Search Results for: "artistė"
Organizacija „GM Gyvai“ pavasario koncertų sezoną atidaro prisidėdama prie 2013 m. Frankofonijos dienų programos. Frankofonijos dienos – tai puiki galimybė čia ir kitose šalyse gyvenantiems frankofonams susitikti renginiuose, skirtuose prancūzų kalbai, kuri visame pasaulyje jungia 200 milijonų ja kalbančių žmonių ir dar 890 milijonų žmonių iš 75-ies Tarptautinei frankofonijos organizacijai priklausančių šalių-narių.
Dar prieš tai, kai tatuiruotės tapo populiarios ar savotišku „kietumo“ ženklu, moterys tatuiruodavo savo kūnus nuo galvos iki kojų, vėliau šis reiškinys pradėjo blėsti, tatuiruotės buvo slepiamos po drabužiais ar intymiose kūno vietose. Karalienės Viktorijos laikų damos gausiai dailinusios savo kūnus tatuiruotėmis, dažniausiai būdavo tam tikro žanro artistės, dauguma jų dirbo cirke, be to, ne visos jos savo noru darydavosi tatuiruotes. Kai kurios jų pačios būdavo tatuiruočių meistrės, o dažnai iš jų sutuoktiniai.
To galima mokytis universitete? Tau dėsto klounai? Per paskaitas dirbi su gyvūnėliais ir raudonomis nosimis? Tokių ir panašių reakcijų, prisipažinus apie savo veiklą, tenka išgirsti vilnietei Monikai Neverauskaitei, kuri jau ketvirtus metus Olandijos mieste Roterdame gilinasi į šiuolaikinio cirko subtilybes. Neseniai kartu su trupe pasirodžiusi Menų spaustuvės organizuojamame „Naujojo cirko savaitgalyje“ mergina neabejoja, jog ši meno rūšis – rimtas reikalas. „Manau, jog ir Lietuvoje su tuo galėčiau šį tą nuveikti. Žinau, kad grįšiu, tik nežinau kada“, – šypsosi žavi, vietoje nenustygstanti artistė. O kol tai dar neįvyko, kviečiame susipažinti su Monika bei dar menkai mums žinomu reiškiniu – šiuolaikiniu cirku.
Chrysta Bell visada bus dėkinga Davidui Lynchui už tai, kad jos muzikinė karjera įvyko. Bet pats metas ją pradėti vertinti kaip individualią artistę, ne tik kaip priedą prie spalvingos režisieriaus kūrybos. Vakar įvykęs Chrystos Bell koncertas pilnutėliame Vilniaus „Lofte“ patvirtino kodėl.
Džiaugiamės, jog mūsų „Talentų banko“ aruodai niekad neišsenka – šiandien pristatome dar vieną jauną kūrėją, kuri save atrado drabužių dizaino srityje.
Tai – viena didžiausių ir niekada nesibaigiančių odžių mylimam žmogui. Prie savo, regis, pabaigos neturinčios kolekcijos Miley Cyrus pridėjo dar vieną tatuiruotę, bet šįkart daug rimtesnę – senelės Lorettos Finley atvaizdą ant vidinės riešo dalies.
Jai tik 12 metų, bet naujojo singlo „Summer Fling“ vaizdo klipe mergaitė apdainuoja, sakykime, „suaugėliškus“ dalykus. „Turime tik porą mėnesių, bet vis tiek tai padarysime“, – tik įsivaizduoti galime, apie ką dainuoja jaunoji artistė.
Tarp hip hopo ir r’n’b muzikos gerbėjų vakar pasklido gandas, jog Lietuvą aplankys ekscentriškoji amerikiečių žvaigždė Kelis. Šiandien unikalaus trijų dienų miesto festivalio „Loftas Fest“ organizatorius Victoras Diavara tai patvirtino.
17–ojo tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ uždarymo ceremonijos metu buvo atskleista, kuri kino žvaigždė šiais metais galės išdidžiai prisistatyti geriausia Lietuvos kino aktore. „Kino pavasario“ gerbėjų nuomone, Toma Vaškevičiūtė buvo labiausiai verta šio titulo ir jau gali planuoti prancūzų kosmetikos kompanijos „Bourjois” dovanotą kelionę į kino kūrėjų dievinamą Paryžių.
Festivalio „Kino pavasaris“ metu žiūrovai internete dėliojo savo „varneles“ prie vienos iš trijų nominuotų jaunų kino aktorių: Tomos Vaškevičiūtės, Miglės Polikevičiūtės ir Jurgos Jutaitės. Balsavimas buvo aktyvus ir dinamiškas. Lyderė tapo aiški nuo pirmųjų balsavimo dienų, ilgainiui balsų persvara nepaliko abejonės, o paskutinė balsavimo diena jau skelbė: geriausia metų Lietuvos kino aktorė yra Toma Vaškevičiūtė! Ir ją tikrai myli Lietuvos publika!
Iš 834 balsavusių, Toma Vaškevičiūtė surinko daugiau nei pusę – t.y. 489 žiūrovų simpatijas. Už Tomą balsavusiųjų žiūrovų amžiaus vidurkis – 34 metai. Už kitas nominantes – Miglę Polikevičiūtę
balsavo 224 (31 metų) žiūrovai, Jurgą Jutaitę – 121 žiūrovas (balsavusiųjų amžiaus vidurkis 29 metai).
Įžengusi į sceną, aktorė juokavo: „Dabar baisiau nei kino aikštelėje.” Tačiau kai susirinkusieji apdovanojo nugalėtoją gausiais aplodismentais, ji prisipažino, kam labiausiai jaučiasi dėkinga už šį garbingą ir svarbų jai titulą.
„Norėčiau padėkoti tiems, su kuriais dirbau kine. Buvo tikrai smagu. Linkiu jiems nepasiduoti, visada matyt šviesą. Tikiu, kad kinas klestės ir toliau. Taip pat, žinoma, noriu padėkoti festivaliui – už tai, kad pakvietė dalyvauti konkurse ir „Kino pavasario” žiūrovams – kad išpildė svajonę nuvažiuoti į Paryžių,” – džiaugėsi apdovanojimu ir prizu T.Vaškevičiūtė.
Drauge su festivaliu „Kino pavasaris” tęsianti gražią tradiciją išrinkti geriausią metų Lietuvos kino aktorę ir dovanoti jai kelionę, prancūzų kosmetikos kompanija „Bourjois‟ neveltui taip rūpinasi aktorėmis ir jų grožiu.
„Artistės buvo tos mūzos, kurios kadaise įkvėpė mūsų kompanijos įkūrėjus. Džiaugiamės galėdami mylimiausią ir talentingiausią kino festivalio publikos išrinktą aktorę Tomą Vaškevičiūtę apdovanoti kelione į Paryžių. Tikime, kad kaip ir daugelį kino kūrėjų, šis miestas įkvėps Tomą,“ – teigė prancūzų kosmetikos kompanijos „Bourjois” rinkodaros vadovė Rytų regionui ir Baltijos šalims Yulia Voynova, „Kino pavasario“ uždarymo ceremonijos metu įteikusi T. Vaškevičiūtei prizą.
Toma Vaškevičiūtė – Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorė. Sukūrė vaidmenis Valstybiniame Vilniaus mažajame, Valstybiniame Kauno dramos, Oskaro Koršunovo teatruose, kine bei televizijoje. Apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią 2009 m. sezono pagrindinį moters vaidmenį. Pastarieji rimti jaunos aktorės darbai kine: Dainos vaidmuo režisieriaus A.Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas‟, Noros rolė režisieriaus M.Martinsono filme „Nereikalingi žmonės‟, Nebylė režisieriaus G. Lukšo „Duburyje‟ ir įsimintina Vilės rolė režisieriaus S.Drungos filme „Anarchija Žirmūnuose‟. Pastarasis filmas tarptautiniame Maskvos kino festivalyje 2011 m. pelnė „Perspektyvų“ programos prizą.
Tomos Vaškevičiūtės pavardė papildys ankstesniais metais festivalio „Kino pavasaris“ publikos rinktų Lietuvos geriausių kino aktorių – Larisos Kalpokaitės, Nelės Savičenko, Gabijos Ryškuvienės ir Editos Užaitės – gretas.
Laikas.lt
Kalbino Ingrida Bačelytė
Antradienį Nacionaliniame dramos teatre bus rodomas legendinis Andželikos Cholinos spektaklis „Moterų dainos”.
Spektaklyje nuo pat pradžių šokanti baleto artistė Aušra Gineitytė šįkart sušoks paskutinį kartą. Kaip menininkė jaučiasi prieš palikdama sceną ir kokia buvo jos karjeros pradžia?
Esate pirmoji balerina Lietuvos istorijoje, scenoje išbuvusi 32 metus. Kokia buvo jūsų kaip balerinos pradžia?
Kaip ir daugumos baleto artistų, mano kelias prasidėjo M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Į ją stoti man pasiūlė legendinė balerina, pedagogė Marija Juozapaitytė, pas kurią tuo metu mokiausi šokti. O apskritai, šokti mane paskatino mano šviesaus atminimo dėdės Adomo Gineičio šeima.
Pažvelgus atgal, kokie jums buvo visi tie metai?
Gražūs ir įvairūs, tikrai yra ką prisiminti. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prašokau 21 metus, po to dar 11 metų šokau vien tik A. Cholinos spektakliuose.
Kokie vaidmenys jums artimiausi?
Savo karjerą pradėjau nuo Alyvų fėjos vaidmens balete „Miegančioji gražuolė”, vėliau sekė soliniai vaidmenys „Don Kichote”, „Gulbių ežere”, „Žizel”, „Spragtukas”, kt. – net neišskirčiau artimiausio vaidmens. Ypač mėgau charakterinus vaidmenis ir šokius. Man svarbu ne tik atlikti choreografiją – didelį dėmesį kreipiu į artistinę išraišką. Visada patikdavo per šokį išreikšti sudėtingą dramatinį vaidmenį, pasireikšti ne tik kaip šokėja, bet ir kaip aktorė. Gyvenime aš atrodau rami, tačiau scenoje mėgstu ryškias, dramos pilnas asmenybes.
Kokie susitikimai jums buvo lemtingi ar lyg šiol atrodo ypatingi?
Man labai daug davė viena pirmųjų mano mokytojų, Leokadija Dumšaitienė – ji mane skatino, auklėjo, ugdė ir išmokė visko, ko reikia būsimai šokėjai. Vėliau, jau LNOB teatre, mano repetitorė buvo Lidija Šulga, kuri ruošė dauguma mano solinių vaidmenų. Labai svarbus susitikimas su Jurijumi Smoriginu – vaidmenys jo pastatymuose buvo žingsnis į šiuolaikinį baletą. Didžiulis džiaugsmas buvo sutikti Anželiką Choliną – ji turi talentą kiekvieną vaidmenį, choreografiją pritaikyti konkrečiam artistui. Jos dėka nepatyriau skausmingo perėjimo, scenos trūkumo – išėjusi iš LNOBT, šokau jos spektakliuose.
Anželika Cholina pasakoja, kad jūs buvote viena iš nedaugelio, patikėjusi ja kaip kūrėja jos karjeros pradžioje, šokote daugelyje jos spektaklių: „Medėjoje”, „Carmen”, „Meilė”, kt. Ką jūs galėtumėte pasakyti apie jūsų bendradarbiavimą?
Baletas „Medėja” buvo Anželikos diplominis darbas, iš pradžių aš ten turėjau mažesnį vaidmenį. Bet Medėja man pasirodė labai įdomi, sėdėdavau ir stebėdavau kiekvieną repeticiją. Kartą baleto artistas V. Chlebinskas atsisuko ir pasakė man: „Taigi tu nori šokti šį vaidmenį”…Tapau Medėja. Nuo tada nebeišsiskyrėme su A. Cholina. Jos spektakliuose susidūriau su dramos artistais – jie privertė savaip pasitempti, kitaip pažvelgti į choreografinę išraišką, dramaturgiją.
Balerinos amžiaus cenzas – apie 20 metų, klasikinis baletas – jaunų žmonių menas. O A. Cholinos šokis – kitoks, jis prailgina šokėjo gyvenimą. Labai gerbiu ją už jos talentą ir meilę, pagarbą artistams.
Už vaidmenį „Moterų dainose” buvote nominuota Šv. Kristoforui. Kuo ypatingas šis vaidmuo?
Po „Moterų dainų” premjeros netikėtai man pačiai sulaukiau labai gerų atsiliepimų, nominavimas Šv. Kristoforui buvo didžiulė staigmena. Šiame spektaklyje mano moteris išsiskiria iš kitų savo dramatiškumu, tam itin padėjo ir Juozo Statkevičiaus kurta kareiviška apranga. Mirties – netekties šokiu turėjau išreikšti, ko gyvenime nesu patyrusi. Atrodo, vaidmuo nedidelis, tačiau man labai svarbus ir įpareigojantis. Jį turi išgyventi, išjausti, iškapstyti iš savęs tikrą emociją.
Šį vaidmenį paskutinį kartą sušoksite Kovo 13d. Nacionaliniame dramos teatre, vėliau jį „perduosite” baleto artistei Beatai Molytei. Kokių patarimų jai galite duoti?
Beata Molytė man – labai įdomi šokėja, labai graži savo gilumu, emocionalumu, fiziniais duomenimis. Patarčiau jai nebijoti naudoti savo emociją, nesibaiminti eksperimentų, nestovėti vietoje – kurti ir nieko nebijoti, nes jos potencialas didžiulis.
A. Cholina taip pat pasakojo, kad jūs esate tikras teatro žmogus ir iš tiesų mylite sceną. Kokių jausmų kupina ją paliekate?
Nuo pat mažens labai mėgau šokį, scena man yra labai svarbi. Ėjimas į ją man visada buvo didžiulė atsakomybė. Man sekėsi su partneriais, kolegomis, laikau savo karjerą sėkminga. Niekada nebuvau klasikinio baleto primadona, bet mano vaidmenys – ir pagrindiniai, ir antraeiliai – man buvo labai svarbūs.
Nemėgstu apie save daug kalbėti, bet scenoje papasakojau daugybę įvairių dalykų. Dabar dirbu su mokiniais, toliau gilinuosi į šokį per jaunimą. Nejaučiu sunkumo – nors visko padaryt neįmanoma, pasakiau daug dalykų, kuriuos norėjau pasakyt. Scenos aš nepalieku, nes ji nepalieka manęs…