Search Results for: "Dangaus restoranas"
Vienu originaliausių pasaulyje tituluojamas dangaus restoranas „Dinner in the Sky“ į savo „žemėlapį“ įtraukė ir Lietuvos laikinąją sostinę. Jau du turus Vilniuje surengęs restoranas Kaune lankysis priešpaskutinę šios vasaros savaitę – rugpjūčio 22-24 d.
Jau pirmadienį į Vilnių atvyksta gurmaniškomis vaišėmis pusšimčio metrų aukštyje garsėjantis dangaus restoranas „Dinner in the Sky“. Lankytojams jis duris atvers antradienį ir svečius Vilniaus Rotušės aikštėje priiminės iki vėlaus šeštadienio vakaro.
Visame pasaulyje išgarsėjęs dangaus restoranas „Dinner in the Sky“ Vilniuje pristatys du lietuviams dar nepažįstamus virtuvės šefus: garsaus prancūzų restorano „La Gernouillèrie“ savininką Alexandre Gauthier bei tarp jaunųjų Baltijos šalių šefų išskiriamą Mihkel Heinmets, vadovaujantį prabangiems restoranams – „Degustare“ Rygoje ir „Wiegand“ Taline.
Daugiau nei 30 pasaulio šalių aplankęs projektas „Dinner in the Sky“, gurmaniškas vaišes organizuojantis pusės šimto metrų aukštyje, į savo veiklos zoną įtraukė ir Lietuvą. “Dangaus restoranas”, kurį amerikietiškas ekonomikos žurnalas „Forbes“ įtraukė į neįprasčiausių valgymo vietų 10-tuką, jau šią vasarą įsikurs Vilniuje, Rotušės aikštėje.
Čia veiks kranas, specialią 22 vietų platformą su stalu ir kėdėmis pakeliantis į 50 m aukštį. Pakėlimo metu svečiai galės mėgautis ne tik sostinės panorama iki šiol nematytu rakursu, bet ir išskirtiniais patiekalais. Kartu kils virtuvės šefas – patiekdamas patiekalus jis betarpiškai bendraus su svečiais.
Pademonstruoti kulinarijos meno į Vilnių atvyks pastarųjų trejų metų geriausio Švedijos restorano „Frantzen/Lindeberg“ savininkas ir vyriausiasis virėjas Björn Frantzen. Šis restoranas praėjusią savaitę paskelbtame 2012 m. geriausių pasaulio restoranų 50-uke (The Worlds 50 BestRestaurants), užėmė 20-ąją vietą ir iš visų sąrašo dalyvių atliko didžiausią šuolį aukštyn, lyginant su 2011 m.
Šis nuo 2008 m. Stokholme veikiantis restoranas turi dvi „Michelin“ žvaigždutes ir šiandien yra viena iš Skandinavijos kulinarinės scenos žvaigždžių. Savininkai restorano stilių apibūdina kaip paprastą, kasdieninę eleganciją, apjungiančią kontrastingas Šiaurės šalių ir Azijos virtuves. „Frantzen/Lindeberg“ savo lankytojus intriguoja tuo, kad neturi tradicinio meniu – šefai gamindami improvizuoja su tądien turimais šviežiausiais ingredientais, kartu pateikdami ir netikėtumų.
B.Frantzen žada vilniečių gomurius pamaloninti patiekalais su triufeliais, aukšlės ikrais, rūkytu unguriu, artišokais, voveraitėmis, juodosios arbatos putėsiais, klevų sirupe marinuotais pomidorais bei kitais gardumynais. „Dinner in The Sky“ turui Vilniuje bus pasirinktas ir vietinis kulinarijos šefas, o prie turo organizavimo Lietuvoje prisidės Vilniaus miesto savivaldybė, bendrovė „Electrolux“ ir „Pernod Ricard“ su MUMM šampanu.
„Tai iš tiesų unikali proga norintiems įprastą valgymą ar susitikimą paversti ypatingu įvykiu, paliekančiu išskirtinius įspūdžius. Juolab, kai vaišes rengs vieno iš geriausių pasaulio restoranų šefas, o Vilniuje iš viso įvyks ne daugiau nei 84 pakėlimai“, – sako „Dinner in The Sky“ atstovas Risto Meigas. Pasak jo, šią unikalią pramogą išbandė net Monako princas Albertas bei Švedijos princas Karlas Filipas.
Norintys apsilankyti „dangaus restorane“ Vilniuje nuo birželio 12 d. jau dabar gali rezervuotis vietas, rinkdamiesi iš pusryčių, priešpiečių, šampano danguje ir vakarienės. Vienas pakėlimas trunka nuo 20 iki 60 min, o vaišių danguje kainos prasideda nuo 99 Lt.
2008 m. Belgijoje pradėtą projektą organizuoja „Events in the Sky“. Visa jo techninė įranga yra suprojektuota remiantis vokišku DIN 4112 standartu ir yra gavusi saugumo patvirtinimus iš itin griežtus reikalavimus taikančių šalių, tokių kaip JAV, Kanada, Australija, P.Afrika.
Vakar Vilniaus Rotušės aikštėje duris atverė gurmaniškomis vaišėmis pusšimčio metrų aukštyje garsėjantis dangaus restoranas „Dinner in the Sky“. Antrą kartą Lietuvoje viešintis restoranas svečius priiminės iki vėlaus šeštadienio vakaro.
Šiuolaikinė architektūra vis drąsiau neria į jūrų gelmes. Tarsi iš vidaus galima apžiūrėti ne tik jūrų muziejus. Po vandeniu jau veikia restoranai, viešbučiai, vandenyje projektuojami miestai.
Estija – ima pamažu pirmauti Europos Sąjungoje. Tai nėra valstybė, kurioje buvo sukurta „Skype“. Keletas kitų pavyzdžių, kodėl žmonės renkasi būtent Estiją.
Kulinarijos burtininkas Hestonas Blumentalis, kuris it stebuklingąja lazdele pamojęs, kuria tokius virtuvės šedevrus kaip gyvačių košė ar kiaušinių bei kiaulienos ledus, pasakoja apie savo ilgą ir sunkumų kupiną kelią į patį kulinarijos olimpą.
Esi kilęs iš atrodytų nelabai su profesionaliu maisto ruošimu susijusios aplinkos. Tiesa, kad tavo aistros šaltiniu galima laikyti kelionę į Prancūziją kuomet tau tebuvo 15 metų?
H. B.: Absoliučiai teisingai. Esu įsitikinęs, kad man didelę įtaką padarė mano turimas menkas gastronominių žinių bagažas. Mano mama yra puiki virėja, bet esu aštuntojo dešimtmečio vaikis, kuris augo laikais kuomet prabangos viršūnė buvo avokado salotos, o vienintėlė parduotuvėse esanti makaronų rūšis – mėlynuose paketuose pardavinėjami spagečiai, alyvų aliejus nebuvo naudojamas maisto gamyboje, žmonės lašindavosi jį į ausis ir įsigyti jo buvo galima tik iš vaistininko. Ne tik, kad nebuvau ragavęs austrės – nesu tikras, ar žinojau, kaip ji atrodo. Taigi, vakarieniavimas puikiame Prancūzų restorane išties buvo sukrečiantis įvykis.
Ką pameni iš tos tavo gyvenimą pakeitusios vakarienės, kas tau padarė didžiausią įspūdį?
H. B.: Pažvelgus atgalios – tai buvo vienodai susiję tiek su pačiu maistu, tiek su aplinka, kurioje jis buvo patiektas. Sedėjome Baumanière restorano laukinėje terasoje visiškai greta boksitų klifo, ant stalo degė žvakės. Pamenu nuostabų aptarnaujantį personalą – ausyse skamba jų batų traiškomo žvyro garsas, dydžiu karietą primenantis sūrio vežimėlis atrodė lyg išnyręs iš filmo. Padavėjai pylė padažus ant mūsų suflė bei prieš mūsų akis pjaustė ėrieną. Someljė turėjo į viršų raitytus ūsus. Girdėjosi svirplių keliama „muzika“, o oru sklido levandų kvapas. Netruko nieko – jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje.
Kaip reikiant įkvėptas nusprendei norįs tapti virtuvės šefu, tačiau į tai nėjai tradiciniu, mokinio ir mokytojo santykiais grįstu keliu. Kodėl?
Būdamas 17-os iš Good Food Guide katalogo nusirašiau 20-imt ar 30-imt geriausių restoranų Londone bei jo apylinkėse ir į visus juos parašiau. Vienintėlis teigiamas atsakymas atėjo iš Le Manoir Aux Quat’Saisons vyriausiojo virėjo Raymond’o Blanc’o. Klasikinės Prancūzų virtuvės pagrindų jau buvau mokęsis savarankiškai, be to, suvokiau, kad sutikus eiti ten, man būtų tekę metų metus brautis per nesibaigiančius klasikinės Prancūzų virtuvės ešelonus iki mano išvajotų tikslų. Esi tik mažas didžiulio mechanizmo sraigtelis – taip yra ir taip turi būti. Mokydamasis savarankiškai supratau, jog šitaip judėsiu greičiau. Le Manoir būtų tekę kiekvieną mielą dieną po keturias valandas irtis per dėžių su pupelėmis jūras. Tai lyg kasdien gauti po vieną didžiulės dėlionės detalę. Išbuvau ten tik savaitę, nusprendžiau susirasti paprastą darbą, toliau mokytis ir, galbūt, vieną dieną sutaupyti savo restoranui.
Ir kaip užsidirbai pragyvenimui?
H. B.: Ko tik neteko dirbti: iš pradžių pardavinėjau biuro įrangą, vėliau važinėjau po įvairias kompanijas ir rinkau įrangą, kurios nuomos sutartis būdavo jau pasibaigusi. Mano tėvas turėjo lizingo kompaniją, išėjęs sąskaitybos pagrindų kursą, pradėjau tvarkyti jo buhalteriją. Niekada nenustojau mokytis gaminti ir skrupulingai taupiau savo tikslui. Visas devynių mėnesių santaupas kartu su žmona prašvilpėme kelionėje po Prancūziją: lankėme mėsininkus, žuvų pardavėjus, kepėjus, vyndarius, valgomų varlių augintojus, alyvų aliejaus gamyklas – viską, kas padėtų giliau suvokti sudedamąsias maisto dalis.
Galų gale sutaupei pakankamai savo išsvajotajam restoranui The Fat Duck, bet kodėl įsikūrei galimai geriausius visoje šalyje restoranus priglaudusiame Brėjaus (Berkšyro grafystė) kaimelyje?
H. B.: Brolius Roux laikau britų virtuvės The Beatles fenomeno atitikmeniu, jie labai stipriai pakeitė mūsų gastronomiją. Mintis atidaryti restoraną Waterside Inn kaiminystėje galėjo atrodyti kaip tikras akibrokštas. Tiesa ta, kad nesiekėme atidaryti restorano būtent Brėjuje: aš užaugau Marlau, žmona – Bekonfelde, sugaišome daug laiko ieškodami vietos, kuri būtu greta mūsų gimtinių. Po maždau poros metų radome patalpas Brėjuje, pardavėme savo namą užmiestyje, dar truputi pasiskolinau iš tėvo ir pradėjau kurtis. Nepajėgėme nuomotis būstą, todėl kartu su dviem vaikais apsigyvenome mano tėvų namuose. Dėl to restorano paaukojome viską, žmona labai mane palaikė. Atsidanginti į vietą, kurioje jau ketvirtį amžiaus dirba Michel Roux, iš šono žiūrint, galėjo atrodyti kaip begalo arogantiškas žingsnis.
(2005-ųjų metų žurnalo Restaurant rinkimuose The Fat Duck pripažintas geriausiu restoranu pasaulyje, Waterside Inn teko 19-a vieta,-A.R.)
Ar tikėjaisi, kad tavo restoranas taps tokia sėkminga vieta?
H. B.: Visiškai nesitikėjau to. Fat Duck buvo nedidelė užeiga. Turėjome tik vienerias duris, personalas, tiekėjai ir net klientai – visi vaikščiojo pro tas pačias duris. Pagrindinė mano idėja buvo paprastus, bet aukštos kokybės angliškai virtuvei adaptuotus prancūziškus patiekalus klientam tiekiantis bistro. Atėjęs galėjai kartu su austrėmis išlenkti pintą alaus arba užgerti mūsų siūlomą paštetą raudonu vynu. Mano didžiausia svajonė buvo vieną dieną gauti Michelin žvaigždę (viena žvaigždė – savo kategorijoje puiki virtuvė, dvi žvaigždės – išskirtinė virtuvė, verta nukrypti nuo maršruto, trys žvaigždės – viena geriausių virtuvių, verta atskiros kelionės,- A.R.). Jei būčiau turėjęs remėjų ir tikėjęsis daugiau nei vienos žvaigždės – nė už ką nebūčiau rinkęsis Fat Duck: mažas, prastokas pasiekiamumas, nėra nei stovėjimo aikštelės, nei tualeto restorano viduje. Sąrašą galima tęsti begalo: per žemos lubos, ankštos patalpos ir t.t.
Tačiau likai čia.
H. B.: Taip. Kuomet gavome dvi Michelin žvaigždes, ilgą laiką mąsčiau apie verslo perkėlimą kitur. Norėjau rasti vietą, kurioje galėčiau iš naujo patirti tą kadaise prie Baumanière restorano išgyventą pajūtį. Neturėjau boksitų klifo, svirplių, žvyro, fontano, levandų bei lauko terasos. Staiga, tarsi iš giedro dangaus nukrito ir trečia Michelin žvaigždė. Buvau visiškai šokiruotas. Leidinio direktorius man davė patarimą: „Nieko nekeisk, tu jau pralaužei ledus. Šis sprendimas parodė, jog galima gauti tris žvaigždes ir be tokių blizgučių kaip didžiulis sietynas. Nors tavo restoranas neturi jokių ypatingų prabangos ženklų, vos įėjęs gali pajusti jo unikalią atmosferą“. Aplinkos keitimas būtų viską sugriovęs.
Tavo manymu, maisto kokybei teigiamą įtaką padarė apribojimai su kuriais susidūrei?
H. B.: Maisto ruošimui pasitelkiame beveik visus žmogiškuosius pojūčius: mums vienodai svarbūs tiek garsai, tiek vaizdai, kvapai ir, žinoma, skonis bei išskirtinis aromatas. Turbūt dėl to, kad šalia nėra jokio kalno, vandens telkinio ir laukinės terasos visą savo dėmesį sutelkiau į maistą. Nesant išskirtiniai aplinkai, maistas man tapo savotišku kadaise vaikystėje išgyventų emocijų nešėju. Kaip jau minėjau, jei būčiau turėjęs daugiau pinigų tikrai nebūčiau pasirinkęs šios vietos. Net ir pati maisto ruošimo filosofija visiškai netikėtai pakeitė savo kryptį. Kažkuria prasme, visi šie „tramdomieji marškiniai“ suteikė man didelį postūmį. Kartais žmonės tai veikia labai teigiamai. Suvaržymai skatina kūrybiškumą. Jei būčiau turėjęs remėjų ir didelį biudžetą, naturalu, kad būčiau stengęsis viską padaryti kiek įmanoma prašmatniau. Norėčiau sakyti, kad visa tai yra sudedamosios didžioji plano dalys, bet tiesa ta, kad dirbau pagal turimas galimybes.
Tavo vizitinė kortelė – nuolatiniai kulinariniai eksperimentavimai ir ieškojimai, esi patyręs didelių kulinarinių katastrofų?
H. B.: Daugybę dalykų yra pakrypę nekokia linkme, antra vertus, nesėkmių vis mažėja. Daugumos žmonių nuomone, laboratorijoje mes tik sprogdiname įvairius dalykus, ir kitaip linksmai leidžiame laiką. Ištiesų, maždaug 80 % viso laiko laboratorijose užima koreguojamosios operacijos. Galime paimti paprasčiausius valgomuosius ledus ir išbandyti 6-8 įvairius receptus, pakeisti kiaušinio trynio sudėtį arba bandyti atrasti skirtumą skonio prasme tarp gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Taigi, tai labai teoriška ir praktiška maisto ruošimo pusė. Nors dabartinių savo klaidų katastrofomis nepavadinčiau, man dar yra kur tobulėti. Visų pirma, esu pernelyg užsispyręs: sugaišau net ketverius metus aštrios cukraus vatos išradinėjimui, nors pasiduoti reikėjo jau po pirmo pusmečio.
Labai daug laiko skiri šiems neeiliniams gastronominiams išradinėjimams, o ką mėgsti valgyti namie?
H. B.: Mano žmona mėgsta gana žiauriai su manim žaisti. Turiu polinkį į didžiuosiuose prekybos centruose pardavinėjamus krevečių kokteilius, prašau žmonos jų nebepirkti, bet grįžęs iš darbo visada randu jų šaldytuve. Taip pat dievinu pyragus su kiauliena. Gyvenu, kvėpuoju, miegu, fantazuoju dėl ir apie tai, kaip išgauti kuo daugiau naudos iš turimų ingredientų, todėl kartais toks maistas teikia ypatingą malonumą. Tereikia persijungti. Ai, kartą per savaitę mėgstu užsuktį į indiško maisto išsinešimui užkandines – tiesiog fantastika.
Ar draugai noriai ruošia tau valgį, o gal žmones į neviltį varo vien mintis, jog vertinsi jų paruoštus pietus?
H. B.: Žmonės dažnai man sako, jog niekada man nieko neruoštu. Būti vaišinamam man didžiulis malonumas, draugo namai – tai ne darbas, nereikia visko analizuoti, tiesiog valgyti. Panašiai kaip ir su vyno degustavimu: jį reikia analizuoti, leisti jam „pakvėpuoti“, skalauti burnoje ir visaip gargaliuoti. Degustacijos esmė – trukūmų ir privalumų ieškojimas. Visai kita yra gerti vyną namie ar restorane – tai didžiulis malonumas.
Iš kitos pusės, prieš porą mėnesių supratau, kad pietauti į svečius geriau kviesti senus draugus, o ne naujus pažįstamus, kai jiems patiekiu tokius neįmantrius patiekalus kaip sumuštiniai su sūriu, jiems sunkiai sekasi nuslėpti savo nusivylimą.