Prašydamas už jo tekėti būsimas jaunikis dovanoja merginai žiedą. Priimdama jį mergina pasižada tapti šio vyro žmona, vaikų motina ir gyvenimo drauge. Dažniausiai sužadėtuvių žiedas priklauso nuo vyro: jo grožio supratimo, galimybės skirti tam daug ar mažai pinigų ir, žinoma, supratimo, kokie yra būsimos žmonos lūkesčiai ir svajonės.
Laikui bėgant vis dar nenyksta tradicija dovanoti sužadėtuvių žiedus su deimantais. Deimantai, tikima, saugo nuo piktųjų dvasių, kurios kėsinasi į jaunąją porą. Šių akmenų skaidrumas simbolizuoja tyrumą, o tvirtumas – būsimos santuokos tvirtą ryšį. Istorija teigia, jog pirmąjį sužadėtuvių žiedą su deimantu savo išrinktajai Marijai padovanojo Austrijos valdovas Maksimilijonas I dar 1477 m. Teigiama, jog sužadėtuvės turėtų tęstis nuo pusės iki pusantrų metų, anksčiau arba vėliau susituokusi pora rizikuoja didesne skyrybų tikimybe. Ir štai tuomet, kai pora nusprendžia tuoktis, jie pradeda ieškoti vestuvinių žiedų. O tada ir prasideda sunkiausia dalis…
Žiedai iš plaukų ir stebuklinga jų galia
Vestuviniai žiedai – ne tik simbolis, bet ir ceremonijos dalis. Jie siejami su amžinybe, kurią simbolizuoja uždaras žiedo ratas, santuokos saitais (kai kam galbūt su pančiais) ir ištikimybės priesaika. Senovėje aukso žiedus atstodavo žiedai iš augalų, žolės ar net plaukų, o pagonybės laikais žiedai turėjo ir magiškų galių. Šis papuošalas iš dalies kildinamas iš kilpos, kuri saugo nuo piktųjų dvasių, blogio, išdavystės. Žmonės vestuvinius žiedus laikė ne tik santuokos, bet ir amžinybės, nemirtingumo, gero gyvenimo ir sveikatos simboliu.
Buvo tikima, jog vestuviniai žiedai saugo šeimą nuo negandų, todėl juos reikia nuolat laikyti prie savęs – jeigu ne ant piršto, tai bent pasikabinti ant kaklo arba turėti kišenėje. Ir saugoti, jog jis nepasimestų, nes pamestas žiedas pranašauja skyrybas arba sunkius išbandymus santuokai.
Tiesiausias kelias į širdį – žiedas ant kairės rankos didžiojo piršto
Senovės Egipte vestuvinis žiedas turėjo svarbią reikšmę jau XVII a. pr. Kr. Kaip amžinos ir nenutrūkstamos meilės simbolis jis buvo nešiojamas ant kairės rankos didžiojo (viduriniojo) piršto dėl to, jog buvo tikima, kad būtent iš šio piršto žmonių kraujas teka vena tiesiai į širdį. Šiandien Lietuvoje vestuvių žiedas nešiojamas ant dešinės, o didžiojoje pasaulio dalyje – ant kairės rankos bevardžio piršto. Žiedo nešiojimas skirtas ne vien tik sau, bet ir kitiems – tai ženklas, jog šis žmogus jau turi savo gyvenimo partnerį.
Nors dažniausiai jaunavedžiai iki šių dienų renkasi tradicinius, klasikinius vestuvinius žiedus, jų esti labai įvairių. Galima rinktis iš daugybės skirtingų formų, metalų, graviruoti skirtingus ženklus, puošti deimantais ar kitais brangakmeniais. Vis dėlto svarbiausia, jog jaunavedžiai rinkdamiesi vestuvinius žiedus suprastų, jog su šiuo žiedu juos sies artima draugystė visą jų santuokos laikotarpį, todėl visų pirma jis turi būti patogus ir patvarus.
Koks žiedas, tokia ir santuoka
Kiekvienas žmogus turi skirtingą stiliaus ir grožio suvokimą, todėl pasitaiko atvejų, kai jaunavedžiai savo vestuviniais žiedais nori stipriai išsiskirti iš kitų santuokos liudijimą priėmusių šeimų. Jie renkasi įmantraus metalo, sudėtingų formų, prabangiai puoštus žiedus, kurie dažniausiai būna nepatogūs nešioti jiems patiems. Vestuvių dieną jie gražūs ir įdomūs, tačiau ar jie išliks tokie ir po dešimties, dvidešimties metų?
Liaudies išmintis perspėja, jog žiedai dažnai atspindi ir pačią santuoką, todėl juos reikia rinktis ypač atsargiai. Nepatogūs žiedai gali reikšti ir „nepatogią“ santuoką, kuri vieną ar abu partnerius „spaus“, vers nuolat jaustis „supančiotiems“. Nepatariama rinktis kampuotų, aštrių žiedų, nes tai trukdys nugludinti aštrius kampus jaunųjų santykiuose. Brangakmeniai, kuriais dažnai puošiami vestuviniai žiedai, neturėtų būti labai išsiskiriantys ir išlaikyti vestuviniams žiedams būdingą santūrumą, antraip tai bus panašu į eilinį žiedą su deimantais, o ne į santuokos sutvirtinimo ir ištikimybės simbolį.
Svarbiausia, kad būtų patogūs ir ilgaamžiai
Vestuviniai žiedai – visam gyvenimui, todėl renkantis reikėtų nepamiršti, jog su jais teks būti kiekvieną dieną, atsižvelgti į tai, jog dirbsite su jais įvairius darbus, tad labai svarbu, kad būtų patogūs. Reikėtų vengti žiedų su įvairiais tarpeliais, nes jie gali dažnai kliūti už drabužių, skylutėse kauptis nešvarumai, iškristi „akutės“ ir t. t.
Patogiausi žiedai – klasikinės formos, užapvalintais kraštais, o jų vidus turintis „comfort fit“ savybę – išgaubtas, kad lengvai prisitaikytų prie piršto ir lengvai nusimautų. Gaminantis žiedus pas juvelyrą pagal savo pageidavimus būtina to nepamiršti, nes dėl netinkamo išgaubtumo pirštas gali prakaituoti, žiedas slidinėti arba sunkiai nusimauti. Dėl tos pačios priežasties nepatariama rinktis ir labai plačių, storų žiedų.
Žinoma, bėgant laikui gali tekti žiedus sumažinti arba padidinti, todėl nebūkite abejingi tam, kai esate jauni, – vėliau jūsų pirštų dydžiai gali stipriai pasikeisti. Reikėtų stengtis rinktis tokius žiedus, kuriuos vėliau būtų įmanoma praplatinti arba susiaurinti. Tą sunku padaryti, kai žiedai pagaminti iš skirtingų metalų, turi daug akučių arba yra sudėtingų raštų.
Šiuo metu vestuviniai žiedai yra gaminami iš įvairių metalų – skirtingų spalvų aukso, platinos, titano ir pan. Vis dėlto patvariausi yra raudonojo aukso žiedai, nepraktiškiausi – baltojo aukso, nes po tam tikro laiko jie nusitrina. Taip pat reikėtų vengti matinių detalių, nes jose labai greitai pasimato visi įbrėžimai. Žinoma, žiedus galima nuolat atnaujinti, tačiau tai reikalauja ir papildomų lėšų, ir laiko, o po nuolat kartojamų tokių procedūrų mažėja žiedų svoris, apimtys.
Sakoma, jog vestuvinis žiedas turi būti lygus – kaip gyvenimas, todėl rinkdamiesi žiedus nepamirškite, kad renkatės ne tik santuokos bei ištikimybės simbolį, bet ir gyvenimą!
Edita Buškevičiūtė
