Search Results for: "Duokim Garo"
„Vasarą Lietuvoje gera“, – skelbia kolumbietišką cumbia populiarinančios grupės lyderis Adomas Koreniukas. Prieš metus susibūrusi trijų vaikinų grupė „Parranda Polar“ džiaugiasi, jog mažai kam Rytų Europoje žinomas muzikos žanras lietuvius sužavėjo. Grupės nariai pasakoja apie koncertus pačiai įvariausiai publikai, pradedant pasirodymu laidoje „Duokim Garo“ ir baigiant techno ar trance muzikos festivaliais. Šiandien jie kviečią į muzikinę kelionę siauruko maršrutu Anykščiai – Rubikiai.
Keturioliktasis baltų kultūros ir muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“ svarbią progamos dalį šiemet vėl skirs turtingo mūsų krašto paveldo pažinimui. Rugpjūčio 26-28 dienomis, Zaraso ežero saloje vyksiančio festivalio Kino ir paskaitų palapinėje dėmesį trauks net keturiolika paskaitų, kurių metu žymiausi įvairių Lietuvos kultūros sričių tyrinėtojai atskleis įdomiausius savo atradimus.
Pagrindinė festivalio „Mėnuo Juodaragis“ tema šiemet skirta unikalioms lietuviškoms sutartinėms, kurias ne tik bus galima išgirsti ir išmokti giedoti, groti bei šokti, bet ir pažinti gilesnius jų prasmių klodus. Vokalines sutartines pristatys sutartuvininkių grupės „Trys keturiose“ vadovė etnomuzikologė prof. dr. Daiva Vyčinienė.
„Ne vienas, pats giedodamas sutartines arba klausydamas jų giedojimo, yra pajutęs ypatingą garsų poveikį, nevalingą įtraukimą į magišką muzikos ir garsažodžių pasaulį, savotišką transo būseną. Savo estetika ir tam tikrais muzikiniais bruožais lietuvių sutartinės daug artimesnės Rytų, nei Vakarų tradicinės muzikos sampratai, – teigia D.Vyčinienė. – Manoma, kad minėtos ypatybės senosiose kultūrose buvo susijusios su kultiniais ir maginiais tikslais – tam tikras ritmo ir melodinių struktūrų kartojimas atlikėjams suteikdavęs hipnotizuojančių galių.“
Šokamąsias ir žaidžiamąsias sutartines nušvies jų tyrinėtoja dr. Dalia Urbonavičienė, o instrumentines – dr. Gaila Kirdienė. Etnomuzikologės apibūdins skirtingus sutartinių žanrus, jų kilmę bei prasmę, o festivalio žiūrovai mokysis šių kūrinių atlikimo „Sutartinių mokykloje“.
Kita svarbi teminė festivalio gija yra skirta neatrastiems mūsų kalbos lobynams ir žmonėms, atgaivinusiems lietuvių kalbą. Pasivaikščioti po užmirštus linksmus ir „nepadorius“ Didžiojo lietuvių kalbos žodyno užkaborius kvies lituanistas, buvęs „Vyturio“ redakcijos vyriausiasis redaktorius, laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas, o painius baltų kalbų istorijos vingius apžvelgs dr. Vytautas Rinkevičius. Apie kitokią kalbos galią – užkalbėjimus ir su jais susijusią lietuvių dvasinę tradiciją kalbės dr. Daiva Vaitkevičienė.
Dar viena tema, jau tapusi festivalio tradicija – duoklė Lietuvos Laisvės kovos atminimui. Visiems, besidominantiems partizaninėmis kovomis, savo atliktus itin modernius ir iškalbingus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo bunkerių tyrinėjimus pristatys jungtinis tyrinėtojų kolektyvas – dr. Vykintas Vaitkevičius, Gediminas Petrauskas, Ernestas Kuckailis ir Aistė Čepulytė.
Smalsių festivalio lankytojų laukia ir kitos intriguojančios temos. Mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas į lietuvių tradiciją pažvelgs netikėtu požiūriu ir aptars reinkarnacijos suvokimą bei simbolinę prasmę. Archeologas ir baltų šventviečių tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius nušvies, kokius atradimus leidžia aptikti nauji, disciplinų ribas peržengiantys tyrinėjimai. Pasak jo, „Nuotakos kalnais, Mergos akmenimis, Marčežeriais, Veseilės kapeliais ir kitais panašiais vardais vadinamos senosios šventvietės iki šiol buvo nesuprastos, trūko duomenų apie jų kilmę ir prasmę. Tačiau pastaraisiais metais surinkti duomenys byloja, kad šie kalnai ir akmenys yra tiesiogiai susiję su senaisiais vestuvių papročiais ir apeigomis.“
Etnologas dr. Vytautas Tumėnas, toli nenutoldamas nuo vestuvių magiško šurmulio, atskleis erotinius audimo technologijų ir tekstilės ornamento aspektus lietuvių tradicinėje kultūroje, o juk melodijos ir žodžių audimas, pynimas ir persiklojimas būdingas ir mūsų sutartinėms. Tokiu būdu iš pažiūros skirtingos lektorių paskaitos ir tolimos temos netikėtai susilies viena su kita ir leis naujai pažvelgti į gyvą mūsų kultūros palikimą. Ne veltui Jonas Vaiškūnas papasakos apie sutarimą ir darną kaip apie pamatinę baltų religijos sąvoką.
Apie gydomąsias lietuvių liaudies dainų jėgas papasakos etnologas Rolandas Petkevičius. Gydomųjų galių mūsų krašte turėjo ir tebeturi ne tik dainos – apie nuo seno išlikusią ir tebegyvuojančią senovės lietuvių tradiciją smilkyti vaistingais augalais pasakos Tibeto medicinos žinovė Mija Džeinara Ubartienė. Tuo tarpu Martynas Vingrys, remdamasis lietuvių etiologinėmis sakmėmis, pristatys visiškai kitokios reputacijos augalo – tabako – kontraversiškus kilmės aiškinimus.
„Kasmet festivalio paskaitos sulaukia vis gausesnio susidomėjimo, net statysime didesnį paviljoną – teigia renginio organizatoriai. – Toks populiarumas džiugina ir mus, ir kultūros tyrinėtojus, kurie gali pasidalinti savo įžvalgomis gyvoje, neakademinėje aplinkoje”.
Tradiciškai daugiasluoksniame festivalyje tai pat vyks įvairių muzikos žanrų koncertai – čia viešės net 50 kolektyvų iš daugiau nei 10 šalių. Kartu kvies linksmos vakaronės, senosios apeigos, meninių, dokumentinių ir animacinių filmų seansai, meno parodos, vaidinimai, ekologinės akcijos, pažintiniai žygiai po apylinkes, tautinio sporto – ripkos – varžybos bei žaidimai. Ąžuolų ir pušų paunksmėje liepsnos aukuras ir laužai, įsikurs palapinių miestelis ir gausus tradicinių amatų kiemas su mokomaisiais būreliais. Turtingoje festivalio programoje kiekvienas žiūrovas galės tapti dalyviu ir čia pat išgirsti, paliesti ir patirti gyvą senąją mūsų kultūrą.
Penktą kartą vykstantis tarptautinis turizmo projektas „Didysis žygis po Baltijos šalis” siūlo keliautojams aplankyti dešimt rinktinių turistinių vietovių ir objektų Latvijoje.
Vienas iš lankytinų objektų – Bauskėje baigiamas kurti Rygos automobilių muziejus. Dviejuose didžiuliuose angaruose, kurių fasadai išradingai dekoruoti senomis padangomis, kaupiama turtinga istorinių automobilių, sunkvežimių, kitų ratinių transporto priemonių kolekcija. Tarp eksponatų galima aptikti labai retų egzempliorių – sovietinių laikų aukščiausią valdžią vežiojusių prabangių automobilių „Pobeda” ir „Čaika”, taip pat senųjų amerikietiškų automobilių modelių, įvairiausių sunkvežimių, lengvųjų automobilių, motociklų ir motorolerių. Ateityje muziejaus direkcija žada eksponuoti ir istorinio karinio transporto pavyzdžius.
Mėgstantiems techninį kultūros paveldą siūloma nuvykti ir į vieninteliu, pasak latvių, Baltijos šalyse iki šiol istoriniu sąstatu keleivius vežiojančio siaurojo geležinkelio atkarpą Gulbenė-Alūksnė. 750 mm pločio geležinkelio vėže lokomotyvo traukiami du vagonai per valandą pradunda vaizdingomis maršruto apylinkėmis, be to, kelionėje, jei nusišypso laimė, keleivius linksmina šmaikštūs persirengėliai su vaišėmis.
Linksmą muzikinę valandėlę keliautojams žada ir Gaigalavos miestelyje įsikūrusio latvių tradicinių instrumentų kolekcininko, muzikanto Gunaro Igaunio, kažkada pasirodžiusio ir lietuviškoje televizijos laidoje „Duokim garo!”, dirbtuvė-muziejus. Čia ant lentynų išrikiuoti senieji akordeonai, armonikos, citros, kuoklės (lietuviškų kanklių atitikmuo), cimbolai, smuikai, gausybė mušamųjų instrumentų. Įdomu, kad kolekcininkas leidžia lankytojams patiems išbandyti savo eksponatus, o pabaigoje net suburia triukšmingą muzikantų kapelą.
Dar vienas netikėtumas laukia užsukusiųjų į ramų Preilių miestelį – čia įsikūrusioje nykštukinėje karalystėje galima aplankyti ir neįprastą lėlių muziejų bei pačiam ar pačiai pavirsti puošnia lėle. Profesionali dailininkė scenografė Jelena Michailova iš specialaus plastiko kuria lėles ir žaismingas kompozicijas. Muziejuje galima lengvai atpažinti „lėlinį” Baraką Obamą, karalienę Elžbietą II su princu Čarlzu, latvių kompozitorių Raimundą Paulą su rusų dainininke Ala Pugačiova, kitas garsenybes. Norintiems turėti savo asmenį primenančią lėlę dailininkė gali ją sukurti, žinoma, ne už ačiū, tačiau kiekvienas užsukęs į muziejų gali pasimatuoti spalvingą stilizuotą istorinį kostiumą.
Visai kitokių emocijų keliautojams sukels garsusis Karo uosto kalėjimas (Karosta) šalia Liepojos – viename iš daugybės karinio miestelio pastatų visi norintys patirti išbandymus sutinkami belangės drėgme, šalčiu ir sekinančiu darbu – tokiomis sąlygomis čia buvo drausminami neklusnūs caro laikų karininkai. Pro daugiau kaip 30 kamerų grotuotais koridoriais lydintis ir į ilgas kalbas nesileidžiantis ginkluotas kapitonas gali parodyti ir karcerį, kuriame uždarytam šiuolaikiniam „kaliniui” net keletas minučių pavirsta valandomis. Į neeilinę ekskursiją įtrauktas ir kalėjimo bufetas su to meto gėrimais ir užkanda, vado kabinetas su Lenino portretu, kvapą gniaužiančios sanitarinės patalpos. Be viso to, norintys savo kailiu išbandyti kalėjimo gultų patogumus gali vienoje iš kamerų pernakvoti.
Į Latvijos projekto maršrutą įtraukta ir unikali Vijciemo kankorėžių džiovykla miškingose šalies vietovėse. Europos kultūros paveldo objekto statusą pelniusi džiovykla įkurta 1895 metų mūriniame pastate. Muziejų valdo senųjų džiovintojų palikuonys, besiverčiantys ekologine miškininkyste ir savo užaugintus pušų ir kitų rūšių medžių sodinukus eksportuojantys į Suomiją ir Lietuvą. Pušų kankorėžių sėklos čia išgaunamos senoviniu būdu – lyg kokiame malūne kankorėžiai maišuose virvėmis keliami į viršutines džiovyklas, jose džiovinami 45 laipsnių Celsijaus temperatūroje, o vėliau tol grumdomi specialiuose rankomis sukamuose įrenginiuose, kol išbyra sėklos, iš kurių auginama vertinga ekologiška mediena.
„Didžiojo žygio po Baltijos šalis” dalyvių Latvijoje šįmet taip pat laukia viduramžių Cėsių pilies kompleksas, jaukus zoologijos sodas Dobuli, išpuoselėtas Laumos gamtos parkas su žvakių liejykla bei paslaptingas Juodalksnių pelkės pažintinis takas Kemerų nacionaliniame parke.
Iki rugsėjo vidurio truksiančio trijų Baltijos šalių turizmo projekto „Didysis žygis po Baltijos šalis” dalyviams bilietai į minėtus objektus Latvijoje, kaip ir į dar dvidešimtį atrinktų objektų Lietuvoje ir Estijoje, kainuos perpus pigiau, be to, projekto konkurso laimėtojų laukia vertingos dovanos.
Gegužės pradžioje startavusį „Didįjį žygį po Baltijos šalis”, skatinantį vidaus turizmą ir keliones po kaimynines šalis, įgyvendina Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos ūkio ministerijos, Latvijos turizmo plėtros agentūra ir Estijos turizmo agentūra.
Visą informaciją apie projektą, lankytinus objektus ir dalyvių konkurso sąlygas galima rasti internete adresu: www.greatbaltic.eu.
Šiandien, balandžio 15 d., daugybėje pasaulio valstybių pakeliamos Taikos vėliavos. Taip minima pasaulinė Kultūros diena. Ši tradicija gyva nuo 1935 metų, kai Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimt Lotynų Amerikos šalių atstovų pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo – Rericho paktą.
Pasaulinė kultūros diena švenčiama ir Lietuvoje. Šiandien šalyje iškilmingai prie miestų savivaldybių keliamos Taikos vėliavos, įvairiuose renginiuose pagerbiami šalies menininkai, kultūros įstaigų darbuotojai, kultūros vertybių saugotojai, pedagogai, mokslininku ir kiti kultūros propaguotojai bei puoselėtojai.
Jau nuo seno biblioteka buvo laikoma kultūros ir švietimo židiniu, ypač mažesnių miestų ir miestelių. Tačiau smarkiai modernėjančioje visuomenėje internetas, įvairiausių pramogų gausa pašalina bibliotekas iš dažnai lankytinų vietų sąrašo. O gal atvirkščiai?
Pasaulinę kultūros dieną apie šiandieninę biblioteką kalbamės su folkloro dainininke ir atlikėja, etnomuzikologe, etninės kultūros puoselėtoja, visiems gerai pažįstama kaip TV laidų „Duokim garo!, „Kulinarinė kelionės“ ir „Gero ūpo!“ vedėja Loreta Mukaite-Sungailiene.
Ar dažnai jums, Loreta, tenka lankytis mūsų šalies bibliotekose?
Taip, pakankamai dažnai. Deja, ne kaip skaitytojai, o kaip įvairių jose vykstančių renginių dalyve, žiūrove… Kažkada, kai rašiau savo daktaro disertacijos darbą, tiesiog gyvenau bibliotekose. Dabar bibliotekoje, kaip jau minėjau, dažniau lankausi kitais tikslais.
O kokie renginiai dažniausiai vyksta bibliotekose?
Įvairiausi – folkloriniai, etnologiniai… Dažnai čia vyksta knygų pristatymai, parodos, seminarai, koncertai ir kt. Kalbu apie regionų bibliotekas. Jose lankausi dažniau nei didžiųjų miestų bibliotekose.
Na, ir koks įspūdis susidaro lankantis bibliotekose? Ar joms užtenka skaitytojų?
Džiugina tai, kad čia kas kartą sutinku daug jaunimo. Tiek tarp darbuotojų, tiek tarp skaitytojų. Nemaniau, kad bibliotekininkystės studijos labai populiarios. Tačiau bibliotekose matau dirbančius jaunus žmones, atėjusius čia iš karto po studijų baigimo. Taip pat labai smagu dėl jaunųjų skaitytojų, matyti, kad juos taip pat vis dar traukia kultūrą puoselėjančios vietos.
O ką galite pasakyti apie pačias bibliotekas – ar užtenka jose knygų, ypač naujų, ir pan.?
Galiu pasakyti, kad jos modernėja, kaip ir viskas aplinkui. Keičiasi tiek patys pastatai, tiek knygų lentynos, technologijos, darbuotojai ir kt. Žinoma, ta kaita vyksta į gerąją pusę.
Vyrauja tendencija, kad provincijoje dažnai tiesiog uždaromi Kultūros centrai. Gal tada visas kultūrinis gyvenimas persikelia į bibliotekas?
Kiek teko matyti, tai iš tikro vyksta. Biblioteka kai kuriuose vietose tampa vieninteliu kultūros ir švietimo centru. Tokiais atvejais jai atitenka itin svarbus vaidmuo. Biblioteka tampa ne tik įvairių renginių, bet ir vietinių bendruomenių susibūrimų vieta. Pavyzdžiui, bibliotekos priglaudžia vietos savo susitikimams neturinčius būrelius, bendraminčių ratelius…
Ar galima daryti išvadą, kad kultūros fondams skirti pinigai panaudojami teisingai?
Būna visaip. Galiu pasidžiaugti Varėnos, Lazdijų bibliotekomis, kurios tą finansavimą tikrai gavo ir išnaudojo. Tačiau, kaip jau minėjau, yra visokiausių atvejų. Mažesniuose miesteliuose bibliotekos atgaivinamos rečiau. Bet būtent nuo jų ir reikia pradėti, nes jaunimas iš provincijos bėga dažniausiai. Bibliotekos, kad ir labai nežymiai, tačiau vis vien gali tą migraciją nors truputį pristabdyti.