Search Results for: "LED ZEPPELIN"
Liepos 25-ąją Trakų pilies kieme laukiami visi ištikimi roko muzikos gerbėjai – čia vienintelį savo koncertą Baltijos šalyse surengs didžiulę gerbėjų armiją turintis atlikėjas Robertas Plantas. Įtakingas dienraštis “The New York Times” jį vadina “gyvąja legenda” ir legendinės, sunkiojo roko pradininke laikomos, grupės “Led Zeppelin” širdimi. Prestižinio žurnalo “Classic Rock” sudarytame visų laikų geriausių vokalistų sąraše Robertas Plantas užima trečią vietą, nusileisdamas tik Bonui Scottui (AC/DC) ir Freddie Mercury (“Queen”). Sykį jau koncertavęs Lietuvoje, šį kartą dainininkas grįžta į mūsų šalį po šešerių metų pertraukos su grupe “The Band of Joy”.
Justinas Thomas koncertus fotografuoja jau 35 metus, bet parodą musprendė rengti tik dabar – pažiūrėkit į „The Clash“, „Led Zeppelin“, „The Rollings Stones“, „Blur“, „Nirvana“, taip pat ir Michael Jackson, Stevie Wonder bei daugelio kitų nuotraukas.
Antradienį, gegužės 1 dieną, Lietuvos televizijoje specialaus koncerto „Būkime kartu” tiesioginio eterio metu pristatytas debiutinis Donato Montvydo albumas „Donny Montell”. Šis albumas skaitmeniniu pavidalu jau pasirodė elektroninėse muzikos parduotuvėse „iTunes”, „Amazon” ir kitose. Tuo tarpu kompaktinę plokštelę pirmieji galėjo įsigyti koncerto Lietuvos televizijoje žiūrovai. Kitą savaitę albumas pasieks prekybos centrus ir jau yra pakeliui į muzikos parduotuves.
„Ilgai laukiau šio albumo. Jį išleisti norėjau dar nuo vinilo plokštelių ir kasečių laikų, kai vartydavau rankose AC/DC, „Queen”, „Led Zeppelin” albumus”, – sakė Donatas Montvydas. „Savo albumą pirmą kartą pamačiau tik būdamas scenoje koncerto vedančiojo Igno Krupavičiaus rankose. Tai – nuostabus jausmas ir didelė šventė man!”
Albumas „Donny Montell” sudarytas iš trijų dalių – pagrindinę dalį sudaro devynios angliškos dainos, taip pat šeši papildomi lietuviški kūriniai ir keturi „Eurovizijai” skirti kūriniai – dainos „Love Is Blind” versijos rusų, prancūzų kalbomis bei du remiksai.
Iš viso albume skamba 19 kūrinių, tarp kurių jau žinomos Donato Montvydo dainos „Running Fast”, „Yes or No”, „Let Me Love You Twice” ir, žinoma, šiuo metu radijo stotyse karaliaujantis lietuviškai įdainuotas eurovizinis kūrinys „Nenuleisk akių”.
„Atlikėjui albumas yra tarsi paminklas, dabar turėsiu savąjį” – besidžiaugdamas kalbėjo Donatas Montvydas. Gegužės 24 dieną su daina „Love Is Blind” lietuvių atstovas pasirodys Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančiame „Eurovizijos” dainų konkurso antrajame pusfinalyje.
Dar nepavargusiems nuo metų pabaigos topų dedikuojame 30 Lietuvos ir užsienio scenų įvykių, kurie įėjo į istoriją.
Vienu sakiniu – tai netekčių metai. Labai liūdnų (Amy mirtis, „The White Stripes“, R.E.M. išsiskyrimai) ir pakankamai džiuginančių („69 Danguje“, YVA pabaigos). Tačiau 2011-ieji buvo įvairesni, nei sutelpa į vieną sakinį, dėl to dar nepavargusiems nuo metų pabaigos topų dedikuojame 30 Lietuvos ir užsienio scenų įvykių, kurie įėjo į istoriją.
Sausio 14-15 d.
Uždarytas klubas „Gravity“
Iš kadaise geriausio Vilniaus (Lietuvos?) klubo likus tik vardui, buvo suorganizuota oficialus jo uždarymas. Šį gruodį praėjo 10 metų po „Gravity“ atidarymo.
Sausio 27 d.
Pristatytas „Krepšinio himnas“
Marijonas Mikutavičius dar kartą įrodė, kad yra geriausias himnų kūrėjas Lietuvoje. Jis kartu su Mantu Jankavičiumi ir Mia (pradinėje dainos versijoje jos vokalo dar nebuvo) įrašė „Krepšinio himną“, liaudyje žinomą kaip „Nebetyli sirgaliai“. Daina sulaukė krepšinio fanų pripažinimo, pusės milijonų perklausų „YouTube“ ir lydėjo kiekvieną Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato dieną.
Vasario 2 d.
„The White Stripes“ paskelbia apie išsiskyrimą
Jackas ir Meg patikino: „The White Stripes“ dabar priklauso fanams, ir šie su grupe gali daryti ką panorėję. Pagrindinė oficiali išsiskyrimo priežastis – noras įamžinti tokią grupės būklę, kokia ji yra šiuo metu. Skaitant tarp eilučių – noras netapti savo pačių šešėliais. Per 14 metų karjerą garažinio roko duetas iš Detroito išleido šešis studijinius albumus, trys pastarieji jų gavo „Grammy“.
The White Stripes (Autumn De Wilde nuotr.)
Vasario 19 d.
„Radiohead“ netikėtai išleidžia „The King of Limbs“
Visą kūrybinio proceso laiką kantriai tylėję „Radiohead“, galiausiai paskelbė, kad aštuntasis jų albumas „The King of Limbs“ pasirodys ne po pusmečio, ne po trijų mėnesių, o tos pačios savaitės šeštadienį. Žinia žaibiškai apskriejo internetą, albumas tapo svarbiu įvykiu, tačiau nebesulaukė tokių teigiamų vertinimų, kaip ankstesnis grupės įrašas „In Rainbows“, ką ir kalbėti apie „OK Computer“ ar „Kid A“.
Vasario 26 d.
Vilniuje koncertuoja Kylie Minogue
Paruošusi blizgučių šou australų pop diva pateisino pompastikos tikėjusiosios publikos lūkesčius. Vienas didžiausių ir brangiausių koncertų Lietuvoje šiemet ir ne tik.
Kylie Minogue Vilniuje (Juliaus Kalinsko nuotr.)
Kovo 17 d.
Karjerą baigia „Faithless“
Britų house, trip-hopo ir trance muzikos klasikai buvo aktyvūs 15 metų. Išleido šešis albumus, pardavė 15 milijonų jų kopijų. Vokalistas Maxi Jazz atsisveikindamas rašė: „Laikas užversti knygą ir grįžti į biblioteką.“
Balandžio 3 d.
Paskutinį kartą koncertuoja „LCD Soundsystem“
10 metų gyvavęs niujorkiečio Jameso Murphy dance punk projektas su fanais atsisveikino trijų valandų koncerte „Madison Square Garden“ arenoje. „Jei tai laidotuvės, padarykime jas geriausiomis kada nors įvykusiomis laidotuvėmis“, – į šou kvietė Murphy, pasauliui padovanojęs tokius floorfillerius kaip „Daft Punk Is Playing at My House“ ar „All My Friends“.
Gegužės 11 d.
Startuoja muzikos parduotuvė „Google Music“
Iš pradžių beta versija, po pusmečio jau ir oficiali. Naujasis „Google“ produktas leidžia tiek klausytis muzikos internetu, tiek ją pirkti. Kol kas juo naudotis gali tik JAV gyventojai, turintys „Google“ prisijungimo vardus. Įgavęs daugiau „raumenų“ ir atsivėręs pasauliui „Google Music“ gali pabandyti įkąsti rinkos lyderiui „Apple iTunes Store“.
Gegužės 14 d.
„Euroviziją“ laimi Azerbaidžanas, Lietuva – 19-a
Nieko nauja. Kas dabar prisimena nugalėtojus „Eldar & Nigar“? Kas galėtų paniūniuoti jų dainą „Running Scared“? O Lietuvos atstovės Evelinos Sašenko „C’est Ma Vie“?
Evelina Sašenko (Eurovision.tv nuotr.)
Gegužės 30 d.
„Lofte“ koncertuoja „Caribou“
„Silence Music“ kompanija, įprastai pati būnanti scenoje, laikinai perėjo į koncertų organizatorių pozicijas, paskelbė darysią aktualiai muzikai skirtų renginių seriją „Silence Live“ ir neprisikalbėjo. Į „Loftą“ jie atvežė vieną įdomiausių šių dienų elektroninės muzikos kompozitorių, be kita ko ir matematikos mokslų daktarą „Caribou“. Vėliau tų pačių „Silence Live“ dėka Vilniaus debesys gavo šansą palyti ant ne mažiau reikšmingų, tik nebe tokių aktualių australų „Architecture in Helsinki“.
„Caribou“ koncertas „Lofte“ (organizatorių nuotr.)
Birželio 2 d.
Muzikantai dėl LATGA-A veiklos kreipėsi į prokuratūrą
Lietuvos muzikantai susivienijo ir paviešino savo įtarimus dėl galbūt neskaidrios Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros (LATGA-A) veiklos. Autorių teigimu, jiems per metus tai kainuoja 700 tūkst. neišmokėtų litų. 95 autoriai kreipėsi į generalinį prokurorą prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą. Autorių balsu kalbėjo muzikantai Andrius Mamontovas, Raigardas Tautkus ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jokių oficialių žinių apie tolesnį konflikto vystymąsi nepaskelbta.
Birželio 5 d.
Egidijaus Dragūno performansas „Bike Show Millenium“
Viskas kaip pridera geram SEL koncertui: „Aš pi*au šitą šalį“, – žiūrovams sako Egis, atsisako dainuoti, meta mikrofoną į minią. Žiūrovai jam skanduoja „Gaidys“, aršesni meta vandens buteliukus, aršiausi bando lipti į sceną ir pamokyti muzikantą krumpliais. Vėliau Dragūnas prisipažino, kad buvo apsvaigęs ir viešai atsiprašė.
Birželio 13 d.
Moby koncertuoja Trakų pilies kieme
„Ar gali rasti geresnę vieną pirmadienio diskotekai, nei XIV amžiaus pilis?“, – koncerto metu sakė Richard Melville Hall, geriau žinomas pseudonimu Moby. Sausakimšam Trakų pilies kiemui jis pristatė savo 10-ąjį studijinį albumą, 2011-ųjų gegužę išleistą „Destroyed“.
Birželio 19 d.
„BrassBastardz“ triumfas Londone „The People’s Music Awards“
Šiuo metu „KeyMono“ besivadinantis Daivos Starinskaitės, Alvydo Mačiulsko, Aurimo Rimeikio, ir Marijaus Aleksos gyvos elektroninės muzikos kvartetas buvo pripažintas geriausiu šokių ir elektroninės muzikos kategorijoje. „The People’s Music Awards“ – 2008-aisias startavę Londone rengiami pirmieji pasaulyje sutarties su leidybine kompanija neturinčiųjų (unsigned) grupių apdovanojimai.
BrassBastardz atsiima prizą „Scala“ koncertų salėje, Londone (Himanshu Rohilla nuotr.)
Birželio 20 d.
Paskelbiama apie M.A.M.A. apdovanojimus
„Mačiau „Grammy“, buvo nuobodu, mes padarysime geriau“, – žadėjo vienas iš apdovanojimų organizatorių Saulius Urbonavičius-Samas. Lietuvos populiariosios muzikos renesanso pradžią pažymėti žadantis renginys įvyks sausio 8-ąją Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Paskutiniai didelio masto muzikos apdovanojimai Lietuvoje buvo įvykę 2008 metais, juos organizavo „Radiocentras“.
Liepos 23 d.
Miršta Amy Winehouse
Būdama 27-erių viena iš kartos ikonų, pagarsėjusi savo įstabiu balsu ir nekontroliuojamu polinkiu į psichotropines medžiagas rasta negyva savo namuose Londone. Oficiali mirties priežastis – apsinuodijimas alkoholiu. Po poros mėnesių Amy albumas „Back to Black“ tapo geriausiai parduodamu Jungtinės Karalystės albumu XXI a., iki kol jo neaplenkė Adeles „21“.
Amy Winehouse, fanų portretas (fansshare.com nuotr.)
Liepos 25 d.
Trakų pilies kieme koncertuoja Robertas Plantas
Būdamas 63-ijų kadaise „Led Zeppelin“ vokalistas grįžo Lietuvon, kur paskutinį kartą buvo koncertavęs prieš 6 metus. Trakų pilies kieme, kartu su savo dabartine grupe „The Band of Joy“ pristatė solinę savo programą, kurioje mažiau psichodelikos, daugiau kantri ir bliuzo.
Rugpjūčio 19 d.
Išleidžiama Lietuvos roko istorija
„Minties“ išleista knyga „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ fiksuoja Lietuvos roko muzikos raidą nuo „Vairo“ iki šių dienų muzikantų. Pirmosios Lietuvoje tokios tematikos knygos sudarytojas ir didžiosios dalies tekstų autorius – rašytojas ir žurnalistas Mindaugas Peleckis.
Rugsėjo 21 d.
Apie karjeros pabaigą paskelbia R.E.M.
2011-aisiais dar spėję išleisti ankstyvąjį grupės skambesį menantį albumą JAV alternatyvaus roko pionieriai baigė 31-erius metus trukusią karjerą. Į rokenrolo šlovės muziejų įrašytos grupės palikimas – 15 studijinių albumų parduotų 85 milijonų kopijų tiražu. Per savo šlovingą karjerą R.E.M. suspėjo apsilankyti ir Lietuvoje – Michaelas Stipe’as ir kompanija 2008-ųjų rudenį koncertavo Vilniuje, „Siemens“ arenoje.
R.E.M. vokalistas Michael’as Stipe’as (PA Photos nuotr.)
Rugsėjo 21 d.
„69 danguje“ pranešė, kad daugiau nebelips į sceną
Tą pačią dieną, kai pasaulis gedėjo dėl R.E.M., apie išsiskyrimą paskelbė ir Lietuvos pop scenos saldumo simboliai „69 danguje“. Daugiau iš meilės istorijų, nei iš muzikos prisimenamos merginos aktyvią koncertinę veiklą sugebėjo tęsti net 7-erius metus.
Rugsėjo 26 d.
Kaune atidarytas „Gargaras“
Žengdami sostinės „Lofto“ pramintu taku kauniečiai taip pat įkūrė savajį loftą – klubą „Gargaras“. Buvusiame kailių fabrike įrengta erdvė greitai tapo viena tų, kurias būtina aplankyti laikinojoje sostinėje. „Pravda Naujokuose’11“ naršytojų balsais „Gargaras“ buvo išrinktas metų nauja vieta.
Rugsėjo 29 d.
Lietuvoje pradėjo veikti „iTunes Store“
Pirataujantys Lietuvos melomanai prarado alibi – nuo rugsėjo 29-osios jie nebegali sakyti, kad „siunčiamės nelegaliai, nes legaliai nėra iš kur“. „Apple“ valdoma „iTunes Store“ – internetinė muzikos ir filmų parduotuvė – tapo prieinama visose Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Spalio 12 d.
Pilnoje „Žalgirio“ arenoje pasirodo „Hurts“
Vienas tų retų atvejų, kai užjūryje numylėtieji Lietuvą atranda ne karjeros pabaigoje, o pradžioje; vienas tų retų atvejų, kai į brangios jaunimo grupės koncertą Lietuvoje išperkama pakankamai bilietų, kad arena nebūtų pustuštė.
Spalio 31 d.
Išleidžiamas „Metallica“ ir Lou Reed albumas
„Ar tai yra blogiausias dalykas, kas galėjo atsitikti roko muzikai?“, „Metallica = cool, Lou Reed = cool, Metallica + Lou Reed = Shit“, – tokiais ir panašiais komentarais interneto bendruomenė pasitiko „Lulu“ – bendrą JAV metalo klasikų ir buvusio „The Velver Underground“ vokalisto kolaboraciją. Vieną netikėčiausių abiejų muzikantų karjeros veingių prestižinis JAV alternatyvios muzikos tinklalapis „Pitchfork“ įvertino vienetu.
Lapkričio 3
„30 Seconds to Mars“ koncertuoja Lietuvoje
Aktoriaus ir muzikanto Jaredo Leto vedini vieni iš MTV kartos dievukų surengė galbūt vienintelį savo pasirodymą Lietuvoje – kalbos apie grupės baigtį vis garsesnės.
Lapkričio 4
Vilniuje – Eltonas Johnas
Seras labiausiai įsiminė unikaliu pasisveikinimu („Labas vakaras, Estija!“), bet išgirsti jo muziką šaies melomanams buvo unikali, taip pat gal tik kartą gyvenime pasitaikanti patirtis.
Eltonas Johnas Vilniaus „Siemens“ arenoje (Tomo Adomavičiaus nuotr.)
Lapkričio 11 d.
Andrius Mamontovas išleidžia „Elektroninį dievą“
Pagonybės, New Age ir Zeitgeist idėjų persmelktas įrašas simboliškai pasirodė 11-ų metų 11-o mėnesio 11-ą dieną ir klausytojams buvo atiduotas už dyką LNK internetinėje svetainėje. Šiandien, praėjus pusantro mėnesio nuo patalpinimo, albumas jau parsisiųstas beveik 80 tūkst. kartų.
Gruodžio 6 d.
Adeles „21“ tapo amžiaus geriausiai parduodamu Jungtinės Karalystės albumu
Šį titulą ji greitai paglemžė iš velionės Amy. 23-metų britų soul/pop atlikėjai Adelei 2011-ieji buvo pasakiški. Sausio 19-ąją pasirodęs jos albumas „21“ buvo nr. 1 tiek namuose, tiek JAV, tiek dar 22-ose šalyse. Jungtinėje Karalystėje parduota 3,4 mln. albumo kopijų – naujas XXI a. rekordas salose. Sėkmė JAV buvo dar didesnė – 5,28 mln. kopijų ir geriausiai pastaraisiais metais JAV parduodamo albumo titulas. Šiame amžiuje didesnės sėkmės sulaukė tik Usherio „Confessions“ 2004-aisiais.
Gruodžio 8
„Pravdos“ metų muzikos naujokai – „The Ball & Chain“
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis toli gražu nėra naujokai, tačiau jų šeimyninis duetas „The Ball & Chain“ debiutavo būtent 11-aisiais. Atsiimdamas prizą Jurgis jautėsi nepatogiai, o be reikalo: jų „miegamojo muzika“, išleista ir albumu, neabejotinai buvo šviežias ir kokybiškas garsas, lydimas estetiško įvaizdžio ir neįkyraus viešinimosi socialiniuose tinkluose,
Gruodžio 19 d.
Karjerą baigia „Yva“
2011-ieji Lietuvos pop scenai buvo apsivalymo metai: rudenį atsisveikino „69 Danguje“, o prieš pat Kalėdas, nors ir puse lūpų, be aiškios deklaracijos, paskelbta ir apie „Yvos“ baigtį. „Olialia pupytės“, atrodo, vis dar koncertuoja, o „Yvos“ veidui Natalijai Bunkei dainas pradėjo rašyti Amberlife’as, tačiau nesuklysime teigdami, kad „papais dainuojančiųjų“ scenoje kitąmet bus mažiau.
Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?
Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?
Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?
Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.
Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.
Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.
Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?
Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?
Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?
Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.
Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.
Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?
Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.
Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.
Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?
„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?
„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?
Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?
Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?
Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?
Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė
Kai 1993-iaisiais iš Šiaulių atvažiavau studijuoti į Vilnių, susidūriau su keistoku reiškiniu, kurį būtų galima pavadinti vilniofilija. Tai kai kurių vilniečių įsitikinimas, kad jie – patys geriausi, o čia grojama geriausia muzika ir pan.
Tačiau niekas nenuneigs, kad rokas Lietuvos periferijoje – bene pats kūrybiškiausias. Žinoma, kad išvengtume susiskaldymo, turime pripažinti, jog kiekviename mieste yra daug puikių roko grupių ir muzikantų. Pabūsiu subjektyvus ir pradėsiu roko Lietuvos periferijoje apžvalgą nuo gimtojo miesto – Šiaulių.
113 000 gyventojų turintys Šiauliai – unikalus miestas, kuriame gimė rokas, alternatyvusis rokas, socialinis rokas, holistinė muzika. Tad pažvelkime, kuo Šiauliai ypatingi roku ir jam artima muzika besidominčiam žmogui:
1. Šiauliuose, o ne Kaune ar Vilniuje, gimė lietuviškas rokas. Tai nutiko 1960-ųjų kovo 8 d. Tiesa, pirmoji roko grupė tais laikais vadinosi vokaliniu instrumentaliniu ansambliu (VIA). 1959 m. Šiaulių miesto dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ profsąjungos iniciatyva suburtas pradėjo repetuoti estradinis ansamblis. Ir 1960 m. kovo 8 d. Tarptautinės moters dienos proga Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje surengtas pirmasis viešas koncertas. Ši data ir yra laikoma kolektyvo įkūrimo data. Lietuvos respublikinių profesinių sąjungų tarybos sekretoriatas ir LTSR kultūros ministerijos kolegija už nuopelnus propaguojant lietuvių tarybinę estradinę muziką gamyklos klubo estradiniam ansambliui suteikė liaudies kolektyvo vardą – „Vairas“.
2.Šiaulietis Vilijus Vaišvila puikiai žinomas kaip kadaise „Dagiliukų“, vėliau – grupės „Sun City Beat“ narys, sukūręs per šimtą dainų. Jis – ir dailininkas, poetas. V. Vaišvila: „Grojome šokiuose, koncertavome, sėkmingai dalyvavome konkursuose. Repertuarą sudarė ir lietuvių liaudies aranžuotos, ir „The Beatles“, „Creedence Clearwater Revival“ dainos. 2006 metais savo muzikinę veiklą pradėjo bigbito grupė „Sun City Beat“. Idėja buvo groti 8 dešimtmečio muziką, kuriai vis dar jaučiame nostalgiją, kuri vis dar mus užveda“.
3. 1977 metais Šiaulių Pedagoginio Instituto (ŠPI) publikai debiutavo Telšiuose sukurta, bet Šiauliuose išgarsėjusi „Helmio grupė“. Grupė sukūrė daug savo dainų, kurių autorius – grupės lyderis Helimantas Stancevičius. Viena dainų vadinosi „Roko žmogus“. Koncertuose „Helmio grupė“ grodavo ilgas improvizacijas, kuriose buvo psichodelikos elementų. Grupė laikėsi hipizmo, pacifizmo idėjų, H. Stancevičius domėjosi Rytų filosofija, tapo vienu pirmųjų vaišnavų (krišnaistų) Lietuvoje. Šio muzikanto balsas – unikalus, kiek panašus į Roberto Planto („Led Zeppelin“).
4. 1987 metais Šiauliuose įkurta grupė „Utopija“, kurioje dainavo ir fleita grojo Neda Malūnavičiūtė. Tai buvo žymios muzikantės karjeros pradžia (po metų ji pradėjo džiazo vokalistės karjerą). Trombonu grojo Vytautas Pilipavičius, klavišiniais – Aurelijus Ščiuka ir Gediminas Dapkevičius (apie šį žmogų žr. toliau).
5. Holistinės muzikos pradininkas Lietuvoje Gediminas Dapkevičius kompoziciją studijavo pas maestro Giedrių Kuprevičių ir prof. Eduardą Balsį. 1981 m. G. Dapkevičius kartu su kompozitoriumi Gintaru Kizevičiumi ir dailininku Algiu Lapieniu įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje eksperimentinės elektroninės muzikos grupių „Solaris“. Kūrė muziką teatrui, nekomerciniams filmams, koncertavo su Lietuvos džiazo meistrais Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi, Aurelijumi Ščiuka, su grupe „Saulė ir Žuvys“.
6. Dar vienas žinomas menininkas avangardistas iš Šiaulių – Geraldas Jankauskas-Jerry. 1977 m. jis Šiauliuose įkūrė roko grupę „Pionier“. Vėliau prasidėjo dvasiniai, ezoteriniai ieškojimai. Džeris grojo grupėse „Bix“, vėliau sukūrė grupę „7B Orkestras“, „kurioje realizavosi visi regėjimai ir vizijos, kurių neišėjo įkūnyti BIX‘uose“. 1994 m. pradėjo groti grupėje „Gin‘Gas“ – smagaus džiazroko/funky kompanijoje. Apsigynęs filosofijos daktaro disertaciją, Džeris paliko Lietuvą ir apsigyveno San Franciske, pasaulio hipių sostinėje.
7. Prie stiprios Šiaulių holistinės muzikos tradicijos būtinai turime paminėti dar du žmones. Vienas jų – Raimondas Rašpoliauskas-Raymist. Jis savo kūrybą vadina „kelione aplink pasaulį“. Grota ir su grupėmis „Lygiailyja“ bei „Žuvys“. Maždaug 1996 m. pradėta kurti holistinė muzika, įrašyti keli puikūs albumai. Vėliau Raymist ėmė kurti muziką ir koncertuoti su Vytautu V. Landsbergiu. Raymist vertina tylą, meditaciją.
8. Holistų vyrų būrį Šiauliuose papildo eruditė, unikalios meninės pajautos muzikantė, dailininkė, teatro režisierė Zita Vilutytė. Menininkė yra ne tik kompozitorė, dailininkė (ji pati iliustruoja visus savo albumus), bet ir Holistinio judėjimo teatro „S“ įkūrėja ir vadovė. Daugiau nei tuziną albumų sukūrusi menininkė šio teatro koncepciją pristato taip: „Holistinio judėjimo teatras „S” dirba holistinės pedagogikos principais. Pagrindinis tikslas – ieškant gelmės savyje, kuriant savo pasaulį, jungiant ir vienijant visus pasaulio dalykus į visumą, ieškoti pusiausvyros, šviesos, naujumo, tiesos, pajutimo gelmės, t. y. kurti TEISINGĄ meną.“
9. Be abejo, kalbant apie Šiaulius, būtina paminėti grupę-fenomeną „Bix“. Oficialūs jos įsikūrimo metai visur žymimi 1987-ieji, tačiau realiai grupė susikūrė dar 1980 metais ir grojo pankroką. Grupės lyderis Saulius Urbonavičius pasakojo: „Tais gūdžiais 1980 metais atvykau į Šiaulius studijuoti į ŠPI Dailės fakultetą. Nors visi specialybės egzaminai buvo įvertinti aukščiausiais balais, lietuvių literatūros rašinys pakišo koją ir teko eiti tarnauti į tarybinę armiją. Grįžęs įstojau, bet čia jau kita istorijos dalis. O tada iš nevilties su draugeliu vakarais pradėjom muzikuoti. Jis mušė pagalves, spaudė žaislinį klavišinį instrumentą, o aš brązginau akustine gitara. Prikūrėm dainų, išėjo visas albumas. O pavadinimas „Bix“ kilo labai paprastai: cigarečių niekada neužtekdavo, tai teko „bikus“ rūkyti – nuorūkas lietuviškai. „Bix“ tai yra nuorūka. Tais laikais tai buvo pankiška, protestas ir t. t. Dainose sudėtas visas gyvenimas, nieko ten neišgalvota“.
10. Dar viena ryški Šiaulių roko muzikos figūra – Remigijus Ruokis, žinomas iš grupių „Les Stagnateurs/Stagnatai“, „Gin‘Gas“, „DaLyVis“. Tai ironijos, sarkazmo, socialinio protesto ir lengvo fankovo stiliaus meistras. „Kuo ilgiau tylėsim, tuo ilgiau mus p**“, – sako R. Ruokis, nevyniodamas žodžių į vatą. „DaLyVis“ – kieto rap metal grupė, kažkiek primenanti „Rage Against The Machine“, nebijanti dainuoti pagal Juliaus Janonio žodžius („Ar tu matei“), išrėžti, kad mes gyvename „š*d*nai puikiai“, esame tik „statistiniai duomenys“. Viena vertus, grupė kiek peržengia cinizmo ribas, kita vertus, tai būtinas grupės arsenalas – juk jie ne hipiai.
…ir taip toliau… Kadangi išsamus tyrimas, ko gero, užimtų per daug vietos, teks tik trumpai paminėti kitas roko ir jam artimų stilių įžymybes, kilusias iš Šiaulių, kuriuos muzikos žinovas Dovydas Bluvšteinas yra pavadinęs lietuviškuoju Mančesteriu. Tai Valdas Slabada, Gytis Paškevičius, Virgis Stakėnas, „Jonis“, „Crazy Crow“, „Svirplys“, „Blackout“, „Brainers“, „Colours of Bubbles“, „Da‘Žai“, „Ferum“, „Outsiders“, „Obertonas“, pankai „3-ias aukštas“, „Apatija“, „Bendradarbei“, „Didelis Dalykas“, „Elnias“, „Flagelacija“, „Prosto Marija“, metalistai „Argharus“, „Guided Violence“, „Mortuary Property“ (buv. INRI), P.O.L.L.Y. (Šiauliai/Kuršėnai), „Stranger Aeons“ (buv. „Bestija“), bardai Saulius Bareikis, Aidas Giniotis, Ieva Narkutė (Jieva), Ovidijus Jucys, folko/neofolko kūrėjai „Kitava“ ir daugelis kitų talentingų grupių bei muzikantų.
Tekstas: Mindaugo Peleckio
Nuotraukos: iš autoriaus asmeninio archyvo
Lapkričio 3 d. Vilniaus „Siemens“ areną drebins audringais pasirodymais garsėjanti roko grupė „30 Seconds to Mars“. Praėjusiais metais rokeriai iš Amerikos triumfavo MTV Europos muzikos apdovanojimuose, kur buvo pripažinti geriausia roko grupe ir taip dar vienu svariu apdovanojimu papildė pelnytų titulų kolekciją.
„Sparčiai populiarėjantys „30 Seconds to Mars“ grupės vaikinai rengia koncertus ne tik didžiausiuose Amerikos, bet ir Europos miestuose, garsiausiuose muzikos festivaliuose, kur į stadionus ir arenas jų paklausyti kiekvieną kartą susirenka keliasdešimt tūkstančių gerbėjų. Šiandiena, birželio 21 dieną, vaikinai surengs koncertą Estijoje, kur „30 Seconds to Mars“ audringomis ovacijos pasitiks per 12 tūkst. gerbėjų minia“, – teigia „SEVEN Live“ generalinis direktorius Juras Vėželis.
Grupę „30 Seconds to Mars“ įkūrė aktorius ir dainininkas Jared‘as Leto (vokalas, gitara), į ją jis pakvietė savo brolį Shannon Leto (būgnai) bei keletą draugų. Pastarieji keitėsi ir šiuo metu trečiojo grupės nario vietą užima gitaristas Tomo Milicevic.
Nors grupė susikūrė dar 1998 metais, didžiojoje scenoje vaikinai debiutavo tik 2002 metais su hitu tapusiu kūriniu „Attack“. JAV roko grupės muziką įkvepia tokios legendos kaip „U2“, „The Cure“, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“.
„Dėl energijos, kurią „30 Seconds to Mars“ vaikinų trijulė sukuria koncertų salėse, bei to, kaip jie sugeba „užvesti“ publiką, jų koncertas neabejotinai pateks tarp „Siemens“ arenos koncertų Top 3. Jų koncertus galima drąsiai lyginti su tokių grupių, kaip „Linkin park“ ar „Depeche mode“, pasirodymais“, – sako J. Vėželis.
Per savo gyvavimo istoriją grupė išleido tris albumus, o jų pardavimai siekia per 3,5 mln. vnt. Antrasis jų albumas „A beautiful lie“ tapo keliskart platininiu. Šiuo metu savo gerbėjams grupė pristatinėja naujausią, 2009 metais pasirodžiusį, ir aibės kritikų liaupsių sulaukusį darbą „This is war“.
Albumą „This is war“ prodiusavo vieni įtakingiausių prodiuserių pasaulyje Flood („U2“, „Nine Inch Nails“, „Depeche Mode“, „Smashing Pumpkins“) ir Steve Lillywhite („U2“, „The Rolling Stones“, Peter Gabriel). Beje, šis albumas turi ir vieną išskirtinį bruožą – jame girdisi daugiau nei 100 tūkst. „30 Seconds to Mars“ fanų dainuojančių drauge su Jared‘u Leto.
„Mes bene pirmą kartą vežame šių dienų žvaigždę, kuri nors ir dar netapo legendine, tačiau jaunimas visame pasaulyje dėl jų muzikos kraustosi iš proto. Jie ypač trokštami garsiausiuose ir didžiausiuose muzikos festivaliuose, kur renkasi žmonės besidomintys šių dienų muzikine kultūra bei trokštantys jų pasaulėžiūrą atitinkančios muzikos. Tai MTV karta. Tikime, jog ir Lietuvoje ji yra“, – pasakoja J. Vėželis.
„30 Second to Mars“ įvairiuose pasaulio kampeliuose turi didelius būrius gerbėjų, kurie yra susibūrę į neoficialias draugijas, pavyzdžiui, „The Mars Army“ arba „Echelon“. Pastarosios nariai aktyviai buriasi ir Baltijos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje.
Išankstinė bilietų prekyba į „30 Seconds to Mars“ koncertą „Tiketos“ klubo nariams vyks birželio 23-26 dienomis. Vieša prekyba bilietais prasidės birželio 27 d. Bilietus platins „Tiketa“.
„30 Seconds to Mars“ koncertą Vilniuje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.
Video, kuris puikiai reprezentuoja „30 Seconds to Mars“ atliekamą muziką, skleidžiamą energija, nuotaiką bei milžinišką gerbėjų kultą, galima rasti adresu http://www.youtube.com/watch?v=mLqHDhF-O28.
Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.
Kalbos kertelė
Valstybinės lietuvių kalbos komisija, klausiama, kokie yra lietuviški svetimybės koveris (kaveris) atitikmenys, atsako, kad tai – žargono žodis (angl. cover, cover version), o sakyti reikėtų „dainos versija“, „perdainuota daina“.
Deja, tenka pastebėti, kad koveris – nebūtinai daina, t. y. gali būti ir instrumentinis kūrinys. Todėl turbūt labiausiai tiktų terminas „muzikinio kūrinio versija“, bet liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti. Kažkada, menu, buvo siūlomas ir žodis „perdara“, tačiau neprigijo.
Pikantiška koverio kilmės versija
Dabar truputis istorijos. Kada ir kaip atsirado pirmieji koveriai?
Įdomų paaiškinimą pateikia žmogus, kurio daina tapo bene garsiausiu visų laikų koveriu. Tai – Donas McLeanas (g. 1945), amerikiečių folkroko dainininkas, išgarsėjęs 1971 m. daina „American Pie“. Šis kūrinys – aštuonių su puse minučių impresionistinė baladė, inspiruota lėktuvo katastrofos, įvykusios 1959 m. vasario 3 d., kai žuvo trys žymūs dainininkai – 22 metų Buddy Holly, 17 metų Ritchie Valensas ir 28 metų Jilesas Perry Richardsonas („The Big Bopper“). Ta diena buvo pavadinta „Diena, kai mirė muzika“ („The Day the Music Died“). Daina yra penktoje vietoje tarp 365 geriausių XX amžiaus dainų. Nors „American Pie“ perdainavo daug įvairių stilių atlikėjų (nuo Tori Amos iki ska stiliaus grupės „Catch 22“ bei alternatyviojo roko komandos „Killdozer“), labiausiai ji išgarsėjo beveik po 30 metų – 2000 m., kai ją perdainavo Madonna. Tiesa, jos versija buvo dvigubai trumpesnė ir ne tokia dramatiška kaip originalas, be to, ji buvo atlikta kaip šokių muzikos daina, o ne kaip folkroko baladė. Nepaisant to, prisiminę tragediją, žmonės palaikė Madonną, ir jos versija sulaukė ne mažesnio populiarumo nei paties Dono McLeano daina 1971 m.
Dainininkas jautėsi labai pagerbtas pop karalienės, o apie koverių atsiradimą kalbėjo: „Buvo laikai, kai (Amerikoje) gyvavo juodųjų ir baltųjų radijo stotys, t. y. jei juodaodžiai sukurdavo gerą dainą, baltieji norėdavo ją išgirsti per savąją radijo stotį, tad grupė baltųjų eidavo į įrašų studiją ir perdainuodavo tą pačią dainą. Taigi koveris – rasistų išradimas.“
Komercija, nostalgija, vagystės, smurtas
Donas McLeanas teisus, tačiau tai – tik vienas koverių kultūros aspektas.
Muzikologai, ieškodami koverių kultūros ištakų, mintimis grįžta į menestrelių laikus. Pats terminas koveris atsirado XX a. pradžioje, kai pirmosios (tuo metu – fonografo) įrašų kompanijos, išgirdusios apie sėkmingą dainą, hitą, ieškodavo muzikantų, kurie ją perdainuotų, ir taip ši kompanija išgarsėtų. Pavyzdžiui, Eddie Cantoro atlikta daina „Ain’t She Sweet“ (1927 m.) vėl tapo populiari kitų muzikantų dėka 1949 m., paskui – 1964 m.
Iš tikrųjų galima net nustatyti laiko ribą, kada koveris vėl tampa aktualus. Turbūt pagrindinis variklis (iš žmogiškos, o ne iš komercinės pusės) yra nostalgija. Kai tėvai primiršta gerą dainą, o vaikai nėra jos girdėję, staiga pasirodo koveris, ir abi kartos lieka patenkintos: vaikai – „nauja“ gera daina, tėvai – kad kažkas atgaivino „seną gerą“. Žinoma, dar labai svarbus įprotis: tarkime, niekam Lietuvoje turbūt originali australų grupės „Men at Work“ daina „Down Under“ (1981 m.) nėra geresnė už jos lietuvišką versiją – „Zombius“, atliktą dar tarybinėje Lietuvoje. Tačiau yra subjektyvi priežastis – „Antis“ buvo revoliucinė grupė, o jos dainos (beje, „Zombių“ tekstas skiriasi nuo „Down Under“) mums tiesiog įaugusios į kraują.
Vis dėlto kalbėdami apie koverių kultūrą, turime galvoje globalų komercinį reiškinį (su nostalgijos prieskoniu). Komercinės koverių kultūros nematau prasmės nagrinėti – viskas ir taip aišku: bebalsiai dainininkai ir gudragalviai jų prodiuseriai tiesiog nesivargina ieškoti autorinių dainų ir pavagia skambias melodijas iš žinomų ar mažiau žinomų kūrėjų.
Vienas žymiausių pavyzdžių – Filipas Kirkorovas. Dainininkas turi savo auditoriją, yra populiarus, ir tikrai ne vien dėl koverių. Tačiau bene labiausiai jis išgarsėjo daina „Oi, mama, šika dam“ („Oi, mama, jau kaip driokstelsiu“). Paaiškėjo, kad tai – vagystė. Originalas – vieno populiariausių Turkijos dainininkų Tarkano daina „A-Acayipsin (Hepsi Senin Mi)“ („Keista-a. Viskas– tavo, ar ne?“), kurioje yra žodžiai „Oynama şıkıdım şıkıdım“ („Žaidimas. Uždegti ugnį“).
F. Kirkorovo atvejis – bene būdingiausias koverių kultūroje kaip akivaizdi vagystė. Tarkanas su minėtąja daina tapo ne tik Turkijos popmuzikos žvaigžde, bet ir pirmuoju turku, išpopuliarėjusiu Europoje. 1998 m. iš Bulgarijos kilęs F. Kirkorovas itin pagarsėjo perdainavęs garsiąją Tarkano melodiją. Tuo F. Kirkorovo apetitas pelnytis iš svetimų dainų nesibaigė, todėl jis tapo Rusijos ir kitų šalių žurnalistų pašaipos objektu. Kulminacija – 2004 m. Rostove prie Dono. Rusų žurnalistei, spaudos konferencijoje paklaususiai F. Kirkorovo, kodėl jis dainuoja beveik vien koverius, šis necenzūriniais žodžiais ją išplūdo, tyčiojosi iš jos išvaizdos. Kai įžeista žurnalistė paliko spaudos konferencijų salę, ją užpuolė F. Kirkorovo apsaugininkai, atėmė ir sulaužė diktofoną su juostele. Tačiau viešumon skandalas išėjo kaipmat – viską užfiksavo žurnalistės kolegos.
Duoklė dievaičiams
Vis dėlto koverių kultūra – tai ne vien vagystės, smurtas ir didžiuliai pinigai (čia neturiu galvoje tokių atvejų kaip „Anties“).
Išleista tūkstančiai vadinamųjų tributų (angl. tribute), t. y. duoklės dievaičiams albumų. Juose surinktos žinomos populiaraus atlikėjo ar grupės dainos, kurias atlieka tam tikro stiliaus grupės. Kadangi kai kurie muzikantai yra tikri chameleonai (pirmiausia į galvą ateina Davidas Bowie) ir nepriklauso kuriam nors vienam stiliui, tad ir „duoklę“ jiems atiduoda įvairūs muzikantai: rokeriai, gotai, metalistai, ska, regio, džiazo, popmuzikos atlikėjai.
Iš savo „metalistinės“ praeities gerai pamenu, jog kiekviena save gerbianti thrash, death ar juodojo metalo grupė būdavo įrašiusi bent po vieną kitą „senųjų roko dievų“ (pvz., „Judas Priest“, „Black Sabbath“) koverį. Tai laikyta tartum prestižo reikalu.
Kokie atlikėjai „tributuojami“ labiausiai? Prieš juos vardijant, reikėtų pažymėti, kad egzistuoja netgi „duoklės“ grupės (angl. tribute acts), kurios groja tik vienos kurios nors grupės dainas. Beje, žinomiausios „duoklės“ grupės – „Dread Zeppelin“, „Björn Again“ bei „Gabba“, „Beatallica“ ir „Fab Faux“ bei „The Beatnix“ (originalai – „Led Zeppelin“, „ABBA“, „Metallica“ ir „The Beatles“). Tiesa, būtina pasakyti, kad pirmosios „duoklės“ grupės atsirado būtent „Bitlų“ dėka. Dar įdomi detalė – daugiausia „duoklės“ grupių yra Australijoje. Matyt, nerūpestingas gyvenimas daro savo…
Egzistuoja daugybė Elvio Presley’o antrininkų, „duoklės“ grupių gana juokingais pavadinimais (kai kurių net šifruoti nereikia): „The Iron Maidens“ (moterų grupė, grojanti „Iron Maiden“ dainas), „The Joshua Tree“ (groja „U2“ dainas), „Pink Fraud“ („Pink Floyd“), „AC/DShe“ (moterų grupė, grojanti „AC/DC“ dainas), „Spejbl’s Helprs“ (čekų grupė, grojanti 41 „AC/DC“ dainą; ji labai populiari Vokietijoje ir Austrijoje), „MiniKiss“ (liliputų grupė, grojanti „Kiss“ dainas); beje, tai – bene populiariausia muzikinė liliputų grupė pasaulyje), „Mandonna“ (vyrų grupė, grojanti Madonnos dainas), „West End Girls“ (merginų grupė, grojanti „Pet Shop Boys“ dainas) ir kiti.
Ar tai, kad grupės arba atlikėjo dainos yra labiausiai perdainuojamos ar tributuojamos, reiškia, jog ji / jis labai mėgstamas? Manau, taip. Vargu ar kas trauktų po langais ar užstalėje dainas, kurios nemielos širdžiai (menu Londoną 1995 m. pavasarį, kai visame mieste jaunimas su gitaromis dainavo tuomet išpopuliarėjusios grupės „Oasis“ dainą „Wonderwall“, apie kurią buvo paskleistas gandas neva tai koveris; iš tiesų – tai originali „Oasis“ daina, skirta jų įkvėpėjų „The Beatles“ nariui George’ui Harrisonui)? Neturiu omeny dainos „Ant kalno mūrai“. Tačiau, sutikęs lietuvį kitame pasaulio krašte, gali rasti su juo bendrą kalbą, jei žinosi, tarkime, Andriaus Mamontovo, „Anties“ ar „Bix“ dainą.
Nors informacija mus užvirsta klaikia lavina, tikrosios vertybės lieka. „Nesenstanti klasika“, – kaip byloja kičinis posakis. Kiekvienam ji sava, tačiau, perfrazuojant Joną Meką, kai žmogui bloga, jis dainuoja, ir jam pasidaro geriau. Tą suprato visų šiuolaikinių stilių tėvas – bliuzas. „Jei nežinai bliuzo, nėra prasmės imti gitarą ir groti rokenrolą ar bet kokį kitą populiariosios muzikos stilių“, – yra pasakęs „Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas.
Visi didieji muzikantai pradėjo nuo paprasto gitaros brazdinimo, pianino klavišų spaudymo ar kokio instrumento laužymo. „Paprastą muziką groti sunkiausia“, – pareiškė Albertas Collinsas, bliuzo gitaristas, tapęs tokių meistrų kaip Frankas Zappa, Coco Montoya, Gary’s Moore’as, Stevie Ray’us Vaughanas ir kiti mokytoju.
Dar svarbu paminėti tai, kad visi stiliai pagal „amžinojo sugrįžimo“ mitą turi tendenciją grįžti, kartotis šiek tiek keisdamiesi. Kai kurių muzikologų nuomone, kertiniai metai, kai buvo padėtas pagrindas visam šiuolaikiniam rokui bei eksperimentinei muzikai, buvo 1965–1975, nes būtent tada gimė tokie stiliai kaip krautrokas, psichodelinis rokas, sunkusis rokas, ambientas. Vėliau daugelis tiesiog atkartojo tai, kas jau sukurta, bet primiršta.
Į Nemuno krantinės „Daugirdo“ amfiteatrą vėl sugrįžta džiazas. Visą vasarą, ketvirtadieniais džiazo gerbėjus kvies ilgiausiai trunkantis džiazo festivalis „Daugirdas gyvai“ 2011. Klausytojų lauks išskirtiniai susitikimai su Lietuvos ir užsienio džiazo grandais, premjerinės programos ir nepaprasta amfiteatro atmosfera, kviesianti pažinti plačias džiazo upes. Klausytojai išgirs atlikėjus ir grupes iš Lietuvos, JAV, Danijos, Šveicarijos ir Suomijos. Jau birželio 2 d., ketvirtadienį, festivalį atidarys Avram Fefer Trio.
Trijų muzikantų patirtys, apimančios free džiazą, elektroninę muziką ir Vakarų Afrikos tradicinės muzikos motyvus, atsispindi instrumentiniame meistriškume ir giliame svinge, manieroje, kuri puikiai jaučiama grupės narių. Trio programoje skamba autorinės kompozicijos, įsimenančios ir pilnos dvasingumo. Stiprios trio individualybės jau ne vieneri metai prikausto džiazo pasaulio dėmėsį savo naujomis idėjomis ir jas pristato pasaulio koncertų salėse. Grupės lyderis Avram Fefer – Harvardo universiteto absolventas, gyvenęs ir kūręs Stokholme, Paryžiuje, dabar gyvenantis Niujorke. Vertinamas dėl savo iškirtinio altinio ir soprano saksofono skambesio ir kompozicijos, įvaldęs kitus pučiamuosius instrumentus. Jis bendradarbiavo su The Last Poets, legendiniu Archie Shepp, The David Murray Big Band ir The Burnt Sugar Arkestra.
„Eric Revis – vienas iš tikrųjų šių dienų meistrų“ – tokiais atsiliepimais bosistą palydi kritikai. Grammy laimėtojas, vienas iš solidžiausių ir stipriausių balsų šiuolaikinio džiazo scenoje, kaip lyderis ir akomponiatorius dalyvavo įrašant daugiau kaip šimtą albumų. Ilgiau kaip dešimt metų grojo Branford Marsalis kvartete, bendradarbiavo su Peter Brotzman ir Kurt Rosenwinkel, daugeliu kitų įžimybių.
Birželio 30 d. amfiteatre koncertą surengs dvidešimtąjį gimtadienį minintis Kauno bigbendas kartu su vienu iš įdomiausių Suomijos kompozitorių Jukka Linkola, žinomu dėl savo kūrybos tiek akademinės muzikos, tiek džiazo srityje. Atlikėjas gali didžiuotis darbais Helsinkio operos teatre, miuziklais ir kitais stambiais sceniniais veikalais. Sakoma, kad darbų gausa jis pralenkė laiką! J. Linkola ypač įdomus kaip džiazo kūrėjas ir atlikėjas – daugelio bigbendų repertuare puikuojasi jo kompozicijos, o puikus klasikinis išsilavinimas meistriškai susijungia su jazz rock ir fusion manieromis.
Džiazo maratoną tęs Jimmi Roger Pedersen, pristatysiantis savo lietuvišką trio su pianistu Artūru Anusausku ir perkusininku Aru Biskiu. Liepos 28 d., bendradarbiaujant su Vilniaus klezmerių festivaliu, „Daugirdas gyvai“ scenoje pasirodys Rasik Klezmer Orchestra, suvienijęs muzikantus iš Lietuvos ir JAV. Jų programa skiriama Kaune gyvenusiems ir kūrusiems D. Dolskiui ir B. Gorbulskiui.
Rugpjūčio mėnėsį Lietuvos publikai „Daugirdas gyvai“ pristatys jau žinomus šveicarus Brink Man Ship, festivalio žanrų paletę papildysiančius elektroninio džiazo garsais. Festivalį uždarys „šviežias“ projektas iš Kopenhagos. Danų būgnininkas ir dviejų Grammy statulėlių savininkas, Kauno publikos ypač laukiamas Stefan Pasborg įgyvendino seną aistrą rokui: projekte Led Zeppelin, Blue Orchid, White Stripes žinomiausios temos atgimsta free džiazo maniera. Grupėje grojantis paklausiausias danų bosistas Nicolai Munch-Hansen ir du Stefan bičiuliai, šiandien vadinami lyderiaujančiaisiais, Mikko Innanen ir Liudas Mockūnas džiaze įkūnija didijį roko banginį, vardu Moby Dick.
Liepos 25-ąją Trakų pilies kieme laukiami visi ištikimi roko muzikos gerbėjai – čia vienintelį savo koncertą Baltijos šalyse surengs didžiulę gerbėjų armiją turintis atlikėjas Robertas Plantas. Įtakingas dienraštis „The New York Times“ jį vadina „gyvąja legenda“ ir legendinės, sunkiojo roko pradininke laikomos, grupės „Led Zeppelin“ širdimi. Prestižinio žurnalo „Classic Rock“ sudarytame visų laikų geriausių vokalistų sąraše Robertas Plantas užima trečią vietą, nusileisdamas tik Bonui Scottui (AC/DC) ir Freddie Mercury („Queen“). Sykį jau koncertavęs Lietuvoje, šį kartą dainininkas grįžta į mūsų šalį po šešerių metų pertraukos su grupe „The Band of Joy“.
„North Mississippi Allstars“
Paties Roberto Planto kvietimu, koncerto pradžioje scenoje pasirodys bliuzroko kolektyvas iš JAV „North Mississippi Allstars“. Susikūrusią 1996 metais grupę sudaro broliai Lutheris (gitara ir vokalas) ir Cody (mušamieji, klavišiniai) Dickinsonai bei Chrisas Chew (bosinė gitara). Per savo gyvavimo laikotarpį grupė išleido net 15 albumų, paskutinis „Keys To The Kingdom“ pasirodė šiemet. Net trys pirmieji grupės albumai buvo nominuoti „Grammy“ apdovanojimui „Geriausio šiuolaikinio bliuzo albumo“ kategorijoje, o 2001 m. muzikantai laimėjo „Blues Music Award“ prizą kaip „Geriausias debiutas“. Brolių Lutherio ir Cody Dickinsonų tėvas buvo garsus Memfio muzikantas ir įrašų prodiuseris Jimas Dickinsonas, dirbęs su Bobu Dylanu, „The Rolling Stones“, „Primal Scream“ ir kitomis žymiomis grupėmis. Muzikai atidavęs daugiau kaip keturis dešimtmečius, Jimas Dickinsonas mirė 2009 metais, tačiau abu sūnūs puoselėja gražią šeimos tradiciją ir tęsia tėvo pradėtus darbus.
„Led Zeppelin“
Legendinės anglų roko grupės „Led Zeppelin“ istorija prasidėjo 1968 metais, kai iširusios grupės „Yardbirds“ gitaristas Jimmy Page’as pradėjo formuoti naują grupės sudėtį ir pakvietė prisijungti vokalistą Robertą Plantą, gitaristą Johną Paulą Jonesą ir būgnininką Johną Bonhamą. Tais pačiais metais grupė išleido debiutinį albumą, po mėneso pakeitė pavadinimą į „Led Zeppelin“ ir netrukus iškopė į aukščiausias pozicijas JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Ypatingos šlovės sulaukė grupės albumas „Led Zeppelin IV“, išleistas 1971 metais ir kuriame skamba tokie grupės kūriniai, kaip „Stairway To Heaven“, „Black Dog“, „The Battle of Evermore“, vėliau tapę dešimtmečio hitais. Šis albumas dažnai vadinamas vienu geriausių visų laikų albumu, o daina „Stairway To Heaven“ – viena geriausių roko kūrinių.
Tačiau 1980 metais visus grupės gerbėjus pasiekė liūdna žinia – mirus būgnininkui Johnui Bonhamui, „Led Zeppelin“ paskelbė apie savo karjeros pabaigą. Savo pranešime spaudai muzikantai rašė: „Norime, jog jūs žinotumėte, kad mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį jaučiame mes ir mūsų vadybininkas, privertė mus nuspręsti, kad mes nebegalime tęsti kaip anksčiau.“ Taigi išleidę 8 studijinius albumus ir pardavę daugiau kaip 300 milijonų įrašų, po grupės iširimo visi „Led Zeppelin“ nariai pradėjo solines karjeras.
Solinė Roberto Planto karjera susiklostė labai sėkmingai – jau kaip solo atlikėjas nuo 1982 iki šiol dainininkas išleido 9 studijinius albumus (paskutinis „Band of Joy“ pasirodė 2010 metais), kurie daugelį kartų abiejose Atlanto pusėse tapo auksiniais ir platininiais. Itin plataus diapazono balso savininkas nuolat gastroliuoja ir yra visada laukiamas kiekvienoje pasaulio šalyje, kur myli ir vertina tikrą ir kokybišką roko muziką.
Festivalis „Rock in the castle“
Roko gerbėjai puikiai prisimena „Tuborg Green Rock Castle“ festivalį, vykusį pernai, kuriame pasirodė „Apocalyptica“ ir „The Rasmus“. Šiais metais „Tuborg Green Sound Castle“ birželio 13-ąją pristato MOBY koncertą, o liepos 25-ąją Trakų scenoje išvysime ir „Led Zeppelin“ sielą Robertą Plantą. Idėja klausytis teisingos muzikos gražioje istorinėje vietoje pasiteisina ir šią vasarą net dvi pasaulinio lygio žvaigždės savo pasirodymais tęs šią tradiciją.
Vienintelis ROBERTO PLANTO koncertas Baltijos šalyse įvyks liepos 25 d. Trakų pilies kieme.