Search Results for: "Andrius Kaniava"
Vėstant orui ir trumpėjant dienoms rudeninės depresijos padeda išvengti teatras, muzika, o užvis labiausiai – jaukūs pašnekesiai…
Mintimis apie gyvenimo kelią, „keistuoliškumą“, dainos gimimą, tikėjimą stebuklais bei laimės formulę, dalinasi dainininkas, Keistuolių teatro aktorius, Andrius Kaniava.
Andriau, kodėl pasukote aktoriaus keliu?
Aktoriumi tapau iš nevilties. Gal ir yra žmonių, kurie jau nuo 5 metų jaučia savo pašaukimą, bet aš priklausiau tai kategorijai, kuri artėjant mokyklos baigimui, vis mažiau gaudosi gyvenime, jau nekalbant apie norą nuveikti tame gyvenime ką nors tikslingo.
Kai pagaliau atėjo laikas apsispręsti, supratau, kad gerai išmanau tik 2 dalykus: žirgus ir teatrą (gal juokinga, bet ir iki šiol mano žinios toliau nepažengė). Joti dėl progresuojančios trumparegystės nebeleido apsidraudėliai gydytojai, todėl pasukau ten, kur jaučiausi taip pat gerai, kaip arklidėse – į teatrą. Kaip parodė gyvenimas, tuo klausimu irgi niekas nepasikeitė.
Kaip tapote „keistuoliu“?
Po konservatorijos baigimo visą mūsų kursą tiesiogine to žodžio prasme ištrėmė į tuometinį Kapsuko miestą, nūnai Marijampolę. Tuometinį gyvenimą tame mieste labai gerai apibūdino vienas vietinis menininkas: „sėdžiu Kapsuke, žiūriu pro langą – nieko nematau“. Labai greitai supratau, kad nepaisant gražios misijos nešti teatro meną į provinciją, vaizdas pro langą nepasikeis ir grįžau į Vilnių, pas mamą.
Gandai apie tai, kad ištrūkau į laisvę pasiekė mano draugo ir bendraminčio Aido Giniočio ausis ir jis, matyt bijodamas, kad nenuklysčiau kur nors kitur, iškart pakvietė į neseniai susikūrusį Keistuolių Teatrą. Taip tapau „keistuoliu“, nors, tiesą sakant, tas pavadinimas man ilgokai atrodė nerimtas.
Kaip manote, kodėl išlaikydamas savitą, „keistuolišką“ braižą, Keistuolių teatras sugeba išlikti įdomiu tokio skirtingo amžiaus publikai?
Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad po šia sąvoka slepiasi noras gyventi, mąstyti ir kurti kitaip nei to reikalavo nusistovėjusios lietuviško teatro tradicijos, o tam, patikėkit, reikėjo tikrai nemažai drąsos, užsispyrimo ir kažkokio „keisto“ savojo teatro supratimo. Kokio? Nemanau, kad iki šiol kas nors iš mūsų galėtų tiksliai atsakyti. Gal užtenka to, kad visada darėme tik tai, kas mums miela ir įdomu. Gal tai ir yra tas savotiškas „keistuoliškas braižas“, kuriuo pavyko užkrėsti ir publiką.
Keistuolių teatras gyvuoja nuo 1989-ųjų. Ar pats jaučiate, kaip keičiasi Keistuolių Teatras?
Šiandien Keistuolių teatras yra stipriai pasikeitęs nuo tada, kai buvo tik „4 žmonių UAB“. Čia, kaip ne kaip, po vienu stogu gyvena jau 3 aktorių kartos ir logiška, kad kiekviena atspindi tam tikrą teatro laikotarpį. Tai labai nemažas ir margaspalvis kolektyvas su savo pliusais ir minusais. Labai tikiuosi, kad ateityje pliusų bus daugiau.
Kokį personažą Jums pačiam labiausiai patiko vaidinti? Kodėl?
Kažkaip neturiu mylimų ar nemylimų personažų. Mane su jais sieja ne meilė, o draugystė. Vieni – kaip seni ir gerokai išblukę vaikystės draugų veidai. Jie primena tik tai, kas buvo gera, o kas bloga jau savaime pamiršta.
Kiti – lyg draugai, supantys tave kiekvieną dieną. Jie gali tave nervinti, gali nusibosti pastoviai matyti tuos pačius veidus ir girdėti tas pačias kalbas, bet užtenka tik kurį laiką jų nematyti ir jau pajunti, kaip tau jų trūksta.
Dar kiti – kaip žmonės, apie kurių egzistavimą tu neturėjai žalio supratimo, tiesiog jie vieną dieną pasirodė tavo gyvenime ir per unikaliai trumpą laiką tapo tau brangūs.
Kas Jums yra kūryba?
Galimybė išgyventi.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime laikas nuo laiko atsiranda tuščios vietos. Nesvarbu kur – meilėje, kūryboje, buityje, sąmonėje ir t.t. Mano atveju, tuščią vietą visada užpildo muzika.
Kaip gimsta daina?
Turiu įtarimą, kad jos pastoviai skamba kažkur šalia ir tik mano problema, kad kai kurias iš jų girdžiu, o kai kurių – ne.
Ką dar veikiate, kai nevaidinate ir nedainuojate?
Visą laisvalaikį atima mano žirgai. Jei turėčiau jo daugiau – keliaučiau. Bet greičiausiai jį taip pat atimtų žirgai.
Kaip manote, ar iš tiesų kiekviename suaugusiame „gyvena“ vaikas, kuris taip niekad ir neužauga?
Tikiu. Bėda ta, kad dabartinis gyvenimas priverčia mus per greitai suaugti. O išlikti vaiku – per didelė prabanga, kurią šiais laikais sau leidžia toli gražu ne kiekvienas.
Kaip manote, ar realiame pasaulyje galioja pasakų pasaulio dėsniai – gėris visada, be išimčių, nugali blogį?
Galėčiau tik perfrazuoti vieno rusiškos kino komedijos personažo posakį: turėtų galioti, bet negalioja…
Vaikai yra laimingesni, nes jiems nėra nieko neįmanomo. O Jūs, ar vis dar tikite stebuklais?
Jei netikėčiau, manau, gyvenime veikčiau visai ką kita. Pavyzdžiui, kurčiau publicistines laidas.
Visi kaip pamišę ieškome laimės formulės, o kaip Jūs suprantate laimę?
Apie laimę šiais laikais truputį baisoka kalbėti. Ypač kai pažiūri televizorių. Mano manymu, laimė yra galimybė pragyventi kiekvieną dieną taip, kad ją prisimintum. Kad jos neištrintų iš atminties slogūs, purvini ir žudantys sielą įspūdžiai.
Laimė – tai galimybė išvengti dienų, kurios, kaip sakė Dovydas Petuchauskas, praeina nepastebėtos. To, beje, visiems ir linkiu.
Ačiū už pokalbį.
Festivalio “Karklė Live Music Beach” svečių skaičius auga tarsi ant mielių, o bilietai į renginį tirpsta atvirkštine progresija. Muzikiniais žanrais turtinga programa ir gausios paplūdimio pramogos turėtų užtikrinti gerus įspūdžius išties margai publikai, susirinksiančiai ant jūros kranto Žolinių savaitgalį – rugpjūčio 17–19 d.
Rimto kalibro papildymas
Pajūrio regioniniame parke, viename seniausių žvejų ir gintaro gaudytojų kaimelių trečiąkart vyksiantis festivalis dėl ribotos teritorijos galbūt neįstengs sutalpinti visų norinčiųjų tris dienas ir dvi naktis panardyti gyvos muzikos jūroje.
Pirminis „Karklė Live Music Beach“ dalyvausiančių grupių anonsas buvo prarytas godžiai tarsi masalas. Savo dalyvavimą renginyje patvirtino kultinė Rusijos grupė „Mumiy Troll“, Andrius Mamontovas, Mantas Jankavičius, „Žalvarinis“, danai “Carpark North”, beatbox‘o padaužos iš Latvijos „PeR“.
Muzikantų sąrašas šią savaitę oficialiai papildytas visa šūsnimi žinomų vardų. Laukiamas „Karklė Live Music Beach“ svečias – Marijonas Mikutavičius, kuris savo energija kels pašėlusias rankų bangas ir svaigins ramesniais kūriniais. Skoningos elektronikos okeanas sutilps MTV Best Baltic Act laurų bei šiųmečių M.A.M.A apdovanojimų savininkų Leono Somovo ir Jazzu programoje. Originaliu skambesiu Karklės „festo“ romantikus hipnotizuos Alina Orlova, o rimu ir ritmais taškysis fenomenaliai išpopuliarėjęs Jama & W kolektyvas, ant scenos išpažįstantis nevaržomą „freestyle“.
„Keistuoliai“ į „Karklė Live Music Beach“ atkeliaus su teatralizuotu koncertu „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Laikui atsparių šlagerių interpretacijas dovanos Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava bei kiti aktoriai, kurių draugijoje užtikrintai pražys giedrų šypsenų jūra.
Išaugo ir muzikinis „importas“
Svečių iš užsienio papildymas – suomiai „Deep Insight” ir “The Hobos” iš Latvijos. „Deep Insight” derina šiaurietiškas melodijas su amerikietišku naujuoju roku, savotišką šiurkštumą su lengvai įsimenamais priedainiais, o gautus derinius publika bei kritikai priima su dideliu entuziazmu. Grupė yra surengusi kelis šimtus koncertų daugiau nei 20 šalių, gastroliavo Europoje su „The Rasmus”, apšildė grupes „Lostprophets”, „Further Seems Forever” ir „The 69 Eyes”. 2009 m. MTV Europos muzikos apdovanojimuose „Deep Insight” pripažinti Geriausiais Suomijos atlikėjais bei pateko į penketuką renkant Geriausią Europos atlikėją, todėl užima solidžią poziciją tarp ryškiausių Šiaurės šalių roko grupių.
Latviai „The Hobos” populiarumo viršūnes šturmavo su albumu „Numbvision“, pelniusiu Metų albumo apdovanojimą ir aplenkusiu garsųjį grupės “Brainstorm” „Among The Suns“. Koncertiniai grupės keliai išsiplėtė iki Vokietijos, Skandinavijos ir Rusijos. “The Hobos” – dažni svečiai ir Lietuvoje, čia turintys gausų fanų klubą, kurio atstovų Karklėje lauks proga mėgautis puikiai žinomais grupės hitais bei įvertinti naujas dainas.
Programoje – jokių atsitiktinumų
Nors muzikinis “Karklė Live Music Beach” formatas atrodo išties margas, organizatoriai pabrėžia, kad atsitiktinumų renkantis atlikėjus ar grupes nebūna. „Kokybiška gyvai atliekama muzika yra svarbiausia, o žanrų bei stilių įvairovę diktuoja patys „festo“ dalyviai. Ant jūros kranto susirenka įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų ir gyvenimo būdo atstovai, draugiškai bendraujantys vieni su kitais, o muzika yra tarsi viso šio stebuklingo veiksmo katalizatorius“, – kalbėjo “Karklė Live Music Beach” organizatorių komandos flagmanas Marius Tumšys.
Festivalio tema ir šūkis šiemet hipiški: “Meilė, taika, muzika!”. Visgi ruošiantis atsipalaiduoti hipių stiliumi organizatoriai ragina nepamiršti praktiškumo: visi norintieji įsigyti bilietus perpus pigiau, turi paskubėti, nes akcija, kuri dabar galioja su „Labas“ papildymo kvitais, – pirma ir paskutinė.
Kaip ir ankstesniais metais patyrę festivalininkai nedelsia – prieš kelias savaites startavusi prekyba bilietais dabar yra pačiame įkarštyje.
Nors už lango dar pilna neištirpusio sniego, su kiekviena saulėta diena, kiekvienu paukštelio čirptelėjimu ir platesne šypsena praeivio veide ateina pavasaris. O kartu ir ta diena, kuomet gatves užplūsta tulpėmis nešini žmonės – kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena. Ta proga nusprendėme paklausti Idioteatro vyrų, ką jie galvoja apie šią šventę.
Teatro režisierius ir vienas iš urvinių Dainius Kazlauskas mano, jog kovo 8-oji neturėtų būti išskirtinė diena: „Tradiciniam vyrui tai gal ir šventė. Tačiau jei esi netradicinis, turėtum ją švęsti kasdien. Pas mus visos šventės liūdnos, mes vis gedim. Tegul ši diena simbolizuoja kažką pozityvesnio ir tegul tas pozityvumas pasireiškia kasdien“. Paprašytas įsijausti į moters vaidmenį ir pasvajoti, kokio sveikinimo Moters dienos proga norėtų sulaukti, D. Kazlauskas lieka ištikimas savo nuomonei: „Norėčiau, kad vyras sveikintų tada, kada jis nori ir galvoja, kad reikia parodyti dėmesį“.
Dainiaus Kazlausko bendražygis spektaklyje „Urvinis žmogus“ Darius Meškauskas ir galvoja panašiai: „Kovo kovo 8-oji neturėtų būti apibrėžta kalendoriuje raudonu skrituliuku. Nereikia ieškoti progų parodyti moterims dėmesį, tai galima daryti visada“. Pats aktorius teigia sveikinantis visas jam svarbias moteris – ar tai būtų žmona, mama, senelė ar bendradarbė, tačiau nemato prasmės šia proga dovanoti dovanų: „Nemanau, kad tai ta šventė, kai svarbi materialioji dovanos pusė. Daug svarbiau dėmesys“.
Spektaklyje „Boeing Boeing“ trijų meilužių dėmesiu besimėgaujantis Leonardas Pobedonoscevas paklaustas apie kovo 8-ąją surimtėja: „Mano draugų tarpe yra tokių, kurie į šią šventę nekreipia domesio, atseit, sovietinė šventė ir t.t. Aš augau šeimoje, kur moteris yra gerbiama, taigi iki šiol paminėti šią dieną man yra svarbi tradicija“. Romantiškų idėjų nestokojantis aktorius teigia, kad būdamas moterimi iš vyro nereikalautų nuskinti jam žvaigždžių: „Šiltas bučinys, apkabinimas, trumpa frazė „Myliu, sveikinu ir džiaugiuos, kad esi“ būtų gražu“. Lietuvos moterims Leo linki atrasti arba išsaugoti vyrą, kuris galėtų būti gyvenimo ramsčiu, draugu, išklausytų ir paguostų. „Svarbiausia tikėti, kad jis yra“,- teigia aktorius.
Darius Gumauskas, spektaklyje „Karo dievas“ atliekantis šalto ir su moterimis nesiskaitančio advokato vaidmenį, realybėje yra tikra priešingybė. „Kovo 8-ąją atsimenu kaip raudonų gėlių kupiną dieną. Sovietų sąjungoje ši šventė buvo labai svarbi, todėl sveikindavom visas moteris – mamas, mokytojas, klasės mergaites… Šiuo metu kai kuriems ji sukelia nemalonią nostalgiją, tačiau man ji liko kažkokia gera, graži, tai ir miniu – paskambinu mamai, kolegėms padovanoju gėlių“,- sako aktorius. „Kiek pastebėjau, ištikimiausias teatro žiūrovas yra moteris. Dažnai matosi, kad vyras yra tiesiog atitemptas į teatrą savo moters. Todėl norėčiau padėkoti moterims, kad jos šviečia savo antrąsias puses ir palinkėti stiprybės“,- nuoširdų ir šmaikštų palinkėjimą išsakė D. Gumauskas.
O kas galėtų iškalbingiau pasisakyti Moters dienos klausimu, jei ne Intymios vyrų trupės „Erelis“ nariai? Štai Darius Miniotas turi savo versiją, iš kur atsirado ši šventė: „Sėdėjo Roza Liuksemburg ir Klara Cetkin kartu, sako „Kažkaip čia nuobodoka… Kokia rytoj diena, kovo 8? Pasidarom sau šventę!” Ir pasidarė, bet iš to laimėjo visos“. Andrius Kaniava, paklaustas, ką šiuolaikiniam vyrui reiškia Moters diena, griežtai atsako: „Šiaip tai proga aktuali tiems, kurie neužsiima moters aukštinimu kiekvieną dieną. Tai, kad nepervargtų aukštindami moterį, jie išsirinko vieną dieną ir viskas“. Pasidomėjus, kokiais būdais patys ereliai aukština sau brangias moteris, choru atsako: „Sveikinam, tik jau ne su tulpėm ar šokoladais. Mes kviečiam jas į savo koncertus“. „Kaip norėčiau, kad vieną kartą vien tik moterys ateitų į mūsų koncertą… Čia būtų tikras jų išaukštinimas, įsimintinai jas pasveikintume. O vyrai tegu laukia rūbinėje. Prilenda vyrų į salę, žinai, nei šis, nei tas“,- norais dalinasi Robertas Aleksaitis. Aktoriai, paklausti kokio pasveikinimu tikėtųsi būdami moterimis, nesikuklina: „Jei žinočiau, kad koncertuoja grupė „Erelis“ tikrai norėčiau nueiti“,- Andrius Kaniava paslaptingai šypteli. „Intymi moterų trupė „Lazdynų pelėda“ irgi būtų neblogai“,- visus prajuokina R. Aleksaitis. Dėl palinkėjimo Lietuvos moterims trupė ne itin sutarė – Darius Miniotas moterims linkėjo pinigų, Robertas Aleksaitis – nepriklausomybės, o Darius Auželis – nepriklausomybės nuo pinigų.
Be penkių minučių pavasarį „Idioteatras“ pasitinka žiūrovams jau pažįstamais ir visiškai naujais spektakliais. Nuo kovo pradžios iki vidurio Vilniaus ir Kauno žiūrovai turės galimybę pamatyti ne tik kultinį „Urvinį žmogų“, terapeutinių galių turintį spektaklį „Ša, kalba mamos“ ar (ne)komediją „Menas“. Scenoje pasirodys tarsi feniksas iš pelenų po 25 metų pakilusi Intymi vyrų trupę „Erelis“ bei visiškai naujas „Idioteatro“ ir teatrai.lt bendras projektas – spektaklis „Karo dievas“.
Vasario 16-ją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, publikai buvo pristatytas naujausias Dainiaus Kazlausko režisuotas spektaklis „Karo dievas“, kuriame vaidmenis atliko žinomi aktoriai Giedrius Savickas, Darius Gumauskas, Viktorija Kuodytė ir Aurelija Tamulytė. Tamsiąją žmogaus pusę pasiryžęs atskleisti režisierius apie pagrindinę spektaklio idėją kalbėjo taip: „Kur yra žmogus, ten visada bus karas. Žmogus yra labai individualus, egoistiškas, susikoncentravęs į savo asmeninius tikslus. Susitikus dviems tokiems, įvyksta nesusipratimai idėjiniame, buitiniame ar kituose lygmenyse, lengvai peraugantys į karą“. „Karo dievas“ (Le Dieu du Carnage) – naujausias prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos kūrinys. Šios pjesės veiksmas sukasi apie dvi viduriniosios klasės poras (Rėjus ir Uljė), susitinkančias aptarti tarp jų vaikų įvykusias muštynes. Tai tariamai civilizuotas, išorinio manieringumo ir buržuaziško mandagumo pridengtas susitikimas, eigoje peraugantis į tragikomišką mizansceną, pilną apsižodžiavimo ir paniekos vieni kitiems.
Sausio mėnesį scenoje atgimusi ir po Lietuvą pagastroliavusi Intymi vyrų trupė „Erelis“, kovo mėnesį surengs dar vieną pasirodymą Vilniuje. Trupės sudėtis – tokia pati, kaip ir prieš 25 metus: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių keistuoliškų idėjų generatorius Darius Miniotas. „Keistuolių“ veteranai žiūrovams pristatys ne tik jau pažįstamą oratoriją „Brisiaus galas“, operą-kantatą „Sakmė pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“. Paklausti, ar tai nebus paskutinis „Erelio“ pasirodymas, aktoriai atsako: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar esame vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti yra vienas malonumas.“
Į sceną po trumpos pertraukos grįžta ir subtilaus humoro spektaklis „Menas“, pelnęs pjesės autorei Yasminai Rezai pasaulinę šlovę. Pati kūrėja šią pjesę vadina tragikomedija, nes iš tiesų, ar gali būti tragikomiškesnė situacija, nei penkiolikos metų draugystės „stažą“ turinčių draugų ginčas dėl įsitikinimų? Ginčo pretekstas – visiškai balta drobė, įsigyta už 200 000 Prancūzijos frankų. Draugystės pamatus spektaklyje klibina aktoriai Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas bei laidos „Dar pažiūrėsim“ žvaigždė Giedrius Savickas. Nuo „Meno“ premjeros iki dabar tarp žiūrovų netyla nesutarimai – geras tas spektaklis, ar blogas. Aišku viena – abejingų jis nepalieka, o vertinimas priklauso tik nuo paties stebėtojo.
„Idioteatro“ artileriją užbaigia spektakliai veteranai – kartu su „Keistuolių“ teatru pastatytas „Ša, kalba mamos“ bei kultinė komedija „Urvinis žmogus“. Mamos, mamoms, apie mamas šešių žavių aktorių G. Ryškuvienės, R. Dominaitytės, A. Vilutytės, L. Budzeikaitės, S. Degutytės ir K. Maruševičiūtės lūpomis. O vyras, vyrams, tačiau ne tik apie juos – komedijoje „Urvinis žmogus“. Nuo premjeros 2005 metais urvinio pažiūrėti susirenka pilnos salės – tokio populiarumo priežastys paaiškėja tik pamačius spektaklį.
„Karo dievas“
kovo 4 d. Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose, 18:00 val.
kovo 8 d. koncertų ir teatro salėje „MINI“ (Siemens arenoje), 19:00 val.
Intymi vyrų trupė „Erelis“
kovo 12 d. Vilniaus „Keistuolių“ teatre, 19:00 val.
„Menas“
kovo 13 d. koncertų ir teatro salėje „MINI“ (Siemens arenoje), 19:00 val.
„Ša, kalba mamos“
Vilniaus „Keistuolių“ teatre, 19:00 val.
„Urvinis žmogus“
kovo 14 d. Vilniaus klube „New York“, 20:00 val., vaid. D. Kazlalauskas
kovo 15 d. Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose, 18:00 val., vaid. D. Meškauskas.
Daugiau informacijos apie spektaklius rasite „Idioteatro“ puslapyje www.idioteatras.lt.
Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“. Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.
„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.
Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai – Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai. Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų… Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.
.
Vilniuje pristatytas brangiausias Lietuvos kino istorijoje filmas „Tadas Blinda. Pradžia” trečiadienį pasieks Klaipėdos žiūrovus. Po išankstinių seansų oficiali filmo premjera didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyks rugsėjo 23 dieną.
Apie 3,5 tūkst. litų kainavęs režisieriaus Donato Ulvydo istorinis nuotykių filmas tapo brangiausiu iki šiol sukurtu lietuvišku filmu. Juosta atskleidžia legendinio herojaus jaunystę ir pirmojo filmo apie Žemaitijos svieto lygintoją priešistorę ir tarsi užbėga už akių prieš keturis dešimtmečius sukurtam televizijos serialui „Tadas Blinda”.
Pagrindinis Tado Blindos vaidmuo atiteko pirmąjį kartą vaidybą išbandžiusiam Mantui Jankavičiui.
Kitus vaidmenis sukūrė Agnė Ditkovskytė, Tatjana Liutajeva, Antanas Šurna, Andrius Kaniava, Vidas Petkevičius, Donatas Banionis, Dainius Kazlauskas, Jokūbas Bareikis ir kiti žinomi aktoriai. Filmo operatorius – Ramūnas Greičius.
Brangiausiam Lietuvoje istoriniam nuotykių filmui pranašaujama didelė sėkmė. Manoma, kad jis pagal žiūrovų skaičių pralenks rekordus pasiekusią komediją „Zero 2”, kuri prieš keletą metų kino teatruose surinko apie 70 tūkst. žiūrovų ir 1 mln. litų pajamų.
Prieš keletą dienų Lietuvoje dėl verslo reikalų apsilankiusi populiari ukrainiečių kilmės Rusijos aktorė Tatjana Liutajeva, filme “Tadas Blinda. Pradžia” suvaidinusi dvarininko Bernardo Gruiniaus (akt. Vidas Petkevičius) žmoną Konstanciją, teigė neabejojanti, jog savo darbą suderins su kelione į Lietuvą ir netrukus į jai brangią šalį atskris dar kartą. Jau rugsėjo 23 dieną čia įvyks ilgai laukta istorinio nuotykių filmo premjera.
“Labai laukiu “Tadas Blinda. Pradžia” premjeros. Filmą man jau teko matyti, tačiau nekantrauju juostą pažiūrėti didžiajame kino teatro ekrane. Šis filmas man labai brangus dar ir dėl to, jog pirmą kartą teko vaidinti su dukra Agne Ditkovskyte. Tad kaip galėčiau praleisti filmo premjerą?”, – retoriškai klausia T. Liutajeva.
Po daugiau nei dešimtmečio pertraukos Lietuvoje naują vaidmenį sukūrusi T.Liutajeva sako, jog dirbti čia buvo didžiulė šventė. „Galiu pasakyti, kad retas Rusijos kino filmas suburia tokią stiprią komandą, kokią aš sutikau Lietuvoje. Malonu dirbti su profesionaliais lietuvių aktoriais, operatoriais ir režisieriais“, – sakė kino žvaigždė.
Filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ bus pirmasis, kuriame ji vaidina kartu su savo 21 m. dukra A. Ditkovskyte. Verta pastebėti tai, kad T. Liutajeva filme iš tiesų vaidina A. Ditkovskytės herojės Kristinos motiną. „Mes su Agne esame labai panašios, jautriai jaučiame viena kitą. Apskritai esame puikios draugės – dėl to kartu dirbti filmavimo aikštelėje net lengviau”, – dar besifilmuodama filme tvirtino aktorė T. Liutajeva.
Istorinis nuotykių filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ pasakos apie legendinio svieto lygintojo Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją XIX a. Didžiojo lietuvių sukilimo išvakarėse. Filme pagrindinį vaidmenį atlieka Mantas Jankavičius, taip pat vaidina Antanas Šurna, Dainius Kazlauskas, Donatas Banionis, Andrius Kaniava, Vidas Petkevičius, Jokūbas Bareikis ir kiti garsūs bei žiūrovų mėgiami šalies aktoriai. Filmo režisierius – Donatas Ulvydas.
Nuotykių, veiksmo, aistros ir kovos už savo bei artimųjų laisvę kupinas kino filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ kino teatruose – jau nuo rugsėjo 23 dienos. DĖMESIO! Premjerinę savaitę vyks ir rekordiškai daug išankstinių filmo seansų visoje Lietuvoje.
“Greta visų kitų labai svarbių pabaiginėjimo štrichų, šiuo metu daromas mažiausiai kūrybos, bet daug atidumo reikalaujantis darbas – dėliojami visi filmo titrai. Be to, vyksta paskutinieji spalvų korekcijos darbai, dailinami paskutiniai garsai. Paskui lauks pats pagrindinis darbas – viską sulipdyti į vieną vietą”, – likus lygiai mėnesiui iki filmo “Tadas Blinda. Pradžia” pasirodymo kino teatruose pasakoja režisierius Donatas Ulvydas.
Pasak D.Ulvydo, tai, jog dėl finansavimo bėdų premjeros data buvo net kelis kartus nukelta, filmui išėjo į naudą: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Turėjome daugiau laiko ne tik būtiniems darbams (montažas, garso takelio kūrimas, efektai), bet ir tam, kam kartais jo pritrūksta. Gavome unikalią progą daugiau dėmesio skirti muzikos kūrimui (šiuo metu kuriama dvigubai daugiau muzikinių kompozicijų nei vidutiniškai kurdavo mūsų filmo kompozitorius Kipras Mašanauskas); pas garso režisierių Artūrą Pugačiauską buvo pakviesti aktoriai ne ištisiniams pergarsinimams (mūsų filme bus net 99% tikro, aikštelėje įrašyto garso), o smulkmeniškoms vieno stringančio žodžio, skiemens ar net alsavimo korekcijoms; darant spalvų koregavimą jau tris kartus rengėme kontrolines medžiagos peržiūras skirtingose Lietuvos kino salėse – tikrinome vaizdą, bandėme atrasti optimaliausią, žiūrovo akiai maloniausią, vaizdo kokybę”.
Vaizdas iš garso studijos, kur šiuo metu “gyvena” filmas:
http://youtu.be/baysvAtw_KI
Jau dabar aišku, jog filmo “Tadas Blinda. Pradžia” trukmė bus 110 minučių, o režisierius neabejoja, kad juosta kino teatrus pasieks laiku. “Tikrai žinau, kad iki premjeros viską spėsime, tačiau filmo lipdymo darbai tęsis iki pat paskutiniosios savaitės. Darbų dar yra, bet kruopščiai paskaičiuotas grafikas garantuoja, jog viską spėsim laiku. Viską ir net šiek tiek daugiau”, – sako D.Ulvydas.
Istorinis nuotykių filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ pasakos apie legendinio svieto lygintojo Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją XIX a. Didžiojo lietuvių sukilimo išvakarėse.
Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ pagrindinį vaidmenį atlieka M. Jankavičius, taip pat pirmą kartą kartu vaidina Tatjana Liutajeva ir jos dukra Agnė Ditkovskytė, garsūs aktoriai – Antanas Šurna, Dainius Kazlauskas, Donatas Banionis, Vidas Petkevičius, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Andrius Kaniava ir kiti. Filmo režisierius – D. Ulvydas, vyr. operatorius – Ramūnas Greičius, scenarijaus autorius – Jonas Banys.
Pirmojo istorinio nuotykių filmo, statomo Lietuvoje po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos, premjera – jau rugsėjo 23 dieną.
Filmo anonsas:
http://youtu.be/CtI5bzDJ-vA
Jau gražia vasaros tradicija tapęs dainuojamosios poezijos festivalis “Senamiesčio Žiogas” nesnaudžia ir kviečia visus kauniečius bei miesto svečius, visus mažučius ir didelius pasidžiaugti įsibėgėjusia vasara. O geriausia vasarą pajusti – patogiai įsitaisius po atviru dangumi, vakarėjančios saulės spinduliams kutenant veidus. Būtent todėl Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelis ir vėl atveria savo vartus visiems, kam mielas vasariškas dangus, besišypsantys veidai, jauki draugija ir svarbiausia – gera muzika. Tokiu vasarišku desertu bus galima pasivaišinti jau liepos 21 d.
Neužmiršti bus ir mažiausieji renginio dalyviai, kurie bus kviečiami į labirinto statymo dirbtuves. O kad renginys būtų dar spalvingesnis, ir taip besąlygiškai jaukų Ryšių istorijos muziejaus kiemelį dar jaukesniu padarys fotografijos darbų paroda.
Šį kartą dainuojamosios poezijos mylėtojus džiugins visų mylimas ir laukiamas, visada jaunas bei žavingas Keistuolių teatro aktorius, dainininkas, tekstų autorius, kompozitorius ir režisierius – ANDRIUS KANIAVA. Atlikėjas kartu su “Senamiesčio Žiogu” nuo pat pirmųjų žingsnių, todėl ir penktojo jubiliejinio sezono koncerte klausytojams žada puikią nuotaiką ir gerai pažįstamų dainų prikrautą lagaminą. Neveltui Kaniavos gerbėjai jau žino, kad išgirdus Andrių sakant „o dabar labai rimtai, be juokų“ netrukus teks kvatoti iš dar vieno aktoriaus sąmojo. Organizatoriai išduoda paslaptį – šį kartą atlikėjas scenoje pasirodys ne vienas.
Kitas festivalio dalyvis – ne mažiau visiems žinomas aktorius, televizijos laidų personažų kūrėjas, filmų garsintojas, renginių vedėjas GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS. Nors dažniau visų pažįstamas kaip puikus aktorius, tačiau pastaraisiais metais aktorių sunku atskirti ir nuo dainuojamosios poezijos judėjimo Lietuvoje, juolab, kad dainuojamoji poezija yra viena brangiausių jo kūrybos išraiškų. Giedrius rengia savo autorinius koncertus, dalyvauja įvairiuose šio žanro projektuose ir festivaliuose. Aktorius ir dainininkas “Senamiesčio Žiogą” aplankys pirmą, bet tikėtina nepaskutinį kartą.
Greta šių stiprių ir visiems gerai pažįstamų bardų, scenoje pasirodys žavinga dainuojamosios poezijos atlikėja, tekstų ir muzikos autorė IEVA NARKUTĖ, kurią dėl nuoširdaus ir jautraus atlikimo pamilo daugelis klausytojų. Ievos kūrybą galima apibūdinti kaip ilgesingų jausenų perkėlimą į klausytojų mintis ir namus. Subtilumas, intymumas ar paprasčiausia skaidri ramybė autorės kūryboje užima ypatingą vietą. Žavus atlikėjos balsas buvo įvertintas išrenkant ją Sauliaus Mykolaičio vardo nominacijos „2007 metų sezono atradimo” laureate. Jau ne pirmą kartą džiuginanti „Senamiesčio Žiogo“ klausytojus, šį kartą I. Narkutė pristatys savo kūrybą kartu su altininku KĘSTUČIU PLEITA, kuris klausytojų yra mylimas ne tik dėl puikaus griežimo altu, bet ir dėl muzikinių stilių įvairovės.
Kaip ir kiekvieno renginio metu, ant scenos bus kviečiamas jaunasis, tačiau labai talentingas ir ryškus dainuojamosios poezijos atlikėjas. Šį kartą tai festivalio „Tai-aš“ laureatas žavintis publiką savo išskirtinai stipriu balsu – GYTIS AMBRAZEVIČIUS. Atlikėjas koncertuose atlieka savo kūrybos dainas, nes pasak jo, dainą, kaip ir eilėraštį, iki galo gali atskleisti tik ją parašęs žmogus.
Tokia ryškių, talentingų bei gerai žinomų dainuojamosios poezijos atlikėjų puokštė žada išties puikų vakarą, pripildytą vasariškos nuotaikos, senamiesčio jaukumo, geros muzikos bei širdžiai mielų dainų.
Bilietai platinami BILIETAI.LT
Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis terminas roko opera („rock opera“) yra gana tiksliai apibrėžtas, tačiau muzikinėje kultūroje vartojamas nevienareikšmiškai.
Roko operos terminas
Savo pirmaprade prasme terminas roko opera įvardija šių dviejų žanrų samplaiką – didesnės apimties (60-90 min. trukmės) vientiso siužeto muzikinį kūrinį, sudarytą daugiausiaiš roko dainų ir papildytą uvertiūromis bei instrumentiniais intarpais.
Šiuo terminu taip pat apibūdinamas ir gana įprastas klasikinis miuziklas, turintis roko muzikos elementų. Pasak kai kurių muzikos kritikų, kaip kad žymiojo Artiomo Troickio, roko opera derėtų vadinti būtent roko atlikėjų sukurtą didesnės formos veikalą, atliekamą grupės pajėgomis, t. y. roko koncertuose. Tokia ir buvo dažniausiai minima kaip pirmoji dviguba plokštele išleista britų grupės „The Who“ roko opera „Tommy“ (1969), kurios turinys savo užmoju galėjo pranokti daugelio klasikinių operų banalias fabulas. Originalioje versijoje instruomentuotės buvo įgrotos
keturių grupės muzikantų ir jų pačių sudainuoti visi (net ir moteriški) vaidmenys.
„Jesus Christ Superstar“ sąsajos su hipių kultūra
Tuo tarpu Niujorke 1967 m. spalio 17 d. pirmą kartą šviesą išvydo roko įtakotas ir hipių gyvenimą nušviečiantis miuziklas „Hair“ (kompozitorius Mac Dermont). Tačiau bene žymiausia roko opera – „Jesus Christ Superstar“, pasirodžiusi kiek vėliau, 1970 m., ir tiesiogiai pristatyta kaip „rock-opera“, nors tai buvo profesionalaus kompozitoriaus A. L. Webberio bei libretisto Timo Rice’o šlovingas darbas. Abu paminėti muzikos kūriniai, vienas po kito ir ekranizuoti, daugiau ar mažiau siejami su hipių kultūra. „Jesus Christ Superstar“ įrašai gana greitai prasiskverbė į buvusią TSRS ir padarė čia ypač didelę įtaką. Vakaruose ji taip pat krėstelėjo sceninių miuziklų pasaulį ir nustatė modernumo parametrus, drąsiai derindama dinamiškus šokius, teatro elementus, klasikinę instrumentuotę bei roko ekspresiją. „Jesus Christ Superstar“, kaip žinia, tiesiog apžavėjo Lietuvos ankstyvojo roko muzikantą Kęstutį Antanėlį ir „nurašius“ partitūrą tiesiog iš klausos (grojant plokštelę) roko opera 1971 m. gruodžio 25 d. buvo tegu ir mėgėjiškai, bet pirmą kartą pastatyta Vilniuje, tuometiniame Dailės institute. Tai buvo savotiška jos premjera visoje Rytų Europoje.
„Meilė ir mirtis Veronoje“ apie visų laikų įsimylėjelius
Architektas ir dailininkas Kęstutis Antanėlis ir pats tapo kompozitoriumi, keleto roko operų autoriumi, kurių žinomiausia, jau tikrai gryna lietuviškoji roko opera – „Meilė ir mirtis Veronoje“ (S. Gedos libretas pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“), režisuota Eimunto Nekrošiaus ir pastatyta Vilniaus jaunimo teatre 1982 m. Visų laikų įsimylėjėlius šioje dramoje vaidino trys aktorių poros: Janina Matekonytė su Vytautu Taukinaičiu, Kristina Kazlauskaitė su Sauliumi Bareikiu ir Violeta Podolskaitė su Kostu Smoriginu. 2005 m. lapkritį „Meilė ir mirtis Veronoje“ sugrįžo į teatro erdvę. Režisierius Aidas Giniotis perkėlė spektaklį į Keistuolių teatro sceną, kur vėl skambėjo „roko himnas meilei, nugalinčiai net mirtį“. Pagrindinius vaidmenis atliko Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Erica Jennings (Džiuljeta) ir Justas Tertelis, Marijonas Mikutavičius, Mantas Jankavičius (Romeo). Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“.
„Velnio nuotaka“ – pirmoji, tačiau ne visai gryna roko opera
Pirmąja lietuviškąja roko opera dažnai vadinama ir „Velnio nuotaka“, be abejo, tai anksčiausiai pasirodęs originalus tokio pobūdžio miuzikinis kūrinys, sulaukęs nepaprasto populiarumo. Tačiau tai nevisai gryna roko opera vien jau dėl to, kad tai – muzika 1974 m. ekranuose pasirodžiusiai režisieriaus Arūno Žebriūno fantasmagoriškai kino juostai, pirmajam lietuviškam muzikiniam filmui. Jo garso takelio plokštelės anotacija skelbė – „Du juodi diskai, kuriuos Jūs
paėmėte į rankas, yra filmo „Velnio nuotaka“ fonograma“. Vėliau „Velnio nuotaka“ kuriam laikui apsireiškė ir baleto
forma. „Velnio nuotaka“ – lyg savotiškas atsakas „Superžvaigždei“ – tiek sumanytojų buvo laikoma, tiek liaudyje iškart prigijo kaip roko opera. Argi tai negalėtų būti svarbus kriterijus, priskiriant kokiam nors žanrui šį tuomet novatorišką muzikinį vizualinį kūrinį. Pagrindinius vaidmenis jame įdainavo A. Chomentauskienė, V. Malinauskas, V. Kernagis, B. Dambrauskaitė ir kt.
„Ugnies medžioklė su varovais“ laisvos kūrybinės raiškos ir roko dermė
Panašiu metu buvo kuriama avangardinė meninių sprendimų prasme ir idėjiškai drąsi kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikinė drama „Ugnies medžioklė su varovais“, pastatyta 1976 m. vasario 28 d. Jaunimo teatro scenoje (režisierė D. Tamulevičiūtė) ir tapusi pirmuoju roko miuziklu Lietuvoje (žr. 17 nuotr. Įklijoje). Pagrindinius vaidmenis jame atliko Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Arvydas Navalinskas. Per maždaug septynerius metus (1976-1983) Lietuvoje ir užsienyje miuziklas buvo parodytas 185 kartus. Kaip ir „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė“ po truputį įsitvirtino kultūros istorijoje ir kaip roko opera. Tikriausiai tai suprantama, mat šių muzikinių kūrinių naujumas ir
laisva kūrybinė raiška derėjo su roko įtaka ir klausytojai priėmė juos su pasigėrėjimu, o šiuos ypatingus miuziklus titulavo roko operomis. Tuometiniame Lietuvos muzikinės kultūros kontekste miuziklui užteko ir keleto roko elementų, kad jis priartėtų prie šio žanro, jei ne muzikos kritikų, tai bent auditorijos suvokimu. Galima teigti, kad filmas ir netrukus pasirodžiusios abi dvigubos meniškai apipavidalintos plokštelės „Velnio nuotaka“ bei „Ugnies medžioklė“ tapo tikru proveržiu, davusiu pradžią vėlesnei roko muzikos legalizacijai ir įsigalėjimui. Juk abu kūriniai buvo pripažintų autorių darbai, visiškai palaikomi oficialiosios meno valdžios. Miuziklo arija „Kregždutės“, perdainuota Andriaus Mamontovo ir Atlantos, 2003 m. radijo stočių pripažinta geriausia metų daina. Atlikėjams įteiktas muzikos apdovanojimų „Bravo“ prizas. Galbūt tai prisidėjo ir prie miuziklo atgimimo 2004 m. pabaigoje. „Ugnies medžioklę su varovais“ režisierius Gytis Padegimas pastatė senajame Vilniaus kino teatre „Pergalė“ – vietoje, tuomet dar išlaikiusioje tarybinių laikų dvasią, ir panaudojo kitą autentišką ano laikotarpio atributiką. 2008 m. rudenį Gytis Padegimas režisavo naują miuziklo pastatymą Vilniaus teatre „Domino“.
Klasikinio miuziklo atgimimas
Lietuvoje vienas naujųjų laikų roko operų kūrėjų Rokas Radzevičius kaip tik yra ir roko grupės „Skylė” lyderis. Stambesnės apimties Roko Radzevičiaus kūrinį „Saulės kelionė“ (1996) aplinkos teatro „Miraklis“ spektaklyje atliko „Skylė“ ir kviestinės grupės bei muzikantai. Toliau sekė keli to paties autoriaus miuziklai: „Žmogus ir Aušrinė“ (2000), „Vilniaus legendos“ (2001), muzikinė pasaka suaugusiems „Drapaniada“ (2002) ir pagaliau roko opera „Jūratė ir Kastytis“ (2002). „Žuviaganys“ (2004) yra viena iš nedaugelio pagal originalų siužetą sukurta lietuviška roko opera. Čia pat galima paminėti ir roko misteriją „Pranašas. Degančios rankos“ (2005).
Kaip matyti, roko muzikantai stambesnės apimties kūriniams renkasi ne tik roko operos, bet ir klasikinio miuziklo formą. Kaip tik toks yra Andriaus Mamontovo „Tadas Blinda“ (libretas Martyno Bialobžeskio ir Andriaus Mamontovo), parodytas Vingio parke Vilniuje 2004 m. rugsėjo 1 d. Pagrindinės miuziklo arijos išleistos to paties pavadinimo albume. Pagrindinius vaidmenis atliko Jurga Šeidukytė ir pats Andrius Mamontovas, taip pat dalyvavo Inga Valinskienė,
Rafailas Karpis ir kiti. Miuziklą režisavo aktorius Ramūnas Rudokas.
2010 m. išsipildė sumanymas atgaivinti miuziklą ir jis parodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje bei Šiauliuose. Naujame pastatyme vaidina Jeronimas Milius, Ignas Misiūra, Andrius Kaniava, Asmik Grigorian, Deivis, Darius Auželis, Maksas Melmanas ir kiti. „Tadas Blinda“ vienur kitur pavadinamas roko opera gal ir todėl, kad sunku išvengti Andriaus
Mamontovo asociacijos su roko muzika, nebus nuostabu, jei šis miuziklas bus vis dažniau taip įvardijamas.
„Jesus Christ Superstar“ – sugrįžta išversta į lietuvių kalbą
Pagaliau atėjo laikas į Lietuvą sugrįžti „Jesus Christ Superstar“, bet tai nebuvo taip lengva. 2000 m. „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ libretas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir penktojo LNK televizijos gimtadienio proga rengiamas koncertų turas po Lietuvos miestus. Ironiška, bet, kitaip nei 1971 m., dabar kūrinio atlikimas Lietuvoje tapo persmelktas autorinių teisių pažeidimų kartėlio. Kontroversijos dėl operos vertimo į lietuvių kalbą bei atlikimo legalumo neblėso ir 2009 m. po šventinio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ pastatymo Vilniaus Utenos pramogų arenoje. Neabejotina tik, kad lietuviškai atliekama „Jėzus Kristus superžvaigždė“ leido ją geriau suprasti klausytojams, nemokantiems anglų kalbos. Tikimasi, kad žymiausioji visų laikų roko opera turėtų dar sykį atgimti sostinėje 2011-2012 m., menant jos jubiliejinę premjerą Europoje, įvykusią maištingame Vilniuje.
Roko opera moksleivių ir studentų pgrindinėje kultūroje
Roko operos koncepcijos patrauklumu ir visuotine įtaka abejoti netenka. Pačia laisviausia prasme roko operos idėjos įsiliejo ir į studentijos bei moksleivių pogrindinę muzikinę kultūrą. Jau daugiau kaip trisdešimt metų Vilniuje gyvuoja M. K. Čiurlionio menų gimnazijos muzikinė scena, kurioje kasmet Naujųjų metų proga tradiciškai statomos vadinamosios roko operos. Ten pasirodė ta pati Giedriaus Kuprevičius „Ugnies medžioklė su varovais“, savaip
interpretuotos ir „Karmen“, ir Broniaus Kutavičiaus miuziklai, „rokuojantis“ „Rigoletas“, „Pink Floyd“ „The Wall“, „A Night At The Opera“ (pagal grupės „Queen“ muziką) ir daugelis kitų.
Dar unikalesnė inciatyva – jau daugiau kaip dešimt metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studentų šventinė tradicija kiekvienais metais per „Matematikos dienas“ organizuoti „Roko operą“ (trumpinama MIDI RO), kruopščiai pastatant muzikinį spektaklį. Šie spektakliai nėra visiškai originalūs kūriniai, bet fabula, nestokojanti humoro, atspindi studentiškas aktualijas.
Mėgėjiškų ir entuziastingų, galima pavadinti, edukacinių roko operos pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau.
2008 m. Klaipėdoje dainų autorės Kristina Muravjova ir Kristina Paulikaitė, subūrusios jaunų muzikantų komandą, po pusmečio darbo pristatė roko operą „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą, atgaivintą improvizuotos roko muzikos interpretacijoje. Prisijungus pedagogėms režisierei Lina Linkevičiūtei, choreografei Indrei Puišytei, Klaipėdos universiteto Muzikos fakulteto Choreografijos katedros studenčių bei „Švyturio“ vaikų ir jaunimo klubo teatro studijos auklėtinių bendras darbas tapo visu muzikiniu spektakliu, rodytu Klaipėdos muzikiniame teatre, Kretingos kultūros centro salėje ir kitur.
Roko muzikos inspiruota kūrybinė evoliucija, nuoseklus tikslo siekimas, skirtingų sričių artistų bendradarbiavimas, mokymasis vienų iš kitų – galbūt geriausia, ką gali suteikti roko operos idėja, kaip ir šio žanro pradininkų roko legendų įkvėpimas – gebėjimas pasijusti ne tik paskiros dainos, bet ištiso epo kūrėjais.
Pravartu prisiminti ir kitą roko muzikos fenomeną – konceptualią plokštelę, kuri dažnai siejasi su roko operos apibrėžtimi. Konceptualiaisiais vadinami, pvz., dauguma grupės „Pink Floyd“ albumų, o žymioji plokštelė „Siena“ liaudyje laikoma roko opera, nors oficialiai šis kūrinys taip niekada nebuvo įvardytas. „The Wall“, ištisoms muzikantų kartoms be galo įtakinga roko drama, buvo pastatyta ir Lietuvoje ir virto spalvingu gyvu renginiu Rugsėjo pirmosios proga Vilniaus Vingio parke 2005 m.
Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011