Search Results for: "švedų menas"
Netikėtą rožinės kramtomosios gumos burbulą susprogdinę vilniečiai „Skamp“ iš kišenės ir toliau traukia staigmenas. Į sceną efektingai grįžtanti grupė šią vasarą festivalyje „Galapagai“ pasirodys kartu su kultine švedų hip hopo grupe „Supersci“ ir australų kilmės saksofonistu Mr.Woodnote iš Didžiosios Britanijos.
Tradiciškai Vilniuje vasario pabaigoje vyksianti didžiausia ir svarbiausia knygų mugė Baltijos šalyse vėl pasiūlys didžiulę kultūrinę programą bei pakvies susitikti su autoriais, susipažinti su šiuolaikiniais užsienio ir lietuvių kūrėjais, leidyklų naujienomis. Lankytojų dėmesį kaustys ilgai laukti susitikimai su keliasdešimt užsienio svečių, knygos meno žmonių. Lietuvos autoriai kvies į naujausių leidinių premjeras ir diskusijas.
Popietė Vilniaus centre. Eismas pakankamai ramus, besiruošiantis vakarinėms spūstims. Pro Gedimino prospekte esantį Lietuvos apeliacinį teismą važiuoja ryškiai raudona ir ryškiai nauja mašina su nuleistu stogu, jai iš paskos juodas džipas. Staiga abi mašinos sustoja. Iš jų taip pat staigiai iššoka vyrai ir pradeda muštis, liejasi kraujas. Vienas jų sėda atgal į džipą ir iš visų jėgų rėžiasi į raudonosios mašinos galą, pabyra stiklai, bestogės mašinos pakeleivės išmaniaisiais fotografuoja padarytus nuostolius, o džipo vairuotojas ramiai, kaip spėjama, išsikviečia sau policiją…
Penktadienio vakarą didžiausias šalies kino festivalis „Kino pavasaris“ prisijungs prie nuo gausos kultūrinių renginių nemiegosiančios sostinės. Savo gerbėjams ir visiems kino mylėtojams „Kino pavasaris“ dovanos ištisas 6 valandas nemokamų kino seansų. Rytoj, liepos 5 dieną, 20 val. visi kviečiami ant pievelės prie Baltojo tilto, kur didžiuliame ekrane bus rodomi lietuviški bei užsienio kūrėjų susukti trumpo bei ilgo metro filmai.
Ekstremalios muzikos ir rokenrolo festivalis – taip prisistatančio „Velnio akmens“ apibūdinimą šią vasarą pagrįs vienos radikaliausių švedų grupių koncertas. Tai – „Shining“, modernaus black metalo kolektyvas, savo performansu gebantis sukrėsti visko mačiusį klausytoją. Radikalioji grupė pasirodys liepos 11–14 d. Anykščiuose, festivalio „Velnio akmuo“ Vakarų scenoje.
Beveik dešimtmetį gyvuojanti nepriklausoma, industrial subkultūrą propaguojanti bei pasaulinio lygio koncertus organizuojanti leidykla „Autarkeia“, sugrįžta su tęstiniu renginių ciklu „Nordic Audio Modern”. Po penkerių metų pertraukos Vilnių vėl okupuos didžiausias šios muzikos festivalis Baltijos regione. Tai bus įspūdingiausias savo apimtimi renginys per visą „Autarkeia“ organizacijos istoriją, – net du tamsūs ir intensyvūs vakarai su pagrindinėmis ir sunkiausiomis industrial bei ambient muzikos ikonomis. Tam įvykiui bus paruošta speciali vyksmo vieta, kuri kaip niekas kitas tinka industrial muzikai. 2012 m. gegužės 11–12 d. renginys vyks klube „Loftas“, kuris ypatingai alsuoja industrine atmosfera bei pasižymi itin švariu bei skvarbiu garsu.
Etiopija yra judanti šalis. Ne vien perkeltine prasme, jei įsivaizduojate augančius ekonomikos rodiklius. Afrikos žemyne yra begalės valstybių, kurių gyventojai dienomis tiesiog sėdi pakelėse laukdami nežinia ko, tačiau Etiopija nuo jų skiriasi – visi etiopai amžinai kažkur eina – tiesą sakant, dažniausiai – taip pat nežinia ko…
Mažieji etiopai eina į mokyklas ir atgal, suaugusieji – prie vandens telkinių, į turgų arba bažnyčią – kaip paprastai, kelis ar keliolika kilometrų kalnų arba dykumų keliais. Eina neskubėdami, o ko skubėti? Prieš akis visas gyvenimas, o rūpesčių ne taip, kaip pas mus, europiečius – nedaug. Eina basi, batus avi tik miestelėnai bei pasiturintys valstiečiai. Eina nerūkydami, rūkymas – ne vien brangus malonumas, bet ir išimtinai miestiečių įprotis.
Ir skubančių žmonių beveik nematyti – o ko gi jiems skubėti? Sunkiuosius nešulius neša moterys arba asiliukai, nei tos, nei tie skubėti irgi nemėgsta. Ir ryte bebėgiojančių žmonių neteko matyti (skirtingai nei Amerikoje). Stadionuose visi mieliau renkasi futbolą arba važinėja mopedais. Ir vaikai bėgdavo prie mūsų tik tada, kai prasidėdavo saldainių ar smulkių monetų dalybos…
Tačiau neskubančioji Etiopija, kaip ir gretima Rytų Afrikos valstybė Kenija jau daugiau kaip keturis dešimtmečius išleidžia į pasaulį geriausius planetoje ilgų ir vidutinių nuotolių bėgikus, taip vadinamuosius stajerius. Šis fenomenas – iš kur atsiranda tie bėgikai – yra ne tik nuolatinis sporto megėjus, bet ir mokslininkus dominantis klausimas.
Ilgų nuotolių bėgimas Etiopijoje niekada nebuvo istorinė-tradicinė sporto šaka (kaip ir krepšinis Lietuvoje iki praeito amžiaus dvidešimtųjų). Jos kultas prasidėjo tik 1960 metų Romos olimpinėse žaidynėse, kai simboliškiausią olimpinę rungtį – maratoną laimėjo mažaūgis bėgikas iš Etiopijos Abebe Bikila (1932-1973), patraukęs viso pasaulio dėmesį ne tik savo nežinomumu, bet ir tuo, kad visą distanciją bėgo.. basas.
Šis laimėjimas net nebuvo nuolatinių atleto pastangų ar atkaklių treniruočių rezultatas. “Abebe Bikila tiesiog atėjo iš niekur ir pasiėmė olimpinį aukso medalį”, – stebėjosi to meto sporto žinovai. Etiopija negarsėjo nei treniruočių stovyklomis, nei įspūdingais pasiekimais nei šioje, nei kitose sporto šakose. Tačiau būtent šis pasiekimas, kaip ir vėlesni Abebės Bikilos laimėjimai tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui etiopų bėgikų, kurie pratęsė šią tradiciją, nuolat gerindami pasaulio ir olimpinius rekordus.
LEGENDOS PRADŽIA
Abebe Bikila gimė NeA Denba kaime, Amharos regione, centrinėje Etiopijos dalyje. Jis, kaip ir keletas jo protėvių kartų, vaikystėje buvo piemuo, o 1952 metais buvo pašauktas į armiją ir tapo Imperijos gvardiečiu. Kaip ir Tarybų Sąjungoje, geriausi Etiopijos atletai priklausė armijos, policijos arba saugumo struktūrų sporto klubams, kuriame savo karjerą Abebe Bikila ir pradėjo. 1956 metais vykusiose populiariose Etiopijos ginkluotųjų pajėgų žaidynėse ilgų nuotolių rungtyje visi žiūrovai nekantriai laukė finišo tiesiojoje pasirodant tuometinio favorito – šalies 5000 ir 10000 metrų bėgimo rekordininko Vami Biratu. Tačiau radijo komentatoriai netrukus susijaudinę pranešė, kad rungtyje akivaizdžiai pirmauja kažkoks nežinomas bėgikas, vardu Abebe. Visi Adis Abebos stadiono žiūrovai pakilo iš savo vietų, norėdami savo akimis išvysti naują sensaciją. Ją ir išvydo: Abebe Bikila laimėjo rungtį ir tais pačiais metais pagerino visus Etiopijos ilgų nuotolių bėgimo rekordus.
Pasauliniu vardu Abebe Bikila tapo Romos olimpinėse žaidynėse. Ne vien dėl laimėtos maratono rungties ar pagerinto pasaulio rekordo. Abebe Bikila buvo pirmasis afrikietis atletas, olimpinėse žaidynėse iškovojęs aukso medalį. 1960 metai, Jungtinių Tautų įvardinti “Afrikos metais” dėl vykusios masinės dekolonizacijos, simbolizavo ne tik nepriklausomų Afrikos žemyno valstybių atletų dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, bet ir afrikiečių bėgikų eros pradžią.
Tais pačiais metais A.Bikila tapo ir pasaulio čempionu, vėliau apgynęs šį titulą 1962-aisiais. Prieš pat 1964 metų Tokijo olimpinių žaidynių pradžią A.Bikilai buvo išoperuotas apendicitas, ir į Japonijos sostinę bėgikas atvyko dar nevisai atsigavęs po operacijos. Tiek Olimpiados šeimininkus, tiek gerbėjus trikdė vien tai, kad A.Bikila klupčiojo netgi lipdamas laiptais. Tačiau jis didvyriškai stojo į maratono startą, ir… vėl jį laimėjo, tuo pačiu pagerindamas pasaulio rekordą ir vėl bėgdamas basas. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas Olimpinių žaidynių istorijoje, kai tas pats bėgikas laimėjo maratono rungtį dvejose olimpiadose iš eilės. A.Bikila intensyviai ruošėsi ir Mechiko olimpinėms žaidynėms 1968 metais, tačiau pasitraukė iš maratono trasos po 15 kilometrų dėl sveikatos sutrikimų, užleisdamas čempiono titulą savo tėvynainiui Mamo Wolde (beje, šiuo metu kalinčiam Etiopijos kalėjime už finansines machinacijas).
Kodėl Abebe Bikila visada bėgdavo maratoną basomis? Nors jis pats teigė, kad norėjo taip “atkreipti pasaulio dėmėsį į etiopų pasiryžimą laimėti”, tačiau priežastis greičiausiai buvo kita. Absoliuti dauguma etiopų vaikšto basi, nes tiesiog neturi batų (šiuo metu aktyviai su Etiopija ryšius beplėtojanti Kinija yra užvertusi šalies turgus pigiu guminiu ir plastmasiniu apavu, kuris yra toks nepatogus, kad jį etiopai aunasi tik bėdos ištikti…). Nuo pat mažens vaikščiojant basomis per žvyrkelius ar saulės kepinamą žemę, etiopų padai taip sukietėja, kad jie tiesiog nejaučia nei kutenimo, nei skausmo. Aš pats tuos etiopų padus gnaibiau, dūriau į juos šratinuku ir smeigiau degančią cigaretę, bet jie tik juokėsi, nepajausdami jokio poveikio… Ir apavas ant tokių kojų yra tiesiog pernelyg nepatogus.
Nors Etiopijoje negausu ir automobilių, tačiau 1968 metais Abebe Bikila sugebėjo patekti į autoavariją – ir buvo kuriam laikui suparalyžuotas žemiau juosmens. Vis dėlto jam dar buvo lemta bėgti. 1970 metais jis vėl dalyvavo bėgimo turnyre Norvegijoje, kur laimėjo aukso medalius 10 ir 25 kilometrų distancijose. Tačiau tai buvo paskutinis jo pasirodymas pasauliui. A.Bikilos gyvenimas dėl įsisenėjusios ligos nutrūko 1973 metais. Šalyje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas, jo laidotuvėse dalyvavo pats Etiopijos imperatorius Haile Selassie, ir palaidotas A.Bikila buvo su imperatoriška pagarba.
KAIP PELNYTI ETIOPŲ VAIKŲ PALANKUMĄ?
Kad ir kur bebūtum Etiopijoje, baltąjį europietį amžinai seka apspitusi vaikų minia. Jie neina į mokyklą – kam mokytis, jei nuo mokslo dar niekas netapo protingesniu? Baltasis žmogus ne vien egzotika Afrikos vidurio kaimeliuose, baltasis žmogus – ir turtingumo simbolis, todėl vaikai yra puikiai pramokę angliškai tokias frazes, kaip “duok pinigų”, “kur eini?” bei apsimestinai draugišką “kuo tu vardu?” Į pastarąjį klausimą atsakydavau “Abebe Bikila”, tuo sukeldamas jiems juoko pliūpsnį. “Meluoji” – šaukdavo jie man, – “Abebe Bikila yra miręs”. Vaikai, gal net nežinantys, kad Žemė yra apvali, žinojo savo herojus. “Tokį vardą man davė mano tėvai”, – melavau išsijuosęs. “Aš irgi Abebe” – šaukdavo bent tuzinas vaikučių. Šis vardas mus vienijo.
TRADICIJŲ TĄSA
Jau nuo 1960 metų Abebės Bikilos triumfo, pakartoto 1964 metais Tokijuje bei 1968 metais Mechike, Etiopija nusprendė, kad bėgikų olimpinių medalių liūtis turi tęstis kas ketverius metus (kaip ir Lietuvos krepšininkų bronzos medaliai…). Ir etiopų bėgikai savo tautiečių neapvylė (ne taip, kaip Lietuvos krepšininkai…). Etiopai iškovodavo bėgimo rungčių medalius kiekvienose olimpinėse žaidynėse, kuriose tik dalyvavo (daugiausiai Maskvoje 1980 metais ir Sidnėjuje 2000 metais – po keturis).
Ši medalių liūtis buvo nutrūkusi per Etiopijos paskelbtą Olimpiadų boikotą 1976, 1984 ir 1988 metais (Olimpiadų boikotų istorija, apie kurią mūsų žinios apsiriboja tik 1980 metų ir 1984 metų olimpnėmis žaidynėmis, yra kur kas ilgesnė ir sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio). Olimpinių etiopų bėgikų tradicija buvo buvo atnaujinta 1992 metais, kai bėgikė Derartu Tulu Barselonoje iškovojo olimpinį auksą (tapdama ir pirma afrikete moterimi, apdovanota olimpiniu aukso medaliu), ir tai įkvėpė naują moterų bėgikių kartą. O vyrus naujiems startams įkvėpė naujo nacionalinio didvyrio – Hailės Gebreselassies dominavimas pasaulio bėgimo trasose.
HAILĖ
Etiopija nenorėjo gyventi be didžiųjų bėgikų. Tais metais, kai mirė A.Bikila, gimė kita bėgimo legenda – Haile Gebreselassie, keturiskart pasaulio ir dukart olimpinis čempionas, žmogus, penkiolika kartų gerinęs pasaulio rekordus (kai kurie jų nepagerinti lig šiol) ir visuotinai pripažintas pačiu geriausiu visų laikų pasaulio ilgų nuotolių bėgiku.
Haile Gebreselassie taip pat gimė centrinėje Etiopijos dalyje (Arsi kaime), iš kurios vėliau kilo ir tokie tarptautinės klasės bėgikai, kaip Derartu Tulu bei Fatuma Roba.
Hailė augo, kaip priimta Etiopijoje, daugiavaikėje šeimoje (turėjo 10 brolių ir seserų, iš kurių keturi patys tapo ilgų nuotolių bėgikais). Visi vienuolika vaikų gyveno viename kambaryje, name, kuriame nebuvo nei elektros, nei vandentieko. Artimiausia upė buvo už trijų kilometrų, kur Hailės šeimynykščiai eidavo praustis ir atsigerti. Į mokyklą tekdavo eiti 10 kilometrų. Žinoma, niekas neturėjo batų. Tokios kelionės vertė Hailę bėgioti (dar ir šiais laikais Haile Gebreselassie bėga sulenkęs dešinę ranka, kuria apglėbdavo vadovėlių bei sąsiuvinių ryšulėlį). Tačiau jis turėjo savo idealus – paties Hailės vaikystės herojai buvo Abebe Bikila ir 5000 bei 10000 metrų rungčių olimpinio aukso laimėtojas etiopas Mirutsas Yifteris. Būdamas 15 metų, Hailė Gebreselassie laimėjo mokyklos bėgimo rungtynes, ir patys mokytojai skatino jį toliau treniruotis, atleisdami nuo kitų pamokų.
Būdamas 16 metų, Hailė Gebreselassie be jokio ypatingo pasiruošimo sudalyvavo tradiciniame Adis Abebos maratone, ir jį laimėjo. Sulaukęs 19 metų, Štutgarte vykusiame Pasaulio jaunimo čempionate H.Gebreselassie buvo greičiausias 5000 ir 10 000 metrų distancijose. Kitais metais tame pačiame Štutgarte vykusiame pasaulio suaugusiųjų čempionate jis vėl iškovojo auksą 10 000 metrų rungtyje ir pelnė sidabro medalį 5 000 metrų bėgime. Kitais metais Haile pasiekė savo pirmąjį pasaulio rekordą 5 000 metrų distancijoje (12:56.96).
1995 metais Haile Gebreselassie tapo pasauline įžymybe, per vienerius metus pagerinęs net keturis planetos rekordus: tapęs pasaulio čempionu 10 000 metrų (26:43.53) ir 5000 metrų distancijose (12:44.39) Olandijoje, vėliau Ciuriche uždarųjų patalpų 5 000 metrų distancijoje (13:10.98) ir 3000 metrų rungtyje (7:30.72).
Į 1996 metais vykusias Atlantos olimpines žaidynes Haile Gebreselassie vyko siekdamas pakartoti savo vaikystės idealo Mirutso Yifterio žygdarbį – laimėti 5000 ir 10 000 metrų bėgimo rungtis. Dešimties kilometrų bėgimą Haile laimėjo nesunkiai, lyg tarp kitko pagerindamas ir olimpinį rekordą (27:07.34). Tačiau kitą dieną pasitempė koją ir nedalyvavo 5000 metrų bėgime. Tačiau Etiopija jam tai atleido, ir Haile Gebreselassie buvo pripažintas nacionaliniu didvyriu, atsistodamas į vieną gretą su Abebe Bikila, Mamo Wolde bei Mirutsu Yifteriu. 1997 metais Štutgarte H.Gebreselassie nieko nebenustebino, pasiekdamas naują pasaulio rekordą ir 1500 metrų rungtyje (3:32.39), bei Stokholme pagerindamas ir uždarų patalpų 5000 metrų bėgimo rekordą (12:59.04).
1997 metais Haile Gebreselassie dalyvavo “brangiausiose” savo varžybose Olandijoje – bet kuriam šių varžybų dalyviui, kuris būtų nubėgęs 2 mylias greičiau nei per 8 minutes, buvo pažadėtas Didysis prizas – milijonas dolerių. Hailė laimėjo šį bėgimą, įveikęs distanciją per 8:01.08 – tai buvo naujas pasaulio rekordas šioje rungtyje, tačiau ta viena sekundė buvo pati brangiausia jo gyvenime, atėmusi iš jo tą milijoną dolerių. Bet Hailė šiaip ar taip jau nebevaikščiojo basas, ir tais pačiais metais Osle jis vėl pagerino savo paties pasaulio rekordą 10 000 metrų distancijoje (26:31.32), o Ciuriche pasiekė naują 5000 metrų bėgimo rekordą (12:41.86).
Sidėjaus olimpiadoje Haile Gebreselassie iškovojo antrąjį olimpinį aukso medalį 10 000 metrų trasoje (27:18.20), tačiau Atėnų olimpinėse žaidynėse finišavo tik penktuoju.
Karjeros saulėlydį apkartino ir kivirčai su gimtosios Etiopijos valdančiuoju elitu. Nors šiuo metu Haile Gebreselassie aktyviai nebedalyvauja tarptautinėse varžybose, jo vardas neišnyksta iš Etiopijos laikraščių puslapių. Jis dalyvauja Jungtinių Tautų sponsoriuojamose Šeimos planavimo programose, reklamuoja “Pepsi”, investuoja į nekilnojamąjį turtą ir vis aktyviau reiškiasi šalies politiniame gyvenime. Kartu su “Adidas” kompanija yra įkūręs “Etiopijos Talentų Federaciją”, kuri rūpinasi jaunais bėgikais ir yra išugdžiusi tokius pasaulinio masto bėgikus kaip Hailu Mekonnen, Assefa Mezgebu ir Million Wolde. Haile ebreselassie taip pat yra įkūręs savo vardo treniruočių stovyklas JAV ir Nyderlanduose. Būtent dėl to jam tenka išgirsti ir kritikos iš politikų, kurie nėra patenkinti, kad Haile Gebreselassie per mažai investuoja pačioje Etiopijoje. “Komunistai mums neleisdavo važiuoti į užsienį treniruotis, nors technologiniu požiūriu tik Europa ir JAV tegalėjo suteikti tinkamas sąlygas talentams ugdyti”, – teigia jis. Negana to, Etiopijos Sporto ministerija reikalauja, kad Haile Gebreselassie vis daugiau savo prakaitu uždirbtų pinigų skirtų Etiopijos atletams ugdyti.
Etiopų, o turbūt ir lietuvių, supratimu, būti vien patriotu neužtenka. “Kai kertu finišo liniją, visada matau Etiopijos žmones”, – kadaise sakė Haile Gebreselassie. Šiandien tie patys žmonės jam atsako “duok pinigų”…
KUR GLŪDI IŠTVERMĖS PASLAPTYS?
Po Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse etiopų lengvaatlečių iškovotų keturių aukso medalių (šituo kiekiu nusileista tik JAV sportininkams) ir gražią etiopų tradiciją pratęsusio tradiciškai maratoną laimėjusio Gezahenge Abera, bei septintojo iš eilės Kenijos bėgikų aukso 3000 metrų distancijoje su kliūtimis (Kenijos atletai niekam neužleido šios rungties čempionų titulo nuo pat 1964 metų, išsskyrus dvi Olimpiadas, kurias Kenija boikotavo), pasaulis susidomėjo, kur slypi Rytų Afrikos bėgikų ištvermės paslaptis.
Negana to, kad, pavyzdžiui, keturi iš 25 Etiopijos olimpinės komandos bėgikų buvo pasaulio čempionai, dar šeši buvo pasaulio čempionatų medalininkai, o kai kurie dalyvavo jau kelintą kartą Olimpiadoje, tokie kaip 1992 metų varžybų medalininkai Derartu Tulu ir Fita Bayissa, kai kurie Kenijos ir Etiopijos bėgikai startavo tiek trumpose, tiek ilgose distancijose – ar būtina pridurti, kad jas ir laimėjo? Ne tik vyrai, bet ir moterys Deratu Tulu, Fatuma Roba ar Gete Wami, Tirunesh Dibaba ar Alice Timbilli iš Kenijos.
Kodėl Rytų Afrikos gyventojai yra tokie greiti ir ištvermingi? Ar dėl to, kad jie, kaip Haile Gebreselassie rytais bėgioja į mokyklas? Ar dėl to, kad jų vaikystė prabėga aukštikalnėse? Valgo kažką ypatingo? Treniruojasi pagal specialų režimą? Ar tiesiog dėl to, kad juodaodžiai yra fiziškai stipresni už kitus planetos gyventojus?
Neseniai grupė vokiečių mokslininkų nusprendė atlikti tyrimą, siekdami išsisaiškinti, kodėl iš 100 pasaulio bėgimo rekordų 91 priklauso Rytų Afrikos gyventojams arba jų kilmės amerikiečiams.
Tyrimas buvo atliktas Kenijoje, kurioje gyvena vos 30 milijonų gyventojų, tačiau kurios bėgikai laimi pusę olimpinių ir pasaulio medalių trumpų ir vidutinių nuotolių bėgimuose (nors pasaulio sprinterių “kalve” yra laikoma Vakarų Afrika, nes paskutinėse šešiose olimpinėse žaidynėse visi aštuoni bėgikai, pasiekę finalą 100 metrų bėgimui, nusakančiam “greičiausią pasaulio žmogų” buvo kilę iš Vakarų Afrikos). Kenijos atletai dar nėra laimėję olimpinio maratono, bet yra laimėję 10 kartų iš eilės laimėję garsiausią pasaulyje “Bostono maratoną”. Kenijos bėgikams priklauso 48 iš 100 pasaulio bėgimo rekordų (Etiopijos – 18, Maroko – 23). Iš 11 likusių pasaulio rekordų, priklausančių “išsivysčiusių” šalių atletams, šešis pasiekė imigrantai iš to Rytų Afrikos šalių.
Ir, kaip parodė vokiečių mokslininkų atliktas tyrimas, daugiausiai greičiausių pasaulio bėgikų yra kilę iš vienos Kenijos genties – Kalendžinų. Nors Kalendžinai sudaro vos dešimtadalį Kenijos gyventojų, tačiau jie laimi tris aštundalius pasaulio bėgimo rungčių medalių. Dar labiau susiaurinus geografinę teritoriją – Kalendžinų bėgikai, kilę iš pusę milijono gyventojų turinčio Nandi regiono, pasiekia penktadalį pasaulio rekordų ir medalių (iškovodami ir tris ketvirtadalius visos Kenijos medalių).
Kalendžinai yra greitesni už 90 procentų Žemės gyventojų. Švedų olimpinės rinktinės bėgikai, atvykę į treniruočių stovyklą Kenijos Iteno aukštikalnėje, buvo sukrėsti, kai juos 2000 metrų distancijoje aplenkė net 500 savanoriškai kartu su jais bėgusių vietinių vaikų.
Iš pradžių mokslininkai manė, kad Kaledžinai yra tokie ištvermingi ir greiti dėl to, kad vaikystėje rytais turi bėgti didelius atstumus į mokyklas. Tačiau iš 20 tarptautinės klasės bėgikų, paklaustų, ar rytais bėgiodavo į mokyklas, 14 atsakė, kad ne.
Gyvenima aukštikalnėse prisideda prie ištvermės ugdymo, be abejo. 5000 metrų distancijos bėgikai iš įvairių šalių treniruojasi Rytų Afrikos aukštikalnėse ir Atlaso kalnuose Vakarų Afrikoje įrengtose treniruočių stovyklose. Tačiau pasaulyje daug kas gyvena tokiuose pat aukštikalnėse, kaip ir rytų afrikiečiai – JAV vakaruose, Meksikoje, Anduose ar Centrinėje Azijoje – tačiau tie regionai negarsėja savo bėgikais. Mokslininkai išvis teigia, kad geriausių rezultatų sportininkai pasiekia besitreniruodami aukštikalnėse, o bėgdami žemumose. Dėl to ir Europos šalių slidininkai prieš svarbesnes varžybas miega specialiuose vvagonėliuose, kuriuose yra praretinamas oras, išgaunant atmosferines sąlygas, analogiškas 3 kilometrų aukščiui.
Mokslininkai, ieškodami atsakymo į ištvermės paslaptį, pasitelkė netgi Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją, teigdami, kad ištvermės ugdymą įtakoja piemenavimas, nes kalnų piemenys yra priversti lakstyti paskui nuklydusias nuo bandos karves. Kuo didesnė banda, tuo daugiau lakstymo. Kuo didensė banda, tuo geresnę žmoną galima nusipirklti, tuo didensė ir tikimybė perduoti savo fizinę ištvermę per genus savo palikuonims. Tačiau ši hipotezė buvo paneigta, nes Kenijoje gyvena daug piemenų genčių, neturinčių gerų bėgikų, o visai gyvulininkyste neužsiimančios Kikujų ir Kamba genčių atstovai yra geri ir ištvermingi bėgikai.
Ir galų gale – ar juodaodžžiai yra fiziškai stipresni į baltaodžius? Olimpinių bėgimo rungčių istorija tai įrodo nedviprasmiškai. Atgimus Olimpinėms žaidynėms, baltieji atletai iš pradžių buvo monopolizavę visas bėgimo rungtis. Tik 1932 metais olimpiniame 100 metrų finale dalyvių rasinė sudėtis pasiskirstė per pusę – į startą stojo trys baltieji, du juodaodžiai amerikiečiai ir japonas. Nuo to laiko pergales ėmė skinti ne “išsivysčiųsių” šalių bėgikai, turintys puikias treniruočių sąlygas bei technologijas, bet juodaodžiai iš “atsilikusių šalių”.
O nuo 1984 metų Olimpiadose trumpų nuotolių distancijose varžėsi praktiškai vien tik juodaodžiai. Iki 1968 metų baltieji atletai laimėjo visas 3 kilometrų su kliūtimis olimpines bėgimo rungtis, tačiau kai Kenijos atletas Amos Biwott, naudodamas aplinkinių pašaipą keliančią bėgimo techniką iškovojo aukso medalį ir pradėjo “Kenijos amžių” – jei Kenija nelaimėtų šios olimpinės rungties, šalį ištiktų nacionalinis gedulas. Nors 1992 metų Olimpiados 5 000 metrų bėgimo laimėtojas baltaodis vokietis Dieteris Baumannas spaudos konferencijos metu šaukė žurnalistams: “mes, baltieji europiečiai esame ne ką ne blogesni bėgikai už juos”, tačiau tą patį vakarą buvo diskvalifikuotas, radus jo kraujyje anabolinių steroidų pėdsakų ir jo aukso medalis vis tiek atiteko antrą vietą užėmusiam juodaodžiui (D.Baumannas lig šiol teigia, kad į jo dantų pastą pieš startą kažkas primaišė nandrolono…)
O garsiausas Kenijos atletas, 1968 metų 1500 metrų rungties olimpinis čempionas, Kipas Keino rytų afrikiečių ištvermės paslaptį atskleidžia paprastais žodžiais: “Mes esame tiesiog apsigimę bėgikai. Viskas, ko mūsų atletams reikia, tai tik tobulinti savo bėgimo techniką, nes visa kita yra tiesiog mūsų kraujyje”.
Markas Palubenka galėtų būti prirašomas prie karščiausių šių metų Lietuvos muzikinių naujienų.
Scenoje ne naujokas, tačiau šviežiausią solinį projektą vos prieš kelis mėnesius pristatęs muzikantas jau spėjo išleisti mini albumą, nufilmuoti klipą ir savo vardą įrašyti geriausiuose vasaros festivaliuose.
Energingas ir nuolatos besišypsantis Markas Laikas.lt skaitytojams duoda nuoširdų interviu, kuris, beje, yra tik antrasis jo solinėje karjeroje. Pasigaunu Marką parkelyje šviečiant saulei ir prašau papasakoti ne tik apie savo muziką.
Anksčiau melomanams buvai geriau žinomas ne kaip solo atlikėjas, o kaip gana gerai alternatyvios muzikos pasaulyje žinomo projekto „Grim City“ narys. Kodėl nusprendei pasukti solo keliu?
Tu esi 153-ioji, kuri to klausia (juokiasi). Nežinau, negaliu pasakyti konkrečiai, nes nebuvo jokio lūžio ar įvykio, kuris mane tam pastūmėtų. Išties, susidėjo labai daug dalykų: pradedant pačiais mažiausiais, tokiais kaip kad nusipirkau kompiuterį, pradėjau jame kažką maigyti, įsirašiau programą… Ir baigiant dalykais, kurie nuo manęs nepriklausė. „Grim city“ nariai buvo ketvirtakursiai, jiems reikėjo baigti mokslus, o aš negalėjau sėdėti vietoje.
Apskritai, muzikoje kreivė turi kilti į viršų. Nesvarbu, ar tai koncertai, ar apskritai kitokia veikla. Kuo toliau, tuo labiau supratau, jog kreivė eina ne kokybiškai. Pavyzdžiui, neįmanoma turėti gerą koncertą, gerą publiką ir gerą garsą gerėjančia progresija. Įmanoma tobulėti tik darbais. Ta prasme, tu nuolatos turi kažką daryti, negalima pagroti tris kartus per savaitę ir sustoti: „Aš žiauriai daug padariau, tai dabar pusę metų pailsėsiu“. Aišku, kažkiek prisidėjo ir mūsų muzikos stilius. Mes visą laiką deklaravome, kad grojame psichodelinį roką. Norint nenorint, buvo gana sunku iš jo „išlipti“.
O ar ne sunkiau scenoje stovėti vienam? Groti, junginėti efektus ir visą koncerto atsakomybę priisimti tik sau. Juk kartais atrodo, kad kai scenoje stovi vienas, esi tarsi nuogas – neturi už ko pasislėpti…
Visiškai teisingai. Bet kas man patinka visame šitame reikale – kiekvieną kartą nežinau, kas bus, kaip aš elgsiuosi, kokie bus žmonės, garsas. Iš dalies, būtų gerai visa tai žinoti, bet kita vertus – improvizacija „veža“. Ir dar tai, kad negroji roko, kuris verčia kratytis, o subtilią muziką, tačiau koncerto metu esi taip užsivedęs, kad nereaguoji į aplinką. Tiesiog visiškai atsijungi. Tada nėra svarbu, kad esi vienas. Pilnatvę galima sukurti ir tik su gitara ir balsu.
Skaičiau vieną interviu, kuriame deklaruoji, jog nori sulaužyti stereotipą „gitara + vokalas = dainuojamoji poezija”. Ar tai yra tavo siekiamybė?
Visi yra įpratę prie to, kad jeigu žmogus pasivadina vardu ir pavarde, tai yra nuoroda į bardiškumą. Aš nenoriu šios nuomonės keisti, noriu praplėsti tiek savo galimybes ir pajėgumus, tiek žmonių suvokimą, kad galima girdėti ne tik vokalą ir balsą. Juk visi muzikantai, kurie dirba, palaipsniui išgauna kažką savito.
Ar nebijai, kad bėgdamas nuo vieno stereotipo, „apsivilksi“ kitu? Dabar tave vis dažniau vadina indie atlikėju. Per muzikos dieną debiutavai po indie muzikos vakarėlius organizuojančiu vardu, grojai koncerte „Indie Kirtimuose“. O jeigu tapsi TIK indie atlikėju, kas pasunkins judėjimą į priekį?
Visų pirma, dabar aš nelaužau jokio stereotipo. Vadinkime tai praplėtimu. O dėl tų klišių, nenorėčiau pats kalbėti stereotipais, kad „va, Lietuvoje taip daro“… Bet kiekvienas naujas veidas, naujas vardas negali būti su kažkuo nepalygintas ir man, iš tikrųjų, dėl to nebaisu. Dabar kaip niekada jaučiuosi tvirtai darydamas tai, ką darau. Aš savęs neriboju. Pavyzdžiiu, visuomet stengiuosi nepadaryti dviejų vienodų dainų.
Markas Palubenka vis dažniau ir dažniau girdimas internete, spaudoje ir panašiai. Ar pats seki, kaip į tave reaguoja visuomenė? Kitaip tariant, ar „gūglini“ savo vardą?
Hm… Tikrai nemeluosiu – būna, kad paieškau. Bet dažniau iš tos perspektyvos, kad esu vienas ir man svarbu žinoti, ką apie mane mano kritikai. Labai gaila, bet Lietuvoje muzikos kritikų beveik nėra. Ieškau konstruktyvios kritikos. Vis viliuosi, kad kur atsiras kokia pastraipėlė ar straipsnelis. Nors kažką…
Neseniai išleidai mini albumą „love, jazz and the devil“, ar planuoji išleisti ir pilną albumą?
Taip, planuoju. Aš mėgstu prisigalvoti visokių nesąmonių, susikurti savo vagą ir ja eiti (juokiasi). Taip buvo ir su klipu dainai „Jazz“ ir mini albumu. Viskas gimė greitai ir tarsi iš nieko: gegužės viduryje prasidėjo pirmieji įrašai, o biržely jau buvo ir klipas, ir albumas, ir koncertai, ir festivaliai. Manau, kad kaip alternatyviam muzikantui, tai yra visai greitai. Visa tai vyksta todėl, kad daug dirbu. Rudenį su Snorre (grupės „Rasabasa“ narys) rimtai sėsime ir darysime mano albumą.
Grįžkime prie tavo muzikos. Kaip pats ją apibūdintum? Nebūtinai stiliais. Tiesiog kaip tu pats asmeniškai ją jauti ir supranti.
Baisus klausimas (šypsosi). „Facebook‘e“ esu užsirašęs „Making something out of nothing and giving it to the people“ . Čia perfrazuota žymioji F. Zappa citata, kad menas yra iš nieko padaryti kažką ir tai pardavinėti… Mano atveju, dainos, žodžiai atsiranda tiesiog iš niekur. Gyveni, stebi aplinką, stebi save, stebi besikeičiančias nuotaikas… Drąsiai galime pradėti filosofuoti. Čia yra kažkas tokio… Nepaaiškinamo. Atrodo, galiu sėdėti čia, kalbėti, gerti vandenį, grįžti namo ir kažką parašyti. Tai, kas sutelpa į mano „stalčius“, yra, oi… Nepaaiškinama.
Kaip atrenki dainas, kurios pasiekia klausytojus, patenka į albumą. Ar, kaip sakant, paleidi į laisvę viską, ką sukuri?
Ne, tikrai ne. Snorre man kažkada pasakė auksinius žodžius, kad iš šimto dainų gerų bus daugiausiai trisdešimt. Kadangi jau planuoju albumą, tai jame bus daugiausiai dešimt dainų, o dabar jau turiu sukūręs dvidešimt. Manau, išsirinksiu dešimt dainų ir prie jų sėdėsiu. Nenoriu tiesiog mesti dainų į viešumą. Beleko ir belekaip: belekas yra kokybė, belekaip – koncepcijos ir idėjos prasme.
O kokia yra tavo idėja? Ne tik dainų, bet apskritai – kaip muzikanto
Jų yra daug. Tarkime, albumo „love, jazz and the devil“ idėja buvo tokia, kad tai yra mano pirmasis įrašas. O todėl, kad jis pirmasis, turėtų būti ir parodomasis. Kas tu toks? Kadangi aš viską darau kompiuteriu, gitara ir balsu, jame yra trys skirtingos dainos: viena visiškai elektroninė, viena visiškai akustinė ir viena pusiau akustinė, pusiau elektroninė. Tokia ir idėja. Bet čia tam debiutiniam laikotarpiui, kuris jau baigėsi.
Aš vis dar esu jaunas ir perspektyvus (juokiasi). Idėjos yra apjungimas to, ką tu darai. Tai yra, dainos, kocertai, nuotaika. Aš mėgstu turėti koncepciją. Noriu pasakyti daugiau, negu įdėti gabalų ir tegu žmonės jų klauso. Noriu, kad klausytų visų, iš eilės, savaip interpretuotų pagal pavadinimus, pagal tekstus. Noriu tikėti tuo, ką darau, noriu suprasti, todėl noriu, kad ir žmonės suprastų. Kam kažką kurti, jeigu niekas nesupranta? Jeigu jau įjungi kitus žmones (kuri ir rodai dainas, klipus), vadinasi tai turi būti daugiau ar mažiau visuomeniška.
Ką pavadintum savoguru? Su kokia grupe labiausiai norėtum pagroti?
Manau, kad geriausia grupė, kuri dabar egzistuoja, yra „Radiohead“. Jie yra unikalūs ir pagal tai, kaip viską daro, kokių idėjų prisigalvoja, ir pagal tai, koks yra jų marketingas (juk muzika vis vien turi turėti savo marketingą), jų darbai, jų įvaizdis. Kai šie muzikantai pradeda durnais tekstais ir baigia elektronika, ambient‘u ir visokiais nesuvokiamais garsais… Vien ta transformacija jau yra jų pačių revoliucija. Tai grupė, kuri sukėlė revoliuciją tiek pas save, tiek pasaulyje. Bet aš labai dažnai keičiuosi. Tiek ir pats, tiek ir muzikos prasme. Todėl ir mano favoritai labai dažnai keičiasi. Pastaruoju metu labai pamėgau jaunąjį britų atlikėją James’ą Blake’ą ir jau nebeegizstuojantį švedų džiazo trio „Esbjörn Svensson“.
O kaip lietuviška muzika? Daugelis mėgsta pasakyti, jog joje nėra nieko gero, pigi estrada ir tiek. Ką tu joje pastebi GERO?
Man patinka „Rasabasa“, folko muzikantai Kamilė ir Mantas, „InSearch“, „Garbanotas bosistas“ ir „Brokenchord“, „Deeper Upper”, „Avaspo”… Tai visiškai skirtingi muzikantai. Kadangi esu muzikinis kosmopolitas, man norisi girdėti kokybę. Nesvarbu, ar tai metalas, ar elektronika, ar folkas, ar postrokas, ar indie. Jei sugebėjau išvardinti tiek gerų grupių, tai galiu pasakyti, kad mes tikrai Lietuvoje šį bei tą gero turime.
Na, ir pabaigai. Kokie tavo artimiausi ateities planai?
Sekmadienį groju festivalyje „Satta Outside“ – dedu į jį daug vilčių. Geras festivalis, norisi gerai ir pasirodyti. Noriu turėti žmonių, su kuriais galėčiau viešinti ir rodyti savo kūrybą. Aišku, eiti tolyn – Baltijos šalys, Lenkija, Europa, pasaulis. Įsivaizduoju, kad dabar yra mano kritiniai metai ir reikia rinktis. Nuo jų iš esmės priklausys mano trijų metų ateitis. Nenoriu groti tose pačiose vietose po penkis kartus, nenoriu prisigerti ir tūsintis iki ryto. Noriu kilti ne pavieniais fragmentais, įvykiais, o būtent darbu, noru, idėjomis ir bendraminčiais.
Kalbėjosi Goda Raibytė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija tęsia buvusios sovietų požeminės raketinės bazės rekonstrukciją ir primena, kad iki spalio 31-osios lankytojai į šį unikalų objektą neįleidžiami.
Šaltojo karo muziejaus Plokštinės miške netoli Platelių įkūrimui jau panaudota daugiau nei du trečdaliai Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, kurių gauta 5,4 mln. litų. Darbai pradėti pernai pavasarį.
Pasak projekto administratorės Nijolės Norvaišienės, muziejus išsaugojo daug autentiškų dalykų, bet kartu turės ir šiandienos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą, atsižvelgiant ir į neįgaliųjų poreikius.
Požeminė raketinė bazė, kurioje sovietiniais metais buvo laikomas į Vakarus nukreiptas atominis ginklas, Žemaitijos nacionaliniam parkui atiteko 1992-aisiais. Prieš rekonstrukciją čia kasmet apsilankydavo po keliolika tūkstančių turistų.
Buvusioje požeminėje bazėje yra keturios raketų šachtos. Rekonstruota ir lankytojams pritaikyta bus tik viena. Kitos trys išliks nepaliestos (tiek, kiek liko nenusiaubtos palikus bazę be priežiūros).
Pasak N. Norvaišienės, norėdami lankytojams parodyti kuo daugiau autentiškų eksponatų, projekto autoriai vylėsi gauti ir tokio tipo raketos, kokia buvo saugoma Plokštinės karinėje bazėje, korpusą. Deja, ieškoję jos vos ne po visą pasaulį, nerado. Kitas bazės detales projekto autoriai stengėsi sutvarkyti arba atkurti taip, kaip šios atrodė Lietuvai dar neatgavus nepriklausomybės.
Pirmojo aukšto pirmojoje salėje lankytojai galės susipažinti su šaltojo karo istorija. Kitoje salėje išvys branduolinio ginklo ekspoziciją, kurią sudarys techninio bloko maketas, ten pat bus demonstruojamas ir Plokštinės karinio miestelio kraštovaizdinis bei raketinės šachtos maketai. Bus ir raketų, ir sugriauto miesto maketų, ir balistinė vidutinio nuotolio raketa.
Turistai galės apsilankyti ir buvusiame kareivių poilsio kambaryje, apžiūrėti įrenginių liekanas bei vamzdynus, kurių viena dalis yra išlikusi, o kita – atkurta. Antrajame aukšte smalsuoliai galės užsukti į Ryšių skyrių, išvysti sovietinės politinės propagandos pavyzdžių. Čia jų lauks technikos ekspozicija. Numatyta įrengti ir keičiamų ekspozicijų patalpą. Bus kino salė, kurioje demonstruos sukurtą beveik pusantros valandos filmą „Ant branduolinės bedugnės krašto”.
Šaltojo karo muziejaus teritorija – trys hektarai. Kažkada bazę juosė šešių eilių tvora, kuria tekėjo elektra. Dalis tvorų jau dabar atkurta.
Bazėje nebuvo apžvalgos bokštelio – dabar jis įrengtas, kad lankytojai iš viršaus galėtų apžvelgti didžiąją muziejaus dalį.
Plokštinės raketų bazė didelio slaptumo sąlygomis buvo pastatyta 1960-62 metais, o raketomis R-12U apginkluota 1964 metų pradžioje. Teigiama, kad JAV žvalgybai 1978 metais sužinojus apie Plokštinės bazę, ji buvo likviduota, o raketos išvežtos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir išvedus sovietų kariuomenę, kompleksas ilgai buvo neprižiūrimas ir niokojamas.
Rugpjūtį Zaraso saloje devintą kartą vyksiančios „Roko naktys“ jau pradėjo ruoštis kitąmet vyksiančiam festivalio jubiliejui. Kaip bus atšvęstas šio tarptautinio renginio dešimtmetis, pirmą kartą spręs ir „Roko naktų“ savanoriai – šią savaitę paskelbtos savanorių atrankos metu pretendentai turės siūlyti idėjas festivalio gimtadieniui. Šiemet „Roko naktys“ planuoja pasitelkti apie 150 savanorių komandą.
„Pernai savanorių atrankoje sulaukėme beveik 300 paraiškų. Be kitų kriterijų, pretendentai turėjo išlaikyti roko muzikos IQ testą. Atranką sėkmingai įveikė ir festivalyje dirbo beveik 100 savanorių. Šiemet, plečiantis muzikinei ir pramoginei programai, planuojame surinkti gerokai didesnę savanorių komandą, o pretendentams skiriama užduotis – pateikti idėjų kitąmet vyksiančiam „Roko naktų“ 10 metų jubiliejui“, – sako „Roko naktų 2011“ prodiuseris Algirdas Barniškis-Blėka.
Anot prodiuserio, neatsitiktinai idėjų šturmas dėl 2012 metų festivalio rengiamas jau dabar – „Roko naktų“ komanda 10-tojo jubiliejaus proga ketina surengti grandiozinį tarptautinio masto festivalį. Jau dabar atidžiai žvalgomi pirmo ryškumo Europos ir kitų kontinentų roko žvaigždžių 2012-ųjų gastrolių maršrutai, pradedamos derybos su Baltijos šalyse dar niekada nebuvusiais žymiais roko atlikėjais.
Todėl savanoriai, norintys patekti į šiemetinę „Roko naktų“ komandą ir mėgautis festivalio atmosfera, taip pat turės pasitelkti smegenų šturmą ir trumpai papasakoti, kaip turėtų atrodyti jubiliejinis festivalis.
„Nors idėjų lietus neribojamas, pasiūlymai turėtų būti įgyvendinami realybėje – galbūt daugelis tiesiog norėtų scenoje išvysti „Metallica“ ir „AC/DC“ grupes, bet tokias idėjas turbūt teks nukelti tolesnei ateičiai. Labiausiai laukiamos idėjos, susijusios su pramoginės ir meninės festivalio programos dalimi. Laukiame beprotiškiausių idėjų ir tikimės jaunatviškos fantazijos pliūpsnio. Pakrutinti smegenis visuomet verta, ypač dėl geros rokenrolo šventės“, – pažymi A. Barniškis-Blėka.
Kaip ir kasmet, kandidatai į „Roko naktų 2011“ savanorių komandą turės užpildyti specialią anketą, kurios formą nuo šios savaitės galima rasti festivalio svetainėje.
Šiemet „Roko naktyse“ apie 150 savanorių teiks informaciją ir padės lankytojams bei festivalio dalyviams, budės įvairiose renginio vietose, bus „gamtos sergėtojai“ – saugos ir prižiūrės teritoriją, užtikrins švarą. Pasak organizatorių, savanoriais festivalyje bus pasirūpinta ir jie neliks alkani.
„Savanorio patirtis „Roko naktyse“ yra neįkainojama, ji palieka atspaudą dar daugeliui metų – tai pripažįsta visi, darbavęsi festivalyje. Šiemet savanorių laukia dar daugiau įspūdžių, kadangi festivalyje gros pirmo ryškumo Europos roko žvaigždės, bus itin turininga meninė programa, specialios pramogos šeimoms, laukiame atvykstančio didelio žiūrovų būrio iš kaimyninių šalių“, – pasakoja „Roko naktų 2011“ prodiuseris.
Rugpjūčio 5-6 d. Zaraso saloje vyksiančiame festivalyje koncertuos žymiausia grupė visoje „Roko naktų“ istorijoje – rokerių ketveriukė „Guano Apes“ (Vokietija), taip pat švedų industrinio metalo atstovai „Pain“, per 30 kitų atlikėjų iš užsienio šalių bei Lietuvos. Šiemet „Roko naktys“ taps plataus profilio renginiu, apimančiu ne tik įvairaus stiliaus muziką, bet ir menus, pramogas, žaidimus, edukacinius renginius bei kitas staigmenas, skirtas visai šeimai.
Vaizdo klipas „Tapk „Roko naktų 2011“ savanoriu!“: