Search Results for: "Viduržemio jūra"
Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve pradėjo studijuoti romanų filologiją, baigė Zagrebe. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.
Laisvalaikio buriavimo kultūros puoselėtojo, kapitono Egidijaus Nasevičiaus vadovaujama jachta baigė dvi savaites trukusį žygį po svarbesnes Dodekaneso salas. Lietuvių jachtai teko pažinti ne tik Egėjo ir Viduržemio jūrų grožį – staigmenos ir netikėti nutikimai buvo ištikimi lietuvių palydovai.
Aktyvaus laisvalaikio projekto „Borjomi Odisėja“ ambasadorius E. Nasevičius sako, kad pirmiausia, kas krenta į akis atvykus į Graikiją, yra atsipalaidavę vietos gyventojai, kurių dvasia iškart užvaldo ir visus čia atvykstančius keliautojus.
„Graikus suprasti galima – čia yra visiško „relakso“ šalis. Atsipalaidavę, niekur neskubantys žmonės gyvena savo malonumui. Kai viešėjome Simi saloje, automobilį mums išnuomojusi moteris, sudariusi nepilnai dar iš savojo užsitęsusių vizijų pasaulio sugrįžusios Delfų orakulės įspūdį, pasiūlė raktelius ir 10 eurų už kurą palikti jos biure, jei grįšiu anksčiau 16 val. Jai daugiau nerimo kėlė ne finansiniai formalumai, bet tai, kad aš atvykčiau anksčiau laiko. Grįžau, aišku, anksčiau, biurą radau nerakintą. Taip ir palikau raktelius su pinigais po kreditinių kortelių skaitytuvu, kad vėjas pro atvirą balkoną nenupūstų“, – pasakojo E. Nasevičius.
Simi saloje beveik prie šaligatvio prisišvartavusius lietuvius paviliojo iš kitoje gatvės pusėje įsikūrusios senosios graikiškos tavernos atskubėjusi lietuvaitė, pakvietusi aplankyti būtent jos užeigą, iš kurios sklido gardūs kvapai. Bevakarieniaujant, žavioji šviesiaplaukė pasiguodė labiausiai išsiilgusi lietuviškų šaltibarščių, mat reikiamų produktų čia nerasi, ypač – kefyro.
Pasak E. Nasevičiaus, patyrusiems keliautojams Viduržemio jūros bangos ir vėjas nėra pats baisiausias dalykas. Kur kas sunkiau atsilaikyti prieš sirenas, kurios, pasak „Odisėjos“, savo dainomis viliodavusios jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai suduždavę. Tiesa, lietuviams teko susidurti ne su mitologinėmis būtybėmis, o su dainingomis latvėmis.
„Nors latvių merginų dainos gretimoje jachtoje buvo gražios ir melodingos, tačiau jos truko iki 3 val. ryto, todėl nesuveikė kaip pati geriausia lopšinė“, – sakė lietuvių jachtos kapitonas.
Keliautojų aplankyta ir turistų dar nelabai atrasta Tilos sala. Čia, nuo žemyno atskilusioje saloje, užsilikę paskutiniai Europos drambliai palaipsniui susitraukė iki mini drambliukų. Jų atrastus kaulus galima apžiūrėti paleontologijos muziejuje. Tiesa, rakto nuo muziejaus reikia ieškoti rotušėje.
Tačiau didžiausią įspūdį lietuvių keliautojams paliko viešnagė Nisyro saloje, kurios centre yra iki šiol veikiantis ugnikalnis. Tiesa, dabar jis nebespjaudo įkaitusios lavos gabalais, o savo mėnulišką peizažą aptraukia iš uolienų kylančiais sieros garais ir iš tolo supuvusių kiaušinių kvapu pasitinka keliautoją.
Pasak E. Nasevičiaus, tikriesiems buriavimo entuziastams jokių salų grožis neatstos jachtos denio, gero vėjo ir bangų.
„Jūra neturi trūkumų: ar bangos, ar vėjas – viską priimi kaip stichijos duotybę, kaip jos suteikiamą begalinę malonę ja plaukti, ja turi visa širdimi ir nuoširdžiai džiaugtis, prie jos nuolankiai prisitaikyti. Jūrai neįdomūs tavo planai ar ketinimai. Negali jos paskubinti. Tai ne tu „įveiki jūrą“, tai ji tau, kvailiui, leido pasijusti išdidžiu. Ir jei to nesuprasi – vėliau ji pasijuoks. Maldauk, kad tik pakikentų“, – sakė „Borjomi Odisėjos“ ambasadorius.
Lietuvių keliautojams Viduržemio jūra buvo itin svetinga – nepaisant keleto dienų stiproko Meltemi vėjo, leidusio atsipūsti ir paiškylauti pačių salų gilumoje, dovanojo ne tik geras bangas ir palankų vėją, bet ir nelauktas dovanas.
„Plaukiant iki Lindo merginos pasvarstė, kad reiktų nusipirkti plaukiojimo ratus ir kamuolį. Ir ką sau manot? Išsigriebėm iš jūros du ratus ir pripučiamą kamuolį! Ar čia vietinis Poseidonas išgirdo prašymus, ar kažkas pasimeldė jūreivių ir keliautojų globėjui Šv. Mikalojui?“, – svarstė E. Nasevičiaus.
Lietuvių jachtos kelionė Viduržemio jūroje yra natūralaus gruziniško mineralinio vandens „Borjomi“ iniciatyva įgyvendinamo aktyvaus laisvalaikio projekto „Borjomi Odisėja“ dalis. „Borjomi Odisėją“ sudaro keturios kelionės, pavadintos pagal gamtos stichijas – Žemę, Vandenį, Orą ir Ugnį. Lietuvių jachtos kelionė Viduržemio jūroje yra Vandens stichijos kelionė.
Artėja vasara – atostogų ir didesnių ar mažesnių klajonių po pasaulį bei atradimų metas. Visada yra be galo smagu apsilankyti miestuose, kurių gatvėmis dar nesi vaikščiojęs, tačiau visada yra ir tokių, į kuriuos vis norisi grįžti. Kiekviena šalis ir netgi kiekvienas miestas gyvena savitu ritmu, savaip žiūri į gyvenimą, kaimynus, užsieniečius, gatvėse sklando skirtingi kvapai. Viena mano mylimiausių šalių yra Prancūzija, taigi kviečiu keliauti drauge su manimi.
Pietiniai jūrų vartai į Prancūziją
Kelionę pradėkime nuo Viduržemio jūros pakrantės, čia įsikūręs antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir didžiausias Viduržemio uostas – Marselis. Miestas čia vietomis dvelkia Afrika, kai kur architektūroje ryški Artimųjų Rytų įtaka, bet neabejotinai yra prancūziškas. Miesto centrą puošia senasis uostas, aplink jį šurmuliuojantis ir truputį Maroką primenantis turgus, daugybė kavinių ir restoranų. Saulei nusileidus už horizonto gyvenimas čia tik įgauna pagreitį – ūžiančios kavinės ir klubai ar romantiškas pasivaikščiojimas jūros pakrante – Jūsų pasirinkimas.
Marselį 600 m.pr.Kr. įkūrė graikai, tuomet miestas buvo vadinamas Masalija (gr. Μασσαλία). Vėlesniais laikais Marselis priklausė keltams, dar vėliau romėnams. Pasivaikščiojimai po miestą bus kupini atradimų, menančių visus 27 miesto istorijos amžius: graikiškai-romėniškų ištakų likučiai, viduramžių religiniai architektūros ansambliai, XVII ir XVIII a. turtuolių namai, prestižiniai XIX amžiaus statiniai, galiausiai – 21 amžiaus modernūs architektūriniai sprendimai. Miestas turtingas aikštėmis, paminklais ir muziejais.
Bazilika Notre Dame de la Garde
Kad ir kur eitumėte Marselyje, apsidairę visada išvysite auksinę Švč. Mergelės Marijos statulą, karūnuojančią Notre Dame de la Garde Bazilikos varpinės bokštą. Ši maišyto – romėnų ir bizantiško stiliaus šventovė stovi ant aukščiausios miesto kalvos La Garde (162 m).
1864 metais baigtos statyti Bazilikos kupolai puošti spalvotu marmuru, freskomis, sudėtingomis mozaikomis, 2006-aisiais buvo restauruota preciziškai nuvalant atmosferos, žvakių suodžių ir karo pėdsakus. Šiaurinėje Katedros fasado dalyje pastebimi kulkų ir sprogių artilerijos sviedinių palikti randai vis dar primena 1944 metais vykusį Marselio išlaisvinimo mūšį. Varpinę vainikuoja 9.7 m aukščio paauksuota Švč. Mergelės Marijos statula, pastatyta ant 12 metrų aukščio pjedestalo. Vietiniams ši statula yra miesto globėja, pagarbiai vadinama „La Bonne Mère“ arba geroji motina. Kiekvienų metų rugpjūčio 15 čia švenčiama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė (Žolinė) sulaukia gausaus piligrimų dėmesio. Nuo šventyklos atsiveria puikus panoraminis vaizdas su miesto stogais, juos supančiomis kalvomis ir, žinoma, Viduržemio jūra. Baziliką nesunkiai pasieksite pėsčiomis arba autobusu iš Senojo uosto.
Marselio Senasis uostas (Le Vieux Port)
„Le Vieux Port“ arba Senasis uostas yra pačiame miesto centre. Uostas šioje vietoje pirmą kartą įrengtas dar antikos laikais, pirmieji graikai čia atsikėlė 600 m.pr.Kr. ir įkūrė prekybos miestelį. Viduramžiais miestas išaugo ir tapo kanapių auginimo ir kanapių pluošto bei laivybinės virvės gamybos centru. Štai kodėl pagrindinės miesto gatvės vedančios žemyn, link Senojo uosto, pavadinimas yra Canebiere.
1800-aisias Marselio uostas vienu metu galėdavo priimti iki 1000 laivų ir per metus sulaukdavo per 18 tūkstančių laivų įgulų. Vėlesniais metais atsiradus garlaiviams uostas pasirodė beesantis per ne lyg seklus ir buvo perkeltas į naujai pastatytus La Joliette dokus. Antrojo Pasaulinio karo metu vykusiame Maselio mūšyje nacių kariuomenė uostą sugriovė, tačiau 1948-ais jis buvo atkurtas. Šiandien šis uostas yra išskirtinai tik turistinis, nesustojantis šurmuliuoti nei dieną, nei naktį.
Komercines bei prekybos funkcijas visiškai perėmė Šiaurinis uostas su įrengtais moderniais krovinių perkėlimo terminalais. Šiame uoste rekomenduoju apsilankyti tik tuo atveju, jei jus žavi milžiniški įrengimai, kranai, keltuvai ir didžiulis triukšmas, tiesa, didžioji uosto dalis nėra atvira turistams.
Senasis gailestingumo centras (Centre de la Vieille Charite)
Senasis gailestingumo centras yra 1671-1749 metais pastatyta, architekto Pierre Puget suprojektuota, trijų aukštų arkada, juosianti labiausiai impozantišką Provanso baroko bažnyčią. Pastatyta kaip gailestingumo prieglauda miesto varguoliams, ji labiau panašėjo į kalėjimą – XVII amžius Prancūzijoje buvo griežtas ir nesukalbamas. Elgetų medžiotojams (Chasse-gueux) buvo mokama už elgetų pristatymą į prieglaudos namus, kurie iš tiesų buvo ne kas kita kaip darbo stovykla. 1736 metais Centre buvo „priglausti“ 850 žmonių, iki 1760 m. jų jau buvo 1059, tačiau 1781-aisiais tapo nebepriimtina kalinti žmones vien dėl to, kad jie yra neturtingi, taigi skurdžių skaičius prieglaudoje sumažėjo iki 250.
Prancūzijos Revoliucijos metu Centras buvo naudojamas kaip kareivinės, kiek vėliau tapo prieglauda žmonėms Antrojo Pasaulinio karo metu netekusiems namų. Dabar šiame rausvo akmens pastate su įspūdingu arkiniu kiemu savo namus rado Viduržemio archeologijos muziejus ir Arfikos, Okeanijos ir Amerikos indėnų menų muziejus.
Friolų salos (Iles du Frioul)
Frioulų salos yra keturios įspūdingos baltojo kalkakmenio salos – Pomègues, Ratonneau, If ir Tiboulen – esančios visai netoli Marselio pakrantės.
Iki XVI a. jos buvo daugiausiai negyvenamos nors jose dažnai apsistodavo jūreiviai, norintys pailsėti nuo prekybos ar karo. 1516-ais Francois I lankydamasis Marselyje nusprendė, kad salos bus puiki vieta gynybiniams Marselio įtvirtinimams, taigi If saloje buvo pastatyta tvirtovė, vėliau tapusi kalėjimu. XVII-XIX amžiais salos buvo naudojamos kaip pakankamai izoliuota nuo žemyno karantino vieta žmonėms, galimai užsikrėtusiems maru ar cholera. Dabar šiose salose klesti jūros paukščių bei retų augalų populiacijos bei lankytojų laukia senosios karantino ligoninės griuvėsiai, Caroline ligoninės ir Ratonneau tvirtovės pastatų kompleksai.
1974 m. buvo įkurtas mažytis kaimelis Port Frioul, tapęs floros, faunos, paplūdimių ir vandens kokybės tyrinėtojų baze. Dabar čia įsikūręs ne vienas restoranas, o vietiniame uoste yra apie 700 laivų švartavimosi vietų.
If tvirtovė (Chateau d’If)
Ši pilis tapo plačiai žinoma dėka Aleksandro Diuma romano Grafas Monte Kristas (A.Dumas, Le Comte de Monte Cristo). Ši XVI a. Tvirtovė, vėliau virtusi, kalėjimu yra pastatyta 30 kv.km. ploto saloje, 3.5 km į vakarus nuo Le Vieux Port. If tvirtovėje daugiausia buvo kalinami politiniai kaliniai, vienas žymiausių kalinių buvo rašytojas, diplomatas ir laisvasis masonas Honore Gabrielis Mirabeau, įkalintas už vykdytą veiklą Prancūzų revoliucijos metais, čia kalinti 1871 metų Komūnos dalyviai, gausybė protestantų. Pažymėtina, kad dauguma kalintų žmonių savo dienų galo sulaukė kalėjimo požemiuose, taip ir neišėję į laisvę. 1890 kalėjimas buvo panaikintas ir sala atidaryta visuomenei.
Aplankyti If ar kurią kitą Friolų salą galite pasinaudoję Senajame Marselio uoste esančių keltų paslaugomis, išsinuomoję laivą ar pasinaudodami organizuojamais turais.
Castellane fontanas
Viduryje Castellane aikštės į dangų stiebiasi 1911 m. skulptoriaus Allar projektuotas paminklas, apsuptas trykštančio vandens purslų. Castellane fontanas yra pagrindinių miesto gatvių – Rue de Rome, Boulevard Baille, Avenue Jules Cantini ir Avenue du Prado – sankryžoje.
Marselis istoriškai turi gan įdomų santykį su vandeniu. Nors miestas yra prie Viduržemio jūros ir yra gausiai apsuptas vandens, tačiau dažnai susigrumdavo su iššūkiu aprūpinti gyventojus pakankamu gėlo vandens kiekiu. Šiam tikslui buvo sukurtas didžiulis kanalų ir akvedukų tinklas, atvedantis gėlą vandenį nuo Durance kalnų ir Ronos upės į miestą. Tokia vandens tiekimo sistema pradėjo veikti dar 1849. Iki pat 1970-ųjų Marselis gėlu vandeniu buvo aprūpinamas tik akvedukų ir kanalų sistemos pagalba, šiandien ši sistema tiekia per du trečdalius miesto sunaudojamo vandens. Taigi, Castellane fontanas, iliustruodamas miesto ir vandens santykį, vaizduoja Ronos upę, Viduržemio jūrą, liūtis bei šaltinius.
Faro rūmai (Palais du Pharo)
Ar nebūtų šaunu būti princu? Atvysti prie jūros ir kiek pabuvęs nusprendi, kad miestas tau patiko, tada užsimanai čia turėti nediduką namą atostogoms. Miestas tau tuoj pat skiria patį geriausią žemės sklypą su puikiu vaizdu į jūrą, kur tu pasistatai puikiu rūmus. Tokia buvo Antrosios Prancūzijos Respublikos prezidento Louis-Napoleono III kasdienybė. 1852 rugsėjį, lankydamasis Marselyje, jis prasitarė, kad miestas jam patiko, tuomet kaip mat gavo dovanų Faro iškyšulį su vaizdu į Senąjį uostą ir If salą, po to jam buvo pastatyti nuostabūs Faro rūmai, na ir žinoma, vėliau nei į tuos rūmus, nei į Marselį jis niekada nebuvo atvykęs ar apsistojęs. Laimei, jo žmona šiuo atveju pasirodė tikra kilniaširdė – Imperatorienė Eugenie rūmus gražino miestui.
1904 m. rūmai buvo paversti medicinos mokykla. Pakeitus pastato paskirtį ir jį pritaikius mokyklos reikmėms buvo parasta dalis buvusio grožio. Šiai dienai pastatas yra dar kartą rekonstruotas, jį paverčiant moderniu konferencijų centru, su daugybe konferencijų salių ir restoranų, kruopščiai paslėptų po žeme.
Pastatą juosia Faro sodas, taigi galite užsukti ir pasimėgauti nuo kyšulio atsiveriančiais vaizdais ar apsilankyti rūmuose, kur dažnai yra rengiamos meno parodos. Rūmų sodas mėgstamas šeimų, įsimylėjėlių bei piknikautojų, praleidžiančių čia ne vieną valandą.
Pasivaikščiojimas pakrantės taku
Bene labiausiai mano mėgstama atkarpa pasivaikščiojimams Marselyje yra pakrantės takas, prasidedantis Senajame uoste ir pasibaigiantis ties Prado paplūdimiais. Tai šeši kilometrai, įspūdingi ant uolos pastatyto miesto ir jūros vaizdais, tolyje baltuojančiais laivais ir Friolų salomis.
1848 metais buvo nuspręsta statyti magistralinį pakrantės kelią, įdarbinant tuo metu bedarbystės smarkiai kamuotus miestiečius. Tiesdami kelią dirbo per 8000 žmonių, o darbai vyko net 15 metų. XX amžiaus pradžioje takas tapo mėgstama pasivaikščiojimų ir pasisėdėjimų vieta, na o šiandien, ypač vakarais, sutiksite, prasilenksite ar būsite aplenkti gausybės bėgiojančių žmonių. Tai puiki vieta vakariniam krosui.
Pasirinkę pasivaikščiojimams šį maršrutą, nepamirškite ir maudymosi kostiumo, kadangi praeisite porą paplūdimių. Ankščiau šie paplūdimiai buvo privatūs, taigi norėdami pasivartyti smėlyje ir atsigaivinti jūroje, būtumėte turėję pakloti vieną-kitą franką. Prieš keletą metų miestas paplūdimius susigražino ir kviečia mėgautis saulės voniomis ir jūros vandeniu nemokamai. Drąsesniems, nebijantiems vandens, pasiūlyčiau kitokį būdą pasinerti į vandenį – prieisite keletą nedidelių įlankų, kur į šalį pasidėję kelnes ir marškinėlius galite prisijungti prie vietos paauglių ir šokti į turkio spalvos vandenį tiesiai nuo molo. Beje, vietiniai tai daro su batais, taip išvengdami dugne tarp akmenų besimaitinančių jūros ežių spyglių.
Vakarienei – jūros gėrybių šokis ir anyžinė gaiva
Ne vieną valandą paskyrę pasivaikščiojimams Canebière gatve, kelis kart apsuksite senąjį uostą, jame įsikūrusį, katik pagautos žuvies ir malonių niekučių pilną, turgų, gal būt netgi paplaukioję laivu – garantuotai praalksite.
Numarinti kirminą galite vos išsukę iš senojo uosto į siaurą gatvelę, kur kebabinės savininkas turkas Jums pagamins didžiulį kebabą susuktą lavaše. Neišsukdami iš pagrindinių gatvių galite sukirsti picą ar kepsnį žiūrėdami į Viduržemio jūros panoramą. Tačiau jeigu norite paragauti kažko tradicinio marselietiško, tai pasirinkimas kiek sumažės. Bet kuriuo atveju, kad ir kurį restoraną pasirinksite, siūlau paragauti Bouillabaisse žuvies troškinio su naminiu Aioli majonezu aptaptais skrebučiais, o aperityvui išgerkite anyžinio Pastis, atskiesto šlakeliu vandens ir atšaldyto ledukais.
Bouillabaisse – yra kulinarinė Marselio garsenybė, ją savo virtuvės pasididžiavimu laiko ne vienas restorano virtuvės šefas. Bouillabaisse yra tradicinis Provanso žuvies troškinys-žuvienė, o pats receptas kildinamas iš Marselio. Šis patiekalas gaminamas iš ne mažiau kaip septynių Viduržemio jūros žuvų rūšių, moliuskų, vėžiagyvių ir daržovių, gausiai pagardinama žolelėmis ir prieskoniais.
Pastis yra nemažiau garsus, iš anyžių gaminamas alkoholinis gėrimas. Kaitinant Viduržemio saulei vartokite alkoholinius gėrimus atsakingai, pastarasis yra net 45° stiprumo.
Mantas UOSIS
Nors tarp poilsiautojų iš Lietuvos Kipras jau tapo populiaria ankstyvo pavasario ir rudens atostogų kryptimi, retas kuris gali pasigirti matęs šiaurinę salos dalį, kuri ilgą laiką buvo savaip izoliuota. Pavyzdžiui, į Famagustos miestą bent kelis dešimtmečius niekas, išskyrus teritoriją saugojusius karius, apskritai negalėjo patekti. Laimei, pastaruoju metu kirsti Jungtinių Tautų saugomą sieną tarp pietinės ir šiaurinės salos dalies vis paprasčiau – tereikia su savimi turėti pasą.
Norite gyventi iki šimto metų? Tuomet jau šį rudenį keliaukite į Sardiniją ir pasidomėkite saloje valgomu maistu bei virtuve apskritai. Šimtamečių skaičiumi Sardinijos gyventojai nusileidžia tik Okinavos salai Japonijoje, taigi sardai – antra ilgiausiai gyvenanti tauta. „Mokslininkai teigia, jog dėl ilgaamžiškumo „kalti“ ne genai, o lėtas, ramus gyvenimo būdas ir teisinga mityba: valgomas paprastas, natūralus ir iki pat mūsų dienų pagal tradicinius būdus gaminamas maistas“, – sakė Sardinijoje ne kartą viešėjusi Alvyda Eigminienė.
Dažnam keliautojui, išmaišusiam Europą, žvilgsnis žemėlapyje užkliūva už Viduriniųjų rytų. Ne išimtis ir Diana, kuri kartu su savo vyru keliavo po išties paslaptingą šalį – Siriją ir atsiuntė kelionės pasakojimą Laikas.lt
Daugeliui mūsų nėra nieko natūraliau kaip vasarą pajūryje išsitiesti ant smėlio, pasikaitinti saulėje, o tuomet panirti į vėsinančias jūros bangas. Šį ratą galime sukti daugybę kartų, dieną ar ilgiau. Vis dėlto nepaisant, atrodytų, atostogų prie jūros savaimingumo, už šios tradicijos kyšo ir ilgos verslo ausys – poilsis paplūdimyje, arba taip vadinamasis „Sun and Sea“ (iš anglų kalbos – saulė ir jūra) poilsio tipas jau kelis dešimtmečius yra vienas didžiausių ir geriausiai išvystytų komercinio turizmo sektorių. Kaip jis susiformavo? Kas jam būdinga ir ar Lietuva patenka tarp šalių, kurioms įdegio kultūra yra artima, pasakoja patirties turizmo tyrėja Rasa Levickaitė.
Sena istorija, įspūdinga gamta, skanus maistas ir itin turtinga kultūra – taip galėtų skambėti Italijos populiarumo receptas. Jis nesudėtingas, sutinkamas ir kitose šalyse, bet niekur kitur nerasite būtent tokios klasikinės, neblėstančio žavesio dermės. Be to, kiekvienas Italijos regionas pasiūlys savą šio recepto interpretaciją. Šįkart dėmesio centre – antra pagal dydį Viduržemio jūros sala Sardinija.
Planuojantiems savo atostogas siūlome susipažinti su šiomis šešiomis pasaulio valstybėmis, į kurias galima keliauti pigiai. Turkija, Graikija, Bulgarija, Ispanija, Tailandas, Egiptas – tai puikių atostogų, naujų kultūrų, egzotikos ar senų Europos tradicijų kraštai, kuriuose užburs maistas, viešbučiai, pramogos, gamta ir aktyvios veiklos. Ieškantiems, kur pigiai ir kokybiškai pakeliauti, šis sąrašas tikrai tiks.
Planuodami vasaros atostogas neišsitenkate vos trijuose vasaros mėnesiuose? Yra gudrybių, leisiančių prailginti vasarą kone dvigubai. Pavyzdžiui, net ir vėlyvą rudenį, kai Lietuvoje jau iš tikrųjų nemaloniai drėgna ir šalta, vis dar šiltoms dienomis galima mėgautis piečiau įsikūrusiose valstybėse, iš kurių vasara traukiasi paskiausiai. Viena tokių saulės apdovanotų vietų – Sardinijos sala, kur šiluma ir paplūdimiais mėgausitės kone iki Kalėdų.