nes kai tranzuoji plyname laukia, vėjas siaubingas. Kas be ko, reiktų turėti kepurę (idealu – plačiabrylė), vaistinėlę, šiek tiek maisto, mobilų telefoną, na ir be abejo – atšvaitą, jeigu kartais tektų sutemus kelkraščiu eiti.“

Žinoma, Irma galėjo vardinti dar daugybę detalių, bet nusprendėme, kad paso ar pinigų neturėtumėte pamiršti.

Kuprinė sukrauta – metas į kelionę

Pasirengusios, merginos kelionę pradėjo iš Vilniaus autobusu. Tiesa, bilietą nuo vilniaus iki Varšuvos įsigijo vos už 10 lt. Toliau, anot Indrės, prasidėjo „išsikapstymas“ iš miesto, nes Europoje yra didmiesčių, iš kurių lengvai neišvyksi ir taip parastai ant kelio netranzuosi (Vokietija, Austrija ir t.t.).

Nemėgstanti sostinių, turistų dažnai lankomų vietų, Irma su drauge keliavo atokesniais Europos šalių keliais, kurie pasak ją, leido atrasti, jau žinomus kraštus visiškai naujai. „Iš Varšuvos kelionė buvo tęsiama tranzuojant, miegant degalinių aikštelių prieglobstyje. Ganėtinai neblogas variantas buvo susitranzuoti vilkikus, nes jie dažniausiai važiuodavo ilgesnius atstumus ir retai kada užsukdavo į didelių miestų raizgalynes, iš kurių sunkoka išsikapanoti. Tai taip ir keliavome po truputį per Lenkiją, Vokietiją, kampą Olandijos, Belgijos, per Prancūziją ir galiausiai pasiekėme Ispaniją – toks buvo mūsų tikslas. Galima sakyti, kad sekėsi ganėtinai gerai, nes Ispanijoje atsidūrėm per 4 dienas, su minimaliomis laiko bei pinigų sąnaudomis.“

Šv. Jokūbo piligriminių keliu nuėję daugiau nei 200 km. bendrakeleivės nusprendė, jog nuodėmė – neaplankyti ir Portugalijos, juolab, kad bilietai pigioje skrydžių bendrovėje iš ten į Lietuvą – nei daug, nei mažai –30 eurų. Paskaičiavusios, jog laiko iki skrydžio labai daug, merginos nusprendė atsipūsti ir neskubant pagulinėti viename iš Portugalijos paplūdimių prie Atlanto vandenyno. Deja, ne viskas vyko pagal planą.

„Portugalijos paplūdimys mus pasitiko su naktiniu potvyniu, kai nusprendėm naktelę praleisti pakrantėje, mat naktį vandens lygis pakyla. Laimė, jog kelionėje jau buvome išsiugdę budrų miegą ir išgirdome stiprėjantį vandens šniokštimą, kuris privertė staiga prabusti. Patyrę šį nuotykį, toliau keliavome per Ispaniją, Prancūziją, pakeliui aplankėme prabangųjį Monaką ir į Italiją, kur laukėme skrydžio į gimtinę. Ten mūsų laukė neblogas netikėtumas – tą dieną, kai turėjo būti skrydis Italijoje vyko streikas ir didžioji dalis skrydžių buvo atidėti arba atšaukti. Nuo pat ryto sėdėjome ir drebėdamos žiūrėjom į skrydžių tvarkaraštį. Ir… mūsų skrydis nebuvo atšauktas! Labai laimingos grįžome į Lietuvą ir vėl pasinėrėm į įprastinį gyvenimą, tiesa, neilgam. Jau už mėnesio stovėjau ant kelio iškeltu pirštu ir tranzavau į Čekiją.“

Pasak Irmos, ši kelionė jai buvo labai įsimintina, nes tranzuojant pavyko aplankyti daugybę Europos šalių, susipažinti su vietiniais bei pamatyti ne tik garsių bei turistų lankomų vietų, bet ir tų, kurios išties atskleidžia skirtingos šalies temperamentą bei gyvenimo būdą. „Susipažinome su daug įvairių žmonių, kurie mielai dalinosi savojo miesto ar šalies istorija, vežė Vokietijos „autobanu“ 240 km/h greičiu. Sutikome ir vieną vyruką iš „couch surf’ing‘o“, kuris netikėtai mus apnakvindino savo namuose, taip pat išmokome pasinaudoti gestų bei mimikos kalba ar šypsena, nes kelyje pasitaikė ir tokių žmonių, kurie nekalbėjo angliškai.“

Irma iki šiol mintyse nešiojasi įsirėžusius skirtingų Europos šalių gyventojų brožus: „Vokiečiai tokie skubantys, racionalūs ir rimti, ispanai labai malonūs ir dėl nieko nepergyvena, italai tokie atsipalaidavę, jog atrodo, kad niekada nedirba, o turbūt viena iš nedaugelio frazių, kurią moka pasakyti angliškai yra it’s not a problem .“

„Kelionės – vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, bent aš joms jaučiu šiokią tokią priklausomybę. Tai – nuostabiausias būdas praleisti laisvalaikį ir pažint save įvairiausiose situacijose, pamatyti be galo daug įdomybių žmonių, susipažinti su įvairiomis kultūromis. Be kita ko, keliavimas labai praplečia mąstymą ir leidžia suvokti, kiek daug skirtumų darniai telpa viename žemės rutulyje.“