globotinio pusryčiai
Gyvūnų globos organizacija VšĮ „Kaimo grandinė“ ieško namų ir atsakingų šeimininkų pusantro mėnesio amžiaus šuniukams. Jų mama – mūsų globotinė Monytė. Mažyliai šiuo metu dar nesunkiai telpa delne, bet ir užaugę nebus didelio ūgio, maždaug iki 13 kilogramų svorio.
Ir į ką gi Jums ši oranžinė gazelė panaši? Mums Aktinija – tiesiog gimnastės stovėsenos, pasitempusi, sportiška, gracinga. Jaunutė, šiek tiek virš metų, bet dviejų nesiekia tikrai. Žinoma, šonkauliai neturėtų taip kyšoti, tačiau akivaizdu, kad priaugti daug svorio jai irgi nedera. Net ir be streso gyvendama, gerai maitinama, ji turi išlaikyti savo sportišką figūrą.
Gavome pranešimą, kad Justiniškėse, Taikos g. požemiuose (inžinerinių komunikacijų kolektoriuje) žmonės jau nebe pirmą dieną girdi gailiai verkiantį kačiuką. Moterys kalbėjo, kad kažkuriai kitai organizacijai buvo apie tai pranešta, bet pagalbos nesulaukta, todėl netoliese gyvenanti mūsų Anželika pasiėmė gaudyklę ir per lietų pėsčiomis išskubėjo į nelaimės vietą, nes dar kelių dienų be maisto ir vandens kačiukas nebūtų ištvėręs. Buvo dešimta valanda vakaro, todėl teko pavargti, kol per įvairius informacijos numerius galiausiai pavyko susisiekti su budinčiais Vilniaus šilumos tinklų specialistais. Be jų į kolektorių patekti nebuvo įmanoma.
Vilniuje rasta maždaug septynių mėnesių katytė, kurią radę žmonės pavadino Mice. Micytė linksma, švelni, tvarkinga, tikrai galėtų gyventi ir bute, ir namuose su galimybe išeiti į lauką. Tik priglausta iškart ėmė demonstruoti meilę ir prieraišumą žmonėms, vis glaustėsi, murkė ir žiūrėjo į akis.
Linksmų linksmiausia kompanija ieško namų! Penki trumpakojai, lieknų, pailgų kūnelių, kurie užaugę bus „smulkmenėlės“, gal kokius 7-8 kg sveriančios, kojytės pailgės kažkiek, bet galvytės aukščiau žmogaus kelių tikrai nesieks. Ir čia augimas „maximum“, bet panašiausia, kad šunyčiai bus iki pusės blauzdų ūgio.
Soduose, tarp netvarkingai sumestos krūvos lentų, jos teturi tik viena kitą. Mažytės, liesutės, bet ne pagal amžių suaugę. Nevaikiškai čia bėga mažylių vaikystė… Oi, nevaikiškai… Nevaikiškai žvelgia ir didelės nuostabios akys. Tos pačios akys kiekvienam praeiviui šypsosi, tos pačios verkia, kad nėra žmogaus šalia…
Nedidelio ūgio, sterilizuota, paskiepyta nuo pasiutligės ir čipuota kalytė Kaila ieško namų ir mylinčių šeimininkų.
Katytė Diva vaikystėje buvo išgelbėta nuo baisaus gyvenimo gatvėje, išgydyta, socializuota, paskiepyta, sterilizuota, pažymėta mikroschema ir yra pasiruošusi keliauti namo. Tai tvarkinga, miela, draugiška, vienerių metų amžiaus, trispalvė katytė.
Dažnai gyvūno pasitikėjimas žmogumi mus stebina. Dar labiau stebina tai, kad patiklus gyvūnas nukentėjęs nuo žmogaus, ima juo pasitikėti dar labiau… Polis – ne išimtis. Nuostabaus charakterio katinėlis net ir po to, kai buvo apšaudytas šratiniu šautuvu, žmogų myli ir pasitiki juo besąlygiškai. Panašu, kad anksčiau jo gyvenime blogio nepasitaikė, todėl Polis niekada nejautė grėsmės ar poreikio slėptis ir vengti dvikojų.
Išdavystė dažnai reiškia neišvengiamą ir skausmingą draugystės pabaigą. Draugystės, kuri kažkada buvo pati svarbiausia. O gal nebuvo? Šiuo atveju tai turbūt jau nebesvarbu. Per trumpą savo gyvenimą vos dviejų metų kalytė šitai jau suspėjo patirti. Dabar dažnai ji savęs klausia, o kokias klaidas aš padariau, kad mane išdavė, išmetė, paliko kieme patys išsikeldami į naują gyvenamą vietą? Ką aš padariau, kad mane įskaudino? Kuo nusikaltau, kad likau be namų, viena nežinomybėje, pasmerkta alkiui, badui, šalčiui, mirčiai? Atsakymo į šiuos klausimus mažytė jau neberas. Nerandame ir mes. Nors dvasinio skausmo gydymas yra gan sunkus dalykas, tačiau esame pasiryžę dėti visas pastangas, kad pasitikėjimas žmogumi sugrįžtų.