globotinio pusryčiai
Gyvūnų globos organizacija VšĮ „Kaimo grandinė“ ieško namų ir atsakingų šeimininkų pusantro mėnesio amžiaus šuniukams. Jų mama – mūsų globotinė Monytė. Mažyliai šiuo metu dar nesunkiai telpa delne, bet ir užaugę nebus didelio ūgio, maždaug iki 13 kilogramų svorio.
Ir į ką gi Jums ši oranžinė gazelė panaši? Mums Aktinija – tiesiog gimnastės stovėsenos, pasitempusi, sportiška, gracinga. Jaunutė, šiek tiek virš metų, bet dviejų nesiekia tikrai. Žinoma, šonkauliai neturėtų taip kyšoti, tačiau akivaizdu, kad priaugti daug svorio jai irgi nedera. Net ir be streso gyvendama, gerai maitinama, ji turi išlaikyti savo sportišką figūrą.
Gavome pranešimą, kad Justiniškėse, Taikos g. požemiuose (inžinerinių komunikacijų kolektoriuje) žmonės jau nebe pirmą dieną girdi gailiai verkiantį kačiuką. Moterys kalbėjo, kad kažkuriai kitai organizacijai buvo apie tai pranešta, bet pagalbos nesulaukta, todėl netoliese gyvenanti mūsų Anželika pasiėmė gaudyklę ir per lietų pėsčiomis išskubėjo į nelaimės vietą, nes dar kelių dienų be maisto ir vandens kačiukas nebūtų ištvėręs. Buvo dešimta valanda vakaro, todėl teko pavargti, kol per įvairius informacijos numerius galiausiai pavyko susisiekti su budinčiais Vilniaus šilumos tinklų specialistais. Be jų į kolektorių patekti nebuvo įmanoma.
Vilniuje rasta maždaug septynių mėnesių katytė, kurią radę žmonės pavadino Mice. Micytė linksma, švelni, tvarkinga, tikrai galėtų gyventi ir bute, ir namuose su galimybe išeiti į lauką. Tik priglausta iškart ėmė demonstruoti meilę ir prieraišumą žmonėms, vis glaustėsi, murkė ir žiūrėjo į akis.
Linksmų linksmiausia kompanija ieško namų! Penki trumpakojai, lieknų, pailgų kūnelių, kurie užaugę bus „smulkmenėlės“, gal kokius 7-8 kg sveriančios, kojytės pailgės kažkiek, bet galvytės aukščiau žmogaus kelių tikrai nesieks. Ir čia augimas „maximum“, bet panašiausia, kad šunyčiai bus iki pusės blauzdų ūgio.
Soduose, tarp netvarkingai sumestos krūvos lentų, jos teturi tik viena kitą. Mažytės, liesutės, bet ne pagal amžių suaugę. Nevaikiškai čia bėga mažylių vaikystė… Oi, nevaikiškai… Nevaikiškai žvelgia ir didelės nuostabios akys. Tos pačios akys kiekvienam praeiviui šypsosi, tos pačios verkia, kad nėra žmogaus šalia…
Nedidelio ūgio, sterilizuota, paskiepyta nuo pasiutligės ir čipuota kalytė Kaila ieško namų ir mylinčių šeimininkų.
Katytė Diva vaikystėje buvo išgelbėta nuo baisaus gyvenimo gatvėje, išgydyta, socializuota, paskiepyta, sterilizuota, pažymėta mikroschema ir yra pasiruošusi keliauti namo. Tai tvarkinga, miela, draugiška, vienerių metų amžiaus, trispalvė katytė.
Dažnai gyvūno pasitikėjimas žmogumi mus stebina. Dar labiau stebina tai, kad patiklus gyvūnas nukentėjęs nuo žmogaus, ima juo pasitikėti dar labiau… Polis – ne išimtis. Nuostabaus charakterio katinėlis net ir po to, kai buvo apšaudytas šratiniu šautuvu, žmogų myli ir pasitiki juo besąlygiškai. Panašu, kad anksčiau jo gyvenime blogio nepasitaikė, todėl Polis niekada nejautė grėsmės ar poreikio slėptis ir vengti dvikojų.
Išdavystė dažnai reiškia neišvengiamą ir skausmingą draugystės pabaigą. Draugystės, kuri kažkada buvo pati svarbiausia. O gal nebuvo? Šiuo atveju tai turbūt jau nebesvarbu. Per trumpą savo gyvenimą vos dviejų metų kalytė šitai jau suspėjo patirti. Dabar dažnai ji savęs klausia, o kokias klaidas aš padariau, kad mane išdavė, išmetė, paliko kieme patys išsikeldami į naują gyvenamą vietą? Ką aš padariau, kad mane įskaudino? Kuo nusikaltau, kad likau be namų, viena nežinomybėje, pasmerkta alkiui, badui, šalčiui, mirčiai? Atsakymo į šiuos klausimus mažytė jau neberas. Nerandame ir mes. Nors dvasinio skausmo gydymas yra gan sunkus dalykas, tačiau esame pasiryžę dėti visas pastangas, kad pasitikėjimas žmogumi sugrįžtų.
Baziulis. Bazas. Bazys. Nei šuo, nei šernas. Tikrai iš išvaizdos primenantis mažą šerniuką. Atrodytų, kad jis pas mus buvo visada. Nors ne, mes už jį gerokai vyresni. Bet Bazas toks savas – tikras, puikus draugas. Labai mielas ir labai meilus. Labai bendraujantis (netgi labai džiugiai bendraujantis) ir iškart užkrečiantis savo džiugesiu. Nebūsi juk surūgęs, kai aplink tave galvą į viršų užvertęs trinasi meilingai išsišiepęs nukarusiu liežuviu Bazas. Tikrai nebūsi.
„Ne-są-mo-nė!“ – pasakytų daugelis, sužinoję, kad Markizas neturi namų. „Ne-tie-sa“ – stebėtųsi kiti, išgirdę, kad Markizo patalas ne minkštos pagalvės, o kietas betonas. Taip, tai tiesa, kad ir kokia sunki ir skaudi ji būtų. Ne, Markizas tikrai nebadauja, ir ne, jis visiškai nėra laukinis. Bet taip, namų jis neturi.
Mažučiukai, apvaliagalviai, meilybės poros mėnesių katinukai – trys berniukai ir viena mergytė (beveik visai rainas su nedaug balto pakaklytėje, tamsiai rainas baltu snukučiu, baltas rainomis dėmelėmis ir beveik identiška mergytė – balta rainomis dėmelėmis).
Ieškote draugo su keturiomis kojomis ilgiems gyvenimo metams kartu? Kviečiame nesnausti!
Bonsas – visai kaip mažas, dailus, išpuoselėtas medelis. Bet kad tokiu tapti, reikėjo laiko. Kalbant apie medžius, dešimtmetis yra kaip akimirka, deja, šis Bonsas – ne medis, jis – šunytis, kuriam dešimtmetis atėjo kartu su gyvenimo saulėlydžiu.
Pamiršusi visas negandas ir patirtus skausmus, išsigydžiusi šuns dantų sužalotą kūnelį Armita šiandien guviai ir smalsiai dairosi namų.
Pristatome – Angora. O čia tai bus grožis, kai užaugs, koks įspūdingas kailiukas šios mažos gražuolės! Vatinė balta pasaka su vos matoma pilkšvo atspalvio „plunksnele“ ant viršugalvio.
Namų ieško meilybių meilybė Dona. Keturių metų amžiaus, sterilizuota, ūgio „palei žemę“, bet apvali kaip bačkutė. Galėtų porą kilogramų ir numesti. Arba gal ir nereikia, nes pora kilogramų grožio būtų mažiau. Nors jai lengviau būtų lakstyti. O lakstyti ji nori, mėgsta, ir laksto, ir strikinėja, ir visaip kitaip džiaugiasi, ir labai bendrauja, ir yra tokio linksmo būdo, kad rodos to linksmumo jai niekas neatimtų nė jokioje gyvenimo situacijoje. Žodžiu, Dona optimistė.
Į mūsų globą Mikutis pateko iš sodų. Mažutis, ne pagal amžių liesas, smulkus, suvargęs, aptekęs parazitais. Reikėjo laiko, kol mažytis sustiprėjo, atgavo jėgas ir gyvenimo džiaugsmą, nors ir liko toks pat smulkutis ir nedidukas. Gydytojų priežiūroje ir dažnai lankomas savanorių Mikutis patikėjo, kad pagaliau ištrūko iš pragaro ir dabar jo laukia tik pats gražiausias ir geriausiais laikas.
Joms galima ir kartu, į vienus namus, galima ir atskirai. Kartu jos sudaro puikų liaunų, raumeningų, šoklių, greitų, staigių kačių tandemą ir žaibiškos reakcijos daug kam padėtų išbristi iš bėdos kai reikia pagalbos apsiginant nuo graužikų jiems persikraustant iš laukų į namus.
