Search Results for: "į kurias norisi grįžti"
Lietuviškojo Magelano didžioji septyniukė
Probotis Diafimisis
Dainius Kinderis. Valgis. Meilė. Dvasia: 7 šalys, į kurias norisi grįžti. Dailininkas Ričardas Toliušis. – Vilnius: Metodika, 2012.
Dainius Kinderis – vienas žymiausių nūdienos lietuvių keliauninkų, leidžiantis knygas su prisiminimais beigi patarimais. Pirmosios dvi jo knygos buvo kiek konkretesnės – „Atgal į Afriką“ (Tyto alba, 2008) ir „Filipinai. Ugnies Žiedo kerai“ (Metodika, 2011).
Pirmiausia turbūt reikėtų priminti maloningajam skaitytojui, kad D.Kinderis – rimtas keliautojas, aktyviai pasaulį maišantis nuo 1998-ųjų ir, kaip sako knygą išleidusios leidyklos „Metodika“ atstovai, „knyga, kaip ir autorius, pilni jaunatviško entuziazmo, noro pamatyti ir patirti – tai tikrai pliusas“. Aplankė apie šimtą šalių. 2006 metais pelnė pirmojo Lietuvos Magelano vardą (priminsiu, jog Fernão de Magalhães arba Ferdinandas Magellanas, 1480-1521, į istoriją įėjo, nes 1519-1522 m. pirmasis iš Atlanto vandenyno nuplaukė į Ramujį, kuriame esančiuose Filipinuose Maktano mūšio metu salos valdovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių buvo nužudytas; įdomu tai, kad Lapu-Lapu, laikomas nacionaliniu didvyriu Filipinuose, buvo pirmasis žmogus, išdrįsęs pasipriešinti kolonistams; taigi taip ir nesuprantu, už ką D.Kinderis gavo apdovanojimą, ir ar suvokia, kokią „karmą“ prisiėmė – neduok Dieve, suvalgys jį kokie Vanuatu kanibalai).
O knyga – gražiai iliustruota (ir spalvotai, ir ne), apie 200 puslapių apimties, blizgioji (žodis „gliancinė“ lyg ir draudžiamas). Smagus jos pavartymas ir paskaitinėjimas primena JAV prie gydytojų kabinetų paliktus „National Geographic“ žurnalus, kurie ramina nervus.
Autorius pažymi, kad „šioje knygoje sudėtos trumpos kelionių esė – prisiminimai ir pastebėjimai iš visų išvykų nuo 2002-ųjų iki pat dabar. Mano svajonių Amerika – visų kelionių ir atradimų pradžia, šalta ir balta Rusijos šiaurė – išbandymų metas, netikėtumų virtinė Afrikoje ir paskutinės kelionės po Azijos Taivaną ir Šri Lanką, kur daugiau tikslų nei smalsumo. (…) Tikiuosi, kad perskaitę knygą (…) išsirinksite bent vieną iš septynių mano mėgstamiausių kelionių marštutų“ (p. 5-6). Keliautojų Lietuvoje yra daug (nors daugelis žmonių gyvena ant skurdo ribos ar žemiau jos), tačiau susidaro įspūdis, kad yra tokių keliautojų, kurie ne tik išmaišo pusę pasaulio, bet ir sugeba įdomiai užrašyti savo įspūdžius.
Šoje knygoje tikrai pasisemsite ne tik „vikipedinių“ žinių, nes autorius turi savo humoro gyslelę, įdomų požiūrį, nemažą patirtį, o ir nuotraukos įkvėps aplankyti, tarkim, Kaukazą (Gruziją), Maroką, Rytų Afriką, Kolos pusiasalį, Šri Lanką, Taivaną ar net JAV.
Pabaigai norėčiau padaryti šiokias tokias išvadas apie lietuvių kelionių literatūrą. Be abejonės, išsamesnė jos analizė reikalauja atskiro straipsnio, tačiau paminėsiu, jog, mano suvokimu, Lietuvoje esama trijų tipų keliautojų (atleiskite, jei ką pamiršau paminėti) knygų. Pirmasis – tai keliautojo profesionalo patarimai (Alphonso Lingio, Jurgos Ivanauskaitės, Algimanto Čekuolio, Igno Staškevičiaus, Dianos Mickevičienės, Gerimanto Statinio), kuriais vargu ar verta suabejoti. Antrasis tipas – tai keliautojų neprofesionalų (teneįsižeidžia jie – turiu galvoje, jog kelionė jiems nėra tikslas savaime), tačiau įdomių žmonių su įdomiomis biografijomis knygos (Mariaus Abramavičiaus-Neboisia knygos apie Iraną, Gruziją, dabar Marius rašo trečiąją knygą; Algirdo Knystauto „virusai“, užkrečiantys ne tik noru keliauti, bet ir puoselėti gamtą, Almanto Samalavičiaus kelionių apybraižos). Trečiasis tipas – tai žmonės-„keliautojai mėgėjai“, kurie tiesiog parašė knygą apie kelionę (tai nereiškia, kad blogą – priešingai, dažnai netgi labai gerą; tarp jų būtų Norbertas Penkaitis, šią vasarą „Pekino dienoraščius“ besiruošianti išleisti Vaiva Grainytė, Kazys Almenas, Eglė Aukštikalnytė-Hansen, Kristina Stalnionytė, Kęstutis Marčiulynas, arba budistų vienuolis Bo Haeng Sunim; naujas reiškinys – mėgėjai, siūlantys pigų kelionės variantą, tokie, kaip jaunasis Makalius, pagarsėjęs ne tik savo televizijos laida, bet jau ir išleista knyga). Dar yra visokie užkalniai, kurie leidžia „kelionių knygas“ su neslepiamu tikslu – užsidirbti, o jose išties nieko įdomaus nerasi. Džiaugiuosi, kad D.Kinderio knygą galima priskirti antrajam tipui, – su viltimi, kad po kelerių metų jis užkops į pirmąją pakopą.
„Jei gimtų tik suplanuoti vaikai, tai žemė būtų pustuštė“, – įsitikinusi rudenį įkurto Vilniuje Krizinio nėštumo centro konsultantė Laima Švedaitė. Vis dėlto priimti netikėtai užsimezgusią gyvybę yra didelis iššūkis, dažnai neįveikiamas be kitų žmonių pagalbos. Tad apie tai, ką išgyvena ir su kokiais sunkumais susiduria netikėjai pastojusios moterys bei kokios pagalbos joms dažniausiai reikia, ir kalbamės su mūsų pašnekove.
Rimvydas Širvinskas-Makalius, lietuviams leidęs įsitikinti, jog keliones galima planuoti ir turint vos kelis šimtus litų, sako, kad atostogų reikia nors trumpam atsitraukti nuo rutinos, nesibaigiančių darbų ir gauti įkvėpimo. „Visus sėkmingiausius savo projektus sukūriau atostogų metu“, – sako jis. Atostogaudamas pats įkvėpimą jis „gaudo“ ne tik grožėdamasis saulėlydžiu dykumoje ar vaikščiodamas kalnuose, bet ir ragaudamas šalių, kuriose svečiuojasi, patiekalus. Tiesa, ne visi kulinariniai eksperimentai būna labai sėkmingi.
Vasario 28 dieną Lietuvos kino teatrus pasieks lietuviškas filmas „Nesamasis laikas“. Jo režisierių Mykolą Vildžiūną ryškiausiai atsimename vaidinantį filmuose „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) ir „Aš esi tu“ (2006). Pastarasis, beje, režisuotas Mykolui asistuojant jo brolio Kristijono Vildžiūno. Daugybę vertingų pamokų, gautų iš jo, tėvo – kino kritiko Lino Vildžiūno, aktorystės ir režisūros studijų, darbo kuriant dokumentinį filmą apie ekscentrišką menininką Beną Šarką, kolegų darbų, Mykolas ryžosi įprasminti savo debiutiniame ilgo metro filme.
Suaugusįjį galima atpažinti pagal tai, ar informacija jam svarbesnė už pateikimą: vaikystėje atsisakydavome skaityti knygą be paveikslėlių, šiandien gi iliustracijų mums gali ir nebūti. Kita vertus, jos veikia mus net mums nežinant: žvelgia į mus iš plakatų, žurnalų puslapių, knygų viršelių, sukeldamos estetinę euforiją, o kartais net prašydamos priglausti už simbolinę sumą. Iškalbingomis iliustracijos tampa profesionalų dėka, o šie, transliuodami idėjas per darbus dažniau pasako daigiau, nei pokalbio metu. Štai ir iliustratorės Kotrynos Žukauskaitės darbai kalba patys – už save ir už autorę.
Lietuvos moterų krepšinio lygoje tik prie dviejų iš 8 komandų vairo liko patyrusios krepšinio specialistės, ne vienerius metus dirbusios su mergaitėmis. Visas kitas ekipas treniruoja vyrai, dar neseniai darbavęsi su stipriosios lyties komandomis. Mėnesinis žurnalas „Mūsų krepšinis“ pasidomėjo, kas skatina vyrus sukti į moterų ekipas ir kaip jiems sekasi.
Moterys šiuo metu treniruoja tik Marijampolės „Sūduvą“ (Elvyra Šablinskienė) ir „Uteną“ (Sinilga Bartaševičiūtė).
Prie Kauno „VIČI-Aisčių“ vairo jau ne pirmus metus stovi Mantas Šernius, o Klaipėdos „Lemminkainen“ žaidimą strateguoja Dalius Ubartas. Gediminas Maceina prieš sezoną perėmė vadovavimą Kauno „LKKA-Aistėms“, o Linas Šalkus — naujajam Kauno rajono „Sirenų“ kolektyvui. Pastariesiems specialistams tai nebuvo pirmoji pažintis su moterų krepšiniu. G. Maceina dar 2009 metais vadovavo Lietuvos 18-mečių merginų rinktinei (6-oji vieta Europos čempionate), o L. Šalkus 2010-aisiais tapo nacionalinės moterų komandos vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko
asistentu.
Kitų dviejų LMKL ekipų strategams — Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiajam treneriui Tadui Stankevičiui ir Šiaulių „Rūtos“ naujajam vyriausiajam treneriui Arūnui Kačerauskui — moterų krepšinis yra dar tik atrandamas pasaulis.
Kas gi vilioja vyrus stoti prie moterų komandų vairo? Moterų krepšinio lygio kėlimui daug dėmesio skiriančios Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas tvirtina, kad perspektyviems treneriams moterų klubuose yra daugiau galimybių įrodyti savo vertę.
„Ne paslaptis, kad dauguma jaunų, su vaikais dirbančių trenerių svajoja apie galimybę ateityje treniruoti garsius vyrų klubus. Tačiau iki to tikslo yra labai ilgas kelias ir milžiniška konkurencija. Moterų krepšinyje iškilti yra daug lengviau. Be to, pastaraisiais metais šioje srityje daug dirbama, kuriasi nauji, šiuolaikiškai veiklą organizuojantys klubai. Tad ir suteikiamomis darbo sąlygomis moterų klubai gali konkuruoti su vyrų“, — tvirtino vienas šalies krepšinio vadovų.
Taikosi į medalius
T. Stankevičius praeitą sezoną vadovavo vyrų NKL rungtyniaujančiai Vilniaus „Perlo-MRU“ ekipai. Dabar jaunas krepšinio specialistas nesigaili, kad sutiko pereiti pas moteris.
„Gavus pasiūlymą, reikia jį svarstyti ir arba priimti, arba atmesti. Aš nusprendžiau priimti ir dabar tikrai nesigailiu“, — taip savo sprendimą stoti prie naujos LMKL komandos vairo komentavo T. Stankevičius.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ treneris teigė, kad reikėjo laiko prisiderinti prie darbo su moterų krepšinio klubu subtilybių.
„Dabar jau apsipratau, tik pradžioje buvo kiek sunkiau, — pasakojo vilnietis. — Kaip juokauju, moterų krepšinio taisyklės — tos pačios, kamuolys — panašus ir įmesti jį reikia į tą pačią skylę. Tačiau yra daugiau psichologinių, bendravimo niuansų. Aš dirbti su merginomis ir pradėjau ne nuo krepšinio, o nuo psichologijos. Ir manau, kad neprašoviau. Dabar yra puikus kolektyvas, visų geri santykiai ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.“
M. Šernius yra pasakęs, kad moterų krepšinis, lyginant su vyrų, yra labai paprastas. T. Stankevičius su tuo iš dalies sutinka.
„Aišku, moterų krepšinyje yra visai kiti greičiai. Savo komandos taktikoje naudoju supaprastintus, trumpesnius variantus to, ką bandydavome žaisti su vyrais. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad merginos neimlios ar sunkiai priima informaciją. Viskas yra gerai, jos baigė sporto mokyklas, todėl krepšinį supranta. Žaidimo filosofija, supratimas tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje yra beveik tie patys. Manau, moterų krepšinis tam tikra prasme labai panašėja į vyrų“, — svarstė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ strategas.
Tiesa, treneriui kartais tenka apgailestauti, kad dalis merginų atvyksta silpnai parengtos.
„Kaip bebūtų gaila, bet reikėtų kalbėti apie pačių mažiausių mergaičių rengimą. Ten yra padaroma klaidų. Teko susidurti su jaunomis krepšininkėmis, kurios į moterų krepšinį ateina neturėdamos kai kurių pradmenų. Naujame lygyje su jomis turėtum žengti tolyn, o tenka grįžti atgal ir mokyti elementarių dalykų. Taip neturėtų būti. Tačiau negaliu sakyti, kad visos merginos ateina neparengtos. Beje, tokių atvejų pasitaikydavo ir dirbant su vyrais“, — dėstė T. Stankevičius.
Kalbėdamas apie Lietuvos moterų krepšinio lygio kėlimo galimybes treneris pažymėjo, kad reikalingas didesnis masiškumas. Talentingų berniukų surasti daug lengviau, kai į treniruotes jų ateina tūkstančiai. Moterų krepšinyje padėtis visai kitokia, nes jaunos mergaitės turi kitus prioritetus.
„Kibirkštis-Tichė-IKI“ sezoną pradėjo nelabai sėkmingai. Vėlai suburtai ekipai reikėjo laiko įsibėgėti. Tačiau po mėnesio pasipylė pergalės, ir komanda iš LMKL turnyro lentelės dugno pakilo į pirmaujančiųjų gretas.
„Išsikėlėme sau tikslą užsikabinti kokios nors spalvos medalius. Iš pradžių tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau įsibėgėjome, ir dabar tikslas atrodo įgyvendinamas. Pirmam sezonui tokie rezultatai būtų geri, o vėliau žiūrėsime“, — planavo „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiasis treneris.
Nebūti dugne
A. Kačerauskas prie „Rūtos“ vairo stojo gruodžio viduryje. Jis vadovavimą komandai perėmė iš Birutės Dominauskaitės, kuriai suderinti žaidėjos ir trenerės pareigas buvo per sunku.
Naujasis „Rūtos“ strategas pažymėjo, kad prieš keletą metų ir pats galvojo apie darbą su merginomis.
„Buvo kilusi mintis sporto mokykloje surinkti mergaičių grupę, bet jos tada neįgyvendinau. Gal ta mintis vis dėlto nebuvo atsitiktinė? — svarstė A. Kačerauskas. — Daug laiko apmąstymams dėl darbo „Rūtoje“ neturėjau. Paskambino, pakvietė pasikalbėti, pažiūrėti porą rungtynių. Pasikalbėjome ir sutikau.“
Treneris teigė, kad Šiauliuose iki šiol daugiausia dirbo su jaunuoliais, ne su suaugusiųjų ekipomis, todėl prisiderinti prie moterų komandos jam lengviau.
„Berniukų ir moterų krepšinis kažkiek panašus. Ir žaidžiame toje pačioje salėje. Tik kamuolio dydis skiriasi“, — teigė šiaulietis.
A. Kačerausko debiutas naujose pareigose įvyko ekstremaliomis sąlygomis. Šiaulietės tuomet išvykoje susitiko su Eurolygoje rungtyniaujančiomis „VIČI-Aistėmis“.
„Pirmąsias rungtynes teko žaisti su labai stipria komanda. Net nustebau, kad moterys gali taip gerai žaisti“, — prisiminė „Rūtos“ strategas.
Vis dėlto treneris tvirtino, kad dirbti su moterimis jam labai įdomu.
„Čia yra kitokia psichologija, reikia prisitaikyti. Apsižiūrėjimo pradžia jau buvo, bet procesas dar tebevyksta. Krepšinyje dirbu daug metų, žinau, kaip reikia paskirstyti krūvį, tačiau stengiuosi vis tiek pasitarti su B. Dominauskaite, kita asistente Ieva Songailiene. Taip gali greičiau priimti sprendimą“, — dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie moterų krepšinio lygio kėlimą treneris taip pat akcentavo masiškumo didinimą: „Viskas prasideda nuo mažų mergaičių. Nežinau, ar nesugebame privilioti, ar sąlygos netinka. Reikėtų jas labiau sudominti krepšiniu, kad nepabėgtų į šokius, meną.“
„Rūtos“ treneris teigė, kad nuversti kalnų su komanda nesitiki.
„Norisi nebūti paskutinėje vietoje, rimčiau priešintis varžovėms. Ne paslaptis, kad komandų pajėgumas lygoje skiriasi, turime 4–5 profesionalias ekipas. Jei jos sugeba susigrąžinti Gintarę Petronytę, tai ir biudžetai, matyt, žymiai skiriasi. Bandau keisti mūsų komandos gynybą, puolimą, įvesti tam tikrų naujovių, kad nebūtų nukirsta tai, kas jau buvo nuveikta. Matysime, kaip mums seksis“, — užbaigė A. Kačerauskas.
Interviu herojus Micius mainosi ir taip daryti įkvepia kitus. Pavyzdžiui, visai neseniai jis sukūrė atvirą interneto puslapių kūrimo programą „Walrus“ ir paleido ją į internetą naudotis visiems, jo grupės „SC“ dainas gali laisvai atsisiųsti visi norintys, o kur dar Miciaus vedamos naminio alaus dirbtuvės, idėjos ir atviras požiūris į pasaulį…
Iki didžiausio šių metų Lietuvos kino istorijos įvykio – brangiausio kada nors Lietuvoje sukurto filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjeros – likus mažiau nei mėnesiui, kūrybinė grupė siūlo artimesnę pažintį su svarbiausiais ir įdomiausiais juostos herojais.
Ne auklėjimas, ne patirtis, ne mokymasis, o žmogaus psichologinis atsparumas (ar gebėjimas atgauti jėgas) daugiausia lems, kas laimės ir kas pralaimės. Taip yra tiek vėžiu sergančiųjų palatoje, tiek olimpinėse žaidynėse, tiek įmonės valdybos susirinkime. (Dean Becker).
Įsivaizduokite du žmones, kurie dirba toje pačioje kompanijoje, eina panašias pareigas, gauna panašius atlyginimus, yra visiškai patenkinti ir mėgsta savo darbą. O dabar įsivaizduokite, kad, nors ir kaip būtų gaila, abu dėl kažkokių priežasčių, tarkime, užklupo krizė ir įmonė mažina darbuotojų skaičių, prarado darbą. Nenuostabu, kad pirminė abiejų reakcija bus nusiminimas ir pyktis. Greičiausiai, savo būsenai nupiešti abu prisimins kurį laiką nevartotus slaviškus nenorminius žodžius. Tačiau praėjus kelioms dienoms ar savaitei jų situacija daugiau neatrodys tokia pati.
Pirmasis sau pasakys, kad realybė yra tokia, kokia yra, ir kad jis tegali su ja susitaikyti ir žengti toliau. Taigi jis ieškos naujo darbo, pasitelks į pagalbą aplinkinius – galvos, kaip tai padaryti, susidėlios planą. Ir vieną ar kitą kartą pabandęs susiras darbą, galbūt ne tokį, kokį dirbo, galbūt už kiek mažesnį atlyginimą, tačiau jis tai matys kaip žingsnį pirmyn. O antrasis kaltins buvusius darbdavius, kad tiek ilgai dirbo šioje įmonėje ir tiek savęs atidavė, kad tikrai buvo neteisingai atleistas. Jis žinos, jog grįžti į buvusias gyvenimo vėžes reiškia susigrąžinti buvusį darbą. Ir jei kas pasiūlys nors kiek prastesnę alternatyvą, atkirs, kad tai ne jam. Greičiausiai, net pyks ant aplinkinių, kurie turi darbus ir gali sau leisti daug daugiau nei jis, turintis „susiveržti diržą“. Tikriausiai jis jausis situacijos ar aplinkybių auka.
Atpažįstate šiuos žmones realybėje? Tokių ir panašių situacijų, kurios sukelia didesnį ar mažesnį stresą mūsų gyvenime, apstu: nuo mažiausių, kaip antai pasitaikęs „kvailas“ vairuotojas, išgirsta kritika darbe, iki didesnių, tokių kaip nenusisekusi santuoka, apiplėšimas gatvėje, o gal sunkios ligos diagnozė. Visgi ar kada susimąstėte, kodėl užklupus gyvenimo negandoms vieni žmonės greitai ir gana lengvai atsitiesia, o kitiems tai padaryti labai sunku? Kodėl vieni, išgirdę kritiką darbe, į konstruktyvumo vėžes grįžta greitai, o kiti kurį laiką negali susikaupti, nes vis galvoja apie tai, kas įvyko? Kodėl vieni tiek gyvenimo pakilimus, tiek nuopuolius priima pozityviai ir jaučiasi praturtėję, kiti – nepakelia gyvenimo klaidų? Maža to, jei vieniems pavykta greičiau atgauti jėgas nei kitiems, kaip jiems tai pavyksta? Ko galima iš jų pasimokyti?
Ieškodamas atsakymų į šiuos ir panašius klausimus ėmiau domėtis psichologiniu atsparumu arba sugebėjimu greitai atgauti jėgas po nesėkmės ar negandos. Tad šiame straipsnyje pasidalinsiu savo ir kitų mintimis bei įžvalgomis tyrinėjant šią sritį. Tai bus lyg trumpas įvadas netrukus pasirodysiančiai mano knygai, kurioje aprašysiu savo atradimus ir idėjas plačiau ir išsamiau. Nors, kaip sakė „Harvard Business Review“ vyriausioji redaktorė Diane Coutu, „mes niekada to nesuprasime iki galo“, bandyti suprasti – verta. Jokiu būdu nesiekiu jums duoti recepto, kaip tapti psichologiškai atspariam. Tačiau jei perskaitęs šį straipsnį pradėsite labiau kreipti dėmesį į šią savo gyvenimo sritį, manau, straipsnis bus pasiekęs tikslą.
Slaptasis sėkmės kaltininkas
Psichologinis atsparumas (angl. psychological resilience) apibrėžiamas kaip sugebėjimas gyventi pilnavertį gyvenimą net patiriant kasdienių sunkumų Tai jokiu būdu nereiškia, kad visa, kas vyksta aplink, ar tai būtų gera, ar bloga, neturi įtakos psichologiškai atspariems žmonėms. Anaiptol, jų pirminė emocinė reakcija yra tokia pati, kaip ir psichologiškai ne tokių atsparių žmonių. Ir visgi tokie žmonės, patyrę ką nors blogo, greičiau nei kiti geba atsitiesti ir eiti savo gyvenimo keliu toliau.
Akademiniai psichologinio atsparumo tyrinėjimai vyksta ne taip jau seniai, nors ekologinis ar fizinis atsparumas aptarinėjami jau senokai. Pavyzdžiui, daug tyrinėta ir diskutuota apie tai, kaip mūsų ekosistema atsilaiko (atsilaikydavo) prieš tokius streso sukėlėjus kaip klimato kaita arba per didelis apgyvendinimas. Psichologijoje atsparumas pradėtas tyrinėti maždaug prieš keturis dešimtmečius: psichologas Normanas Garmezy bandė atsakyti į klausimą, kodėl daugelio šizofrenija sergančių tėvų vaikų psichologiniai sutrikimai nekankina. Mokslininkas, atlikęs tyrimus, nusprendė, kad tokiais atvejais didelį vaidmenį (kur kas didesnį nei būtų galima tikėtis) suvaidina būtent psichologinis atsparumas. Ne veltui pozityviosios psichologijos tėvas Martinas Seligmanas sako, kad geriausia vaikus mokyti optimistiško požiūrio į pasaulį ir psichologinio atsparumo. Galbūt dėl to kai kuriose JAV ir Vakarų Europos vidurinėse mokyklose prie trijų R, žyminčių pagrindines mokymosi sritis (angl. Reading, wRiting, aRithmetic), pridedama ir ketvirtoji R, žyminti atsparumą (angl. Resilience). Čia itin prasmingai skamba ir filosofo Tomo Morriso žodžiai: „Ilgai gyvendamas ir viską aplink stebėdamas ilgainiui supranti vieną didžiausių gyvenimo tiesų: pasiekimus visada lemia vidinis atsparumas.“
Kaip ugdyti vidinį atsparumą?
Ilgą laiką vyko diskusija, ar psichologinis atsparumas yra įgimtas, ar įgytas, kitaip sakant, ar mes gimėme turėdami šį gebėjimą, ar visgi galime jį išsiugdyti? Tyrimai rodo, kad psichologinis atsparumas nėra žmogaus savybė. Tai elgsenos, mąstymo eiga ir veiksmai, kurių galime mokytis kiekvienas. Tad nenuostabu, kad daugelis pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojų bando atsakyti į klausimą, kokios yra psichologiškai atsparių žmonių savybės ir kaip galima jas ugdyti? Besigilindamas šioje srityje ir bandydamas suprasti atspariųjų būdo bruožus aptikau įvairiausių jų sąrašų ir paaiškinimų. Šiame straipsnyje pateiksiu keturias savybes, kurias dažniausiai išskiria psichologinį atsparumą nagrinėjantys autoriai, taip pat pasidalinsiu mintimis, ką galima padaryti praktiškai, kad šios savybės reikštųsi ir mūsų gyvenime. Savo darbe vadovaujuosi susitelkimo į sprendimus (angl. The Solutions Focus) filosofija, pagal kurią išskiriami tokie psichologiškai atsparaus žmogaus gebėjimai:
Gebėjimas priimti realybę arba, greičiau, faktus, nes, kaip pasakytų mano kolega psichologas dr. Rytis Pakrosnis, realybę mes kuriame interpretuodami faktus. Kartais galima išgirsti, kad psichologiškai atsparūs žmonės yra optimistai. Žinoma, toks požiūris gali padėti, bet tik tuo atveju, jei neiškraipomi faktai. Tai ne tas optimistiškumas, kai sakoma, kad rytoj bus geriau, o atėjus tokiai pat rytdienai ir vėl kartojami tie patys žodžiai. Tai kitoks optimizmas. Toks žmogus vadovaujasi panašiu požiūriu, kaip ir Winstonas Churchillis: mūsų gyvenimas tai tarsi viena po kitos vykstančios kiaulystės, bet ir kiaulystėje galime atrasti kažką, kas mums yra naudinga, nes skatina tobulėti.“
Norint priimti realybę, faktus, kokie jie yra, geriausia pamėginti į situaciją pažvelgti iš tokios pozicijos, tarsi užlipus į devintą aukštą.
Skaičiumi nuo 1 iki 10 (1 reiškia, jog yra taip blogai, kad blogiau jau būti negali, o 10 reiškia, kad šioje situacijoje yra daug galimybių ir daug būdų, kaip galima elgtis) pabandykite įvertinti savo situaciją. Kuo mano vertinimas skiriasi nuo pačio žemiausio vertinimo? Kokias galimybes aš jau matau? Kokias galimybes tokioje situacijoje matytų mano artimieji ar kolegos?
Kalbant apie situacijas darbe, ypač svarbu pamėginti pažvelgti į situaciją iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, gavus kritikos dozę dažniausiai užplūsta pyktis ar nusivylimas. Tačiau kuo žmogus atsparesnis, tuo greičiau šį pyktį ar nusivylimą pakeičia siekis pamatyti situaciją kito akimis: vadovo, kolegos ar kliento. Kartais to ir teužtenka, kad kiltų daug minčių ir idėjų dėl tolesnių veiksmų.
Gebėjimas matyti to, kas vyksta, prasmę ir ateitį. Daugelis žmonių, susidūrę su neganda, klausia: „Kodėl man?“ Vidinį atsparumą turintys žmonės, matyt, užduotų tokį patį klausimą, tik kita intonacija. Pirmuoju atveju girdėti daug kartėlio ir nusiminimo, o klausimas tėra retorika, antruoju – nuoširdus domėjimasis, noras suprasti, kokias galimybes ši diena pateikia, kur tai veda. Daugelis psichologinio atsparumo tyrinėtojų sutaria, kad pastaruoju atveju matoma prasmė, tarsi tai būtų tiltas tarp šios dienos negandos ir rytdienos pilnaverčio gyvenimo.
Kalbėdamas apie prasmės ir ateities matymą prisimenu logoterapijos pradininko Victoro Franklio patyrimą koncentracijos stovykloje. Franklis rašo, kad, norint išgyventi, reikėjo surasti, dėl ko gyventi, t. y. prasmę. Taigi jis nuolat galvojo, kaip išėjęs iš koncentracijos stovyklos universitete skaitys paskaitą apie joje vykusius dalykus. Nors ir nebuvo tikras, ar išgyvens, Franklis nusibrėžė aiškius tikslus. Savo knygoje jis rašo: „Mes privalome nepamiršti, kad galime atrasti gyvenimo prasmę net jei susidūrėme su beviltiška situacija ar patyrėme likimo smūgį.“
Kokio praktinio veiksmo galėtume imtis norėdami pamatyti prasmę? Victoras Franklis siūlo parašyti laišką sau iš ateities arba pagalvoti apie ateitį tokiomis eilutėmis:
Tarkime, ateinate į laidotuves. Prieinate prie karsto ir staiga suprantate, kad tai jūsų laidotuvės. Vienas po kito atsisveikinimo kalbas sako jūsų šeimos narys, draugas ir bendradarbis. Kokias kalbas labiausiai norėtumėte, kad jie tądien pasakytų?
Savo darbe ir gyvenime vadovaujuosi susitelkimo į sprendimus filosofija ir siūlau kitaip pabandyti rasti prasmę:
Tarkime, jūs tapote psichologiškai itin atsparus.
Kaip dabar reaguojate į susidariusią situaciją?
Ką darote kitaip? Iš ko kiti suprastų, kad esate itin atsparus?
Kokią naudą tokia reakcija jums duotų? Kas tada įmanoma?
Grįžtant prie darbinės situacijos klausimo, gavus kritikos dozę, matyt, svarbu pagalvoti ne apie pačią kritiką, bet apie tai, kokius lūkesčius ji slepia. Dažnai žmonės kritikuodami išsako tai, ko jie nenori (čia klaida, čia blogai, čia ne taip ir t. t.), tačiau visada pravartu pamatyti lūkesčius. Tokiu atveju vertėtų ir sau, ir kritikuojančiajam pasakyti: „Suprantu, ko nenori ir kas blogai. O ar galėtume aptarti, kaip šis darbas atrodytų, jei būtų atliktas gerai ar net idealiai? Kokie svarbiausi kriterijai?“
Gebėjimas esant neapibrėžtumui pasidžiaugti ir pasinaudoti tuo, kas yra veiksminga. Šiandien gyvename tokiomis sąlygomis, tarsi bėgtume estafetę, o į tai, kas jau mūsų gyvenime, darbe puikiai veikia, ką gero suteikia mums kiekviena diena, atkreipiame dėmesį gana retai. Tai, kas gerai, dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip duotybę, o nesėkmes skubame analizuoti ir suprasti. Kad ir kokia sunki būtų situacija, visgi yra dalykų, kurie jau dabar veiksmingi ir teikia naudą. Tai gali būti santykiai su artimais žmonėmis, pomėgiai ar tiesiog ištartas „labas rytas“ pasauliui arba gurkšnis kvapnios kavos. Mūsų gyvenime yra daugybė gerų dalykų, tik per retai apie juos mąstome ir jais pasidžiaugiame.
Psichologas dr. Lucas Isebaertas siūlo kiekvieną vakarą prieš užmiegant (teatro režisieriaus Gyčio Padegimo žodžiais tariant, kai „esi jau ne žmogus, bet dar ne daržovė“) užduoti sau keletą klausimų:
Iš viso to, ką nuveikiau šiandien, kuo džiaugiuosi labiausiai?
Ką malonaus šiandien man padarė kiti? Kaip aš atsakiau į tai?
Kas šiandien mane padarė išties laimingą: gal kažką išgirdau, užuodžiau, pamačiau, patyriau?
Jei jus kritikuoja darbe, galite vėlgi tiek sau, tiek kritikos autoriui pasakyti: „Suprantu, kad darbas nėra atliktas iki galo ir turi trūkumų. Ir visgi ką jau padariau gerai? Kaip tai pavyko? Ko galiu pasimokyti, kad gerai atlikčiau likusią darbo dalį?
Galiausiai, ketvirtasis gebėjimas, apie kurį rašysiu mažiausiai, tai humoro jausmas. Tyrimai rodo, kad psichologiškai atsparūs žmonės turi gerą humoro jausmą. Tiesa, kartais juokavimas perauga ir į juodąjį humorą ar net cinizmą. Kai mes juokaujame, leidžiame sau į situaciją pažiūrėti su tam tikru atsipalaidavimu, atrasti perkeltinę prasmę, vaizdžias metaforas, o tai padeda suprasti situaciją naujai.
Gera žinia
Šiame straipsnyje įvardinau tik keturias psichologiškai atsparaus žmogaus savybes. Knygoje pateiksiu daugiau įžvalgų ir minčių apie šį fenomeną. Apibendrinant šį straipsnį norisi priminti, kad kiekvieno iš mūsų psichologinio atsparumo lygis lemia, ar mes tapsime laimėtojais, ar pralaimėtojais. Geroji žinia yra ta, kad psichologinis atsparumas nėra žmogaus savybė. Jį galime ugdyti kiekvieną dieną ar net kiekvieną akimirką. Kartais užtenka pažiūrėti į viską per atstumą ir gyvenimas pasirodo kur kas paprastesnis. O kartais yra gerai vaizduotėje nusipiešti aiškų trokštamos ateities vaizdą ir pamatyti, kiek daug galimybių mes iš tiesų turime. Taip pat verta suprasti, kas mūsų gyvenime, darbe jau puikiai veikia ir kaip tai išnaudoti, kad, užuot stovėję vietoje, žingsnis po žingsnio žengtume pirmyn. Ir bene svarbiausia – mokėti nuoširdžiai nusišypsoti ir pasijuokti… Juk tai nėra taip jau sudėtinga, o rezultatai gali mus pačius nustebinti…
Psichologas Dainius Baltrušaitis
Šiandien anksti ryte į Vilnių grįžo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos rengiamo projekto „Misija Sibiras‘11“ dalyviai. Traukinys Maskva – Vilnius į gimtinę parvežė net dvi projekte dalyvavusias ekspedicijas – iš viso 24 jaunuolius. Pasitikti su gėlėmis, Lietuvos trispalvėmis bei plojimais jauni žmonės, išlipę iš traukinio, sakė, vis dar negalintys patikėti, jog vėl yra savo gimtinėje.