Search Results for: "Agnė Lastauskaitė"
Agnei Lastauskaitei dar tik 26-eri, tačiau ji jau dirba muzikos licencijavimo vadove Rusijos, Ukrainos, Baltijos ir kitų šalių regionuose „ Apollo Music“ atstovybėje Kopenhagoje. Kaip žurnalui „Laikas.lt“ pasakojo pati mergina, jos gyvenimo šūkis labai paprastas – „niekada nesustoti, net jei tai patogu“, o savo sėkmės formulę ji apibrėžtų kaip „aistrą muzikai ir… gebėjimą pasitikėti savimi“.
Ženklų, kad į miestą jau atėjo pavasaris – kiekviename žingsnyje: daugiau dviratininkų, mažiau kepurių ir striukių, daugiau meilės. Tačiau tikrasis pavasaris neprasideda tol, kol neįmetama pirmoji moneta į gatvės muzikanto kepurę ar gitaros dėklą. Kai išgirsti Pilies gatvę skambant – dažniausiai tai įvyksta kovo pabaigoje – žinai, kad žiema jau įveikta. Bet šiandien ne apie muziką. Šiandien apie monetas.
O monetų nėra daug. Bent jau nepakankamai, kad gatvėje muzikuojantieji galėtų verstis vien grojimu ir nesukti galvos, kaip sumokėti buto nuomą. Yra tų, kurie gali, pavyzdžiui Robertas Burckas, geriau žinomas kaip „Naked Cowboy“. Tiesa, jis gyvena Niujorke ir groja prisidengęs tik apatiniais, kaubojiškais batais ir skrybėle. Ir taip jau 14 metų, bene kasdien, centrinėje miesto aikštėje. Skaičiuojama, kad per metus jis uždirba 250 tūkst. JAV dolerių.
Lietuvos miestai gatvės muzikantams ne tokie palankūs. Čia mažiau praeivių, trumpesnis grojimo sezonas, o dėl poros rusų folkloro perlus grojančių apgirtusių bardų ir įkyriai pinigų prašančių, bet mažai ką pasiūlyti turinčių pseudopankų grupelių gatvės muzikanto statusas Lietuvoje yra nuvertintas.
Vis dėlto grojančių yra, kaip ir jiems aukojančių.
Per valandą – iki 300 Lt
„Lietuvoje per valandą surenku 50–300 Lt. Kai grojau Vokietijoje – per pusvalandį surinkdavau 100 eurų, Olandijoje – 15 eurų. Gal netinkamą vietą ten buvau pasirinkusi“, – sako aštuonerius metus gatvėse gitara grojanti Ugnė Valinčiūtė. Jos repertuare – „Coldplay“, „Kings of Leon“, „Radiohead“ ir kitų modernių roko grupių kūriniai.
„Galima tikrai nemažai užsidirbti. Žinoma, turi kažkuo sužavėti žmones – ne tik grojimo ypatumais, bet ir balsu. Be to, svarbu pasirinkti „judrią“ vietą“, – detales atskleidžia Ugnė.
Atrodytų, įspūdingos sumos. Tačiau muzikuoti gatvėje nėra tas pats, kas dirbti biure nuo 8 iki 5. Groti ir dainuoti praktiškai gali iki trijų valandų per dieną. Antraip rizikuoji susigadinti balsą, o ir pirštai vėliau pradeda nebeklausyti. Be to, šiame „versle“ itin daug lemia atsitiktinumai. „Kartą Palangoje už vieną dainą davė 200 eurų!“, – prisimena Ugnė. Štai ir visos savaitės uždarbis.
Sėkmės receptas: maža mergaitė, grojanti ne gitara
Dažnai muzikos kokybė nėra tiesiogiai susijusi su uždirbta suma. Yra dešimtys faktorių, kurie priverčia praeivius išsitraukti pinigines. Ir tai nebūtinai yra profesionalus grojimas ar dainavimas.
Dvejus metus gatvėse gitara džiazą grojantis Vadimas Stankevičius pusiau ironizuodamas, pusiau rimtai pateikia formulę. Įsivaizduokime, kad yra suma „x“, kurią gali uždirbti potencialus gatvės muzikantas, ir stebėkime, kaip ši suma kinta keičiantis pačiam muzikantui.
„Jei groja mergaitė – tuomet plius 50 proc., jei ji maža – dar plius 50 proc. Jei groja graži panelė – plius 200 proc. Jei ji dar ir dainuoja – plius 150 proc. Jei groja ne su gitara – plius 50 proc. Jei atrodo kaip vargšelė – plius 150 proc. Jei groja berniukas – jau minus 20 proc. Jei suaugęs vyras – minus 40 proc. Jei jis groja vienas – minus 80 proc. Jei groja su gitara – minus 80 proc. Jei nedainuoja – minus 100 proc. Žiauri tiesa!“, – šypsosi Vadimas.
Jo manymu, didžiausia problema, kad praeiviai vertina pastangas, o ne rezultatą. Dėl to daug dėmesio ir pinigų sulaukia, pavyzdžiui, prastai grojantys, bet labai besistengiantys maži vaikai.
Pats Vadimas atitinka beveik visus „minuso“ kriterijus, tad konkurenciją išlaikyti bando grodamas kartu su fleitininku. Fleita – neįprastas instrumentas, patraukiantis praeivių akį ir ausį. Kaip ir akordeonas, saksofonas, smuikas. Ar jais grojama kokybiškai – vėlgi ne taip svarbu.
Vidutinis Vadimo uždarbis grojant dviese – 50–150 Lt per 3–4 valandas. Netikėta tai, kad, muzikanto teigimu, nebūtinai geriausia groti tada, kai daugiausia praeivių.
„Kai šilta, daugiausia žmonių pasirodo vidudienį, nuo 12 val. Bet tada meta labai retai. O vakare, apie 22 val., kai žmonių visai nedaug, meta beveik kiekvienas. Galbūt tai alkoholio poveikis, o galbūt suveikia mąstymas, kad kas gi kitas įmes – juk nieko aplinkui nėra“, – svarsto muzikantas.
Po 1,5 metų jis baigs muzikos studijas ir taps profesionalu. Šiuo metu pašnekovas yra pradėjęs groti džiazo grupėje, koncertuoja kavinėse, restoranuose. Ar ir toliau gros gatvėje, jis kol kas negali atsakyti.
Nori pagroti Amsterdamo centre – lauk eilėje
Dar vienas itin aktyvus Vilnius gatvės muzikantas – „The Beatles“ dainų repertuaru garsėjantis Romanas Gorodeckis, geriau žinomas Holmso pseudonimu. Profesionalus programuotojas šiuo metu gyvena Olandijoje, Amsterdame. Kai nedirba kompiuteriu, Holmsas eina į atokesnes miesto gatves ir per porą valandų grodamas surenka iki 40 eurų. Yra bandęs ištempti ir iki penkių valandų, tačiau 50 eurų ribos viršyti nepavyko.
Lietuvoje šio muzikanto uždarbis – panašus, tik kita valiuta: „Priklauso nuo sezono. Vasarą, kai atvažiuoja daug turistų, per valandą pavyksta „padaryti“ 40–50 Lt. Ne sezono laiku – duok Dieve, 20–30 Lt.“
Didesnį honorarą jis galėtų gauti grodamas pačiame Amsterdamo centre, tačiau ten laukia konkurencija. „Norint pagroti centrinėse aikštėse, reikia laukti eilėje. Ir jei jau nusprendi tai daryti, turi būti pasiruošęs nuotaikingai ir be klaidų atlikti visą programą. Neturi teisės prarasti žiūrovų, nes jei išeina bent penki, išeina ir visi kiti“, – sako Holmsas.
Amsterdamo aikštėse groja palyginti aukšto lygio muzikantai. Jų uždarbis siekia nuo 100 iki 300 eurų per valandą, tačiau šių pinigų neskubama išleisti. Dažniausiai didžioji dalis uždarbio atidedama žiemai, kad būtų galima iškeliauti groti į šiltesnius kraštus. Šiame mieste nemažai gatvės muzikantų grodami išgyvena visus metus.
Gali susidaryti įspūdis, kad gatvės muzikantams pati muzika – antraeilis dalykas. Tarsi svarbiausias rodiklis būtų uždirbti pinigai, viskas daroma tik dėl jų. Tačiau bent jau Lietuvos muzikantų atveju, atrodo, yra priešingai. Tokią mintį diktuoja ne tik ribotas kalbintų muzikantų uždarbis, bet ir jų repertuaras. Nė vienas iš pašnekovų nepataikauja publikai dainuodamas „Ilgą kelią“, o bando supažindinti vilniečius su gan rafinuota muzika, nesvarbu, ar tai būtų Ugnės „Coldplay“, Vadimo bossa nova ar Holmso „The Beatles“.
Be to, kaip teigia Holmsas, jei eini groti, nes labai reikia pinigų – lyg tyčia jų niekas neįmeta.
„Kai grojimas tampa darbu, o ne malonumu, mažėja ir uždarbis. Tai man pasitvirtina kiekvieną kartą, kai išeinu groti vien dėl pinigų“, – prisipažįsta šešerius metus gatvėse grojantis muzikantas.
Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?
Tadas Blinda ir animacija
Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.
Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.
„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.
Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas
Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.
„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.
Kaip konkuruoja „mažieji“
Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.
„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.
„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.
„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.
Daug ką lemia reklama
Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.
„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.
Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.
„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.
Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kovingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.
Lietuviai linkę finansų valdymą sieti su taupymu, tačiau finansų ekspertai tikina, kad protingas finansų valdymas – tai visų pirma pajamų didinimas. Kaip sustyguoti finansinius reikalus, kad piniginėje nešvilpautų vėjai, o gyventi tektų ne nuo algos iki algos? Kaip siekti užsibrėžtų finansinių tikslų? „Laikas.lt“ prašymu finansų specialistai išanalizavo keletą situacijų, aktualių skaitytojams, ir pataria, kaip jas išspręsti.