Search Results for: "Neapolis"
Ar žinote, kodėl Italijos miestas Neapolis garsėja fotogeniškiausiomis panoramomis? Pasirodo, šis graikiškos kilmės miestas ant skardingų uolų yra pastatytas milžiniško amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į Neapolio įlanką.
Tyla verta aukso. Tačiau JAV egzistuoja kambarys, kuriame yra taip tylu, jog greitai tos tylos, kad ir kokia auksinė ji būtų, nebeįmanoma ištverti. Ilgiausiai absoliučią tylą Orfildo laboratorijoje (Pietų Mineapolis) iškęsti yra pavykę tik 45 minutes.
Tylos kambarys sugeria 99,99 % į jį ateinančių garso bangų ir Gineso rekordų knygoje įrašytas kaip tyliausia vieta planetoje. Užsibūkite tame kambaryje pernelyg ilgai, ir jūsų psichika pradės kurti neegzistuojančius vaizdinius, kurie dar vadinami haliucinacijomis.
Absoliučią tylą patalpoje sukuria iš visų pusių jį supančios metro storio akustiką absorbuojančios stiklo pluošto plokštės, dvigubos izoliuoto plieno sienos ir 30 cm storio betono sluoksnis. Bendrovės „Orfield laboratorines“ įkūrėjas ir prezidentas Stivenas Orfildas (Steven Orfield) tvirtina, jog tai yra iššūkis žmonėms – pamėginti pasėdėti absoliučioje tyloje ir tamsoje. Ilgiausiai čia yra pavykę ištverti 45 min.
„Kai stoja tyla, prie jos prisitaiko ir klausa: kuo tylesnė patalpa, tuo daugiau dalykų išgirsta ausys, – pasakoja S. Orfildas. – Tame kambaryje išgirsti savo širdies plakimą, kartais – plaučių darbą, o kartais labai garsiai gurgia pilvas. Begarsėje aplinkoje pats tampi garsu.“
Tiesa, tokia unikali patirtis stipriai išderina gebėjimą orientuotis – taip smarkiai, jog būnant tylos kameroje sėdėti yra privaloma.
„Iš tiesų erdvėje mes orientuojamės ir pagal garsus, kuriuos eidami girdime, – primena mokslininkas. – Begarsėje celėje garso orientyrų nelieka. Iš aplinkos eliminavus jutiminius orientyrus, pasidaro sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą ir manevruoti. Jei toje patalpoje ketini praleisti bent pusvalandį, privalai sėdėti kėdėje.“
Tylos kamera naudojasi ne viena JAV kompanija – taip pat ir astronautus testuojanti NASA. Testų metu stebima, kiek laiko žmogus ištveria iki haliucinacijų ir ar įmanoma su jomis susidoroti. Anot S. Orfildo, tokia pat tylos celė, tik bekraštė, yra ir kosmoso erdvė. Tad astronautams tokioje tyloje išlikti susikaupus yra gyvybiškai svarbu.
Tylos kamera naudojama ir produktų triukšmingumui (pvz., dirbtinių širdies vožtuvų, mobilaus telefono ekrano, automobilinio salono laikrodžio ir t. t.) matuoti. Visiškoje tyloje geriau įmanoma įvertinti ir garso kokybę. Beje, savo motociklus tylos celėje yra mėginusi „tildyti“ ir motociklus gaminanti bendrovė „Harley Davidson“. Tiesa, jie riaumoja kaip ir riaumoję.
„Mes įrašome, kokio intensyvumo garsą visiškoje tyloje skleidžia testuojamas produktas, o po to šį parametrą vertina žmonės, – pasakoja S. Orfildas. – Mes fiksuojame to įrašo klausimosi metu jiems kylančias emocijas ir asociacijas.“
S. Orfildas neslepia, jog pats tylos kameroje yra ištvėręs tik pusvalandį, nors jo širdyje implantuotas dirbtinis vožtuvas, kuris absoliučios tylos sąlygomis veikia nepaprastai garsiai.
Jei ruošiatės keliauti į Paryžių, Florenciją ar Izraelį, leiskite jus įspėti: meno kūrinių sukeltų įspūdžių gausa jums gali padaryti neįprastą poveikį. Nuo viso to grožio didybės kuriam laikui jums tiesiog gali „pavažiuoti stogas“.
Florencijos sindromas
Florencijos sindromas, dar žinomas Stendalio vardu, tai psichosomatinė liga, kurios simptomai pasireiškia kai kuriems žmonėms, atsidūrusiems nuostabaus grožio meno kūrinio akivaizdoje arba per trumpą laiką išvydusiems daug aukščiausios klasės meno kūrinių. Šio sutrikimo simptomai – dažnas pulsas, galvos svaigulys, alpimas, orientacijos erdvėje praradimas ir netgi haliucinacijos. Liga nėra įtraukta į psichiatrinę klasifikaciją, nes simptomai paprastai nepasikartoja (nebent žmogus išties serga psichine liga), o pats sindromas trunka neilgą laiką.
Sindromas pavadintas Stendalio vardu, nes kaip tik šį sindromą žymusis rašytojas aprašė savo kūrinyje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Regio“. Apie šio sindromo apraiškas buvo kalbama dar devynioliktame amžiuje, tačiau moksliškai jį įvardino ir aprašė italų psichiatrė Graziella Magherini 1979 metais. Psichiatrė išanalizavo net šimtą Florencijos sindromo pasireiškimo atvejų. Ji aiškina, kad žmogus, stojęs akistaton su stulbinamo grožio meno kūriniu, trumpam liaunasi mąstęs įprastai. Anot psichiatrės, meno kūrinys tarsi kabliukas užkabina giliai paslėptą traumą ir iškelia ją į paviršių. Dėl staigaus pasąmoninio turinio proveržio asmuo staiga pasijunta kaip žuvis, išmesta į krantą. Taigi meno kūrinys gali „suvesti“ žmogų akistaton su juo pačiu. Tiesa, kartais žmogui to gali būti per daug.
Paryžiaus sindromas
Dar vienas laikinas psichinis sutrikimas, kuris kai kada pasireiškia į Paryžių atvykusiems turistams. Paryžiaus sindromas yra panašus į Florencijos sindromą, tačiau dėl neaiškių priežasčių jį dažniausiai patiria japonų turistai. Sutrikimo simptomai – haliucinacijos, paranoja (jausmas, kad esi persekiojamas), nerimas, galvos svaigimas, tachikardija, orientacijos praradimas, savęs nesuvokimas (depersonalizacija). Simptomai pasireiškia tik kelionės metu, grįžus į įprastą aplinką dingsta.
Kodėl Paryžiaus sindromą dažniausiai patiria japonai? To niekas nežino, tačiau manoma, kad tai susiję su išgyvenamu kultūriniu šoku. Paryžiečiai nekalba angliškai, o japonai paprastai nemoka prancūzų kalbos; be to prancūzai yra labai emocingi, emocijos greitai keičiasi ir tai labai pasireiškia bendraujant. Japonai šiuo požiūriu yra priešingybė, todėl prancūziškas emocingumas juos gali tiesiog išmušti iš vėžių.
Maža to, japonai dažnai turi susidarę išankstinį idealizuotą Paryžiaus vaizdą, todėl susidūrimas su tikruoju Paryžium gali stipriai sutrikdyti. Reikia nepamiršti, kad kartais koją pakišti gali ir nuovargis bei siekis per trumpą laiką labai daug aprėpti.
Jeruzalės sindromas
Jeruzalės sindromas savo simptomais gali priminti Paryžiaus ir Florencijos sindromus, tačiau jis išskiriamas kaip atskiras sutrikimas, nes haliucinacijos, paranojiniai išgyvenimai dažniausiai būna religinio pobūdžio. Tyrimai rodo, kad Jeruzalės sindromą patiria ne vien tik krikščionys, bet ir žydai, musulmonai bei kitų religijų išpažinėjai.
Jeruzalės sindromą išgyvenantys turistai neretai staiga užsimano atsiskirti nuo grupės ir klajoti po Jeruzalę vieni. (Gidai paprastai tą žino, tad nenustebkite, jei pareiškus norą atsiskirti nuo grupės jums bus rekomenduota apsilankyti pas psichiatrą.) Jeruzalės sindromo užvaldytas asmuo tampa nervingas, išgyvena nerimą, įtampą ir kitus keistus potyrius, gali jausti kompulsišką norą praustis ir labai dažnai kirpti nagus, stiprų norą apsirengti balta toga (sindromo užvaldyti turistai esant reikalui ją pasidaro net iš viešbučio kambario paklodžių ar rankšluosčių). Neretai sindromo aukos viešose vietose pradeda itin garsiai giedoti psalmes arba deklamuoti citatas iš Šventojo Rašto, šventose vietose sako spontaniškus pamokslus (kalba dažniausiai būna nerišli).
Statistika rodo, kad per pastaruosius trylika metų buvo užfiksuota 1200 tokių nutikimų. Žinant, kad Jeruzalę kasmet aplanko apie du milijonai turistų, patys spręskite, kokia tikimybė, kad Jeruzalės sindromą patirsite ir jūs.
Valgymas kartais tampa įdomiausia kelionės dalimi. Paragauti patiekalai dažnai visai net neprimena jūsų šalyje gaminamų jų pakaitalų. Tad jei norite sužinoti, koks tikrasis kebabo skonis, teks skristi į Turkiją, o makaronų – į Italiją. Keliautojų biblija „Lonely Planet“ paruošė turistams rekomenduojamų paragauti nacionalinių patiekalų dešimtuką.
Tapas – Barselona, Ispanija
Ispaniškas užkandis tapas – mūsų šalyje labiau žinomas, kaip vieno kąsnio sumuštinukas. Jie daromi iš įvairiausių produktų. Populiariausi – bulvės su aštriu pomidorų padažu,kepti kalmarai, ančiuviai, kumpio kroketai), kiaulienos dešra, skrudinti pipirai, mėsos kukuliai, sūriu apkepti baklažanai ir t. t.
Žodis Tapa, išvertus iš ispanų kalbos reiškia – dangtis. Taip pavadintas užkandis, nes tradiciškai ispanai jį deda ant vyno taurių, kad į jas nepatektų vabzdžių ar nešvarumų.
Lankantis Barselonoje tikrai paragausite tapų, nes tai įprastas kasdienis patiekalas. Jų valgymo metas – nusileidus saulei ir atidarius dar vieną butelį vyno…
Doner kebabas – Stambulas, Turkija
Tikras turkiškas kebabas, žinomas Doner vardu. Tradiciškai, nuo seniausių laikų jis gaminamas iš keptos avienos. Patiekiant lėkštėje greta jo visada esti ryžiai su sviestu. Tokį Doner kebabą dar tikrai įmanoma užsisakyti kai kuriuose, iš senų laikų išlikusiuose Stambulo restoranuose.
Dabar turkiškas kebabas laikomas nebe patiekalu, o greito maisto pusbroliu. Gaminamas jis daugiausia iš marinuotos mėsos, pjaustant ją nuo besisukančio iešmo, ir įsukant į pitą duonelę kartu su salotomis ir specialiu jogurtiniu padažu. Jį turkai, žinoma, irgi moka išskirtinai paruošti. Tad, kai būsite Stambule, nusipirkite iš vietinių turkų kebabą ir nesivaržydami tęskite ekskursiją po miestą su varvančiu per smakrą padažu.
Makaronai – Neapolis, Italija
Maisto istorija teigia, kad XVIII amžiuje neapoliečiai miltus su vandeniu sumaišė taip, kad tas mišinys tapo populiarus visame pasaulyje. Jie taip pat pirmieji supažindino makaronus ir pomidorų padažu. O tada jau prasidėjo rimtieji virtuvės bandymai. Taigi vaikščiodami Neapolio istorinėmis gatvėmis, būtinai užsukite į itališką tratoriją ir užsisakykite dubens makaronų „Pasta Napolitana“.
Virti koldūnai – Šanchajus, Kinija
Kiniški koldūnai atrodo visai nieko neišsiskiriantis tol, kol jų neparagauji. Tik darykite tai atsargiai, nes galite nusideginti. Prieš valgant koldūną iš pradžių jį lengvai prakąskite, kad iš jo išbėgtų skystis. Jis ir yra šių pyragėlių su malta kiauliena, krabų mėsa, daržovėmis ir aštriu sultiniu paslaptis. Į koldūnų įdarą dedamas kietas želatinas, kuris suskystėja kai koldūnas verdamas.
Feijoada – Rio de Žaneiras, Brazilija
Tai iššūkis Brazilijos turistams. Paskanavus šio kiaulienos ir juodųjų pupelių troškinio labiau patariame prigulti ant sofutes, o neiti maudytis į taip viliojantį žydrą vandenį. Šis patiekalas itin populiarus žymiojo Rio de Žaneiro karnavalo metu. Tikriausiai, dar verta paminėti, jog dažniausiai šį troškinį brazilai gamina iš kiaulių kojų, kartais – ausų, liežuvių ar uodegėlių.
Gumbo – Naujasis Orleanas, JAV
Gumbo – tai tiršta sriuba su jūros gėrybėmis ir rūkyta mėsa. Patiekiama ji su ryžiais. Naujojo Orleano virtuvė garsėja ne tik šiuo patiekalu, bet ir jo rūšių įvairove. Gumbo valgymas Naujajame Orleane yra toks pat svarbus kaip ir džiazo klausymasis.
Kuskusas – Kasablanka, Marokas
Atvykę į Kasablanką, nusipelnėte minutės poilsio. O praleisti ją patariama vietinėje kavinukė užsisakius puodelį mėtų arbatos ir lėkštę kuskuso. Marokietiškas kuskusas gaminamas iš garintų kuskuso kruopų, pasirinktinai – su vištiena, aviena ar žuvimi. Patiekamas su daržovėmis. Tikėtina, kad kitą dieną vėl valgysite tą patį patiekalą. O gal net šiandien…
Nasi Goreng – Penang sala, Malaizija
Tai tradiciniai šios šalies kepinti ryžiai. Jie apkepinami su vištiena, daržovėmis, kiaušiniais ir saldoku sojos padažu. Kartais į ryžius įdedama čili. Tad nemėgstantiems aštraus maisto, prieš užsisakant Nasi Goreng, patariama pasiklausti – jis su čili ar be.
Karis – Bombėjus, Indija
Kario patiekalai – tai Azijos fenomenas, juos gamina nuo Pundžabio iki Japonijos. Tačiau kario tikroji gimtinė yra Indijos miestas – Bombėjus. Tipiškas jo karis gaminamas iš jūros gėrybių, kokoso su masala (prieskonių mišiniu). Tradicinį prieskonių mišinį sudaro ciberžolė, kalendra, imbieras ir raudonasis čili.
Dešrainis – Niujorkas, JAV
Nors Niujorke laukia didžiulė pasiūla įvairiausių pasaulio virtuvių, tačiau būtinas ritualas čia atvykus yra susirasti metalinę apšiurusią prekyvietę su skėčiu ir užsisakyti dešrainį su kečupu, garstyčiomis, svogūnais bei įvairiais padažais. O jei norite iššūkio – liepos 4 d. nuvykite į Coney salą ir sudalyvaukite garsiose dešrainių valgymo varžybose. Jų rekordas – 53.5 dešrainiai per 12 minučių.
Skanių įspūdžių!
DOKUMENTINIAI FILMAI. Neapolis išgyveno daug negandų: nuo žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų iki skurdo, didelio nusikalstamumo ir klestinčios korupcijos. Tačiau jis…
Naujausio Europos kelių apkrovimo tyrimo sąraše pirmasis atsidūrė Briuselis. Varšuva, Londonas bei Budapeštas taip pat dažnai gali tapti vairuotojų košmaru, tuo tarpu vairavimas Ispanijoje ar Skandinavų šalyse yra kur paprastesnis ir malonesnis.