Search Results for: "Algis Greitai apie muziką"
Nors apie Algį Ramanauską-Greitai galima sakyti banalią frazę, jog tai žmogus, „kurio pristatinėti nereikia“, vis dėlto, pažvelgus istoriškai, ši daugialypė asmenybė per porą dešimtmečių labai daug davė Lietuvos kultūrai – muzikai, humorui. „Radioshow“, „Ragai“, „Peliukai“, „Orbita“, Ctv.lt ir kitos Algio Greitai humoristinės inkarnacijos – tai geriausias lietuviškas humoras, nors ir ne visada „patogus“. O profesionaliai atliekama muzika – smagi ausiai ir judinanti pilkąsias smegenų ląsteles. Grupė „Svastikos sukitės greitai“ (SSG), gimusi dar 1989 m. (tais laikais jai teko dainuoti su Eurika Masyte, Violeta Riaubiškyte), neseniai atgimė su, kaip populiariai sakoma, „Ventuku“ (dažniausiai niekas neprisimena jo vardo). SSG pasirodymai – kokybiška, intelektuali, dažnai humoristinė, tačiau tuo pačiu ir rimta muzika. Kaip ir Algio mėgstamas Frankas Zappa.
Algis Ramanauskas-Greitai sutiko atsakyti į klausimus. Kalba netaisyta pašnekovo pageidavimu.
Kada ir kaip pirmąsyk susidūrėte su muzika? Kokia tai buvo muzika?
Tai buvo nuolat, nuo pat vaikystės. Tėvas buvo melomanas ir kažkaip įsigudrindavo gauti vakarietiškos popmuzikos naujienas. Visada namie grojo Paul Simon, ELO, Dalida, Bee Gees, neišvengiami ABBA ir taip toliau. Povilaičių negirdėjau iki pat mokyklos baigimo. Labai esu dėl to laimingas.
Domėtis muzika ir rinkti įrašus pats pradėjau gal dvylikos, nuo Rod Stewart; iki šiol jaučiu nostalgiją „Baby Jane“.
Esate daug kas – ir aktorius, komikas, ir politikas, ir muzikantas… Kas labiau? Ar galima būtų sakyti, jog pirmoje vietoje esate roko muzikantas?
Pirmiausia aš esu kalbininkas, hahahahahahahahahaha!!!!!! Po to – aktorius ir muzikantas. Beje, daug geriau jaučiuosi su bosu rankose. Matyt, vis dėlto esu bosistas širdyje, nors groju ir gitarom.
SSG muzika – profesionali, o tekstai – itin ironiški, kažkuo primenantys F.Zappą ir kitus šviesuolius, nevengusius aštresnio žodžio. Ar esate sukūręs ir neironiškų dainų?
Tikrai taip. Tai „Egoistas“ ir „Biure“ – jokio sarkazmo, šiltai ir iš širdies.
Kurį savo kūrinį vertinate labiausiai? Kodėl?
Tuos kelis, kurie pateko į Radioshow „Underground“ albumą, sukišti į galą, tikriems fanams. Pilnai suprogramuotos džiazinės siuitos, kur būgnai ir bosas skamba kaip gyvi: „Negyvas Bosistas“, „Negyvas Būgnistas“, „Sitroenai“, „1999“. Man tai – kaip Zappai jo „Jazz From Hell“ albumas, tik be Grammy, hahahaha.
Dar mėgstu tuos lyriškus, kur minėjau aukščiau – „Egoistas“, „Biure“. Labai myliu bendradarbiavimą su Erica Jennings – „Song For Love“; ten jos tekstas. Tą gabalą nepaprastai malonu groti bosu, gyvai.
Beje, kodėl Jus (ir kas) pavadino pravarde Greitai?
„Greitai“ save pavadinau pats. Dar kartą paklausi to tūkstantį kartų klausto klausimo, atbėgs kariūnai ir sušaudys.
Esate minėjęs, kad nemėgstate „Gero ūpo“, kantri ir panašios muzikos. Ar Lietuvai kada nors lemta būti roko kraštu, kas tam trukdo?
Lietuva jau tapo džiazo kraštu. To ir pakanka, bent jau man.
Kas Jus labiausiai įkvepia kūrybai – muzika, filmai, literatūra, …? Kokią muziką šiuo metu klausote?
Aš mėgstu daugybę grupių, kompozitorių ir muzikantų, ir nėra tiesa, kad man patinka tik Zappa, ne. Bet apie Zappa yra vienas dalykas. Jo muzika mane labiausiai iš visų įkvepia, labiausiai apsvaigina, ir tam nesimato galo.
Steely Dan, King Crimson, seni Genesis, ELP, džiazinis devyniasdešimtųjų drum’n’bass, Debussy, Allan Holdsworth, Stravinskis, krūva geros svaiginančios muzikos, kurios nesustoju klausyt.
Kinas ir literatūra yra kiti pasauliai, ir jie įkvepia kitiems dalykams. Be jų irgi neįmanoma, ir ačiū Dievui.
Visuomenė susidomėjusi stebi vadinamąją „Solomono medžioklę“. Gal galėtumėte priminti, kaip ji prasidėjo (ar Jūs ją pradėjote?), kada ir kodėl? Ar įmanoma „pagauti Solomoną“, ar tai tikrai yra vienas žmogus (viename interviu kažkoks vaikinas tvirtino, kad jis Solomonas esąs), o gal tai kolektyvinis fantomas? Ar ši „medžioklė“ – bandymas sudrausminti chuliganą (-us), ar Jūsų asmeninė neapykanta šiukšlintojams, o gal tai – savotiška jaunimo saviraiškos cenzūra?
Prasidėjo nuo dviejų dalykų, jei kalbame ne apie Solomono, o apie solomonų gaudymą, – Savivaldybės civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento iniciatyvos kreiptis į policiją dėl didelės žalos padarymo miesto turtui (tuo pačiu ir policijos atsako į tai) ir mano Grupės „Pagauti Solomoną“ Feisbuke sukūrimo. Tai sutapo, apie rugsėjį. Į klausimą, kodėl tai prasidėjo, neatsakysiu, nes kažkaip net gėda už tuos, kuries nesupranta elementarių dalykų.
Apie jaunimo saviraišką papasakokit tiems, kurie turi valyti visą tą biezdarišką Banksy mėgdžiojimą. Manęs į tas debiliškas insinuacijas nevelkit.
Kadangi esate ir politikas, Vilniaus miesto Savivaldybės Tarybos narys, įdomu būtų sužinoti, kaip Jums pavyksta suderinti politiko darbą su darbu televizijoje, muzika. Ar nepraleidinėjate posėdžių vardan to, kad žmonės pasiklausytų geros muzikos ar gero humoro?
Suderinu. Nepraleidinėju.
Į birželio 28 d. Varėnos rajono Karpiškių kaimo apylinkėse vyksiančio „Blusų festivalio“ džiaugsmų katilą pabiro ir muzikiniai prieskoniai. „Į renginį pakvietėme daug jaunų talentų, kurie, tikime, ne tik sužavės, bet ir nustebins. Ne kiekvienas žino, kiek Lietuvoje kokybiškos, širdį šildančios muzikos!“, – apie trečią sykį vyksiančio festivalio muzikinę dalį kalba festivalio organizatorius Aivaras Žydelis.
Turbūt ne vienas nostalgiškai prisimenate dienas, kai Jums buvo tik 18 metų. Ech, atrodo, jei vėl grįžtumėme į tuos laikus, daug ką gyvenime darytume kitaip.
Pamokymus jaunajai kartai vardina tie, kuriems dabar 28-eri. Jei jie patys šias tiesas būtų žinoję, nepriklausomą gyvenimą būtų pradėję kiek kitaip.
Laikai, kai kiekviename Lietuvos mieste ir net miestelyje buvo sava metalistų subkultūros gvardija, nuėjo užmarštin. Ir daugelio to meto sunkiosios muzikos grupių vardai bei įrašai puošia nebent archyvus ar slepiasi senųjų gerbėjų atmintyje. Bet niekada nevėlu juos atgaivinti. Tą 2009 metais nusprendė padaryti ir mūsų thrash metalo legenda iš Alytaus „Porfiria“. Po 18 metų sugrįžusi tikrų dzūkų komanda jau spėjo sugroti nemažai koncertų, ruošiasi albumo įrašymui, o taip pat su dar dvejomis lietuvių grupėmis nusipelnė „apšildyti“ legendinius Kanados trešerius „Voivod“ jų vizito Vilniuje gegužės 17 d. metu. Ta proga pristatome „Porfiria“ istoriją.
„Porfiria“ susibūrė 1990 m. Kaip tik tuo metu, kai abejose Atlanto pusėse klestėjo thrash metalas. Todėl nenuostabu, kad būtent šio stiliaus muziką alytiškiai ir pradėjo groti. „Porfiria“ priešistorė susijusi su grupe „Tiltas“, kurioje prieš tai penkerius metus hard roką grojo vėliau sunkios kraujo ligos pavadinimą pasirinkę vaikinai. Pertrauką lėmė karinė tarnyba. Štai tas žymusis originalus ketvertas: bosistas/vokalistas Gintaras Liaukevičius (Gauras), gitaristas Arūnas Pauža (Paužas), būgnininkas Vladas Matulevičius (Suomis) ir vokalistas Kęstutis Margelevičius (Peisas). Galima sakyti, kad iki Marijos žemės ilgai keliavęs šis metalo stilius (dar 1981 m. pradėtas legendinės grupės „Metallica“), atrado tinkamus pasekėjus ir Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate 1991-aisiais įvykęs koncertas neoficialiai laikomas thrasho „krikšto“ Lietuvoje data. Ši komanda ilgą laiką neturėjo sau lygių Vilniaus ir kitų miestų sunkiosios muzikos scenoje. Taigi lietuviška legenda sugrįžta!
Nors bičiulius išskyrė pats gyvenimas – verslas, vedybos, pasitraukimas į užsienį – „Porfiria“ vis dar maištauja prieš pop kultūrą. Vienas likęs grupės muzikos ir tekstų kūrėjas Paužas nostalgiškai prisimena buvusį tandemą su Gauru. Dabar su juo, „užstrigusiu“ pop muzikos kalvėje JAV, bendrauja Skype erdvėje, iš kur Gauras juokaudamas „prašo parsivežti“. Ir nors dabar yra galimybė įsigyti gerus instrumentus ir aparatūrą, svarbiausias „Porfiria“ narių kredo – šalin „negyvą“ muziką!
„Porfiria“ senbuvis Paužas neslepia, kad šiandien turėti grupę yra gana brangus malonumas. Per brangus jaunimui, ypač jei jie nedirba ir neturi pakankamai pajamų. Jaunystėje kurį laiką gelbsti entuziazmas, bet ilgainiui vis tiek atsimuši į finansų sieną. Patys „porfirininkai“ dabar labiau rūpinasi ne įvaizdžiu, o grojimo technika ir profesionaliu požiūriu į muziką. Jie turi savo repeticijų studiją, su specialia garsą sugeriančia medžiaga išmuštomis sienomis ir gera aparatūra. Ją įsirengė Suomio šeimos įmonėje. Yra paruošę maždaug valandos trukmės programą, joje be dainų yra ir instrumentinė kompozicija.
Senaisiais laikais, kai alternatyvi muzika sunkiai skynėsi kelią Lietuvoje ir net albumo išleidimas neretai būdavo prabanga, „Porfiria“ išleido tik demo „Porfiria“ (1991). Tačiau šios grupės įtaka Lietuvos metalo muzikos vystymuisi yra neįkainojama. Ne veltui 2009 m. gruodžio 19 d. po ilgos pertraukos ir pusiau pasikeitusia sudėtimi sugrįžę ir koncertą gimtajame mieste surengę alytiškiai sutraukė nemažą būrį gerbėjų. Sena meilė mėgstamai muzikai iš naujo uždegė „Porfiria“ narių entuziazmą ir jie jau galvoja apie pilnaverčio albumo įrašą. Greitai parengtas pilnas repertuaras ir kaip iš gausybės rago pasipylę koncertai galėtų sukelti ilgus metus gyvuojančių ir neišsiskirsčiusių grupių pavydą. Tačiau „Porfiria“ nariai liko paprasti ir neišdidūs, šlovė jiems nėra pirmaeilis dalykas. Galbūt dėl to per daug neafišuoja nei savo pomėgio metalo muzikai, nei buvusio solidaus grupės statuso.
2010 m. balandį „Thrashing Balls“ koncerte „Porfiria“ grojo su viena pirmųjų dabartinio „Mayhem“ vokalisto Attila Gábor Csihar grupių, „Korog“. Gegužę jie užkopė ant Tauro kalno Vilniuje, kur su kitomis „Brutal Madness Fest“ grupėmis drebino sostinę. Birželį grupė pasirodė pagrindinėje scenoje koncerte gimtojo Alytaus gimtadienio proga. Rugpjūtį „Porfiria“ dalyvavo labdaros koncerte „Mūsų Šigeliui“ Druskininkuose ir kartu su jungtinėmis roko pajėgomis surinkta suma prisidėjo prie „Suwalki Blues“ (Lenkija) festivalio dienomis svečioje šalyje nukentėjusio Andriaus Šigelio gydymo. Lapkritį grupė Kaune drauge su „Ossastorium“ ir kitais šėlo „Autumn Devastation“ festivalyje. Gruodį Alytuje, sutinkant 2011-uosius, sugrota kartu su lietuvaičiais „Lucifer“ ir „Infectic“. Pastarąją komandą subūrė vieno iš „Porfiria“ įkūrėjų – Gauro, Lietuvoje likęs sūnus Karolis (Koma). O dabartinėje „Porfiria“ sudėtyje, be dviejų likusių senbuvių, groja du jaunikaičiai – vokalistas / gitaristas Antanas Čebinskas iš grupės „Helluary“ ir bosistas Paulius Musteikis, grojęs grupėje „Extreme“.
Dabar „Porfiria“ muzikantai gali džiaugtis proga nepraėjus nė dvejiems metams po sugrįžimo dalintis scena su taip pat ilgus metus thrash metalą grojančiais kanadiečiais „Voivod“. Bet ir šią progą vyrai vertina santūriai. Kaip ir priklauso patyrusiems ir subrendusiems muzikantams.