Search Results for: "3 dienų dieta"
Niekas nepaneigs, kad dietos – nelengvas išbandymas mūsų organizmui. Ką daryti, jeigu jums sunku jų laikytis? Kaip numesti svorio nekenkiant sau ir be didelių pastangų ar diskomforto?
Vilnietė Viktorija Žižiūnienė socialiniame tinkle su draugais dalijasi džiaugsmu, kad jai pagaliau pavyko sulaukti 30 dienos be cukraus. Ji negali patikėti, kad iš šių dienų net 26 jai visiškai neskaudėjo galvos. Vaistininkė Regina Molotkova apibendrina pasiektus rezultatus pateikia 8 priežastis, kas nutinka sumažinus cukraus vartojimą.
Tai 3 dienų, mažo kaloringumo dieta, kuri skirta didesnį svorį ir/arba lėtą medžiagų apykaitą turintiems žmonėms. Ji yra puiki pradžia, norint pradėti sveikiau maitintis, derinti mitybą, leisti skrandžiui šiek tiek susitraukti, pagreitinti metabolizmą.
Gal galite patarti, kokios iškrovos dietos laikytis, kad kaip nors išvalyti organizmą nuo šventinio persivalgymo?
Prabėgo jau 30 metų, nuo Madonnos išpopuliarėjimo visame pasaulyje. Tačiau ką reiškia būti Madonna, kai į tave nukreiptos viso pasaulio akys ir visi mano turintys teisę kritikuoti kiekvieną tavo kūno centimetrą.
Dieta, kuri padės per 9 dienas numesti 9 kilogramus – Laimos Vaikulės dieta. Ji reikalauja ryžto, tačiau rezulatatai stulbinantys!
Dietos – pavojingas žaidimas su sveikata ir psichika, todėl specialistai pataria nepasiduoti „lieknėjimo manijai“ ir rūpintis savo kūnu bei figūra protingai.
Tam, kad sukurtum gerą anekdotą, reikia turėti talentą ar bent jau išskirtinį humoro jausmą? „Ne!“, – sako Justinas Jankevičius. Anot „Humoro klube“ išgarsėjusio komiko, net ir labiausiai užkietėjęs rimtuolis gali kurti puikius bajerius.
Kaip išmokti juokauti? Ar humoras padeda išgyventi įvairiose situacijose? Į šiuos ir kitus klausimus atsako pats Justinas Jankevičius.
Jau vaikystėj mėgdavai pasakoti anekdotus?
Mane televizorius užaugino, turbūt dėl to. Aš jaunas dienas leisdavau prie televizoriaus žiūrėdamas Cartoon network ir nuo mažens mėgdavau mėgdžioti.
Tikriausiai geras humoristas yra ir geras aktorius?
Nebūtinai. Yra daug pavyzdžių, kai žiauriai geri aktoriai yra labai prasti komikai, o puikūs komikai yra labai prasti aktoriai.
O kaip su scenos baime? Tiek komikui, tiek aktoriui turėtų būti pažįstamas šis jausmas…
Aš jaučiu scenos baimę, bet jau apsipratau su ja. Jaudulys kiekvieną kartą užlipant ant scenos ar pasirodant prieš televizijos kameras kartais vis dar yra, bet jis menkas – nieko panašaus į tai, ką aš jaučiau lipdamas ant scenos pirmą kartą.
Papasakok, kaip patekai į televiziją.
Iš pradžių organizavom savo pačių malonumui pasirodymus viename Vilniaus klubų. Susirinko daug žmonių ir mes sukom galvas, iš kur tiek žmonių, mes juk tiek draugų neturim… Tas pirmas vakaras praėjo gerai, buvo linksma. Tada nusprendėm dar suorganizuot, jau didesnėje salėje. Ir vėl sulaukėme nemažai dėmesio…
Taip atsirado toks tarsi pogrindinis stand up judėjimas. Tai buvo autorinio humoro Lietuvoje užuomazgos. Ir tada netikėtai atsirado prodiuseriai, kurie pasakė: „mes norim pabandyti prastumti laidą į teliką“. Ilgai negalvoję pasakėm: „ok, cool, gerai“. Taip atsirado „Humoro klubas“.
Tave nuo vaikystės iki šiol lydi televizija…
Televizija man patinka. Tikriausiai daugumai žmonių patinka dėmesys, kai gali išsakyti savo mintis daugiau nei vienam žmogui ar kompanijai.
O kokius televizijos minusus įvardintum?
Man labai nepatinka televizinė cenzūra. Mes turim tokią iliuziją, kad gyvename laisvoje šalyje ir galime šnekėti, ką norime, tačiau tai yra visiškas karvašūdis, nes tai nėra teisybė.
Arba yra gražu kalbėti apie viską, arba nėra gražu kalbėti apie nieką. Padarius vieną dalyką tabu yra labai paprasta padaryti tabu bet ką – ar tai būtų ekonomika, seksas ar politika… Išbraukus iš repertuaro vieną dalyką, gali išbraukti bet ką.
Televizijoje nėra žodžio laisvės ir tai yra jos pagrindinis minusas.
Bet žiūrint televiziją atrodo visai kitaip…
Aišku, žodžio laisvė yra. Žiūrint su kuo lyginsim. Palyginus su Šiaurės Korėja – mes turim visišką laisvę. Jeigu lyginsim su pokalbiais kompanijoje prie alaus – mes neturime jokios laisvės.
Ar manai, kad galima su humoru kalbėti apie visuomenės ydas?
Dauguma užsienio komikų liečia labai svarbias visuomenės problemas. Jie yra socialiniai kalbėtojai, kurie liečia temas, apie kurias kiti negali kalbėti…
Kaip tavo galvoje gimsta humoristinės situacijos?
Kartais einu gatve, prie manęs prieina bomžas ir paklausia ko nors juokingo. Jeigu tai yra pakankamai juokinga, užsirašau į mažą knygutę, o kartais tiesiog sėdžiu ir galvoju bajerius. Tiesiog tai yra darbas, sunkus darbas ir kaip ir bet koks darbas – practise makes it perfect.
Bet vistiek reikia talento…
Mano nuomone didžiausias talentas yra darbštumas. Bet koks talentingas žmogus yra šimtą kartų prastesnis už tą, kuris žiauriai daug dirba.
Ar galima išmokti sakyti anekdotus? Kaip tą padaryti?
Sėdi, parinies ir parašai… Vienas dalykas yra pasakoti kitų sukurtus anekdotus, o visai kitas – pačiam juos kurti.
Kiekvienas žmogus gali rašyti. Juokingumas priklauso nuo to, kiek tu stebi aplinką ir tai, iš kokių bajerių juokiasi žmonės. Svarbiausia yra nesiremti kitais bajeriais, o sugalvoti savo.
Manai, kad net labiausiai užkietėjęs rimtuolis gali būti puikiu humoristu?
Aš esu įsitikinęs, kad net pats didžiausias rimtuolis kartas nuo karto išspjauna neblogą bajerį. Klausimas yra, ar jis nori tą daryti. Pats didžiausias rimtuolis nenorės daryti komedijos.
Tikriausiai smagu matyti kitus besijuokiančius…
Taip. Juokas yra pats tikriausias narkotikas.
O ar tau yra buvę, kad reikia eiti linksminti kitus, nors pačiam liūdna? Juk visiems pasitaiko liūdnų dienų…
Visuomenėje yra susidariusi nuomonė, kad jeigu tu esi humoristas, tai tu negali būti užsidepresavęs. Bet aš ir nebūnu užsidepresavęs beveik niekada. Manau, kad tai yra labai savanaudiška – būti užsidepresavusiu ir visiems tai rodyti – štai gailėkite manęs.
Sakoma, kad humoras gelbsti įvairiose situacijose. Ar tikrai?
Aš manau, kad jeigu mes mažiau savęs gailėtumėm ir į viską žiūrėtumėm per humoristinę prizmę, mes pirmautume pasaulyje krepšinyje, o ne savižudybių skaičiumi.
Ar esi kada nors nukentėjęs nuo humoro?
Nuo humoro nesu nukentėjęs. Tiesiog žmonės kartais nesupranta humoro, tuo mūsų bendravimas ir baigiasi. Aš nežinau, kas čia labiau nukenčia nuo to.
Humoru aš tiktai išlošiu. Daugeliui, išskyrus emo jaunuolius, patinka bendrauti su linksmais žmonėmis. Vakarėlių, kompanijos siela dažniausiai tampa tas, kuris daugiausia juokauja, o ir merginos humoro jausmą įvardija kaip vieną geriausių vaikino savybių.
Šokiai. Kaip vertini šį savo gyvenimo etapą?
Labai gerai. Numečiau apie 20 kilogramų. Tiesiog išsikėliau sau tokį iššūkį ir jį įvykdžiau. Tai buvo kvaila ambicija. Čia taip pat kaip, pavyzdžiui, perplaukti su burine valtimi Atlantą. Op, perplaukiau. Kokia iš to prasmė? Jokios, bet va – padariau.
Kaip tau pavyko numesti tiek daug svorio? Tam, tikriausiai, reikia geležinės valios…
Taip. Du mėnesius valgiau vien žalias daržoves be jokių prieskonių ir du kartus per dieną sportavau.
Žmonės yra susidarę klaidingą nuomonę, kad dieta yra kažkas, ką tu darai mėnesį, numeti 5 kilus ir toliau gali kimšti hamburgerius. Iš tikrųjų dieta yra mitybos sistema, kuria tu naudojiesi visada – forever and ever. Yra vienas geras būdas mesti svorį – tai padėti šakutę atgal į stalčių ir sportuoti. Viskas. Easy.
Be to, kad numetei 20 kilogramų, kokios dar patirties pasisėmei iš šio projekto?
Tiesioginio eterio patirties, išmokau mažiau jaudintis, susipažinau su daugybe žiauriai talentingų, gerų žmonių – turėjau progą tris mėnesius bendrauti su nuostabiomis, protingomis, meniškomis asmenybėmis.
O kaip pats šokis?
Niekada nemėgau šokti ir vis dar nemėgstu. Klubuose nešoku, nes tiesiog nemoku, man nepatinka… Kai kurie tiesiog atsipalaiduoja ir jiems patinka šokti, kai aš atsipalaiduoju – man patinka šnekėti.
Ką šiuo metu veiki gyvenime?
Rašau naują laidą ir dirbu radijuje.
Galima sakyti, jog dirbi komunikacijos srityje. Kaip manai, koks būtų kitas darbas, kuriame galėtum taip pat sėkmingai realizuoti save?
Tikriausiai vis tiek mėgčiau manipuliuoti žmonėmis, todėl, ko gero, dirbčiau reklamos srity arba, pavyzdžiui, galėčiau vagonus krauti, „Maximoj“ dirbti.
Nebijai fizinio darbo?
Ne, aš esu krovęs vagonus. O pats pirmas mano darbas buvo pardavinėti ant sankryžos laikraščius. Daug keistų darbų esu dirbęs…
O kaip manai, koks darbas yra sunkesnis – fizinis ar protinis?
Fizinis darbas turi pabaigą, o protinio darbo pabaigą numatai pats. Aš nežinau, kuris darbas yra sunkesnis. Aišku tik viena – bet kokį darbą atlikti gerai yra sunku.
Ačiū už pokalbį.
„Kodėl taip nutinka, kad mums nepakanka sveikos mitybos principų ir prireikia griežtų ar mažo kaloringumo dietų?“, – retoriškai klausia medicinos mokslų daktarė ir gydytoja dietologė Edita Gavelienė, pasiteiravus apie dietų poveikį sveikatai. Jai antrina ir „BENU“ vaistininkė Jūratė Vaičiūnienė, teigianti, kad sveikam žmogui dietos nereikalingos. Su šiomis specialistėmis kalbame, kaip rasti tinkamiausią maitinimosi būdą pertekliniame informacijos sraute, kuriame neišvengiamai susiduriame ir su neracionaliais patarimais ar įsisenėjusiais mitais.
Per didelis svoris ir patinęs kūnas – tai ne tik negražu, bet ir ne itin malonu. Tačiau tai dar nebūtinai reiškia, kad leidai sau per daug atsipalaiduoti ir užsiauginti riebaliukų. Visai tikėtina, kad tavo organizme susikaupė per daug skysčių, kuriuos pašalinus išsispręs ir svorio problemos.