Search Results for: "Lietuvos tenisininkai"
Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.
Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas
1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.
„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi
Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.
Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.
„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.
„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.
„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.
Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą
Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.
1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.
Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.
Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.
„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.
„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą
Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.
To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.
Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje
Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.
Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.
„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.
Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.
Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.
Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.
Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje porto nebuvo. Reikėjo mokytojų, kurie užaugintų naują šalies sportininkų kartą. Reikėjo ir mecenatų, valstybės paramos. Nebuvo nei stadionų, nei baseinų, nei kitų sporto propagavimui tinkamų vietų.
Krepšinio šalyje Lietuvoje daugeliui jau turbūt į kraują įaugo bruožas nuolat burtis su draugais ir palaikyti šios sporto šakos nacionalinę rinktinę arba mėgiamą klubą. Kai kuriems tai laisvalaikis, kitiems gi – gyvenimo būdas.
Tačiau kaip lietuviai išreiškia savo palaikymą kitose sporto šakose? Ar esame linkę į atvirą agresiją, kaip lenkų ir anglų futbolo chuliganai? Kaip susijęs patriotiškumas ir kietų daiktų svaidymas į aikštelę?
Su triukšmingomis, agresyviomis sporto šakomis ir jų palaikytojais kontrastuoja šalyje šiokį tokį pakilimą išgyvenantis tenisas. Ričardo Berankio, Lauryno Grigelio ir kitų sportininkų sėkmė teniso kortuose lėmė ir šios itin kultūringos sporto šakos populiarėjimą tarp tautiečių. Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas sako, kad specifinis sirgalių palaikymas yra sena tradicija: „Jis pakankamai skiriasi nuo kitų sporto šakų, jau vien reikalavimu žaidimo metu laikytis tylos. Jokiame kitame sporte tokio dalyko nepastebėsi. Tai seniai įsigalėjusios tradicijos, tačiau šiek tiek skiriasi priklausomai nuo turnyro: tarkim, Deviso taurės metu į tai žiūrima kiek liberaliau nei klasika laikomame Vimbldono turnyre“.
Kultūringo sporto kultūringi sirgaliai
Kamuoliukui lakstant iš vienos pusės į kitą, teniso aikštėje privalo stoti mirtina tyla, sirgaliai skatinami gerbti varžovus ir vieni kitus, netriukšmauti, elgtis kultūringai. Lietuvoje, pasak R. Grušo, teniso sirgaliai šių taisyklių paiso, tačiau už teniso kortų tokia kultūra dar nenukeliavo: „Būkim biedni, bet teisingi: didžiojo teniso Lietuvoje turime labai mažai, taigi ir tradicijų. Bet šių taisyklių laikomės, jos globalios, universalios. Tik gal dėl nepatyrimo ar dėl to, kad didžiojo teniso matome retai, dažniau paspygaujam, patriukšmaujam viešose vietose“. Tačiau, nors ir pripratę prie audringo palaikymo stebėdami tenisą draugų būryje kažkur bare, mes dar neprilygstame pietiečiams: „Portugalų teisėjas neseniai pasakojo, kad antai Pietų Amerikoje Deviso taurės susitikimai visai kitokie, čia daugiau pietietiško karščio: prie svečių komandos viešbučio naktį būriuojasi sirgaliai, dainuoja dainas, neleidžia miegoti. Atvirajame Australijos turnyre prieš keletą metų įvyko didelės muštynės, berods tarp serbų ir bosnių. Taigi, emocijų pasitaiko ir tenise, tik už kortų ribų“, – pasakojo Lietuvos teniso sąjungos prezidentas.
Galbūt tai kažkiek lemia ir teniso, kaip pačios sporto šakos, kultūringumas? Juk stebime ne vienas kitą stumdančių ar kitaip fiziškai „skriaudžiančių“ sportininkų minią, o tik du kamuoliuką mušinėjančius žaidėjus. O tai, kad nemaža dalis žaidimo vyksta visiškoje tyloje, turbūt paverčia reginį dar ypatingesniu. Juk neimsi tokioje aplinkoje šokinėti ir rėkauti. Tačiau ir toks palaikymas gali būti šiltas – svetur titulus skinantys šalies tenisininkai sirgalių dėmesio nestokoja: „Kiek teko girdėti, bent didžiųjų turnyru metu žaidžiant R. Berankiui, pavyzdžiui pernai Vimbldone ir šįmet atvirajame Australijos čempionate, palaikymas buvo juntamas, buvo ir vėliavos spalvomis išsidažiusių žmonių. Remigijus Balžekas (Lietuvos rinktinės vyr. treneris ir R. Berankio mokytojas, – aut. past.) man sakydavo, kad tie dalykai jiems visada svarbūs ir labai padeda“, – sakė R. Grušas. Pasiektus rezultatus žinome – taigi, gal Lietuvos sirgaliai jau kažkiek pasitarnauja ir tenisininkams. Aišku, iki tikrai ištikimo palaikymo čia mums dar toli.
Oranžinio kamuolio mėgėjai – Lietuvos talismanas
Artėjant Europos čempionatui Lietuvoje, krepšinio sirgaliai dabar pastebimiausi. Kamuolio varymas per visą Lietuvą, krepšinio aitvaro laidymas ir kitos akcijos rodo, kad žmonės domisi ir laukia įspūdingų kovų arenose. Nors pavienių smurto protrūkių tarp aršių krepšinio sirgalių pasitaiko, lietuviai šioje sporto šakoje negarsėja agresyvumu: „Sirgalius sirgaliui nelygu, bet nemanau, kad Europos kontekste Lietuvos sirgaliai aršūs ar agresyvūs. Mūsų mentalitetas ramesnis nei pietiečių, pavyzdžiui, graikų, kurių „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ fanai kariauja tiesiogine to žodžio prasme“, – dėstė savo nuomonę ištikimas krepšinio gerbėjas Vytautas Alminas.
Tie žmonės, kurie ateina į rungtynes kelti muštynių, nelaikomi tikrais sirgaliais. „Jie ateina ne komandos palaikyti, o ieškoti konfliktų su kitos komandos gerbėjais. Toks elgesys nepuošia nei sporto renginio, nei kelia komandos, kurią jie neva palaiko, prestižą“, – pasakojo V. Alminas. Kaip bebūtų, džiugu pripažinti, jog krepšinio fanai iš Lietuvos geriau pažįstami dėl įspūdingų būgnų, žymiojo Sėklos barzdos ir aistringo palaikymo, o ne dėl noro laidyti raketas į aikštę ar smogti varžovų atributika pasidabinusiam žmogui. Džiugu, kad geltonai žaliai raudona armija tribūnose užsieniečiams dažniausiai kelia pavydą, o ne pasibjaurėjimą – ištikimai rinktinę lydintys sirgaliai yra savotiškas mūsų šalies talismanas ar prekinis ženklas: „Lietuvos krepšinio sirgaliai yra vieni geriausių pasaulyje, tokiais save laikome ne tik mes, bet ir kitos valstybės, kuriose krepšinis nėra paskutinėje vietoje“, – sakė aistruolis.
Futbolo tribūnose – chuliganų mūšio laukas
Atsigręžkime į futbolą, kurio vadinamieji chuliganai yra it atskira subkultūra su savais džiunglių įstatymais, garsėjanti žvėriškais susirėmimais. Be galo arši Lenkijos klubo „Legia“ gerbėjų armija, stadionuose kelianti neregėtas smurto bangas, prisidėjo prie besiformuojančios nuomonės, jog jų tautiečiai jau lenkia tokių fanų agresyvumo tradicijomis garsėjančią futbolo tėvynę Angliją.
Lietuvoje gi sportinis chuliganizmas, paskanintas rasizmu ir fanatišku nacionalizmu, dar nėra tiek pažengęs: „Palyginus su Vakarų Europa ar Rytų Europos bei Balkanų šalimis, Lietuvos fanai yra labai ramūs“, – sakė vienas tinklapio Patriotai.lt lankytojas. Išties, pas mus tokių masinių muštynių, kokios nieko nestebina Serbijoje, Anglijoje ar kitose šalyse, stadionuose pasitaiko nedažnai.
Paklaustas apie minėtame tinklapyje besiburiančių skinų (skustagalvių) vaidmenį smurto protrūkiuose tribūnose, anonimu panorėjęs likti Patriotai.lt lankytojas ėmėsi juos ginti: „Tai stereotipas, sumaišantis į vieną eilinius treninginius chuliganus, futbolo ultras ir skinus. Kadangi Lietuvos visuomenėje labiau žinomas skinų judėjimas, negu futbolo ultrų, dažniausiai visi neigiami dalykai surašomi jiems“. Futbolo ultros – visame pasaulyje paplitęs fenomenas, fanatiškų sirgalių judėjimai, žinomi dėl savo agresyvumo, politinių ar rasistinių polinkių. Išties, perdėm patogu suversti kaltę konkrečiai žmonių grupei, nors iš tiesų nebūna aišku, ar prasikaltusieji išvis priklauso kokiam nors judėjimui. Kaip bebūtų, incidentų būta įvairiausių – rasistiniai plakatai, užgaulus elgesys jau pelnė Lietuvos futbolo federacijai nemenkas baudas.
Peršasi paprasta išvada: sirgaliai, kaip ir visi žmonės, paklūsta įvairiausiai įtakai – tiek bendram savo aplinkos (šalies, miesto, šeimos) kultūriniam klimatui, tiek sporto šakos palaikyme įsigalėjusioms, dažnai ir nerašytoms, taisyklėms. Ne paskutinis čia ir bandos sindromas arba bent noras nelikti balta varna. Žinoma, viskam yra ribos, ir, jei jau nusprendėte mesti plytą, tai Jūsų pačių, o ne visų sirgalių, kultūros lygio atspindys.
Martynas Gedvila
Tenisininkas Ričardas Berankis pagaliau sugrįžta po rimčiausios kada nors patirtos kirkšnies traumos ir 3 mėnesius trukusio gydymosi. Treneris Remigijus Baržekas įsitikinęs – pirmoji kelionė auklėtiniui numatyta į JAV – lėktuvo bilietai nupirkti į šeštadienio 5 valandos reisą.
Amerikiečių verslo žurnalas „Forbes” įtakingiausia pasaulio garsenybe pripažino Lady Gaga. Toliau eina pokalbių šou karalienė Oprah Winfrey, jaunasis atlikėjas Justinas Bieberis, grupė U2 bei popdainininkas Eltonas Johnas, praneša agentūra AP.
Ričardas Berankis baigė pasirodymą atvirame Australijos teniso čempionate. 95-ą vietą pasaulio reitinge užimantis lietuvis trečiame rate 2:6, 2:6, 1:6 pralaimėjo septintai pasaulio raketei iš Ispanijos Davidui Ferreriui. Į mačą buvo parduoti visi bilietai. Antrame korte susirinko 3 tūkst. teniso gerbėjų. Pasak tenisininko trenerio, Remigijaus Balžeko, pralaimėjimą stipriai nulėmė prastas pirmas padavimas. R. Berankiui sunkiai sekėsi atlaikyti ir didelį karštį. Tačiau abu lietuviai nebuvo nusivylę savo pasirodymu prestižiniam „Australian Open” turnyre.
Treneri, Jūsų komentaras po mačo.
Gaila aišku, kad pralaimėjome, bet šiandien laimėti neturėjome šansų. Po pirmų dviejų geimų Ričardą visiškai apleido jėgos. Panašiai kaip per Daviso taurės varžybas Lietuvoje. Jis negalėjo išbėgioti daugiau trijų, keturių kamuolių. Taktika kurią mes buvome pasirinkę irgi visiškai neveikė. Buvo labai karšta.
Kokios pagrindinės pralaimėjimo priežastys?
Ričardui nesisekė pirmas padavimas. Taip, statistika gal ir nebloga, bet pirmas padavimas buvo visai neagresyvus. Pataikymo vieta buvo labai prasta. Pirmu kamuoliu neturėjome jokios iniciatyvos. O 46 neišprovokuotos klaidos pasako apie nuovargį. Dėl karščio Ričardas pametė kvėpavimą. Bet mes tikrai nenusimenam. Teisinga būtų sakyti, kad ne anas laimėjo, o R. Berankis pralaimėjo.
R. Berankiui nesisekė padavimas, o patyręs varžovas tuo iškart puikiai pasinaudodavo…
Taip. Jis stovėjo atsitraukęs keletą metrų ir galingai priimdavo padavimą. Po padavimo, mes geriausiu atveju tik gynėmės. O paprastai Ričardo žaidimas būna kitoks. Po padavimo, jis stengiasi laimėti tašką arba išvysto dar didesnę iniciatyvą. Šiandien viskas buvo atvirkščiai.
Ar teisinga sakyti, kad tai buvo kol kas rimčiausias sutiktas varžovas Ričardo karjeroje?
Nepasakyčiau. Aišku, tai septinta pasaulio raketė. Jo klasė yra aukščiausio lygio. Tačiau jeigu mums būtų pavykę atlikti padavimą ir sveikata leistų, nemanau, kad Ričardas būtų pralaimėjęs po trijų setų. Gal ir nebūtų laimėjęs mačo, bet kova būtų buvusi visai kitokia. Iš esmės Ferreris pergalingus taškus rinko po to kai Ričardas atmušdavo kamuoliuką į korto vidurį. Prie gero žaidimo jis nebūtų gavęs tiek daug dovanų iš R. Berankio.
Dažnai sakome, kad Ričardui parankiau žaisti su aukštesniais varžovais nei žemesniais…
Ne. Tai neturi jokio skirtumo. Sutinku tik su vienu dalyku. Tie žemesnio ūgio tenisininkai labiau mėgsta ilgai įžaisti kamuolį. Toks kaip D. Ferreris, kol iškovos tašką, gali atlikti ir iki 20-ies smūgių. Dideli žaidėjai viską baigia keliais smūgiais. Tokį žaidimą mėgsta ir Ričardas. Šiandien jam nepavyko primesti tokios taktikos.
Tačiau pasirodymą turnyre reikėtų vertinti teigiamai. Iškovotos dvi pergalės, naujas įrašas Lietuvos teniso istorijoje.
Norėčiau truputi apie tą istoriją. Jeigu galima parašykite, kad niekas čia nieko neperrašinėja. Žaidžiam ir tiek. Sėdim su Ričardu kaip kokie du velniukai kamputį įsispaudę ir viskas. Bandom kapanotis. Kai pamatome kokios čia komandos atvažiuoja ir koks dėmesys skiriamas tenisininkams pasijuntame kaip iš apleisto Lietuvos kaimo. Su vienu žaidėju dirba po keturis penkis žmones. O mes ką? Ranką, koją pamasažuoju ir pirmyn į mačą (juokiasi). O dėl istorijos parašykite, kad baigtume mes ten atvertinėti tuos puslapius (juokiasi).
Ričardas prieš turnyrą minėjo kad šio sezono tikslas 50-ukas ir aukščiau, kaip vertinate tokias galimybes?
Ričardui iki 50-uko jau dabar nedaug trūko. Reikėjo dar dviejų pergalių ir jis jau būtų apie 50-uką. Čia ne tiek daug ir beliko. Aš, manau, kad Ričardas turi galimybes. Jis yra motyvuotas, užsivedęs. Kol kas mūsų komanda veikia. Mes turime tokį tikslą ir tai įmanoma pasiekti.