Search Results for: "Marselis"
Artėja vasara – atostogų ir didesnių ar mažesnių klajonių po pasaulį bei atradimų metas. Visada yra be galo smagu apsilankyti miestuose, kurių gatvėmis dar nesi vaikščiojęs, tačiau visada yra ir tokių, į kuriuos vis norisi grįžti. Kiekviena šalis ir netgi kiekvienas miestas gyvena savitu ritmu, savaip žiūri į gyvenimą, kaimynus, užsieniečius, gatvėse sklando skirtingi kvapai. Viena mano mylimiausių šalių yra Prancūzija, taigi kviečiu keliauti drauge su manimi.
Pietiniai jūrų vartai į Prancūziją
Kelionę pradėkime nuo Viduržemio jūros pakrantės, čia įsikūręs antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir didžiausias Viduržemio uostas – Marselis. Miestas čia vietomis dvelkia Afrika, kai kur architektūroje ryški Artimųjų Rytų įtaka, bet neabejotinai yra prancūziškas. Miesto centrą puošia senasis uostas, aplink jį šurmuliuojantis ir truputį Maroką primenantis turgus, daugybė kavinių ir restoranų. Saulei nusileidus už horizonto gyvenimas čia tik įgauna pagreitį – ūžiančios kavinės ir klubai ar romantiškas pasivaikščiojimas jūros pakrante – Jūsų pasirinkimas.
Marselį 600 m.pr.Kr. įkūrė graikai, tuomet miestas buvo vadinamas Masalija (gr. Μασσαλία). Vėlesniais laikais Marselis priklausė keltams, dar vėliau romėnams. Pasivaikščiojimai po miestą bus kupini atradimų, menančių visus 27 miesto istorijos amžius: graikiškai-romėniškų ištakų likučiai, viduramžių religiniai architektūros ansambliai, XVII ir XVIII a. turtuolių namai, prestižiniai XIX amžiaus statiniai, galiausiai – 21 amžiaus modernūs architektūriniai sprendimai. Miestas turtingas aikštėmis, paminklais ir muziejais.
Bazilika Notre Dame de la Garde
Kad ir kur eitumėte Marselyje, apsidairę visada išvysite auksinę Švč. Mergelės Marijos statulą, karūnuojančią Notre Dame de la Garde Bazilikos varpinės bokštą. Ši maišyto – romėnų ir bizantiško stiliaus šventovė stovi ant aukščiausios miesto kalvos La Garde (162 m).
1864 metais baigtos statyti Bazilikos kupolai puošti spalvotu marmuru, freskomis, sudėtingomis mozaikomis, 2006-aisiais buvo restauruota preciziškai nuvalant atmosferos, žvakių suodžių ir karo pėdsakus. Šiaurinėje Katedros fasado dalyje pastebimi kulkų ir sprogių artilerijos sviedinių palikti randai vis dar primena 1944 metais vykusį Marselio išlaisvinimo mūšį. Varpinę vainikuoja 9.7 m aukščio paauksuota Švč. Mergelės Marijos statula, pastatyta ant 12 metrų aukščio pjedestalo. Vietiniams ši statula yra miesto globėja, pagarbiai vadinama „La Bonne Mère“ arba geroji motina. Kiekvienų metų rugpjūčio 15 čia švenčiama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė (Žolinė) sulaukia gausaus piligrimų dėmesio. Nuo šventyklos atsiveria puikus panoraminis vaizdas su miesto stogais, juos supančiomis kalvomis ir, žinoma, Viduržemio jūra. Baziliką nesunkiai pasieksite pėsčiomis arba autobusu iš Senojo uosto.
Marselio Senasis uostas (Le Vieux Port)
„Le Vieux Port“ arba Senasis uostas yra pačiame miesto centre. Uostas šioje vietoje pirmą kartą įrengtas dar antikos laikais, pirmieji graikai čia atsikėlė 600 m.pr.Kr. ir įkūrė prekybos miestelį. Viduramžiais miestas išaugo ir tapo kanapių auginimo ir kanapių pluošto bei laivybinės virvės gamybos centru. Štai kodėl pagrindinės miesto gatvės vedančios žemyn, link Senojo uosto, pavadinimas yra Canebiere.
1800-aisias Marselio uostas vienu metu galėdavo priimti iki 1000 laivų ir per metus sulaukdavo per 18 tūkstančių laivų įgulų. Vėlesniais metais atsiradus garlaiviams uostas pasirodė beesantis per ne lyg seklus ir buvo perkeltas į naujai pastatytus La Joliette dokus. Antrojo Pasaulinio karo metu vykusiame Maselio mūšyje nacių kariuomenė uostą sugriovė, tačiau 1948-ais jis buvo atkurtas. Šiandien šis uostas yra išskirtinai tik turistinis, nesustojantis šurmuliuoti nei dieną, nei naktį.
Komercines bei prekybos funkcijas visiškai perėmė Šiaurinis uostas su įrengtais moderniais krovinių perkėlimo terminalais. Šiame uoste rekomenduoju apsilankyti tik tuo atveju, jei jus žavi milžiniški įrengimai, kranai, keltuvai ir didžiulis triukšmas, tiesa, didžioji uosto dalis nėra atvira turistams.
Senasis gailestingumo centras (Centre de la Vieille Charite)
Senasis gailestingumo centras yra 1671-1749 metais pastatyta, architekto Pierre Puget suprojektuota, trijų aukštų arkada, juosianti labiausiai impozantišką Provanso baroko bažnyčią. Pastatyta kaip gailestingumo prieglauda miesto varguoliams, ji labiau panašėjo į kalėjimą – XVII amžius Prancūzijoje buvo griežtas ir nesukalbamas. Elgetų medžiotojams (Chasse-gueux) buvo mokama už elgetų pristatymą į prieglaudos namus, kurie iš tiesų buvo ne kas kita kaip darbo stovykla. 1736 metais Centre buvo „priglausti“ 850 žmonių, iki 1760 m. jų jau buvo 1059, tačiau 1781-aisiais tapo nebepriimtina kalinti žmones vien dėl to, kad jie yra neturtingi, taigi skurdžių skaičius prieglaudoje sumažėjo iki 250.
Prancūzijos Revoliucijos metu Centras buvo naudojamas kaip kareivinės, kiek vėliau tapo prieglauda žmonėms Antrojo Pasaulinio karo metu netekusiems namų. Dabar šiame rausvo akmens pastate su įspūdingu arkiniu kiemu savo namus rado Viduržemio archeologijos muziejus ir Arfikos, Okeanijos ir Amerikos indėnų menų muziejus.
Friolų salos (Iles du Frioul)
Frioulų salos yra keturios įspūdingos baltojo kalkakmenio salos – Pomègues, Ratonneau, If ir Tiboulen – esančios visai netoli Marselio pakrantės.
Iki XVI a. jos buvo daugiausiai negyvenamos nors jose dažnai apsistodavo jūreiviai, norintys pailsėti nuo prekybos ar karo. 1516-ais Francois I lankydamasis Marselyje nusprendė, kad salos bus puiki vieta gynybiniams Marselio įtvirtinimams, taigi If saloje buvo pastatyta tvirtovė, vėliau tapusi kalėjimu. XVII-XIX amžiais salos buvo naudojamos kaip pakankamai izoliuota nuo žemyno karantino vieta žmonėms, galimai užsikrėtusiems maru ar cholera. Dabar šiose salose klesti jūros paukščių bei retų augalų populiacijos bei lankytojų laukia senosios karantino ligoninės griuvėsiai, Caroline ligoninės ir Ratonneau tvirtovės pastatų kompleksai.
1974 m. buvo įkurtas mažytis kaimelis Port Frioul, tapęs floros, faunos, paplūdimių ir vandens kokybės tyrinėtojų baze. Dabar čia įsikūręs ne vienas restoranas, o vietiniame uoste yra apie 700 laivų švartavimosi vietų.
If tvirtovė (Chateau d’If)
Ši pilis tapo plačiai žinoma dėka Aleksandro Diuma romano Grafas Monte Kristas (A.Dumas, Le Comte de Monte Cristo). Ši XVI a. Tvirtovė, vėliau virtusi, kalėjimu yra pastatyta 30 kv.km. ploto saloje, 3.5 km į vakarus nuo Le Vieux Port. If tvirtovėje daugiausia buvo kalinami politiniai kaliniai, vienas žymiausių kalinių buvo rašytojas, diplomatas ir laisvasis masonas Honore Gabrielis Mirabeau, įkalintas už vykdytą veiklą Prancūzų revoliucijos metais, čia kalinti 1871 metų Komūnos dalyviai, gausybė protestantų. Pažymėtina, kad dauguma kalintų žmonių savo dienų galo sulaukė kalėjimo požemiuose, taip ir neišėję į laisvę. 1890 kalėjimas buvo panaikintas ir sala atidaryta visuomenei.
Aplankyti If ar kurią kitą Friolų salą galite pasinaudoję Senajame Marselio uoste esančių keltų paslaugomis, išsinuomoję laivą ar pasinaudodami organizuojamais turais.
Castellane fontanas
Viduryje Castellane aikštės į dangų stiebiasi 1911 m. skulptoriaus Allar projektuotas paminklas, apsuptas trykštančio vandens purslų. Castellane fontanas yra pagrindinių miesto gatvių – Rue de Rome, Boulevard Baille, Avenue Jules Cantini ir Avenue du Prado – sankryžoje.
Marselis istoriškai turi gan įdomų santykį su vandeniu. Nors miestas yra prie Viduržemio jūros ir yra gausiai apsuptas vandens, tačiau dažnai susigrumdavo su iššūkiu aprūpinti gyventojus pakankamu gėlo vandens kiekiu. Šiam tikslui buvo sukurtas didžiulis kanalų ir akvedukų tinklas, atvedantis gėlą vandenį nuo Durance kalnų ir Ronos upės į miestą. Tokia vandens tiekimo sistema pradėjo veikti dar 1849. Iki pat 1970-ųjų Marselis gėlu vandeniu buvo aprūpinamas tik akvedukų ir kanalų sistemos pagalba, šiandien ši sistema tiekia per du trečdalius miesto sunaudojamo vandens. Taigi, Castellane fontanas, iliustruodamas miesto ir vandens santykį, vaizduoja Ronos upę, Viduržemio jūrą, liūtis bei šaltinius.
Faro rūmai (Palais du Pharo)
Ar nebūtų šaunu būti princu? Atvysti prie jūros ir kiek pabuvęs nusprendi, kad miestas tau patiko, tada užsimanai čia turėti nediduką namą atostogoms. Miestas tau tuoj pat skiria patį geriausią žemės sklypą su puikiu vaizdu į jūrą, kur tu pasistatai puikiu rūmus. Tokia buvo Antrosios Prancūzijos Respublikos prezidento Louis-Napoleono III kasdienybė. 1852 rugsėjį, lankydamasis Marselyje, jis prasitarė, kad miestas jam patiko, tuomet kaip mat gavo dovanų Faro iškyšulį su vaizdu į Senąjį uostą ir If salą, po to jam buvo pastatyti nuostabūs Faro rūmai, na ir žinoma, vėliau nei į tuos rūmus, nei į Marselį jis niekada nebuvo atvykęs ar apsistojęs. Laimei, jo žmona šiuo atveju pasirodė tikra kilniaširdė – Imperatorienė Eugenie rūmus gražino miestui.
1904 m. rūmai buvo paversti medicinos mokykla. Pakeitus pastato paskirtį ir jį pritaikius mokyklos reikmėms buvo parasta dalis buvusio grožio. Šiai dienai pastatas yra dar kartą rekonstruotas, jį paverčiant moderniu konferencijų centru, su daugybe konferencijų salių ir restoranų, kruopščiai paslėptų po žeme.
Pastatą juosia Faro sodas, taigi galite užsukti ir pasimėgauti nuo kyšulio atsiveriančiais vaizdais ar apsilankyti rūmuose, kur dažnai yra rengiamos meno parodos. Rūmų sodas mėgstamas šeimų, įsimylėjėlių bei piknikautojų, praleidžiančių čia ne vieną valandą.
Pasivaikščiojimas pakrantės taku
Bene labiausiai mano mėgstama atkarpa pasivaikščiojimams Marselyje yra pakrantės takas, prasidedantis Senajame uoste ir pasibaigiantis ties Prado paplūdimiais. Tai šeši kilometrai, įspūdingi ant uolos pastatyto miesto ir jūros vaizdais, tolyje baltuojančiais laivais ir Friolų salomis.
1848 metais buvo nuspręsta statyti magistralinį pakrantės kelią, įdarbinant tuo metu bedarbystės smarkiai kamuotus miestiečius. Tiesdami kelią dirbo per 8000 žmonių, o darbai vyko net 15 metų. XX amžiaus pradžioje takas tapo mėgstama pasivaikščiojimų ir pasisėdėjimų vieta, na o šiandien, ypač vakarais, sutiksite, prasilenksite ar būsite aplenkti gausybės bėgiojančių žmonių. Tai puiki vieta vakariniam krosui.
Pasirinkę pasivaikščiojimams šį maršrutą, nepamirškite ir maudymosi kostiumo, kadangi praeisite porą paplūdimių. Ankščiau šie paplūdimiai buvo privatūs, taigi norėdami pasivartyti smėlyje ir atsigaivinti jūroje, būtumėte turėję pakloti vieną-kitą franką. Prieš keletą metų miestas paplūdimius susigražino ir kviečia mėgautis saulės voniomis ir jūros vandeniu nemokamai. Drąsesniems, nebijantiems vandens, pasiūlyčiau kitokį būdą pasinerti į vandenį – prieisite keletą nedidelių įlankų, kur į šalį pasidėję kelnes ir marškinėlius galite prisijungti prie vietos paauglių ir šokti į turkio spalvos vandenį tiesiai nuo molo. Beje, vietiniai tai daro su batais, taip išvengdami dugne tarp akmenų besimaitinančių jūros ežių spyglių.
Vakarienei – jūros gėrybių šokis ir anyžinė gaiva
Ne vieną valandą paskyrę pasivaikščiojimams Canebière gatve, kelis kart apsuksite senąjį uostą, jame įsikūrusį, katik pagautos žuvies ir malonių niekučių pilną, turgų, gal būt netgi paplaukioję laivu – garantuotai praalksite.
Numarinti kirminą galite vos išsukę iš senojo uosto į siaurą gatvelę, kur kebabinės savininkas turkas Jums pagamins didžiulį kebabą susuktą lavaše. Neišsukdami iš pagrindinių gatvių galite sukirsti picą ar kepsnį žiūrėdami į Viduržemio jūros panoramą. Tačiau jeigu norite paragauti kažko tradicinio marselietiško, tai pasirinkimas kiek sumažės. Bet kuriuo atveju, kad ir kurį restoraną pasirinksite, siūlau paragauti Bouillabaisse žuvies troškinio su naminiu Aioli majonezu aptaptais skrebučiais, o aperityvui išgerkite anyžinio Pastis, atskiesto šlakeliu vandens ir atšaldyto ledukais.
Bouillabaisse – yra kulinarinė Marselio garsenybė, ją savo virtuvės pasididžiavimu laiko ne vienas restorano virtuvės šefas. Bouillabaisse yra tradicinis Provanso žuvies troškinys-žuvienė, o pats receptas kildinamas iš Marselio. Šis patiekalas gaminamas iš ne mažiau kaip septynių Viduržemio jūros žuvų rūšių, moliuskų, vėžiagyvių ir daržovių, gausiai pagardinama žolelėmis ir prieskoniais.
Pastis yra nemažiau garsus, iš anyžių gaminamas alkoholinis gėrimas. Kaitinant Viduržemio saulei vartokite alkoholinius gėrimus atsakingai, pastarasis yra net 45° stiprumo.
Mantas UOSIS
Šių metų Kanų kino festivalyje pagrindiniu Tarptautinės kino kritikų federacijos prizu apdovanota komiška Aki Kaurismaki drama ,,Havras“ jau rodoma Lietuvos kino teatruose. O Laikas.lt siūlo Jums interviu su pačiu Aki, kuris papasakojo apie filmo kūrimo procesą ir
Filme ,,Havras“ susitinka du, tikriausiai ant pačių žemiausių socialinių laiptelių stovintys, žmonės – prancūzas batų valytojas Marcelis Marksas, kurį vaidina Andre Wilmsas, ir dėl politinio persekiojimo iš Afrikos emigravęs berniukas vardu Idrisa (Blondinas Miguelis). Su nedidele iš Havro miesto kilusio žmogaus pagalba, šis tarptautinis tandemas sugeba išsikrapštyti iš prekiautojų žmonėmis jiems paspęstų žabangų.
Atrodo, kad Kaurismakis bene vienintelis tęsia tokių italų neoromantizmo atstovų kaip Vitorio de Sica („Dviračių vagis“; „Umberto D“) humanistines idėjas. Maža to, šis suomis kaip niekas kitas prisideda prie šlovingųjų prancūziškojo kino tradicijų atgimimo. Režisierius šiame filme sugebėjo sujungti intelektualumą ir naivumą, intymumą bei minimalizmą. Viso to rezultatas – visa apimančio geresnio pasaulio su visomis jo siūlomomis galimybėmis viltis. Antrojo Akio filmo prancūzų kalba (pirmasis – „Bohemos gyvenimas“ 1992 m.) pagrindinės temos: žmogaus orumas, solidarumas, skirtingų kartų pasauliai bei mirtis. Režisierius yra prisipažinęs, jog mintis sukurti „Slenkantys debesys“ (1996m.) jam kilo sužinojus, jog nedarbo lygis Suomijoje tuo metu pasiekė 10 proc. Su „Havru“ Kaurismakis tarsi siekia susitapatinti su visa tarptautine darbininkija.
Kokios poetinės logikos vedinas nusprendei kurti filmą nedideliame prancūzų miestelyje, o ne gimtojoje Suomijoje?
Planavau filmą apie vandens keliais Europon atvykusį pabėgelį iš Afrikos. Tačiau pabėgėliai paprastai netraukia į Suomiją, todėl norėjau atrasti tinkamą jūrų uostą aplink Viduržemio jūros teritoriją. Išnaršiau Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos bei Biskajos įlankos pakrantes. Jau buvau veik praradęs viltį, kai aptikau Havrą. Ši vieta pasižymėjo išskirtinumu. Tai lyg visų pamirštas miestas, apie kurio egzistavimą nutuokia retas prancūzas. Šios vietos nepravažiuosi kaip kažkokio tarpinio maršruto taško, turi žinoti, kur keliauji. Būtina pažymėti, kad ši vieta svarbi ir istoriniu požiūriu – jai teko patirti tiek vokiečių okupaciją, tiek ir sąjungininkų bombardavimą prieš išsilaipinimo Normandijoje operaciją. 6 deš. prasidėjo miesto atstatymo darbai.
Vieta, kurioje gyvena filmo herojai, bene vienintelė, kurios nesugriovė bombamdavimas, gatvės ten kitaip nei atstatytuose rajonuose, jos išlenktos. Mūsų filmavimo pabaigos laukė ir keletas buldozerių, dabar ir ši kaimynystė pilnai prijungta prie tiesinio gatvių planavimo. Kaip visada – įdomiausią reginį pakeis tuntas prekybos centrų.
Paradoksalu, bet darbininkų klasės atstovai dažnai yra stumiami iš miesto, kad atrastų pačias gražiausias vietas gyventi, iš kurių vėliau yra vėlgi išvaromi. Ryškiausias pavyzdys Amerikoje būtų Naujasis Orleanas – federalinės valdžios abejingumas gyventojų atžvilgiu buvo tiesiog šokiruojantis.
Niekada nesu buvęs tokiame unikaliame mieste kaip Havras. Miestas skendi nuostabioje šviesoje ir baltoje miglelėje. Dailininkai iš viso pasaulio į šią vietą traukdavo tapyti šios keistos šviesos.
Šis filmas sukelia daugybę asociacijų su prancūzų kinu, gal galėtum konkretizuoti, su kokio laikotarpio tenykšte kino tradicija jį galima sieti
Vaizduojamą laikmetį atpažinti visada galima iš to, kokie automobiliai jame važinėja. Rūkymas baruose leidžia daryti prielaidą, kad veiksmas vyksta prieš 2007 m. Jeigu reikėtų apibūdinti filmo stilistiką, pavadinčiau tai bandymu atkurti neorealizmą prancūzišku stiliumi. Nemąsčiau apie konkretų stilių, tiesiog rašiau scenarijų, kuris galiausiai išvirto į begėdiškai optimistišką pasaką.
Rašydamas visu pirma dirbu pasąmoniniame lygmenyje. Susigalvoju atitinkamą temą bei pagrindinę siužetinę liniją. Tada tris mėnesius laukiu, kol mano sąmonė atliks savo darbą. Mano rašymas labai neanalitiškas, bet galutinis rezultatas – gana tvarkingas scenarijus. Vėlesnėje savo karjeros stadijoje aktorius Matti Pellonpa (M. Pellonpa vaidino 18-o A. Kaurismaki filmų) taip pat pradėjo taikyti panašų metodą. Kaip paskutinis tinginys Matti vienu ypu perskaitydavo scenarijų ir visą likusį darbą pavesdavo savo pasąmonei, o ši atlikdavo tai, kas nepatyrusiam aktoriui būtų tapę didžiule našta. Scenarijaus jis neliesdavo tris mėnesius, į rankas tekstą paimdamas tik prieš filmavimus, kad pasikartotų dialogų tekstą. Pasąmonė yra pats genialiausias bei pigiausias samdinys, kuriam begalima patikėti tokį darbą.
Žiūrovą suvokimo labirintuose klaidinanti, pasaką primenanti atmosfera yra šio filmo stilistinis arkliukas. Iki pat filmavimo darbų pabaigos nebuvau tikras, ar mano sprendimai buvo tinkami. Vizualiai „Havras“ tikrai nežvilga, manau, kad tai būtų tik atitolinę mano viziją. Svarbiausia čia – žmonės, jų esmė geriausiai atsiskleidžia krizinėse gyvenimo situacijose – tiek geriausios žmonių savybės, tiek ir pačios žemiausios, ryškiausia šviesa nušvinta kai viskas ima griūti. Pasimato žmogaus didybė ir niekingumas. Kai nebelieka nieko, solidarumas ir aukojimasis pradeda mus gelbėti. Žinoma, filmuose gerąsias žmogiškąsias savybes galima ir net reikia perdėti – juk viso to kasdien neišvysi.
Nepaisant kelių sugedusių pareigūnų, vengi rodyti tuos, kurie būdami aukštai išnaudoja kitus
Policijos vado nesimato – tai tik balsas už kadro. Mano logika paprasta: beveidę mašiną geriausia atvaizduoti nesuteikiant jai veido. Anekdoto pavidalu policijos vadas yra tarsi nuolatinis Café Moderne lankytojas. Tiesiog reikia sukurti atmosferą, kuri įtikintų, jog šie žmonės egzistuoja. Galbūt senstu, bet nesiruošiu net iš policijos pareigūnų daryti klišių.
Nepaisant absurdiško informatoriaus tavo filme nėra blogų žmonių. Už visus žmonės čia svarbesnė apmaudi kompiuterinė klaida
Pirminiame scenarijaus variante pabėgėlius pavaizdavau į Havrą atplaukiančius purviname konteineryje, dėl pasibaisėtinų sąlygų kai kurie žuvo kelionės metu. Vėliau persigalvojau ir viską apverčiau aukštyn kojomis, aprengiau šiuos žmonės geriausiais įmanomais drabužiais – velniop tą realizmą, tegu atvyksta kaip orūs žmonės.
Vienas iš personažų tarsteli, jog Viduržemio jūroje plaukioja daugiau asmens dokumentų nei žuvų. Realybė tokia, kad daugelis nelegalių emigrantų išmeta savo identifikacijos dokumentus į jūrą, kad nebūtų deportuoti į tėvynę. Baigiamuosiuose filmo titruose negalėjome paminėti daugelio filme vaidmenis atlikusių asmenų pavardžių dėl to, kad jie išties yra nelegalūs emigrantai be oficialių vardų ir pavardžių.
Filme yra intarpas iš vieno dokumentinio televizinio filmo, jame vaizduojama, kaip kažkokių reikalavimų neatitinkanti pabėgėlių stovykla yra sulyginama su žemėmis. Europa bejėgė su tokiomis problemomis susidoroti. Tai lyg savotiškas ping-pong žaidimo variantas, kuriame žmonės yra deportuojami, kad vėliau vėlei bandytų prasmukti į senąjį žemyną. Žvelgiant iš sistemos taško, visa tai yra suprantama – jei į nedarbo kamuojamą Europą sugūžės pusė Afrikos, nebeliks darbo niekam. Išspręsti šią lygtį tiesiog neįmanoma.
Kaip tau pavyko susidoroti su masinėmis scenomis? Esi prisipažinęs, kad esi prastas masuočių filmuotojas. Nemanai, kad save nuvertini – vienoje „Žmogaus be praeities“ scenoje dūzgė krūva mėgėjų, negalėjau nepastebėti, kad šis epizodas veik nepaliestas režisieriaus rankos: tiesiog įjungta kamera, vienas-du dubliai ir preciziškumu baletui prilygstantis rezultatas.
Kiekvieną aktorių instruktuoju individualiai, dirbant su minia svarbiausia ją „užvesti“. Masinės scenos visada yra tikras nervų išbandymas: nesuspėji su dienotvarke, dieną pakeičia tamsus vakaras, planai eina velniop. Neturi kito pasirinkimo, kaip tik įjungti kamerą ir tikėtis fortūnos šypsnio. Vieną filmavimą seka kitas – niekados neruošiu parengiamojo maketo savo filmams. Skeptiškai žiūriu į tokius planavimus, juk remdamasis jais negali absoliučiai laisvai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Iš anksto mechaniškai surepetuoti filmavimai dažnai atsisuka prieš tave patį, jautiesi lyg pagaminęs filmą pernelyg gerai.
Keliuose ankstesniuose filmuose turėjai parengęs tiek laimingą, tiek ir nelaimingą pabaigas, iš kurių vėliau rinkdavaisi. O kaip buvo su „Havru“?
Apsisprendžiau remtis dviem happy-endingais: berniuko išvykimu bei stebuklingu išgijimu. Kiekviena iš šių pabaigų galėjo būti laiminga, taip pat galėjau pakaitalioti nelaimingąją ir laimingąją pabaigas, bet nusprendžiau iki galo atsiduoti pasakos idėjai, prieš kurią net ir modernus mokslas bejėgis.
Dviejų vedusių senukų meilės istorija esti šio filmo grožio pagrindu. Vyras tvarko verslo reikalus, kol jo žmona miršta ligoninėje. Visaip kaip Jeano Vigo šedevre „Atalanta“, geriausiai jų jausmus išreiškia scena, kurioje jie nėra vienas su kitu fiziškai, bet dalinasi vienu sapnu. Kaip suvokti jų nedalumą?
Nors „Atalantą“ laikau gražiausiu visų laikų filmu, šis atitikimas atsitiktinis. Tai ne pirmas kartas, kai panaudoju šią priemonę. Akivaizdu, kad nesant meilės linijai tektų dar labiau pabrėžti teisingumo temą, o taip tik dar labiau paryškinant sistemos kritiką. Šis filmas galėjo būti kur kas žiauresnis.
Pastarieji trys tavo filmai koncentravosi ties mirties tema: „Žmogų be praeities“ galima interpretuoti kaip mirštančiojo sapną, panašiai ir su po jo sekusiu filmu „ Priemiesčio šviesos“ – žmogus jaučia mirties alsavimą, bet viltis jį prikelia.
Filmas turėjo dvi pabaigas – vienoje pagrindinis herojus miršta, kitoje – ne. Nufilmavau jas abi ir panaudojau jas abi. Tiesa ta, kad trečią ir ketvirtą savo gyvenimo dešimtį gyvenantiems žmonėms mirtis apskritai neegzistuoja.
Prieš tai prancūziškai buvai sukūręs tik vieną filmą „Bohemos gyvenimas“. Ar egzistuoja kažkoks ryšys tarp šio ir naujojo tavo filmo?
Marselis Marksas buvo ir senajame filme. Tai tas pats rašytojas, kurio svajonės įsitvirtinti Paryžiuje subyrėjo į šipulius. Tas pats bohemietis tik po 20-ies metų. Praradus viltį būti rašytoju, jį prikelia atsakomybės jausmas. Tai ant žemiausio įmanomo socialinio laiptelio pabuvojęs žmogus. Žinoma, jis galėjo rinktis lengvesnį kelią, bet, pasak jo pačio, jis norėjęs atsidurti arčiau žmonių, klauptis ant kelių prieš kitų kojas – didžiausias jo nuolankumo ženklas.
Idėja apie afrikietį berniuką išgelbėjusį batų valytoją man atėjo į galvą kai viename Portugalijos mieste, kuriame gyvenau, pradėjo nykti batų valytojai. Vieninteliam likusiam leidau pasirūpinti savo avalynės blizgesiu ir, tuo pačiu, įdėmiai jį stebėjau. Jei tik sugebi pagrindinį herojų su kažkuo susieti, viskas pradeda eitis kaip iš pypkės.
Esi vienas iš nedaugelio, vis dar besinaudojančių 35 mm filmavimo kamera
Šviesa yra tikrojo kino pagrindas, o skaitmeninio – elektros energija.
Esi minėjęs, jog „Havras“ žymės naujos tavo trilogijos pradžią
Šią trilogiją planuoju baigti per artimiausią dešimtmetį. Negali apsiriboti dviem filmais, kalbėdamas apie trilogiją, o jei esi sukūręs dvi trilogijas, privalai užbaigti ir trečią. Tai bus trilogijų trilogija.
Likusias dalis filmuosi Prancūzijoje?
Sekančiam filmui pasirinkau Ispaniją, o paskutiniam – Vokietiją.
Kodėl ne Portugaliją, juk kasmet praleidi čia gerą pusmetį?
Nors gyvenu čia jau 20 metų, portugalų mąstysena man vis dar didelė mįslė. Iš visų tautų, su kuriomis man yra tekę susidurti – ši neabejotinai yra kiečiausias riešutas.
Oficialus lietuviškas puslapis: Havras.lt. O laimėti pakvietimus į šį filmą galite laikas.lt konkursų rubrikoje.
Parengė Aleksandras Rimdžius
Šių metų Kanų kino festivalyje pagrindiniu Tarptautinės kino kritikų federacijos prizu (FIPRESCI 2011) apdovanota komiška drama ,,Havras“ lapkričio 18 dieną startuoja Lietuvos kino teatruose.
Filmo herojus Marselis Marksas (akt. André Wilms), anksčiau gyvenęs bohemišką rašytojo gyvenimą, nesugebėjo išgyventi iš kūrybos, todėl atsisakė literatūrinių ambicijų ir persikėlė gyventi į Prancūzijos uostamiestį Havrą. Nuo šiol vyras gyvena įprastą gyvenimą, kuriame svarbiausi dalykai – žmona Arletė (akt. Kati Outinen), dažnai lankomas baras ir ne itin pelninga batų valytojo profesija. Arletei sunkiai susirgus ir atsigulus į ligoninę, įprastinis Marselio gyvenimas pasikeičia – savo kelyje jis sutinka iš Afrikos pabėgusį nelegalų imigrantą Idrisą (akt. Blondin Miguel), kuris tėra mažas berniukas, kuriam reikalinga Marselio pagalba.
Nepaisant grėsmės abiems būti ištremtiems iš Prancūzijos, kuklaus batų blizgintojo ir pabėgėlio vaiko draugystė drauge su kaimynų solidarumu kovojant prieš represyvią teisminę sistemą, įtraukia žiūrovą į naują, optimizmu trykštantį pasaulį. Sociopolitinės emigracijos ir rasistinės integracijos temos filme pateikiamos lengvai ir su gera humoro doze savaitgaliui.
Trys priežastys žiūrėti filmą:
1. Emigracijos/imigracijos tema ne nauja, bet šįkart apie rimtus dalykus – su subtiliu humoru.
2. Už gerą – geru, arba kaip lengvai žmonės vienijasi, kai tikslas turi gražią prasmę.
3. Rokenrolo muzika – pasijusite kaip Elvio laikais, tik Prancūzijoje.
Trys priežastys, kodėl filmas gali nepatikti:
1. Esate sausumos gyventojas, nemėgstate jūros ir Lamanšo sąsiaurio.
2. Filmuose mėgstate greitus automobilius ir naujausius mobiliuosius telefonus. Vienintelis mobilusis telefonas filme priklauso blogam vyrukui
3. Nepalaikote pasakos versijos, kur Raudonkepuraitė suvalgo vilką.
Lėtas gyvenimo tempas, bohemiška aplinka, mylimi žmonės, maži kasdieniai rūpesčiai ir optimizmas susidūrus su dideliais – tai lyg režisieriaus meilės laiškas Prancūzijai. Pagrindinės aktorės personažui suteiktas Arletės vardas, prisimenant žymią 1930-1940 metų prancūzų aktorę bei dainininkę. Taip pat daugiau besidomintys šios šalies kinu pastebės, jog jame vaidina ir vienas žymiausių aktorių Pranzūzijoje – Žanas Pjeras Darusinas. Filme vyrauja dvidešimtojo dešimtmečio muzika, kurią atlieka garsus šalies roko muzikantas Roberto Piazza, geriau žinomas „Little Bob“ pseudonimu.
Garsusis suomių režisierius Akis Kaurismakis šį prancūzakalbį filmą laiko pirmąja trilogijos apie uostamiesčius dalimi. Kitus du filmus režisierius ketina statyti Ispanijos bei Vokietijos uostamiesčiuose ir žada, kad juose taip pat bus kalbama vietinėmis kalbomis.
2009 m. Akis Kaurismakis lankėsi Vilniuje ir dalyvavo festivalyje ,,Kinas prieš melą“, skirtame kovoti už žmogaus teises. ,,Išfilmavau” visą Suomiją, visą Helsinkį, kiekvieną metrą, kiekvieną pakampę. Helsinkis toks išblizgintas ir švarus, jis – ne man. Galėčiau imtis Vilniaus. Tikrai yra ką parodyti”,– komentavo pasaulyje pripažintas suomių režisierius Akis Kaurismakis.
Komiška drama „Havras“ kino ekranuose nuo lapkričio 18 dienos. Filmas startuoja ,,Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje.
Įdomūs faktai apie aktorius:
André Wilms (Marselis)
Pradėjęs nuo namų dažytojo bei scenos darbuotojo darbų, Andre Wilmsas tapo gerai vertinamu aktoriumi Prancūzijoje, yra nusifilmavęs šešiuose Akio Kaurismakio filmuose.
Kati Outinen (Arletė)
Aktorė apibūdinama kaip Akio Kaurismakio mūza, ji pasirodė devyniuose jo filmuose, taip pat ir 2002 metų juostoje „Žmogus be praeities“, už kurią Kanų kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.
Jean-Pierre Darroussin (inspektorius Monet)
Garsus prancūzų aktorius, nusifilmavęs daugiau nei 60-yje kino juostų, tačiau Akio Kaurismakio filme vaidinantis pirmą kartą. Pats režisierius juokauja, jog Jean-Pierre visada buvo šalia, bet niekada anksčiau neleido jam vaidinti, tik vakarais išvalyti studiją.
Blondin Miguel (Idrisa)
Visiškas naujokas aktoriniame mene, ,,Havras“ – Blondino debiutas kino juostuose. Kūrybinė komanda berniuką rado Paryžiaus priemiestyje, kur jis gyveno su savo šeima. Be to, Blondinas visiškai nemokėjo nei prancūzų, nei anglų kalbų, todėl režisierius su juo susišnekėti buvo privestas ženklais ir akių kontaktu.
Little Bob („Little Bob“ – dainininkas)
Jo tėvynė – Italija. Roberto Piazza, geriau žinomas „Little Bob“ pseudonimu, 1974 metais buvo legendinės naujos prancūzų kartos grupės „Little Bob Story“ pagrindinis vokalistas. Grupė keliavo po turus su tokiomis pasaulinio garso grupėmis kaip „The Sex Pistols“, „The Clash“.
Laika (Laika – šuo)
Laika yra ,,penktosios kartos“ Akio Kaurismakio šuo. Visos penkios kartos vaidino Akio filmuose, o Laikos giminaitė šuo Tahti 2002 metais laimėjo auksinę šunų kino apdovanojimų palmės šakelę už vaidmenį Kaurismakio juostoje „Žmogus be praeities“.
Režisierius, prodiuseris, scenarijaus autorius: Aki Kaurismäki („Rūpinkis savo skara, Tatjana“ , „Aš pasisamdžiau žudiką“ , „Žmogus be praeities“ , „Plaukiantys debesys“)
Vaidina: André Wilms, Kati Outinen, Blondin Miguel, Jean-Pierre Darroussin, Elina Salo, Evelyne Didi, Roberto Piazza, Laika.
Oficialus lietuviškas puslapis: www.havras.lt
Treileris: http://www.youtube.com/watch?v=2TsizqzMF7w
Šiaurės šalių kino klubas pristato dar du išskirtinius suomių režisieriaus Aki Kaurismäki kino darbus, tai filmai „Bohemos gyvenimas“ ir „Slenkantys debesys“. Apdovanoti pagrindiniuose kino festivaliuose, susižėrę daugybę apdovanojimų gimtojoje Suomijoje ir mėgiami kino žiūrovų – šie filmai gruodžio mėnesį pateikiami kino klubo žiūrovų teismui kino teatre „Pasaka“.
Gruodžio programą pradės filmas „Bohemos gyvenimas“ (La vie de bohéme), jis bus rodomas gruodžio 1 d. 17.30 val. Šioje meistriškoje komedijoje režisierius atgaivina klasikinį Henri Murger romaną apie bohemos gyvenimą. Ilgus metus bandęs adaptuoti veiksmo vietą Helsinkiui, Kaurismäki nusprendė – vis dėlto tai turi būti Paryžius. Ir privertė suomių aktorius vaidinti prancūzų kalba, nors realiame gyvenime šia kalba jie nekalba.
Nuskurdęs Paryžiaus poetas ir dramaturgas Marselis išmetamas iš nuomojamo kambario, nes neišgali sumokėti nuomos. Klaidžiodamas Paryžiaus gatvėmis jis sutinka Rudolfą, nelegaliai šalyje gyvenantį dailininką iš Albanijos, kurio kišenėse taip pat švilpauja vėjai. Neilgai trukus prie jų draugijos prisijungia Šaunardas, airių kompozitorius, apsistojęs senajame Marselio būste.
Trijulė greitai supranta esantys giminingos sielos, kurias jungia bendra meilė menui ir abejingumas materialioms gėrybėms. Vieną dieną Rudolfas sutinka prancūzaitę Mimi, kurią be galo įsimyli. Tačiau virš jo galvos ima telktis tamsūs debesys, nes Rudolfas šalyje apsistojęs nelegaliai.
Antrąjį gruodžio filmą „Slenkantys debesys“ (Kauas pilvet karkaavat) kino klubas rodys gruodžio 15 d. 17.30 val. Filmas triumfavo Kanų, San Paulo, Tromsės kino festivaliuose, o nacionaliniuose Suomijos kino apdovanojimuose „Jussi“ filmas susižėrė net 5 apdovanojimus, tarp kurių ir geriausio metų filmo laurai.
Restorane padavėja dirbanti Ilona yra ištekėjusi už tramvajaus vairuotojo Laurio. Pora gyvena kukliai ir džiaugiasi mažais malonumais, kuriuos gali sau leisti. Vieną dieną atėjęs į darbą Lauris sužino, kad dėl nepelningų maršrutų jo darbovietė priversta atleisti keletą darbuotojų ir jis yra vienas iš tų, kuriems nepasisekė.
Tačiau bėda viena nevaikšto. Ilona taip pat informuojama, kad restoranas, kuriame ji dirba, parduotas restoranų tinklui ir visi darbuotojai atleidžiami. Abu sutuoktiniai pradeda darbo paieškas, bet nesėkmingai.
Pora griebiasi net menkiausio šiaudo, jie parduoda automobilį ir tikisi padvigubinti gautą sumą kazino, tačiau viską pralošia. Galų gale Ilona gauna viliojantį pasiūlymą, tačiau patirtos nesėkmės verčia ją abejoti, ar jiems pavyks.
Šioje meistriškoje komedijoje režisierius atgaivina klasikinį Henri Murger romaną apie bohemos gyvenimą. Ilgus metus bandęs adaptuoti veiksmo vietą Helsinkiui, Kaurismäki…
1960-ieji, Kalėdų metas, namas kažkur už miesto. Nuotaika pakili ir lengva, kol nerandamas nudurtas namo šeimininkas Marselis. Nusikaltimo metu name…
Kažkurioms šešto dešimtmečio Kalėdoms į dvarą Prancūzijos regione susirenka didžiulė šeima. Staiga aptinka, kad praėjusią naktį Marselis buvo nužudytas peiliu…