Search Results for: "Berlyno siena"
Ralf Rothmann – šiuolaikinis vokiečių rašytojas, poetas, dramaturgas, daugiausiai rašantis romanus ir savo šalyje bei Europoje garsėjantis būtent romanais apie Berlyną. Į lietuvių kalbą išverstas autoriaus romanas „Ugnis nedega“ (iš vokiečių kalbos išvertė Regina Ivanauskienė) piešia Berlyną praėjus kone dvidešimčiai metų po sienos griuvimo.
Vos pradėjusį nuo Antrojo pasaulinio karo atsigauti pasaulį prieš 50 metų padalino Berlyno siena. Iškilusi 1961 metais, ji buvo nugriauta tik 1989 m., komunizmo vadžias atleidus Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui.
Wimas Wendersas iš arčiau Wenderso pokario Berlyno dangus pilnas lietpalčiais apsirengusių angelų. Jie išklauso žmones kankinančių minčių ir bando jiems…
Dieną naktį pulsuojantis, daugiau nei 4 milijonų gyventojų istorijas kasdien pasakojantis Berlynas primena didžiulę sceną, siūlančią galybę įvairaus, kiekvieno skoniui priimtino vyksmo. Vietos jame pakanka visiems: solidiems verslo rykliams, ramiai dienas stumiantiems biurgeriams, istorinių vertybių ištroškusioms turistų minioms, kultūrinių renginių sprinteriams, spalvingiems skirtingų tautų atstovams, liberalios miesto dvasios pakerėtiems jauniems menininkams ar homoseksualų poroms.
Po savaitės (gruodžio 2-8 d.) į Vilnių atkeliauja filmų ciklas „Celiulioidinė uždanga: Europos Šaltasis karas kine“. Tai 1960-1974 metų kino filmų ciklas apie Šaltąjį karą. Projektą Lietuvos žiūrovams pristato „EUNIC Lietuva“, „Goethe-institut“ ir VšĮ „Kino pavasaris“. Filmai bus rodomi kino teatruose „Multikino“, „Skalvija“ ir „Pasaka“.
Po „Celiulioidine uždanga“ – aštuoni kino ekspertų Oliverio Baumgarteno ir Nikolajaus Nikitino atrinkti filmai. Juose atskleidžiamas skirtingas politinės ir socialinės aplinkos suvokimas bei interpretacija, būdinga padalytos Europos laikams. Kino kūrėjai iš Anglijos, Prancūzijos, VFR ir VDR, Rumunijos, Lenkijos, Italijos ir buvusios Čekoslovakijos skirtingais būdais bando priartėti prie šios temos, sugebėdami atskleisti stulbinamas įžvalgas apie ano laikmečio dvasios dvilypumą.
Programai pradėti buvo pasirinkta po vieną Rytų ir Vakarų filmą, kuriuose tik užsimenama apie blokų susidarymą, pasiekusį apogėjų statant Berlyno sieną. 1960 m. Vakaruose Fritzas Langas sukūrė filmą „Tūkstantis daktaro Mabuzės akių“, kuriuo buvo nutiestas kelias filmams apie agentus Europoje. 1961 m. pastačius Berlyno sieną, garsus rumunų grafikas ir animacinių filmų kūrėjas Ionas Popescu – Gopo jau pranašavo abiejų padalintų pusių paranojos piką, todėl jo sukurtas vaidybinis filmas „Pavojingoji bomba“ primena farsą, kuriame visiškai nėra dialogų, tik kartais pasitaiko bufonados (juokdarystės) elementų.
Filmų ciklas išryškins ir komiškas paraboles (prancūzų „Didžiosios šnipų gaudynės” bei italų „Toto ir Pepino išsiskyrimas Berlyne”), rimtai perteiktas niūrias ir realistiškai atrodančias scenas (britų „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ bei lenkų „Pasimatymas su šnipu”), įtempto veiksmo kupinas pramogas (VDR pastatytas filmas „Visiškai slaptai“) bei avangardizmu dvelkiančius psichologinius personažų etiudus („Pirmyn į prarają“ iš buvusios Čekoslovakijos).
Filmų ciklas „Celiulioidinė uždanga“ jau aplankė Londono, Berlyno, Budapešto kino teatrų sales.
Projektą išsamiai pristatanti spaudos konferencija – lapkričio 28 d. (pirmadienį) 11 val., Lenkijos kultūros institute, Didžioji g. 23.
Norėdamas sužinoti televizoriaus gimimo datą, internete radau daug ginčų. Nesutarimus skatina tai, kad televizorius išrastas ne vienu dideliu bum, bet daugybe mažų bum. Juos visus sudėjus ir išėjo išradimas. Televizorius išrastas apytikriai 1925–1930 m. Dėl mano gimimo datos nei kas ginčijasi, nei kam įdomu. 1982-ais. Dėl televizoriaus ilgaamžiškumo mūsų abiejų gyvenimo keliams buvo lemta susikirsti. Kas iš to susikirtimo išėjo, parašysiu toliau.
Pasyvumo dovana
Televizorius yra neįtikėtino gerumo daiktas. Mano galva, žmonija nieko tobulesnio už jį kol kas neišrado. Kodėl gi? Springstantis vaizdais ekranas okupuoja du pačius svarbiausius mūsų pojūčius: regą ir klausą. Iš penkių pojūčių šiedu suteikia mums 90 proc. visos gaunamos informacijos. Radijas okupuoja tik klausą. Kompiuteris papildomai įtraukia lietimą, tačiau jis negali atsverti pačios pagrindinės televizoriaus funkcijos – pasyvumo generavimo. Taip. Televizorius mums reikalingiausias dėl to, kad padeda „išsijungti“, tapti „fotelių bulvėmis“, kaip tūlas amerikietis sakytų, „couch potato“. Ekranas liūliuoja ir čiūčiuoja. Kompiuteris negali to padaryti, nes jis per daug įmantrus: turi judinti pelę, maigyti klavišus. Televizorius turi vieną pultelį, kuriame realiai užtektų šių klavišų: garso reguliavimo ir kanalų perjungimo. Pamenu, mano vaikystėje pranašesnieji pasigamindavo savadarbius pultelius. Jais galėdavo perjungti kanalus tik pirmyn, t. y. užtekdavo vieno mygtuko manipuliavimui ekranu! Televizorius atitraukia nuo gyvenimo, nuo rūpesčių ir įtraukia į savo spalvingai nerūpestingą pasaulį.
Kas dar įdomu. Spalvingasis ekranas subtiliai perteikia tau žinią, jog esi visiškai nereikšmingas žmogus. Prisiskambinus į „Žinių radijo“ laidą žavingasis gerb. Skamarakaitės balsas dar paprašys tavęs prisistatyti, o TV laidose niekam tu neįdomus, net jei ir sugebi prisiskambinti, nes tavęs nemato.
Visgi, niekas to nereikšmingumo, tėškiamo tiesiai į akis, pernelyg nesureikšmina. Greičiausiai čia slypi gilios psichoanalitinės šaknys, siekiančios pirmuosius gyvenimo metus. Kai buvau vienerių, ne kažin ką suvokiau. Net savo vardo dorai nežinojau, ką jau čia apie Berlyno sieną ar pasaulinius karus. Žodžiu, apie nieką per daug negalvodavau, o visas pasaulis buvo vienas didelis ekranas, televizorius. Tik pultelio neturėjau. Žiūrėdavau aš į tą ekraną ir apie nieką negalvodavau – pasyvumo rojus! Reikšmingas ar nereikšmingas aš – na koks gi skirtumas, gerbiamieji?
Rūpesčio surogatas
Tęsiant nereikšmingumo temą, verta pateikti dar vieną paaiškinimą, kodėl mes taip ramiai toleruojame tai, kad televizija taip mus nuvertina. Ogi todėl, kad televizija pataiko tiesiai į mūsų, iš prigimties narcizų, visagalybės kompleksą. Juk kai esi mažas, užtenka pravirkti ir šalia atsiranda šilta krūtis su šiltu pienu. Užtenka prišlapinti sauskelnes, jos pakeičiamos sausomis. Pirmas dalykas, kurį pradedu po truputį savo maža makaule įsisąmoninti, kad aš visagalis.
TV pataiko būtent į tai. Drybsau ir spaudinėdamas pultelį šokdinu viso pasaulio vaizdus. Kur čia vaizdus. Jei noriu, galiu ir įžymybes priversti šokti (girdėjau, kad posakis „eik tu šokti“ dabar vartojamas kaip kito, itin necenzūrinio, keiksmažodžio pakaitalas). Kam trenktis į Turkiją, jei vyrų krepšinio batalijas matau savo svetainėje. Ir dar su pakartojimais, kurių taip trūksta nuėjus į gyvas krepšinio rungtynes. Man net nereikia surasti lydekos, kuriai turėčiau paliepti, užtenka įsijungti televizorių, kad sužinočiau informaciją apie ištisą dieną plušėjusią profesionalią komandą.
Ekranas apgauna mane įteigdamas, kad aš visagalis. Kad galiu paspaudęs vieną mygtuką vėl gauti šiltą krūtį su šiltu pienu. Iš tikrųjų ekranui aš – tik statistinis vienetas. Jis nežino mano vardo, jis nemato mano ašarų, jam į mane nusispjaut.
Ir už tai aš dar turiu sumokėti. Ne, skaitytojai, ne tik pinigais už televizorių ar už skaitmeninę transliaciją kokiai nors kabelinei. Turiu sumokėti daug rimčiau. Esu verčiamas žiūrėti reklamas.
Reklamų teroras
Prisipažinsiu (ir kartu susireikšminsiu): per TV stengiuosi žiūrėti tik futbolą. Nes gali net 45 min. stebėti vientisą vaizdą. Futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, kartu ir daugiausiai traumų sukeliantis jį žaidžiantiems, galbūt dėl to jam taikomos tokios išimtinai palankios sąlygos? „Formulė 1“, krepšinis ir daugelis kitų sporto laidų neišvengė reklamų invazijos.
Kuo blogai reklamos?
Tai jau tikrai ne tuo, kad pirksite tai, kas reklamuojama dažniausiai. Čia dar tik pusė bėdos. Daug didesnė blogybė yra į jūsų gyvenimą atsėlinantis fragmentiškumo demonas. Žiūri sau įsitempęs, kaip DiCaprio plukdo mylimąją tuoj nuskęsiančiu laivu, ir staiga – pampers, cola, mastercard, anonsai, pampers, cola, mastercard.
Reklamos išblaško, pertraukia dėmesingą filmo žiūrėjimą, sutrikdo koncentraciją. Nebebūname su „Titaniko“ herojais čia ir dabar. Jie kažkur trumpam pradingsta. Nebeįsijaučiame! O jei perkeltume tai į gyvenimą? Blaškomės, darome daug darbų vienu metu, paskambinę pamirštame, ką norėjome pasakyti, nebeskaitome storų knygų, nebegalime išsėdėti vakarėlyje ar svečiuose nepatikrinę telefono, e. pašto. Pasimetame. Nebežinome, ko norime ir ką darome.
Gražu tai, kas vientisa, sklandu ir harmoninga. Tai, kas fragmentiška, – sudarkyta ir iškraipyta.
Priklausomybė
Dar vienas prisipažinimas: neturiu televizoriaus jau kuris laikas. Bijau jo. Bijau to, ką jis žada: rūpesčio, šilumos, visagalybės glostymo. Bijau, kad tapsiu pasyvus ir nugrimsiu. Nebemąstysiu. Pasiduosiu ir atsiduosiu.
Vis tik rašant šį straipsnį kaip niekad šokinėjo mintys. Fragmentiškas straipsnis. Neabejotinai turiu susitikimo su ekranu žymę…
33 metų bulgarė Stanislava Čiurinskienė 6 mėnesius gyveno internete. Daugelis paklaustų: „O kas čia tokio? Aš jau daug metų bent kelias valandas per dieną praleidžiu naršydamas.“ Taip, bet ši jauna moteris pusę metų nebuvo iškėlusi kojos iš namų: bendravo, pirko, dirbo tik virtualioje erdvėje. Kodėl ji taip elgėsi, kokios buvo tokio gyvenimo pasekmės, prie kokių išvadų prieita neplanuotai pasibaigus eksperimentui „Second Life“ ir kiti įspūdžiai – pačios Stanislavos lūpomis.
Artėja Šv. Valentino diena, kuomet ne vienas vaikinas pagaliau išdrįsta savo mylimajai užduoti lemtingąjį klausimą. Vis dėlto, kartais nutinka taip, kad viltingasis „Ar tekėsi už manęs?“ yra adresuojamas… na, kiek neįprastai antrajai pusei. Taigi šį kartą laikas.lt siūlo susipažinti su keisčiausiomis santuokomis pasaulyje.
Tai buvo gūdūs 1992-ieji. Lietuvoje tebebuvo dislokuota okupacinė kariuomenė, ir nepaisant visuotinio entuziazmo bei pasitikėjimo Aukščiausiąja Taryba, Lietuvos buitis buvo skurdi, o žiemos niūrios. Iš tokios aplinkos aš traukiniu išvykau į Lenkiją plėtoti kultūrinių-ekonominių ryšių su mūsų kaimynais.