Search Results for: "Edvinas Pukšta"
Kanuose viešintis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta pateikia 10 realiausių filmų pretendentų, kurie sulaukė didžiausio kritikų ir komisijos dėmesio bei publikos liaupsių. Jau šį šeštadienio vakarą paaiškės, kas nuskins „Auksinę palmės šakelę“ ir susižers kitus prestižinius apdovanojimus.
64-asis Berlyno tarptautinis filmų festivalis, dar vadinamas Berlinale, – vienas žymiausių ir svarbiausių kino festivalių, į kurį atvyksta kūrėjai ir žiūrovai iš viso pasaulio. Šiuo metu vykstančiame Berlyno kino festivalyje laukiama 18 pasaulinių premjerų, o filmus jame pristato pasaulinio lygio žvaigždės Larsas von Trieras, Shia LaBeouf‘as, Uma Thurman, Martinas Scorsese, George`as Clooney`is, Catherine Deneuve, Viggo Mortensenas ir kiti. Pirmą kartą kaip žiuri narys į festivalį pakviestas ir festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.
Didžiausio šalies kino festivalio „Kino pavasaris“ komanda šiandien grįžta iš ryškiausio ir garsiausio kino pasaulyje – Kanų festivalio. Jau tryliktus metus čia besilankantis „Kino pavasario“ programų koordinatorius Edvinas Pukšta dalijasi paskutinių vakarų Kanuose nuotaika, tvyrojusia įtampa, užkulisių paslaptimis, įtakingų kino žmonių kalbomis ir netikėtumais.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
Sausio 13 d. startavęs naujas režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną, į kino sales jau sukvietė beveik 30 tūkst. kino mėgėjų. Dvi savaites kino topo viršūnėje filmui išsilaikyti padėjo itin teigiami žiūrovų ir kino profesionalų atsiliepimai. Gerų žodžių filmui nepašykštėjo ir kino apžvalgininkas, vienas iš festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų Edvinas Pukšta.
Pasak apžvalgininko, filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, nepaisant jame gvildenamų opių temų, yra šviesus, ironijos kupinas kūrinys, kurio žiūrėjimas kino salėje nė kiek neprailgsta, o pabaiga palieka daug vietos asmeninėms interpretacijoms.
Aptariant filmo personažus ir juos sukūrusius aktorius, komplimentų negailima pagrindinio moters vaidmens atlikėjai ir antrajai filmo režisierei Janinai Lapinskaitei. Jos sukurta Monika – drąsi, intymi, graži ir stilinga moteris, kuri atrodo ne prasčiau už Monicą Belucci ir priverčia pamiršti savo tikrąjį amžių. Prie Monikos įvaizdžio kūrimo prisidėjo ir viena garsiausių Lietuvos dizainerių Ramunė Piekautaitė, Monikai paskolinusi rūbų iš savo kolekcinio garderobo.
Ne mažiau svarbus – ir tai ne kartą pabrėžė ir pats filmo režisierius – yra J. Lapinskaitės indėlis į filmo scenarijaus kūrimą. Jos komentarų ir pastabų pagalba buvo perrašyta ne viena scena, ji padėjo A. Puipai pažvelgti į slapčiausias moters pasaulio vietas.
Puikių atsiliepimų sulaukė ir trys jaunosios aktorės – Giedrė Giedraitytė, Miglė Polikevičiūtė bei Elzė Gudavičiūtė – įtikinamai suvaidinusios iš Vokietijos sugrąžintas prostitutes Gitaną, Kristiną ir Eglę.
E. Pukšta pastebi, kad klaidinga manyti, jog „Miegančių drugelių tvirtovė“ skirtas tik moteriškai auditorijai. Pasak jo, vyrai šiame filme taip pat atras daug jiems aktualių, kartais ne itin „patogių“ temų, o išėję iš kino salės, turės apie ką padiskutuoti ir pamąstyti.
„Miegančių drugelių tvirtovė“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose. Filmo anonsą rasite čia: http://www.youtube.com/watch?v=HfoLoz7dmwI
Vienas iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų – Edvinas Pukšta – filmą „Klipas“ pristatė drąsiausiu festivalio filmu ir labai aktualiu mums, nors veiksmas ir vyksta Serbijoje. „Nors filmas jums ir nepatiks, vis vien po jo turėsite ko paklausti“, – prieš seansą pridūrė filmo režisierė Maja Miloš.
„Kas gali būti smagiau už jausmą, kai kino salėje per pusantros valandos patirti ne vieną istoriją, o dešimtis,“ – šypsosi vienas „Kino pavasario“ programos sudarytojų Edvinas Pukšta. Pasak jo, trumpametražių filmų rinktinė tikrai gausi. Vien konkursinė programa sudaro apie pusšeštos valandos, o iš viso trumpųjų filmų trukmė – 18 valandų. Pristatomi ir pradedančiųjų darbai, ir žinomų režisierių kūryba, garsūs aktoriai bei tarptautiniuose festivaliuose apdovanoti filmai.
„Martinas Scorsese, Frederickas Wisemanas, Werneris Herzogas, Viktoras Kossakovskis, Jafaras Panahi – šiemet turime tikrai viliojančių vardų dokumentinių filmų repertuare“, – sako Edvinas Pukšta, vienas iš festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų.
„Kino pavasaris“ kviečia į kiną – naujausia Ispanijos režisieriaus Pedro Almodovaro juosta „Oda, kurioje gyvenu“ – jau kino teatruose. Išankstinėje filmo peržiūroje apsilankę lietuvių kino kritikai filmui negaili pagyrų ir tikina, kad intriguojanti juosta neabejotinai sužavės visus išsiilgusius gero kino.
Pagyrų filmui negailėjo kino kritikas Edvinas Pukšta, intriguojančią juostą pamatęs vienas pirmųjų – Kanų kino festivalyje. Kanuose šis filmas buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei ir nors prestižinio apdovanojimo negavo, nepaliko nei vieno abejingo žiūrovo. E. Pukštos taip pat.
„Aistringai erotizuotas, psichologinis, hičkokiškas trileris tik priminė P. Almodovaro genialumą. Nuo pat pirmųjų kadrų iki paskutinio žodžio neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano. „Oda, kurioje gyvenu“ yra pramoginis ir žaismingai „almodovariškas“ filmas. Jame rasite daug režisieriui būdingo juodo humoro, aštrios įtampos, elegantiškų dekoracijų, apnuogintos erotikos ir ekscentriškų persirenginėjimų,“ – atskleidė E. Pukšta.
Filmas paliko įspūdį ir kritikui Gediminui Kuktai, kuris teigia, kad naujausio P. Alomodóvaro filmo nuosaikus ir asketiškas stilius primena ankstyvąjį autoriaus kūrybos laikotarpį, tačiau temos ir žanrine prasme ispanų režisierius padarė nemažą žingsnį į priekį ir subtiliai priartėjo prie iki šiol jam svetimų mokslinės fantastikos ir siaubo žanrų paribių: „Almodovaras žiūrovus nukelia į netolimą ateitį, simboliškus 2012-uosius, ir meistriškai sužaidžia šiuo metu kine tokiu populiariu (pasaulio) pabaigos motyvu (nuo Holivudo produkcijos iki Larso von Triero ar Abelio Ferraros), ironiškai teigdamas savotišką „žmogaus pabaigą“, bet (kaip visada) tikėdamas vienu dalyku – išliekamąja meno kūrinio galia ir verte.“
Kad P. Almodovaras ryžosi žanro pokyčiams pastebėjo ir kino kritikas Gediminas Jankauskas. Pasak jo, pristatęs naujausią savo filmą, P. Almodovaras ryžosi pradėti naują kūrybos etapą: „Vietoje šiam režisieriui būdingos žanrinės mišrainės filme „Oda, kurioje gyvenu“ dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais. Filmo siužetas painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui. Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!“
Pats filmo režisierius P. Almodovaras tikina, kad tai buvusi pati sudėtingiausia istorija, kurios ekranizacijos jis ėmėsi, o pagrindinį vaidmenį filme įkūnijantis ispanų aktorius Antonio Banderasas teigia, jog šis filmas pralenkia laiką ir tikrąją jo vertę žiūrovai supras tik po 20 metų.
Prie kino ekranų žiūrovus prikausto ne tik intriguojantis siužetas, įtaigi aktorių vaidyba, bet ir kerintis garso takelis. Muziką filmui sukūrė dviems „Osakarams“ nominuotas ispanų kompozitorius Alberto Iglesias, skamba ispanės Conchos Buikos atliekamos dainos. Kino kritikus sužavėjusi drama „Oda, kurioje gyvenu“ – nuo šiandien, spalio 7 dienos, jau šalies kino teatruose.
Šiuo metu Prancūzijos pietuose ūžiančiame Tarptautiniame Kanų kino festivalyje dalyvauja ir vilnietiško festivalio „Kino pavasaris“ atstovai – direktorė Vida Ramaškienė, vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška ir vienas iš programos sudarytojų Edvinas Pukšta.
Pasak dalyvaujančių festivalyje lietuvių, Kanuose susipina prabanga ir paprastumas – į vieną kino salę gali susirinkti tiek vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios damos, tiek šortuoti kinomanai. Kino žvaigždės iš Holivudo ir Europos maišosi su paprastais kino mylėtojais, gatvėje prasilenkti ar kino salėje sėdėti šalia tokių žvaigždžių kaip Uma Thurman, Aki Kiaurismaki, Jude Law ir kitų – Kanų kasdienybė.
Tiesa, festivalio vadovybė šiemet kino salėse uždraudė … „Crocs“ avalynę, nes ji priskiriama paplūdimio apavui ir su ja nedera lankytis kino salėse.
„Festivalio metu Kanai pavirsta kino planeta, kurioje visiems rūpi tik su filmais susiję reikalai, o žmonės nuo pat ankstyvo ryto trykšta nepasotinamu apetitu naujiems filmams. 8:30 talpiausia „Lumiere” salė užsipildo sausakimšai ir norint patekti į pirmąjį seansą būtina ateiti prieš pusvalandį. Tai vienas iš retų festivalių, kurio magiškai įsielektrinusi atmosfera tiesiog tvyro ore“, – sako 11 kartą festivalyje dalyvaujantis Edvinas Pukšta.
Tačiau neteisinga manyti, kad Kanuose – tik tušti žvaigždžių vakarėliai. Festivalyje susitinka pasaulio kino industrija, susitikimai su partneriais planuojami iš anksto, sudaromi esminiai sandoriai visiems metams, sprendžiamos metų bėgyje iškilusios problemos. „Todėl jei tavęs čia nėra, viskas tampa kur kas sudėtingiau ir reikalauja žymiai daugiau laiko bei pastangų“, – profesinę Kanų festivalio pusę apibūdina Algirdas Ramaška.
Dėmesys Rytų Europai ir Lietuvos pristatymas
„Šiemet jaučiamas kino industrijos dėmesys Rytų Europos kinui. Jau keletą metų Naujosios bei Rytų Europos šalys, labai išradingai ir svarbiausia naudingai išnaudoja įvairius fondus. Vietinių ir tarptautinių fondų investicijos kino profesionalų mokymams, bei bendrų projektų finansavimui duoda tikrai labai gerų rezultatų. Net neabejoju, kad po keleto metų konkursinėse programose matysime tikrai nemažai Rytų ir Centrinės Europos kino“, – sako Algirdas Ramaška.
Pasak jo, šiemet Kanuose įvyko didelis postūmis visam lietuviškam kinui – pirmą kartą Lietuva buvo oficialiai reprezentuojama Kanų kino mugėje – joje stovėjo „Lithuanian films“ stendas su visa informacija apie Lietuvos kino industriją. Taip pat buvo surengtas lietuviškas vakarėlis, kuriame dalyvavo Lietuvos kino kūrėjai, kolegos iš užsienio, daug sprendimo teisę turinčių pasaulinės kino industrijos žmonių.
Kitos gerosios lietuviško naujienos – režisieraus A.Matelio dokumentinio filmo scenarijus „Media“ fondo išrinktas nugalėtoju, taip pat kelis rimtus sandėrius su kino platintojais pasirašė filmo „Anarchija Žirmūnuose“ prodiuseriai.
Šią savaitę Kanuose buvo surengtas ir jau tradiciniu tapęs festivalio „Kino pavasaris“ vakarėlis – jame dalyvavo festivalio partneriai, konsultantai, buvę festivalio svečiai ir žiuri nariai, taip pat potencialūs festivalio dalyviai.
Kanų skandalai
Kanai nebūtų Kanai, jei jie neapaugtų skandalais. Neabejotinai didžiausio atgarsio šiemet sulaukė režisieriaus Larso von Triero „juokeliai“ apie simpatijas Hitleriui. Kanų festivalio direktorių taryba sušaukė išskirtinį posėdį ir paskelbė Larsą von Trierą persona non grata. Jis tapo pirmuoju nepageidaujamu režisieriumi festivalio istorijoje. Šis verdiktas šliūkštelėjo dar daugiau žibalo į ugnį ir leido genialiam provokacijų meistrui iš Danojos dar sykį pamiklinti liežuvį.
Prancūzų spauda paskleidė gandą, kad prezidento Nicolaso Sarkozy aplinka bandė daryti spaudimą festivaliui, kad oficialioje programoje nebūtų rodomas pseudo biografinis filmas „The conquest“ prezidento iškilimą iki aukščiausios valdžios kėdės.
Dar vienas gandas, sklandantis festivalyje – kad iš vieno žurnalisto buvo atimta akreditacija, nes jis per filmo „Kung fu panda“ spaudos konferenciją paprašė Angelinos Jolie pakomentuoti Osamos Bin Ladeno mirtį.
Susidomėjimą keliantys filmai
Pasak Edvino Pukštos, festivalio “Kino pavasaris” vieno iš programos sudarytojų, šiemet didžiausio pasaulyje kino festivalio programa išsiskiria ypatingu dėmesiu režisierėms moterims. Oficialiame konkurse dar niekuomet nebuvo 4 filmų, kuriuos sukūrė moterys. Tematiškai Kanų filmuose išryškėjo įvairiais atspalviais nagrinėjama mirties tema. Daug filmų apie seksą ir vis daugiau režisierių drįsta rodyti viską, kaip yra, bei nepalikti nieko publikos vaizduotei, smurtas darosi vis žiauresnis ir bruatalesnis.
“Kasdien laikiausi 6 filmų dietos ir prisižiūrėjau labai daug vertingų filmų. Kiek jų pavyks gauti “Kino pasavariui”, kol kas dar anksti kalbėti, nes niekas konkrečiai nesutarta. Bet tikiu, kad mažiausiai du stiprius filmus konkursinei programai jau suradome”, – prasitarė Edvinas Pukšta.
Vieno iš festivalio “Kino pavasaris” programos sudarytojo mėgstamiausi filmai – Terrence’o Malicko “Gyvenimo medis”, Pedro Almodovaro “Oda, kurioje gyvenu”, Larso von Triero “Melancholija”, Aki Kaurismaki “Havras”, Nicolaso Windingo Refno “Drive”.
Algirdas Ramaška išskiria kelis Kanuose labiausiai įstrigusius filmus: „Artistas“ – juodai baltas lietuviškos pavardės režisieriaus Michel Hazanavicius filmas, kuris akimirksniu tapo auditorijos numylėtiniu, „Oda, kurioje gyvenu“ – naujausias P.Almodovaro filmas bei Nani Moretti filmas „Habemus papam“.
Kas laimės?
„Apie nugalėtojus Kanuose neverta diskutuoti. Kad ir kiek bekalbėtum, žiuri yra 9 žmonės ir jie priims tokį verdiktą, kokį mažai kas suprognozuos. Kanuose tik ypač retais atvejais žiuri nuomonė sutampa su žurnalistų ir kritikų vertinimais. Jeigu spręstume pagal ketvirtadienio ryto reitingus, tai lyderiais galima įvardinti Aki Kaurismaki, brolius Dardenne’us, Terrence’ą Malicką ir Larsą von Trierą, bet niekas nežino, kaip pasikeis jo galimybės po incidento“, – komentuoja E.Pukšta.
Pasak jo, Kanuose kalbama, kad žiuri verdiktą nulems labiausiai arthauziniame kine pasikaustę ir paveikti kitų nuomones gebantys du nariai: prancūzų režisierius Olivier Assayasas ir maestro Ingmaro Bergmano dukra Linn Ullmann. Užkulisiuose kalbama, kad Robertas de Niro neypatingai nusimano šiuose reikaluose ir net nėra matęs garsiausių konkursantų ankstesnių filmų (kai kurių net nežino).