Search Results for: "Nacionalinė Krepšinio Lyga"
Krepšinio pasaulyje didėja susipriešinimas tarp pasaulinės organizacijos FIBA ir jos Europos padalinio „FIBA Europe“. Gali būti, kad Senojo žemyno krepšinio vadovai nuspręs visiškai atsiskirti nuo motininės organizacijos.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinės tikslai – sužibėti vasarą vyksiančiame Europos čempionate Lenkijoje ir kitais metais sėkmingai debiutuoti Londono vasaros olimpinėse žaidynėse.
Vytauto Didžiojo universitetui atstovaujantys krepšininkai kasmet visą Lietuvą džiugina įspūdingais pasiekimais. Šiemet VDU ir vėl susižėrė nemažai svarbių trofėjų, liudijančių apie dominavimą tarp krepšinį propaguojančių šalies aukštųjų mokyklų.
Šiemet daugybės teigiamų atsiliepimų sulaukė mūsų šalyje surengtas Europos vyrų čempionatas, jaunimo rinktinės į Lietuvą parvežė du aukščiausios prabos medalių komplektus, o baigiantis metams LKF komandą sustiprino prezidentu vienbalsiai išrinktas Arvydas Sabonis bei vykdomojo direktoriaus pareigas užėmęs Eurolygoje itin gerai vertinamas krepšinio vadybininkas Paulius Motiejūnas.
Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.
Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas
1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.
„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi
Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.
Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.
„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.
„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.
„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.
Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą
Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.
1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.
Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.
Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.
„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.
„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą
Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.
To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.
Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje
Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.
Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.
„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.
Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.
Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.
Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.
Kauno, Marijampolės ir Jonavos trikampis galėtų tapti vienu iš pagrindinių Lietuvos futbolo centrų. Palanki geografinė padėtis, vienas nuo kito vos per keliasdešimt kilometrų nutolę miestai ir juose esama bei kuriama futbolo infrastruktūra atvertų naujas galimybes: čia galėtų sporto stovyklas, treniruotes ir net varžybas bei tarptautinius turnyrus rengti tiek Lietuvos, tiek užsienio futbolo rinktinės, sezonui ruoštis futbolo klubai.
Tokios perspektyvos šiandien buvo aptariamos Jonavos rajono savivaldybėje, kur Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius bei Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romanas Levinskas buvo pakviesti susitikti su rajono vadovais ir vietos futbolo klubų „Lietava“ bei „Fajetonas“ atstovais.
„Jonava turi idealias sąlygas futbolui. Infrastruktūros vystymui reikiamos teritorijos yra – reikia tik investuoti į pagrindinio stadiono ir treniruočių aikščių sutvarkymą bei maniežo įrengimą“ , – sakė L.Varanavičius – „Jeigu turėtume tris netoli vienas nuo kito esančius miestus su tinkama infrastruktūra – tai galėtų tapti ne tik jaunimo rinktinių treniruočių centru. Tada jau galėtume rengti ir didesnius tarptautinius turnyrus. Naudos iš to turėtų ne tik futbolas, bet ir vietos verslas“.
L.Varanavičiaus teigimu, Marijampolėje sutvarkyta futbolo infrastruktūra yra geras pavyzdys. Tiek vasarą, tiek žiemą čia yra visos sąlygos treniruotis bei žaisti. Žiemą vietos viešbučiai nemažai pajamų gauna iš futbolo – čia treniruojasi ir gyvena jaunimo ir vyrų rinktinės, kaimyninių valstybių klubai, o esant nepalankioms oro sąlygoms manieže žaidžia ir aplinkinių miestų klubai. Kaune įsikūrusi Nacionalinė futbolo akademija taip pat dirba visu pajėgumu ir jau nebegali priimti visų norinčių žaisti.
Jonavos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus teigimu, didžiausia problema – futbolas žiemą, nes tenka glaustis mokyklų sporto salėse. Sportuojančių yra tiek, kad net profesionalams kartais tenka treniruotis koridoriuose. Tačiau meras patikino, jog šiuo metu vykdomas pirmasis Jonavos sporto centro stadiono ir treniruočių aikščių projekto etapas – derinamas detalusis planas, kurį tikimasi patvirtinti dar šiais metais.
Be to, jonaviečiams itin patrauklus Šiaulių pavyzdys, kur apjungus savivaldybės, klubo ir rėmėjų pajėgas vystomas ne tik infrastruktūros, bet ir naujo sporto klubo modelis.
„Jonavos biudžetas nėra didelis. Vieniems tokį projektą būtų sunku įgyvendinti. Šiais metais gavome lėšų iš Vyriausybės universalios sporto salės statybai, tad stadionui ir treniruočių aikščių projektui mums labai svarbu ieškoti partnerystės su verslu. Stebime, kaip šis procesas vyksta Šiauliuose – jeigu jis bus sėkmingas, kopijuosime“, – sakė M.Sinkevičius.
L.Varanavičiaus teigimu, panašūs modeliai jau veikia ne tik Šiauliuose, bet Gargžduose, Alytuje, Mažeikiuose, Vilniuje (VMFD „Žalgiris“) prie panašaus modelio linksta ir Telšiai, Plungė.
„Labai svarbu, kad stiprėtų šalies klubai, o jų dalininkais taptų visą miesto bendruomenė“, – sakė L.Varanavičius – „Pavyzdžiui, Gargžduose savivaldybė skirdama tas pačias lėšas kaip ir iki tol futbolo klubui perleido stadioną, jo priežiūrą ir vaikų rengimą. Klubas pritraukė dar ir privačias lėšas, bendruomenę į klubo valdymą. Rezultatas – vaikų skaičius išaugo tris kartus, sutvarkius stadioną jame visą pavasarį vyko daug A lygos rungtynių, o Gargždų „Banga“ nužengė iki LFF taurės finalo.“
L.Varanavičiaus teigimu, klubai gali vienyti ne tik futbolininkus (nuo veteranų, vaikų, mergaičių iki profesionalios komandos), bet ir kitas sporto šakas. Ispanijos pavyzdys puikiai įrodo, kad tai pasiteisinantis modelis. Ispanai stiprūs ne tik futbole, bet ir krepšinio, rankinio, dviračių bei kitose sporto šakose, kurios, dažniausiai, yara apjungtos po vienu klubu.
LFF vadovo teigimu, federacija galės padėti Jonavai taip pat, kaip ir kitiems miestams: – teisine ir technine pagalba rengiant futbolo infrastruktūros projektus, tipinio maniežų projekto parengimu ir pritaikymu, dirbtinių dangų ir kitų LFF infrastruktūros programos projektais.
L.Varanavičiaus teigimu, pozityviai nuteikia abiejų Jonavos komandų susijungimas ir artėjimas link klubinio modelio bei pozityvus rajono valdžios požiūris ir palaikymas.
Prasidedant naujam semestrui aukštosiose mokyklose, Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) paskelbė tradicinius „Studentų apdovanojimus 2010”, kuriuos šiais metais rinko daugiau nei 7800 studentų.