Search Results for: "Žydrė"
Laikas.lt Talentų bankas pasipildė retai čia sutinkama kūrybos sritimi – poezija. Pristatome Žydrę ir keletą jos sukurtų eilių.
Jeigu netyčia Tave, berenkantį mėlynes, kasantį sniegą, valgantį morką, svajingai žiūrintį į mėnulio pilnatį, užkalbintų rudų akių mergina, nebijok – veikiausiai tai būsiu aš.
„Sveiki, esu Žydrė, tačiau draugai dažniausiai mane vadina Žy. Dažnai atsirandu ten, kur, regis, tikrai negalėtum atsidurti to iš anksto nesuplanavęs.
Ir toje erdvėje gimsta akių kontaktas, po jo – žodis, vėliau – tekstas. Mano siekis – artėti prie žmogaus, dalintis sukaupta patirtimi, kartu mokytis, ragauti gyvenimą.
Jei skaitai šias eilutes, gali neabejoti, kad kitą vasarą jau kartu valgysime žemuoges, o jei norėsi – atsikelsime trečią nakties, šoksime ant dviračių ir lėksime prie ežero maudytis tirštame rūke – juk ežero vanduo nuolat garuoja.
Subtilioje erdvėje, kai gali daugiau negu tylėti, žodžiai suranda sau draugą ir susilieja į poetinę visumą, kurioje praranda prasmę visi skyrybos ženklai.
skaudėk kol gali
trečios akies įgriovose
dar yra molio
kuriuo maitinu tave
bet tavo sielos
atrajojimais vis mažiau soti
anakondos liežuvėlis
lyžteli papades o uodega
apsiveja kaklą
ir kurčia tyla ir priegloba
o šaltakraujės seilės
tik sielos apsauginei plėvelei
prilipus prie manęs ugnis
degina nugarą
neskauda kol žinai
kad išdegs syvai
kaskart įkinkantys skaudėt
kai kviečia rašyt
nėra ant ko
kai randi
nežinai ką
nuo ko ir ką
tik nago gyvuonis
kaskart vis labiau trumpėjantis
jaučiuosi tarsi dykuma
dar galinti pagirdyti
kas žingsnį link tabernakulio
įkvepiu asbesto
negerk
tik suvilgyk šnerves
Daugiau mano poezijos ir rašinių rasite Zydryne.blogas.lt , Jaunimogidas.lt arba tiesiog parašykite man elektroninį laišką adresu [email protected] ir aš Jums atsiųsiu”.
PALAIKYKITE JUMS LABIAUSIAI PATINKANTĮ TALENTĄ!
Kiekvieno mėnesio Laikas.lt žurnalo numeryje bus spausdinami du daugiausiai dėmesio susilaukę ir įdomiausi nauji talentai.
Turite talentą? Susipažinkime! Praneškite apie save adresu: [email protected]. Sukursime nišą Jums ir Jūsų talentui pristatyti, kur būsite matomas ir gerbiamas „non stop“. Ir dar – pačius geriausius pristatysime kiekviename žurnalo numeryje!
Praneškite apie save! Mes padėsime Jūsų sėkmės istorijai augti!
Laikas.lt pristato naują talentą – aktyvią portalo Manodrabuziai.lt narę ir kūrybingą siuvėją Žydrę, kuri dar kitaip save vadina ,,DŽy šmutkės“ ir jos originalius sijonus, kaspinus ir kitas siūtas gėrybes. Kuom Žydrė užsiima? „Siuvu viską, kas miela ir ką pati norėčiau nešioti, o daugiausia – mieluosius kaspinukus, sijonus etc“.
Antradienio vakarą Vilniuje, kultūros bare „Kablys“ įvyko Pasaulinės intelektinės nuosavybės (PIN) dienos uždarymas. Jo metu buvo paskelbti publikos geriausiai įvertinti PIN dienos kūrėjai. Pirmoji vieta ir 3000 Lt čekis atiteko grafikei Shaltmirai. Organizatoriai pažadėjo, kad darys viską, jog PIN diena įvyktų ir kitais metais ir taptų tradicine kūrybos švente.
„Tikimės, kad ateityje mums nebereikės įrodinėti, kad ir kūrėjai yra verti deramo uždarbio“, – ketvirtadienį įvykusioje Pasaulinės intelektinės nuosavybės (PIN) dienos spaudos konferencijoje kalbėjo šventės organizatoriai. PIN diena bus švenčiama šeštadienį, balandžio 26-ąją, bet pirmieji renginiai sostinės kultūros bare „Kablys“ prasideda jau šiandien vakare.
Prieš keletą dienų įvyko nemalonus įvykis – ryte negalėjau prisijungti prie savo YAHOO pašto dėžutės – užrašas ekrane rėkte rėkė – blogas slaptažodis. Pakeisti jo neleido: rašė, kad dabar negaliu to padaryti ir kad galėsiu tai padaryti tik kitą dieną. Su nerimu laukiau, nes nujaučiau kažką negero.
Žydrė Dargužytė
Italas Giacomo Merlo Lietuvoje gyvena jau dvylika metų. ÄŒia prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – sėkminga santuoka su lietuve, italų kalbos ir gitaros mokytojo karjera, dvasinė branda. Giacomo sako, jog iš chaotiško Milano atvykęs į Lietuvą čia rado sielos ramybę. Dabar Vilniaus gatvėse jaučiasi savas ir atskleidžia, kad jo pažintis su Lietuva prasidėjo nuo bendravimo su benamiais.
Giacomo, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Lankydamasis „Taize“ susipažinau su lietuve, kuri dabar yra mano žmona. Dėl jos atvykau į Lietuvą, vedžiau ir pasilikau čia gyventi. Lietuva man atrodė kaip ramybės sala. Daug bendravau su pranciškonais, o benamiai padėjo išmokti kalbą. Kalbėdavau su jais paprastais žodžiais arba gestais. Dabar pažįstu beveik visus Vilniaus benamius. Aš neduodavau jiems nei pinigų, nei maisto, aš juos tik kalbindavau, o jie galvodavo, kad aš duosiu porą litų ir „nusiplausiu“. Paskui priprato, suprato, kad galimas ir toks ryšys. Taip pat lankiausi sąvartynuose. Po apsilankymų ten kartu su viena vienuole sukūriau dainą. Sunkoki žodžiai. Ji dar neįrašyta. Mačiau žmones, gyvenančius šiukšlių tuneliuose. Jie buvo išdidūs, nenorėjo mūsų pagalbos. Grasino net nušauti, jei dar pasirodysime. Sunku patikėti, kad žmonės gali taip gyventi. Jų ir vaikai ten gimė. Ir jie sako, kad jiems ten gyventi yra gerai. „Mes šiukšlyno vaikai, vis tiek laimingi, lyg benamiai vilkai, vieniši,galingi“, – galvoje skamba dainos žodžiai. Ech, tai gyvenimo kontrastai. Mačiau Lietuvoje visko.
Ar lūkesčiai, susiję su tuo, ką tikėjotės rasti atvykęs į Lietuvą, pasiteisino?
Neturėjau lūkesčių. Vykau į „Taize“ turėdamas tikslą rasti tikslą. Netyčia radau žmoną. „Taize“ iki šiol su manimi.
Ar priimtinos lietuvių vertybės?
Nesvarbu, kur esi, širdyje reikia sodinti meilę. Jei joje atsiranda vietų, kur ta meilė neauga, reikia sodinti, kad neliktų dirvonuojančių plotų. Juk visuomenė ne visada mus maitina geru maistu. Pavyzdžiui, siūlo „Olialia“ mergaites. Daug kas jas žino, bet kam to reikia – nelabai. Namuose neturime televizoriaus, tad tai bent šiek tiek padeda atsiriboti nuo paviršutiniškų gyvenimo formų.
Kaip pakito jūsų įpročiai, kai apsigyvenote Lietuvoje?
Iš tiesų nelabai kas pasikeitė. Ir Milane, ir čia esu maištininkas. Aš nuo mažens atviras visoms būties formoms. Bendrauju su įvairiais žmonėmis, jų neskirstau, nerūšiuoju. Man jokio skirtumo, ar žmogus neapolietis, ar afrikietis, ar ekvadorietis. Kai vaikystėje mama žvelgdavo pro langą ir rodydama į afrikietį, sakydavo – va, tas; aš sakydavau – ne, jis ne tas, jis turi vardą. Teko daug bendrauti ir su narkomanais, ir su kitų problemų turinčiais žmonėmis. Manęs niekada tai negąsdino. Aplinkiniai į tokį mano gyvenimo būdą žvelgė su nepasitikėjimu, galvodavo, kad jei aš bendrauju su narkomanais, tai ir pats toks esu.
Kas palengvino kultūrinę adaptaciją Lietuvoje?
Žmona. Ir dabar būna sunkių akimirkų, bet jos praeina. Pavyzdžiui, užpernai išgyvenau pykčio piką. Man nepatinka, kad lietuviai dažnai būna arogantiški. Tarkime, gatvėje patys pridaro klaidų, bet paskui piktai iškišę kumščius pro langą grūmoja kitiems. Nusižengia taisyklėms ir rėkia ant kitų – „tu durnas“, įrodinėja savo tiesą.
Kaip lietuviai bendrauja viešumoje? Ar priimtinas jų elgesio su kitais būdas?
Kartais jie būna pernelyg išdidūs ir neatidūs kitiems bei supančiai aplinkai. Iki šiol nuostabą kelia kai kurių leituvių elgesys parduotuvėse. Lekia su vežimėliais kaip galvas pametę, stumdo vieni kitus, mėto daržoves ir vaisius ant grindų, po to ramiausiai juos palieka gulėti ant žemės. Negaliu į tai ramiai žiūrėti. Einu ir renku, apelsiną padedu tarp obuolių, kad lietuviai matytų, jog šis yra purvinas. Būna ir taip, kad parduotuvėje matai pažįstamą žmogų, o jis vaidina, kad tavęs nemato, arba žiūri , žiūri, net pamiršta, ko pirkti atėjęs. Sunku priimti ir tai, kad lietuviai daug dejuoja.
Apskritai su lietuviais sunku užmegzti pirminį kontaktą. Bet čia oras daro didelę įtaką. Jei bus daug saulės, žmogus vaikščios ir šauks – „o, labas“, o kai šalta, vaikšto su šaliku ir tik žiūri, kaip čia įlįsti, kur šilčiau, nelabai rūpi megzti kontaktus. Keistai lietuviai į mane žiūri, kai šypsausi troleibuse. Kartais būna pikti. Bet ne visi. Gynybinė reakcija labai stipri. Tarsi kažko bijotų. Italijoje kitas pavojus – kai perdaug arti žmogų prisileidžia.
Koks gyvenimo etapas Lietuvoje jums įsimintinas?
Darbas Markučiuose su neįgaliaisiais. Tai buvo mano pirmasis darbas. Negalią turintys žmonės mane priėmė itin šiltai. Aš su jais bendravau kaip su sau lygiais, jie man teikė moralinę pagalbą. Vieni kitiems padėjome. Negalėjau žiūrėti, kaip kiti darbuotojai juos suvokia, bendrauja tarsi jie būtų už juos menkesni. Pavyzdžiui, ateidavo ir sakydavo: „Valgyk, Andriuk, valgyk, ajajaj“, o aš sakydavau: „Davai, groji, ar ne“. Subūriau neįgaliuosius į roko grupę. Pasivadinome „Giacomo su savo chebra“. Kartu muzikuodavome. Penktadieniais turėdavau iš mokyklos pavogti būgną, tyliai, niekam nežinant, nes koncertuoti savaitgaliais nebuvo galima.
Ar dirbdamas tokį sunkų ir atsakingą darbą jautėtės įvertintas?
Laimingas – taip, įvertintas – ne, nes kiti nesuprato muzikinės veiklos su neįgaliaisiais svarbos. Pastebėjau tendenciją: jei veikla neneša pinigų, Lietuvoje į ją spjaunama. Aš vertinu kiekvieną mažą žingsnelį kūrybos link. Jei neįgalusis visą dainą laiko tokį patį ritmą su koja – argi tai ne pasiekimas? O valdžiai atrodo – ko jis čia sėdi, jei nieko nedaro. Trumparegiškumas. Supratau ir tai, kad jei Lietuvoje esi maištingas, niekur toli neisi. Bet aš negaliu kitaip – kol esu tam tikros institucijos viduje, kovoju, nes išverstakailio vaidmuo ne man. Aš ir Italijoje kovodavau, pavyzdžiui, visi dirbdavo, o aš vienas streikuodavau. Žinoma, dėl to atsirasdavo nesusipratimų su valdžia.
Kaip vertinate maisto ir vandens kokybę Lietuvoje?
Vandens iš krano nei Italijoje, nei Lietuvoje gyvenime nesu gėręs. Man ir tas, kurį perkame, nekelia pasitikėjimo, bet ką darysi. Mūsų butas senas, bėga toks rudas vanduo. Dėl maisto – yra daug skanių lietuviškų patiekalų, negaliu skųstis.
Ar galėtumėte Lietuvoje gyventi visą gyvenimą?
Niekas nežino, kaip bus. Jeigu Dievas duos ilgai gyventi, gal senatvėje ir lengviau būtų Italijoje – šilčiau. Kai gyveni Italijoje, pasiilgsti Lietuvos. Ir atvirkščiai. Tai – ne problema. Svarbiausia – stiprus asmeninis ryšys. Mes su žmona darome taip – žiemą leidžiame Lietuvoje, o vasarą – Italijoje. Na, aišku, būtų geriau atvirkščiai, bet aš negaliu spręsti vienas, man svarbi žmonos gerovė. Ji čia turi stabilų ir patinkantį darbą, todėl šiuo metu mums geriau Lietuvoje.
Ar ilgitės Italijos?
Pasiilgstu tėvų, draugų, žygių į kalnus. Taip, man to trūksta, bet aš randu kaip tai kompensuoti Lietuvoje. Juk čia tokia nuostabi gamta. Tiek daug gražių vietų, kuriose netgi nėra žmonių. O Italijoje to su žiburiu nerastum.
Ar palaikote ryšius su italų bendruomene Lietuvoje?
Ne, nedažnai, nes man nepatinka pernelyg priklausyti nuo tautiečių. Neieškau italų, nes man gerai ir su lietuviais. Apskritai nemėgstu priklausyti nuo įvairių bendruomenių ar klubų.
Ar švenčiate lietuviškas šventes?
Tik rimtas, pavyzdžiui, Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Nešvenčiu šv. Valentino dienos ar Joninių. Man apskritai nepatinka priverstinės šventės, kai visi tą pačią dieną privalo daryti vieną veiksmą – tarkime, pirkti gėlę moteriai. Tai – smegenų plovimas. Žmonės su galva miniai iš paskos neseka. Be to, daug lengviau gyventi, kai nesi stipriai susisiejęs su tos šalies, kurioje gyveni, tradicijomis. Jei būtų kitaip – išvykus į kitą šalį skaudėtų galvą dėl Joninių naktį nesurasto paparčio žiedo.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) trečio kurso studentas, vilnietis Mindaugas Statkus, iki tol, kol jo galvoje gimė idėja išvykti į saulėtąją Maltą, gyveno įprastą gyvenimą – darbas, namai, draugai, aktyvus ir pašėlęs laisvalaikis. Kas žino, kas atsitiko tąkart, kai galvoje apsigyveno mintis – gyvensiu ir studijuosiu Maltoje, mokysiuosi maltiečių kalbos, kas rytą maudysiuosi nenusakomo žydrumo jūroje, atrasiu kitokį save ir suprasiu, kad galiu daugiau nei maniau.
Jaunimogidas.lt siūlo susipažinti su ambicingu vaikinu, ne tik sau, bet ir savo aplinkos žmonėms įrodžiusiu, kad nieko nėra neįmanoma, jei labai to nori, o jei dar yra tas, kuris įkvepia ir skatina naujus atradimus – pasaulis pradeda suktis keliskart greičiau. Ir tada nelieka nieko kito – arba šokti į atvažiuojantį traukinį ir lėkti, negalvojant apie pasekmes, arba likti stovėti tame pačiame taške, kuriame nežinia kaip atsiradai ir ilgą laiką negalėjai ištrūkti. Mindaugas pasirinko pirmąjį – susikrovė lagaminą ir išvažiavo. Bet prižadėjo grįžti.
Ką ir kur studijuoji Lietuvoje, kelintame kurse?
Lietuvoje studijuoju Lietuvos edukologijos universitete (LEU) technologijų pedagogikos specialybę. Esu trečio kurso studentas.
Kokias studijas kremti užsienyje?
Maltos universitete studijuoju dizainą ir technologijas, kadangi tikslaus atitikmens mano specialybei nėra, čia renkuosi studijų dalykus kuo panašesnius į mano studijų programą LEU.
Atvažiavau į Maltą studijuoti vieną semestrą, bet dabar prasitęsiau studijas ir antrajam. Esu labai už tai dėkingas savo universitetui bei Tarptautinių ryšių skyriui. Tai – unikali galimybė tobulėti ir pažinti kitą šalį.
Kokius dalykus mokaisi?
Dalykus stengiausi pasirinkti tokius, kad atitiktų mano studijų programą LEU, bet ne visada tai pavyksta padaryti, nes studijų programos skiriasi. Pagrindinis akcentas mano studijose yra dizainas ir technologijos, nemažai praktinių projektų, kur reikia sukurti ir pagaminti produktą, pradedant eskizu ir baigiant darbu dirbtuvese.
Papasakok apie universitetą, studijų sistemą (kaip vyksta paskaitos, kokie atsiskaitymai, ar dėstytojai padaro nuolaidų studentams iš kitų šalių?
Universitetas Maltoje yra vienas, jame yra trylika fakultetų. Jo teritorija yra tarsi mažas miestelis, kuriame pasiklysti tikrai nėra sunku, bent jau iš pradžių.
Dauguma studijų vyksta pagal kreditų sistemą. Vienas semestras atitinka 30 ECTS kreditų (angl. European credit transfer system).
Paskaitų metu yra stipriai jaučiamas dialogas su studentu ir nėra barjero tarp dėstytojo ir auditorijos. Paskaitų metu yra tik pateikiama medžiaga ir nieko per daug nereikalaujama, nebent paruošti prezentaciją.
Aš turėjau keletą studijų dalykų, kur galutinis atsiskaitymas – projektinis darbas. Nuolaidų tikėtis galima, nes dėstytojai tikrai nuostabūs žmonės ir vertina pastangas, kurias dedi. Su kelias dėstytojais susidraugavau. Aš jiems lietuviškos duonos atnešu, jie man – apelsinų nuo medžio iš savo kiemo. Tikrai nuostabus ryšys ir malonu eiti i užsiėmimus.
Turėjau viena mokomąjį dalyką, kuris vadinosi „Italų kalba užsieniečiams“, tai dėstytoja ne tik paskaitų metu, bet ir po jų mus vesdavosi į kavines, restoranus ir ten mokydavo kalbėti itališkai, nors tai jau buvo jos laisvas laikas. Vieną kartą net saskaitą už visą grupę apmokejo.
Jei kalbėtume apie nuolaidas „Erasmus“ studentams egzaminų metu, tai jas tiesiog ir norint sunku padaryti, nes egzaminai vyksta tikrai griežtai, keletas prižiūrėtojų nuolat stebi egzaminavimo procesą ir jo metu ant lapo negalima rašyti nei vardo, nei pavardes, nei žymėti kokio kito ženklo, padėsiančio nustatyti žmogaus tapatybę. Kiekvienas studetas turi savo ID numerį, tad vertinimas yra objektyvus.
Ar turi galimybę mokytis vietinės kalbos? Jei taip, ką jau pavyko išmokti?
Taip, turėjau galimybę lankyti EILC (angl. Erasmus Intensive Language Course), tai yra retai vartojamų kalbų kursai, beje, tarp jų yra ir lietuvių kalba (aišku, Lietuvoje). Kursai vyksta rudenį, mėnesį prieš prasidedant semestrui ir yra duodama „Erasmus“ stipendijos išmoka pragyventi.
Tad ši galimybė pažinti visiškai naują kalbą yra tikrai unikali. Per mėnesį jos išmokti tikrai nepavyks, bet suprasti, kaip veikia pagrindiniai kalbos principai, kaip sudaromi veiksmažodžiai skirtinguose laikuose buvo labai įdomu.
Maltiečių kalba yra tikrai sudėtinga ir sunkiai įsimenama, ypač keblu skaičių pasaulyje, net ir vietiniai gyventojai maloniau naudoja angliškus skaičių pavadinimus nei savuosius.
Kas tave paskatino ryžtis avantiūrai – mesti darbą – ir išvažiuoti į kitą šalį?
Sunku būtų tiksliai pasakyti kas tai nulėmė, tiesiog kartais žmogus jaučia, kad turi padaryti kažką daugiau nei tuo metu, atrodo, gali padaryti, atsisakyti visų „ne“ ir tiesiog, kaip mano atveju, žengti didelį žingsnį link Viduržiemio jūros širdies – Maltos.
Laikas bėga greitai ir nepasinaudoti galimybe studijuoti užsienyje, įgyti naujų žinių, praplėsti akiratį, sutikti daugybę idomių žmonių, pažinti naują kultūrą, būtų tiesiog nedovanotina.
Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad vertėjo vykti, nors prisipažinsiu – iš pradžių buvo neramu, nes mano anglų kalba nebuvo tobula. Be to, į šią šalį iš savo universiteto važiavau vienas.
Darbo nemečiau, nes man tikrai pasisekė – darbdavys suteikė nemokamas atostogas, suprasdamas mano norą tobulėti. Toks požiūris Lietuvoje šiais laikais tikra retenybė.
Kokie įspūdžiai buvo nuvykus? Ar patyrei kultūrinį šoką, jei taip, kaip jis reiškėsi?
Tik išlipęs iš lėktuvo patyriau karšto oro srovę, kuri pateko į mano plaučius. Tądien buvo rugsėjo pirmoji. Vėliau apėmė jaumas, kad patekau į kitą pasaulį, be abejo, taip ir yra.
Pasileidau gatvelėmis, kurios siaurut siaurutėlės, perpildytos automobilių ir pilnos žmonių, kurie eina kur nori ir kada nori.
Tikimybė, kad nubaus už gatvės perėjimą ne vietoje, lygi nuliui, bet kažaip tas chaosas veikia. Tai palieka tikrai didelį įspūdį, gal net šoką, ypač atsidūrus jame pirmą kartą.
Žmonės čia tikrai labai ekspresyvūs, nesibaimina garsiai reikšti emocijų ir gatvėje, ir autobuse. Jie paslaugūs, malonūs, visada pasiruošę padėti ir net pasukti iš savo kelio, kad išaiškintų tavąjį.
Maltiečių kalba labai artima arabų kalbai, nes dauguma žodžių paimti iš jos. Labai įdomus dalykas yra tas, kad arabai gali suprasti maltiečiuis, bet maltiečiai arabų – ne, nebent keletą pavienių žodžių. Tai jokiu būdu nepadaro jos lengvesnės.
Maltiečių kalba sudaryta iš trijų kalbų – arabų, italų, anglų ir tik šiek tiek prancūzų. Girdėdamas šią kalbą visur, kur tik bebūtum, tikrai patiri kultūrinį šoką.
Koks kultūrinis gyvenimas verda po studijų? Ką veiki laisvalaikiu – keliauji, poilsiauji?
Kultūrinis gyvenimas Maltoje? Jei paklaustum bet kurio studento ar moksleivio, visi vienareikšmiškai atsakytų – Pačevilis. Tai toks pasilinksminimų rajonas, esantis St. Julian‘s mieste – barų ir klubų rajonas. Jų ten tikrai nestinga ir visi koncentruotai sugrūsti vienoje vietoje, tad jei patinka triukšmas, judesys, daugybė susigrūdusių žmonių vienoje vietoje, būtinai turi ten apsilankyti.
As asmeniškai ten daug laiko nepraleidau, mane labiau domina atrasti naujus objektus, vietas. Ypač graži senoji Maltos sostinė Mdina (arabiškai – Medina). Tai Viduramžių miestas, iškilęs ant kalno, turintis ypatingą aurą, ypač vakare, vaikštant visiškai tuščiomis, siaurutėmis, menkai apšviestomis gatvėmis. Tuomet apima jausmas, lyg būtum nusikėlęs į Viduramžius.
Nepaminėti Maltos sostinės Valetos taip pat būtų nuodemė. Tai – gynybinis miestas, pastatytas Jono Jeruzaliečio riterių ordino (aut. pastaba – Maltos riterių ordino) valdymo metais.
Šis miestas suprojektuotas taisyklingais kvartalais ant kalno, kad būtų geriau matyti artėjantis priešas iš bet kurios miesto vietos, tad beveik iš visur matoma jūra.
Taip pat bene įspūdingiausia Šv. Jono bažnyčia, esanti sostinėje, viduje išdabinta auksu ir eksponuojanti garsiojo italų dailininko Karavadžo paveikslą. Šiaip kultūrinis gyvenimas nėra labai turtingas, bet, turint omenyje salos dydį, tikėtis daugiau ir neverta. Manau, joje yra kur kas daugiau nei galėtų būti, taigi norint visada galima rasti kažką idomaus.
Nepaprastai gera grožėtis salos kraštovaizdžiu, vaikštant stačiais skardžiais. Maltos sala yra tarsi pasvirusi dėžė. Vakarinis šlaitas didingai iškilęs iš jūros, aukščiausias taškas 253 metrų aukščio, o rytinė dalis, tankiai apgyvendinta, nusileidus apačioje, knibždėte knibžda žmonių. Ypač vasarą – sakoma, kad sezono metu čia apsilanko du milijonai žmonių.
Šalimais yra Gozo sala, atitolusi nuo Maltos apie 5 km, kurioje yra seniausios pasaulyje šventyklos „Ġgantija“, siekienčios daugiau nei 5500 metų prieš mūsų erą. Taip pat čia rasite žymųjį „Azure window“ – didinga arka, įsirėžusi į jūrą, pro kurią plaukioja pilni turistų laiveliai.
Geriausias dalykas šioje šalyje – tiesiog džiaugtis jūra, oru ir saule, kurios čia tikrai netrūksta, net ir žiemos metu. Aš maudžiausi sausio antrą dieną, šviečiant saulei. Vandens temperatūra buvo 17 laipsnių, tad, mūsų lietuvišku supratimu ir palyginus su Baltijos jūra, yra pakankamai daug.
Kokią stipendiją moka? Ar jos užtenka būstui, maistui ir t.t. Kiek kainuoja būtas? Kur gyveni?
Aš gaunu 500 eurų stipendiją, jos pragyventi beveik ir užtenka. Aš nuomojuosi atskirą mažą butuką, tai moku truputį daugiau, tad tenka savų pinigėlių pridėti. Per mėnesų nuomai išleidžiu 350 eurų, bet būtų galima išsitekti ir su 200 eurų, dalijantis butą trims ar keturiems studentams.
Mano būstas randasi Il-Gziroj, tai yra labai patogi vieta gyventi studentui, nes viskas šalia: universitetas, Valeta, jūra, pasilinksminimų rajonas Pačevilis, žodžiu, pats centras.
Kas tave, gyvenantį Maltoje, labiausiai stebina, džiugina arba kas nervina?
Gyvenimas šioje šalyje nesudėtingas: klausk, eik, ieškok ir visada rasi atsakymą. Mane tikrai džiugina žmonių paprastumas ir nuoširdumas, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną autobuse ar mažose maisto parduotuvėlėse. Bet kurią akimirką gali užmegzti pokalbį su nepažįstamuoju ir nesulauksi kreivo žvilgsio, visąlaik paklaus, iš kur esi, kaip sekasi.
Visi žmonės lygūs, nuoširdūs, pasiruošę padėti, nesijaučia geresni, jei turi daugiau pinigų ar prastesni, jei jų mažiau, tas verčia tikrai gerai jaustis. Reiktų pasisaugoti prekybininkų gatvėse ir vietose, kur nėra kainų, nes jos yra sakomos išgalvotos, ir jei nenori permokėti keletą kartų, geriau pasieškoti didesnio prekybos centro.
Šiek tiek erzina transporto sistema. Nors žymiuosius senuosius Maltos autobusus neseniai pakeitė naujai atėjusios britų kompanijos „Arriva“ autobusai, laikas, kurį sugaišti norėdamas nusigauti, kad ir nedidelį atstumą, būna tikrai neadekvatus praleistam laikui autobuse. Kad pasiektum tašką, esantį už septynių kilometrų, kartais reikia sugaišti valandą.
Gyvenant šioje šalyje automobilis yra tikrai reikalingas, nors įsigijus jį, greičiausiai susidurtum su kita problema – tai spūstys.
Atsiradus nors menkiausiai kliūčiai kelyje, eismas stringa: keliukai tikrai siauri, o mašinų daug. Taigi vėlavimas Maltoje – visiškai normalus ir priimtinas dalykas, nes visą laiką yra pateisinama priežastis – eismo grūstis. Kartais man atrodo, kad tuo yra piktnaudžiaujama.
Kokius atradimus išvykęs padarei savyje?
Na, manau, bet koks gyvenimo tarpsnis užsienyje asmenybėje palieka neišdildomą pėdsaką – ir toks, koks buvai, jau niekada nebūsi. Išvykęs geriau pažinau save ir žmones, paaugau viduje ir supratau, kad galiu daugiau nei galvojau anksčiau. Praplėstas akiratis suteikia jegų naujiems gyvenimo išbandymams, tad pagrindinis atradimas – nebijok atrasti.
Ar pasiilgsti Lietuvos, draugų, artimųjų?
Klausimas labai aktualus, būtų galima jį šiuo metu užduoti daugeliui lietuvių, bet jei kalbėsiu apie save, tai pasakysiu, kad pradžioje tiesiog nėra kada apie tai galvoti. Juk įspūdžiai veja vienas kitą, sutinki kone kiekviena dieną naujų žmonių, daug bendrauji, tad ilgesiui vietos kaip ir nėra, bet laikui bėgant, vis dėlto trūksta Lietuvos, medžių ošimo. Čia, Maltoje, jaučiamas jų trūkūmas.
To negalėtum pasakyti apie vandenį ir akmenį. Kas dėl draugų, tai dauguma emigravo, tad ar aš Maltoje, ar Lietuvoje jų taip pat pasiilgstu. Be abejo, pasiilgstu artimųjų, visų pirma, tėvų, kurie man davė šį gyvenimą, kuriuo aš labai džiaugiuosi, ir dar keleto artimų žmonių patriotų, kurie nė už ką nepalieka Lietuvos ir laukia manęs grižtančio. Aš jų tikrai nenuvilsiu.
Gal gali papasakoti jaunimogidas.lt skaitytojams linksmiausią nuotykį, kurį patyrei universitete ar apskritai gyvendamas Maltoje?
Tikrai negalėčiau paimti ir išskirti vieno atsitikimo. Kiekvieną dieną pavadinčiau nuotykiu: važiavimas autobusu yra nuotykis, šaukiantys vietiniai gyventojai, o gal tiesiog besišnekučiuojantys – yra nuotykis, aštunkojis lėkšteje – nuotykis. Teko šiek tiek pažinti povandeninų pasaulį, tai tikrai pavadinčiau nuotykiu.
Ar galėtum gyventi Maltoje, gal negrįši į Lietuvą?
Kol kas mano planas yra baigti „Erasmus“ studijas ir grižti į Lietuvą. Apie pasilikimą čia kalbos nėra, bet jei labai norėsis, visada galima grižti.
Sala tikrai maža: kuo ilgiau čia būni, tuo labiau ji mažėja, bet veiklos norint galima rasti ir mažoje erdvėje, tuo labiau, kad čia yra ir nedidelė lietuvių bendruomenė, kuri neseniai pradėjo vienytis, kai iniciatyvos ėmesi aktyvi moteris lietuvė.
Taigi ir Maltoje galima sutikti tautiečių – dalyvauti susitikimuose, kalbėtis gimtąja kalba, pasidalinti išgyvenimais ir patirtimi.
Apibendrindamas pokalbį norėčiau pasakyti, kad ši Viduržiemio jūros širdis – Malta – turi savotiško žavesio ir nuolat norėsis čia grįžti. Klausimas lieka atviras – kiek čia pasiliksiu.
Su A. Kuru – vienu iš poliarinės ekspedicijos „Grenlandija 2011“ dalyvių – susitinkame Vilniaus senamiestyje. Vaikinas dar visai neseniai kartu su dviem bendražygiais klajojo sniegynais – 600 km maršrutą per ledynus nuo vakarinės Grenlandijos pakrantės iki rytinės jauni vyrai įveikė per 23 dienas. Ir visa tai – kojomis, slidėmis ir jėgos aitvarais.
Algimantai, kaip kilo idėja ryžtis tokiai avantiūrai?
Nesakyčiau, kad čia buvo avantiūra. Mano hobis – kelionės. Su slidėmis ir kuprine keliauju nuo 2000 m. Tokio pobūdžio ekspedicija – ne pirmoji. Esu buvęs ir Kolos pusiasalyje, ir Užbaikalėje, ir Sajanų kalnuose. Taigi susikaupė nemažas ekspedicijų bagažas.
Ši kelionė – tik dar vienas tobulėjimo etapas. Prieš dvejus metus, keliaudami Norvegijoje, pagalvojome, kad reikia orientuotis į poliarines ekspedicijas, nes iki tol dažniau keliaudavome miškais, kalnų slėniais.
Pernai pavasarį sėkmingai įvykdėme ekspediciją Špicbergene, Arkties vandenyno saloje.
Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pasiimti tiek, kad užtektų 23 dienoms. Kaip viską transportavote?
Viską tempėme paskui save, rogėse. Kiekvienas turėjome po dvi roges, kurios svėrė apie 65 kilogramus.
Rogių matmenys – 50 cm ir 150 cm. Mes buvome pasisiuvę didelius maišus, maždaug 120 litrų. Visus daiktus laikydavome tuose maišuose, rogėse.
Kaip maitinotės kelionėje?
Ryte užsipildavome termosus pietums, tada gamindavome košę – makaronų, ryžių, dribsnių. Iš Lietuvos pasiėmėme spirgų, tai jais pagardindavome maistą. Buvome išsidžiovinę daug daržovių – morkų, kopūstų, salierų, porų, kalafiorų. Pavyzdžiui, iš kilogramo morkų gaunasi apie 120 gramų džiovintų. Įmetus jas į puodą, jos labai padidėja ir pagardina. Taip pat virdavome ir saldžias košes.
Nevargino drėgnas klimatas?
Klimatas drėgnas tik pakrantėse. Tolstant nuo pakrantės, jis tampa vis labiau žemyninis. Dieną termometro stulpelis rodo 15-20 laipsnių šalčio. Kojos tikrai atvėsdavo.
Kaip įsirengdavote nakvynės vietą?
Esant vėjui, statydavome sniego sieną, o paskui palapinę. Jos kraštus užkasdavome sniegu, kad nenupūstų vėjas. Kol du dirbdavo, vienas eidavo daryti arbatos.
Vėjas turbūt trukdydavo ne tik miegoti, bet ir eiti. Kiek kilometrų per dieną įprastai pavykdavo nužingsniuoti ar nučiuožti?
Įprastai čiuoždavome slidėmis. Pėsčiomis eidavome tik tada, kai būdavo labai stiprus priešpriešinis vėjas. Su slidėmis per dieną nučiuoždavome 20 km. Kai naudodavomės jėgos aitvarais, būdavo dienų, kai nulėkdavome ir 60-70 km.
Jus lekiančius – įsivaizduojame, bet kaip įsivaizduoti iš paskos tokiu greičiu lekiančias roges?
Slidžių lazdas įsidedi į roges ir leki. Blogiausia, kas gali atsitikti – pasimesti daiktai. Aišku, būna kad rogės stipriai ir aukštai šokinėja. Kai rogės apsiverčia, sustoji, nuleidi aitvarą, įtvirtini, atverti roges, sutvarkai, prisisegi aitvarą, jį pakeli ir važiuoji toliau.
Reljefas pakankamai lygus, bet būdavo vietų, kur supustyta labai daug sniego. Tokiose vietose rogės pašokdavo pusmetrį. Kolegai netgi iki juosmens buvo pakilę, o tada apsivertė ore.
Kiekviena ekspedicija skirtinga ne tik savo maršrutu, bet ir vidiniais potyriais. Kas tau šioje kelionėje buvo atradimas?
Tai, kad ateini, ir nieko ten nėra. Pradžioje labai įdomu: eini ir matai, kad 360 laipsnių kampu aplink tave tas pats vaizdas. Dvi dienas buvo nejauku. Eini, eini ir tarsi nejauti postūmio – niekas nesikeičia. Net nakvynės vietos visąlaik atrodo tos pačios. Jautiesi tarsi būtum įstrigęs erdvėje.
Įstrigti erdvėje gal ir nieko, jeigu viskas gerai, o kas, jei bėda?
Su daugeliu problemų mes patys galime susitvarkyti, pavyzdžiui, su smulkiomis traumomis ar susirgimais, uždegiminiais procesais organizme. Su savimi visad turime pilną vaistinėlę įvairiems atvejams skirtų preparatų, ne tik kosuliui numalšinti. Turime bent jau kelis kursus antibiotikų, kitų receptinių vaistų.
Per šią kelionę visai nesirgome. Kelionės pradžioje truputį buvo užpuolęs kosulys, bet greitai praėjo. Blogiausia, kas buvo atsitikę kelionėje – tai, kad nuo sniego truputį apakome. Perštėjo akis. Labai pavojinga nusiimti akinius – regis, saulės nesimato, o ultravioletiniai spinduliai pažeidžia rageną. Šie nemalonūs pojūčiai praeina po 2-3 dienų.
Ar rengėtės kelionei?
Kiekvienas asmeniškai. Kažkokio itin stipraus ar specialaus pasirengimo nedarėme, nes mes nuolat kažką veikiame, neleidžiame sau atsipalaiduoti nuo fizinio krūvio. Savaitgalius praleidžiame gamtoje – plaukiame baidarėmis, žygiuojame pėsčiomis, važiuojame ir dviračiais.
Ar sunku rasti bendraminčių tokioms sudėtingomis kelionėms kalnais?
Keliaujame jau keletą metų su ta pačia grupe. Kai visa grupė patyrusi, visi supranta, ką reikia daryti. Ekspedicijos Grenlandijoje metu vadovo iš esmės neturėjome. Kiekvienas turime savo „arkliuką“ – vieni geriau moka remontuoti įrangą, kiti – orientuotis erdvėje, treti – geriau išmano pavojų specifiką. Gerai vienas kitą pažįstame.
Ištverti 23 d. šaltyje be karšto dušo ir namų maisto – daugeliui atrodo sudėtinga, o gal netgi neįmanoma. Ar labai pavargote?
Po kelionės fiziškai nebuvau pavargęs, supratau, kad taip galėčiau keliauti dar savaitę ar dvi. Beje, maršrutą įveikėme 2 d. anksčiau nei planavome, nes gelbėjimo tarnyboms buvome deklaravę, kad baigsime kelionę per 25 d. Jei tą dieną nebūtume pranešę apie kelionės pratęsimą arba sėkmingą pabaigimą, mūsų ieškoti būtų pasiųstos paieškos ir gelbėjimo komandos.
Kokių leidimų reikia norint išsikelti į tokią ekspediciją? Kiek tai kainuoja?
Leidimas ekspedicijai kainavo apie 2000 Lt. Šie pinigai mokami Grenlandijos Vyriausybei. Dar reikia leidimo iš Ryšių reguliavimo tarnybos, kad būtų galima naudoti palydovinį telefoną bei pagalbos aparatą PLB. Jis turi tik vienintelį mygtuką. Jį paspaudus, siunčiami pagalbos signalai.
Ką reikia žinoti einant į tokią kelionę?
Reikia žinoti, kaip tvarkytis su šalčiu. Kai nuolat 20 laipsnio šalčio, būtina ypač saugoti, kad nenušaltų kojos, rankos, juk galūnės, esant tokiai temperatūrai, blogiau aprūpinamos krauju.
Gera įranga – labai svarbi. Bet tai – dar ne viskas. Yra savotiškas „know how“ (angl. žinau kaip), kurį labai sunku paaiškinti, nes tiesiog žinai, ką reikia daryti, atsidūrus tam tikroje situacijoje.
Labai padeda streso sumažinimas iki minimumo – nereikia bandyti kovoti su šalčiu. Jo nenugalėsi, belieka – prisitaikyti. Tada organizmas patiria mažiau streso. Kai organizmas kovos režime, tai žmogus labai greitai išsenka. O tada padidėja klaidų tikimybė.
Fiziniai išbandymai – didelis šaltis, didelis vėjas – tai geri potyriai, taip, būna nepatogu, nekomfortiška, nes kūnas rėkia: kur mane įkišai, kodėl mes čia esame, bet paskui, po keletos dienų, susitaikai su esama situacija, adaptuojiesi, jauti komfortą ir tau nereikia nieko daugiau.
Visko, ko tau reikia, turi savo rogėse. Tokia aplinka, kokia ten yra, iš esmės nepriimtina nei vienai gyvybės formai, o mes ten sugebėjome susikurti jaukumą, šilumą ir tą visiškai atšiaurią vietą vadinti savo namais.
Vėjas „prapučia“ smegenis, tušti vaizdai viską išvalo, pradedi įžiūrėtitai, ko įprastai gal net nepastebėtum – sniego atspalvius, besikeičiančias debesų spalvas, saulės keliavimą dangumi. Taip yra todėl, kad mūsų akys pernelyg užnuodytos vaizdais – daugybė reklamų, žmonių veidų.
Kaip ištverti 23 d. be dušo?
Jei nori nusiprausti, lendi į sniegą ir išsimaudai, jei blogesnės sąlygos, tai iki pusės. Jei šviečia saulė ir yra vidurdienis, tai saulė labai greitai įkaitina, tada specialiai užsisegi striukę, kad būtų mažiau ventiliacijos, 15-20 min eini sparčiu tempu, staigiai nusirengi, krenti į sniegą, išsitrini, tada nusišluostai, apsirengi termoapatiniais.
Kojas plaudavome kasdien, nes kojų higiena keliaujant labai svarbi. Nuo prakaito kojos sudrėksta, atsiranda nuotrynų. Kojas nusiplaudavome irgi per keletą minučių. Po to atgal batų nesiaudavome, apsiaudavome kailines šlepetes, kurios buvo apsiūtos papildomu kailio sluoksniu, kad kojos nedrėktų. Su jomis likdavome stovykloje nakčiai.
Ar turi skalę, kuri tau padeda įvertinti savo kelionę?
Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas, jei aš jaučiu, kad kažką naujo išmokau – gerai. Jei ta kelionė mane padarė stipresnį, gudresnį – gerai. Tikslo pasiekimas man nėra kelionės sėkmės matas. Pats tikslas, Grenlandijos salos kirtimas, yra pakankamai beprasmis – kas iš to, kad mes pradėjome nuo vakarinės pakrantės ir pasiekėme rytinę? Mes neiname į žygius dėl rezultato. Rezultatas – tik „saldainiukas“ spaudai.
Keliaudamas nuklysdavau į savianalizę, apmąstymus: ką darei ir kaip padarei, ką ateity galima padaryti geriau. Gal nustebins, bet eidamas pagaudavau save bemąstantį, kaip geriau suprogramuoti kokį nors naują projektą. Sakyčiau, kad tos mintys „susigulėjo“, praėjo tam tikras inkubacijos periodas ir dar – tai netgi davė rezultatų: žinau, kokius darbus kaip daryti.
Ir į meditaciją nugrimzdavau, pamiršdavau, kad einu, kad tempiu roges. Ėjimas tapdavo mechaniniu, tačiau krypties nepamesdavome, eidavome geru sparčiu žingsniu. Neretai būdavo ir taip, kad laiką pradėdavom jausti daug geriau nei įprastai – galvoji, va, laikas stoti, pažiūri į laikrodį – ogi tikrai laikas, nes praėjo pusantros valandos nuo paskutinio sustojimo.
Ką pirmiausiai padarei sugrįžęs?
Nežinau, nieko ypatingo. Atsimenu, kažkada galvojome: o grįšime, pulsime valgyti ko nors skanaus, gal kokią keptą vištą, bet paskui po ilgų svarstymų, išsivirėme košės.
Taip, seniau būdavo, kad grįžti ir prisiperki skirtingų produktų, nes akys nori visko – pavyzdžiui, silkės ir jogurto. Paskui sėdi su ta silke ir jogurtu ir galvoji – ką čia daryti.
Dabar taip atsitinka vis rečiau. Gal išmokome džiaugtis tuo, ką turime. Tai, ką turi, to tau ir reikia. Gal ta ekspedicija Grenlandijoje ir buvo tokia paprasta todėl, kad tiesiog tvarkėmės su tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Jei turi tik ryžių ir makaronų, tai ir nori tik ryžių arba makaronų.
Esi gamtos žmogus. Ar be ekspedicijų kalnuose turi kokių nors kitų pomėgių?
Labai smagu su dviračiu važinėti. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir tai man yra svarbu. Save laikau ne Europos piliečiu, bet Lietuvos. Lietuvoje irgi yra ką veikti. Man patinka mūsų maži kaimeliai, miestukai, įspūdinga senesnių miestelių architektūra. Smagiausia ten, kur žmonių dar neprišiukšlinta, norisi dingti iš didesnių miestų.
Su Lietuvos teatro ir kino šviesuoliu – aktoriumi Donatu Banioniu – susitinku jo jaukiuose namuose Šnipiškėse.
Kadangi pastaruoju metu aktorius nelinkęs bendrauti su žiniasklaida ir apskritai jau kurį laiką kur kas dažniau renkasi ramybę nei susitikimus, šis vizitas jau vien dėl to neeilinis. Eidama susitikti neturėjau jokių išankstinių nuostatų, neskaičiau nieko, kas apie jį parašyta per pastaruosius keletą metų, neklausiau kitų žmonių nuomonės. Tiesiog norėjosi tą susitikimo valandą skaityti gyvą legendą kaip knygą, klausyti ir pajausti, kas dedasi širdyje to, kuris visą savo gyvenimą pašventė teatrui ir žmogiškosios esmės paieškoms.
Gerbiamas Donatai, regis, dabar jus supa tokia ramybė – absoliutus įsiklausymas į save ir aplinką. Ar taip ir jaučiatės?
Mane daug kur kviečia – į Baltarusiją, Rusiją, bet aš atsisakau. Dabar nieko neveikiu. Anądien sudariau žmonių, su kuriais teko dirbti teatre, sąrašą – beveik visi mirę. Esu vienintelis iš savo teatro, sulaukęs 87 metų.
Kas Jums padėjo taip ilgai išlikti jaunam? Optimizmas?
Jokio optimizmo, gyvenu vienas, visko atsisakau, nes man daug geriau būti vienam. Išgyvenu tokią tikrovę, kokia ji yra, nesistengdamas jos keisti, juk Nojaus amžiaus nesulauksiu.
Grįžkime į praeitį ir pakalbėkime apie didelius darbus…
O ką čia kalbėti, tegul šneka tie, kurie visa tai matė iš šalies. Aš visą gyvenimą dirbau, turėjau pasiūlymą – ėjau. Teatre buvau nuo 1941 metų. Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Tiesa, apie buvusius laikus negalvoju.
Anuomet vyravo kitoks supratimas: ką duodavo, tą vaidindavai, nebuvo taip, kad ateini ir prašai vaidmenų, taip, kaip dabar. Viskas priklausė nuo režisieriaus Juozo Miltinio valios. Kitoks buvo ir pats teatras – jį kūrė asmenybės, o ne teatro studijos ar kažkas. J. Miltinis nepriėmė į trupę nė vieno žmogaus iš kito teatro, kitos studijos ar konservatorijos. Priimdavo žmones iš gyvenimo: ką priėmė – tas vaidino.
Taigi Jūs buvote tas J. Miltinio rastasis? Kur Jus rado?
Mokiausi Kauno amatų mokykloje, keramikos specialybės. Kai J. Miltinis grįžo iš Paryžiaus, negavo darbo teatre, jam skyrė organizuoti saviveiklos užsiėmimus Darbo rūmų teatre. Ten atėjo aktoriai Vaclovas Blėdis, Jonas Alekna.
Aš irgi labai norėjau ten patekti, bet buvau per jaunas. Kai užbaigiau Amatų mokyklą, tuomet V. Blėdis, kuris metais anksčiau už mane išėjo iš Amatų mokyklos ir buvo priimtas į Panevėžio teatrą, pristatė mane J. Miltiniui. Taigi iš Kauno nuvykau į Panevėžį ir ten likau. Nuolat buvau mokomas galvoti apie meną, o ne apie tai, kaip kur kavos išgerti.
Jūsų žodžiuose įžvelgiu nostalgijos. O kaip dėl dabartinio teatro – koks jūsų požiūris į jį?
Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet jei rodo per televizorių, tuoj pat išjungiu, nes man baisu, ką jie ten daro. Dabartinis teatras – pasikraipymai. Cirke geriau parodo. Dabar neretai aktoriai ant scenos elgiasi kaip klounai.
Mes kurdavome žmogaus gyvenimą, o dabar – ką jie perteikia? Nuo pat graikų laikų patys taikliausi kūriniai parašyti žmogui, o ne išoriniam pasauliui.
Einate į teatrą?
Buvau keletą kartų nuėjęs, nepatiko. Dabar neva stato Šekspyrą, bet Šekspyro ten maža – tai miltais barstosi, tai vėl kuo, aplink stalą šoka.
Kaip suprantu, Jūsų dienos bėga be teatro…
Liko tik prisiminimai. Atsimenu tuos, kurie paliko didelį įspūdį, pavyzdžiui, rusų režisierių Andrejų Tarkovskį. Jis giliai mąstė, mokėjo atskleisti žmogiškąją esmę.
Ką laikote savo kūrybos viršūne?
Viena iš didžiųjų – „Solaris“. Bet čia vėlgi priklauso nuo mąstymo – po šio filmo buvau gavęs laišką, kuriame prašoma daugiau tokioje „chaltūroje“ (liet. menkavertis) kaip „Solaris“ nebesifilmuoti.
Taigi koks tas aktoriaus kelias?
Priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi dirbi. Aš neturėjau galimybės dirbti be režisieriaus. Mano tikrasis mokytojas, pastatęs mane ant kojų, padėjęs man tapti D. Banioniu – J. Miltinis. Jis keldavo aukštus reikalavimus, sakydavo: „Donatai, tu čia nesikraipyk, tu atskleisk esmę. Mąstyk, kodėl žmogus žudysis, ką jis galvoja“.
Ar įmanoma taip giliai išgyventi kito likimą? Kaip pavykdavo taip giliai priimti kito likimą į savo sielą?
J. Miltinis mane smarkiai kritikuodavo, sakydavo, kad plaukiu paviršiumi. Jeigu rimtai, man brangūs yra gal penki vaidmenys, kuriais aš atskleidžiau žmogiškąją esmę, perteikiau, kodėl žmogus nesugeba prasmingai gyventi. Taigi vaidinau 70 filmų, o iš jų gal tik 5 geri.
Gal esate pernelyg savikritiškas?
Ne, aš suprantu, ką sakau. Suvokiu, ką norėjo pasakyti „Solaris“, „Niekas nenorėjo mirti“, gal dar vienas kitas, o ką kiti?
Kaip režisierius J. Miltinis sugebėdavo padaryti, kad aktorius atsiskleistų taip, kaip jis norėjo?
Ne su visais tai pavykdavo. Keletas žmonių spjovė į viską ir išėjo, nes tie reikalavimai nepatiko.
Ne paslaptis, kad J. Miltinį daug kas vadino netgi tironu. Iš kur ta Jūsų kantrybė…
Man viduje buvo labiau priimtina, matyt, negu kitiems. Bet, aišku, kartais tikėdavausi geresnio atlikimo, išeidavo blogiau…Tironu vadino nevykėliai, tie, kurie kažką nuveikė – nevadina, o tie, kurie išėjo iš teatro, taip sako.
Esate apkeliavęs visą pasaulį. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Europoje nėra valstybės, kurioje nebuvau. Daug teko svečiuotis Italijoje, kuri paliko neeilinį įspūdį. Net popiežiaus Povilo VI esu palaimintas. Tuo metu buvo uždrauta artėti Dievo link, bet aš, pamelavęs, kad einu į parduotuvę, pasiėmiau Romos miesto žemėlapį ir nuėjau į Vatikaną.
Ar aktoriaus kelią buvo sunku suderinti su asmeniniu gyvenimu?
Iš pradžių keletas poras, kurios norėjo kurti šeimas, J. Miltinio nurodymu turėjo išeiti iš teatro. Kai aš tuokiausi, 1948 metais, tai jau buvo Tarybų valdžia, manęs iš teatro neišvarė, nes buvau iki vedybų jau 7 metus praleidęs teatre. Tais laikais niekas nenorėjo, kad teatre būtų šeimų, nes teatras turėjo būti asmenybių sambūris, o ne taip, kad vyras su žmona pradėtų diktuoti sąlygas.
J. Miltinis – tarsi centrinė Jūsų gyvenimo figūra, ar žmona nepavydėdavo?
Ne, ji pati buvo aktorė. Dirbo su J. Miltiniu. Atėjo amžius meilei ir susituokėme. Viskas, kas gyvenime padaryta gražiausio, padaryta iš meilės, juk visas pasaulis kūrėsi dėl meilės.
Kas buvo sunkiausia karjeros metu?
Režisieriaus reikalavimai. Tie žodžiai: Donatai, tu neperteikei herojaus mąstymo, tu tik kraipaisi. Dabar mene tam tikras nuosmukis. Pasakysiu linksmai: miltų pabarstė, kelnes numovė – ir teatras. Bet, žinoma, priklauso nuo to, kas kaip žiūri: tiesiog jauti – prie širdies ar ne, jei nesuprantu, tai nesuprantu. Kiti giria giria, o aš tik ranka numoju.
Jaunimogidas.lt
Balandžio 8 – gegužės 7 d. Kijevo galerijoje „Cex“ bus atidaryta šiuolaikinės Lietuvos tekstilės paroda „Lietuva geriausia – 2“, tęsianti šiuolaikinės Lietuvos dailės pristatymų ciklą Ukrainoje.
Su viena prestižiškiausių Kijevo šiuolaikinio meno galerijų – galerija „Cex“ Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje bendradarbiauja nebe pirmą kartą, prieš keletą metų šioje meno erdvėje buvo pristatyta šiuolaikinės lietuvių dailės paroda „Lietuva geriausia – 1“, vėliau joje buvo pristatytos Kimo Arbas video instaliacijos plačiai Kijeve nuskambėjęs Ray Bartkaus projektas.
„Lietuva geriausia – 2“ – tai projektas projekte, kurio tikslas Ukrainos meno mylėtojams pirmą kartą pristatyti Lietuvos šiuolaikinę tekstilę, jos tradicijas, tendencijas, sąveiką su įvairiomis technikomis. Parodoje, kurios branduolį sudaro Bonoje, Dortmunde, Briuselyje ir Kaune eksponuoti „Aistringosios Lietuvos tekstilės“ kolekcijos kūriniai, bus pristatomi beveik 20-ties gerai žinomų Lietuvos dailininkų darbai. Šalia jų skambės Lietuvos himnas – vienas parodos darbų – sinestezinė Juliaus Žėko, Žydrės Ridulytės bei Algirdo Sakalausko instaliacija „Tautinė giesmė“.
Kaip teigia parodos kuratorė Žydrė Ridulytė: „Parodos kolekcijos darbai išsiskiria idėjos konceptualumu ir kūrybišku tekstilės technikų ir technologijų vystymu.“ Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje dr. Gabrielė Žaidytė sako mananti, jog šiuolaikinė Lietuvos tekstilė, kuri Ukrainoje žinoma ir vertinama, kaip ta, kuri gilias tradicijas ir menininkų profesionalumą puikiai sieja su konceptualumu ir nestandartiškomis, originaliomis idėjomis, turėtų sulaukti ukrainiečių auditorijos dėmesio. Viena parodos kuratorių sako tikinti, jog po šio – pirmojo išsamaus Lietuvos tekstilės pristatymo Kijeve, seks kiti nemažiau įdomūs šiuolaikinės lietuvių tekstilės ir dailės projektai.
Parodos atidaryme Kijeve dalyvaus menininkai iš Lietuvos, kurie balandžio 8 d., 12 val., galerijoje „Cex“ praves tekstilės meistriškumo klases, kuriose bus ir diskutuojama apie šiuolaikinę Lietuvos tekstilę.