Search Results for: "Nirvana"

Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentas Ginas Trinkūnas kremta ekonomikos mokslus Italijos Brescia universitete. Nemažai lietuvių į saulėtąją Italiją išvyksta dėl meilės, Ginas ne išimtis – tik išvyko ne dėl meilės moteriai, o automobiliams, italų kalbai ir kultūrai.

Ginai, kodėl nusprendei mokytis Italijoje?

Vieni šalis renkasi pagal tai, kur linksmiau, kiti – pasitenkina tuo, kas liko, o aš esu iš tų, kurie ieško naudos.

Kadangi studijuoju tarptautinį verslą, rinkausi šalį, su kuria ateityje ketinu turėti reikalų. Pirmoji mano sąraše buvo Italija. Ją pasirinkau ne vien dėl verslo galimybių ateityje, t. y. prekių ar paslaugų (rūbų, baldų, vynų, importo į Lietuvą ar tarpininkavimo), bet ir dėl to, kad norėjau išmokti italų kalbą, kurią Lietuvoje moka toli gražu ne visi.

Yra ir daugiau šios šalies privalumų: ten šilta, be galo graži gamta – nuostabūs ir didingi kalnai, kitoks maistas, vynų įvairovė, menas ant kiekvieno kampo. Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl kurios taip mėgstu Italiją, yra mano milžiniška aistra ir beribė meilė automobiliams. Italų kuriami automobiliai ir jų požiūris į juos tikrai sukelia nirvaną ir verčia nusiimti kepurę.

Ką ir kur mokaisi Italijoje? Ar patinka?

Studijuoju Brescia mieste esančiame universitete (it. Universita degli Studi di Brescia – aut. pastaba), ekonomikos fakultete.

Brescia yra pusiaukelėje tarp Milano ir Venecijos, panašaus dydžio kaip Šiauliai. Miestas velniškai turtingas – vienas iš turtingiausių miestų visoje Italijoje.

Dėl studijų – būkime atviri: jeigu nori studijuoti užsienyje, į jį važiuoji gyventi. Jeigu „Erasmus“ periodo dalykus reikėtų surikiuoti eilės tvarka pagal svarbą, manau, studijos atsidurtų po pigaus, bet efektyvus „pasitūsinimo“ (linksmybės – aut. pastaba), pigaus maisto, galimybės nebrangiai keliauti.

Nesakau, kad „Erasmus“ yra vien linksmybės. Maniau, kad atvažiavęs į Brescia tikrai daugiau ir sąžiningiau studijuosiu, bet užteko pirmos savaitės, kad suprasčiau, jog šių studijų metu galioja kitokios taisyklės, kitokie nuostatai, kitoks gyvenimo būdas nei įprastai studentų, studijuojančių savo šalyje.

Netgi patys dėstytojai kitaip žiūri į „Erasmus“ studentus, supranta, kad esame svečiai iš kitos šalies, o svečiui, kuris ateina pas jus į namus, ar labai įdomu būtų, jei jam į rankas įbruktumėt dulkių siurblį ir lieptumėte tvarkyti namus? Juk būna taip: „Junk muzika, nešk taures… Let the party begins!“ (angl. tegul šventė prasideda – aut. pastaba)

Aišku, yra ir tokių dėstytojų, su kuriais geriau nejuokauti, nes jie jus laikys tokiais studentais kaip italai, tik prasčiau mokančiais italų kalbą.

Aš patenkintas studijomis, jos kitokios nei Lietuvoje: teorija ne tokia sausa, daugiau pavyzdžių, studentai paskaitų metu yra įtraukiami į diskusijas.

Kokie buvo patys pirmieji įspūdžiai, kai atvykai į Brescia?

Kaip jau pradžioje minėjau, man labai patinka mašinos, todėl pirmieji įspūdžiai, atvykus į miestą, buvo tokie: o, „Porsche“… Dar viena… Ir dar viena… Uhuu, „Ferrari“!

Tada supratau, kad šitas miestas man patiks. Taip išėjo, kad buvau bene pirmasis „Erasmus“ studentais mieste tais mokslo metais, todėl iš pradžių, kol kiti dar nebuvo atvykę, neturėjau galimybės aktyviai bendrauti su tarptautiniais studentais.

Taigi, kad nereiktų bergždžiai laukti kitų studentų, nusprendžiau visažiniame „Facebook“ parašyti itališką savo mobiliojo telefono numerį. Greitai sulaukiau pasiūlymo susitikti iš italo, kuris irgi turėjo „Erasmus“ patirties.

Tą pačią dieną atvyko antras „Erasmus“ studentas ispanas – jis nemokėjo nei angliškai, nei itališkai, todėl bendravome ženklų kalba. Taip ir prasidėjo veiksmas. Svarbiausia – neužsidaryti kambaryje ir nesėdėti prie kompiuterio, nes tada tikrai pasidarys liūdna. Reikia ieškoti ryšių, o tai, turint „Erasmus“ studento statusą, labai paprasta: tiesiog ateini ir sakai: labas, aš irgi iš „Erasmus“.

Ar italės gražios? Ar italai pavydūs?

Įdomus klausimas. Išdėstysiu ir savo nuomonę ir pasiremsiu italų pasakojimais. Kalbu apie tas, kurios yra iš Brescia miesto ir su kuriomis man teko susidurti.

Gal tai ir keista, bet jos labiau pasipūtusios nei lietuvės. Gal dėl to kaltas miestas. Kaip minėjau, jis labai turtingas. Tai – pramoninis miestas, kuriame sukasi dideli pinigai, taigi čia tinka frazė iš filmo „Krikštatėvis III“: „Draugystė ir pinigai – lyg aliejus ir vanduo“.

Piniginės turinys čia jau geriau būtų didelis. Kituose miestuose, man regis, viskas yra paprasčiau. Brescia su merginomis sunkoka.

Dėl vaikinų – teiginys, kad klubuose muštynių nebūna, daug ką pasako. Italai savo išvaizdai skiria labai daug dėmesio: laiko stiliuką kaip ir visa Italija. Nors kartais gal net per daug.

Italai mėgsta „žaisti“ su merginomis – sakyti gražius žodelius, bet jei mato, kad nieko įdomaus, eina ieškoti kitos. O ar pavydūs, tai, matyt, labai. Tarkime, atsimenu vieną įvykį: paprašiau vienos iš studijų draugių, kad duotų savo mobiliojo telefono numerį (tikėjausi, kad patobulinsiu italų kalbą), o ji atsakė, kad negali, nes jos vaikinas labai pavydus.

Kokie studentiški laisvalaikio leidimo būdai Italijoje? Ar yra vietų, kur studentai gali šėlti nemokamai?

Būdai veikiausiai tokie patys kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai – su stikline rankoje. Visų pirma, reiktų paminėti tokią organizaciją kaip ESN (angl. Erasmus Social Network – aut. pastaba), kuri užima „Erasmus“ studentus – organizuoja vakarėlius, ekskursijas.

Dėl klubų – Brescia mieste yra klubas „Zara 66“, kur iš esmės vyksta vien specialūs „Erasmus“ vakarai. Per juos (visi jie dažniausiai būna vienodi, skiriasi tik vakaro tema) studentai iš viso pasaulio turi galimybę bendrauti, pažinti skirtingas kultūras.

Kaip galima nemėgti tokio klubo, kur trečdalį žmonių pažįsti, o ir gėrimų kainos neatbaido: vienas gėrimas – vienas euras.

Nėra sunku susiorganizuoti ir šventimą „plote“ (kokiame nors bute – aut. pastaba), nes nemažai studentų nuomojasi butą.

Savaitgaliai dažnai būna skirti kelionėms.

Kaip manai, „Erasmus“ studentai labiau linkę mokytis ar studentauti?

Kad išvažiuočiau į „Erasmus“, reikėjo tikrai nemažai mokytis ir susirinkti papildomų balų – man buvo nelengva. Bent taip yra mano universitete.

Dėl kitų šalių – man susidarė toks įspūdis, kad ispanams labai lengva išvažiuoti. Jie sudaro kone pusę visų „Erasmus“ studentų. Pas juos visada lieka laisvų vietų.

Iš Lenkijos irgi gana lengva pakliūti. Mano įžvalgomis, rumunės mokosi daug, linksminasi mažai, matyt, ten irgi stipri atranka.

Apskritai „Erasmus“ studentai atsipalaidavę, į mokslus žiūri atlaidžiau arba išvis nežiūri.

Koks dėstytojų požiūris į „Erasmus“ studentus? Ar „Erasmus“ studento statusas turi įtakos pažymiui?

Prieš važiuodamas į „Erasmus“, girdėjau kalbų, kad į studentus iš kitų šalių žiūri atlaidžiau ir galima tikėtis nemažai nuolaidų. Kalbos ir lieka kalbomis. Tuo puikiai įsitikinau per sesiją.

Visų pirma, Italijos mokslų sistema labai paini, sudėtinga. Ji „Erasmus“ studentams sukelia problemų, aš irgi nebuvau išimtis. Gal kituose miestuose ir paprasčiau, bet Brescia yra taip, kad duotas laiko intervalas, per kurį, jei išlaikai egzaminą, reikia užsiregistruoti internetu, o, pasirodo, tas tikrai nėra lengva, nes reikia paskirtą datą, paskirtu laiku, paskirtoje vietoje, o būna, kad dar nežinai, ar išlaikei.