Search Results for: "brangi kava"
Kopi Luwak – brangiausia pasaulio kava, kuri gaunama surenkant neapvirškintas kavos pupeles iš Indonezijoje gyvenančių žinduolių išmatų. Guardian.co.uk praneša, kad gyvūnų gerovės specialistai paskelbė tokios kavos gamintojams memorandumą, kai paaiškėjo, kad neretai gyvūnai kava maitinami per prievartą, kad būtų paskubintas toks kavos „gamybos“ procesas.
Lietuviai tradiciškai atostogų kryptims linkę rinktis tokias šalis kaip Egiptas, Ispanijos salos ar Turkija. Tačiau kol vieni svarsto, kuriam paplūdimyje šildysis, kiti renkasi aktyvias ir ne dažnai lietuvių lankomas vietas. Nuotraukos, kaip iš atvirukų, įspūdingi kraštovaizdžiai, ramybė, geros emocijos ir linksmi nutikimai, kuomet estai neatpažįsta lietuvių – tokiais prisiminimais dalinasi aktyvaus poilsio propaguotojas Laimontas Rakauskas, kuris su savo žmona Daiva leidosi į kelionę dviračiais po Alandų salyną (Suomija). Ar tikrai reikia daug pinigų tokiai kelionei? Kaip galima sutaupyti ir kokius dar patarimus verta išgirsti išsiruošus į tokią kelionę dviračiais? Apie tai ir dar daugiau pokalbyje su p. Laimontu, prekės ženklo „Idėjos sportui“ kūrėju.
Ieškant ypatingiausiomis savybėmis išsiskiriančios kavos, dažnai susiduriama su įvairiais mitais. Tačiau Lietuvos kavos ekspertas, „Huracán Coffee“ vadovas Vytautas Kratulis šypsosi – geriausia kava auga ant kavamedžių, ne kaip nors kitaip išgaunama. Brangiausiai vertinamai 2016-ųjų metų kavai būdingos persikų, jazminų ir bergamotės natos – tokiu skonių ir aromatų ryškumu nepasižymi jokia kita kava pasaulyje, o jos kaina mažmeninėje prekyboje svyruoja nuo 150 iki 250 eurų už kilogramą.
Geriausiai kavą ruošia italai, o toks dalykas kaip lietuviška kava – neegzistuoja. Tai tik keli iš daugelio mitų apie vieną populiariausių gėrimų pasaulyje. Vytauto Kratulio, kavos žinovo, UAB „Šviežia kava“ direktoriaus, teigimu, mitai apie kavą dažnai trukdo žmonėms mėgautis šiuo gėrimu ir pažinti jį.
Mėgstate keksiukus? Kiek sutiktumėte mokėti už tikrai skanų keksiuką? Manome, kad 3000 litų pagailėtumėte…
Kartais mus likimas nubloškia ne tik į svečias šalis, bet ir į kitus žemynus. Kaip kada Mildą, kuri baigusi mokslus Lietuvoje, ketverius metus praleidusi Anglijoje ir baigusi magistrą ten, nusprendė ne tik kad grįžti vėl studijuoti į Lietuvą, bet ir pasisvečiuoti Pietų Afrikos Respublikoje.
Su Milda keletą dienų susirašinėjome elektoriniais laiškais ir tikėkimės, kad išgavome visas smulkmenas apie šią tolimą šalį.
Tikiuosi, receptas tiks. Jei ne – galiu atsiųsti tradicinio kario receptą 🙂
Gal pradėkime nuo visus dominančio klausimo – kaip atsidūrei PAR ir kodėl… Afrika?
Prieš kelerius metus dirbau Anglijoje kompanijoje, kurioje dirbo ir daug jaunų žmonių iš PAR. Ten susiradau draugų, kurie nuolatos pasakodavo apie savo tėvynę. Kadangi PAR piliečiai Anglijoje legaliai dirbti gali tik dvejus metus, dauguma jų padirbėję ir pakeliavę išvažiavo namo. Jau tada sau pažadėjau, kad būtinai kada nors aplankysiu PAR. Praėjusių metų rugpjūtį atvažiavau čia dviems savaitėms paturistauti. Šiais metais vėl grįžau – dėl asmeninių bei profesinių priežasčių.
Kaip nusigavai iki PAR? Ar brangūs lėktuvo bilietai kelionėms į Afriką?
Lėktuvo bilietų kainos labai priklauso nuo sezono. Mano bilietai į Keip Tauną liepos mėnesiui kainavo apie 2400 Lt (iš Londono su persėdimu Dubajuje). Lietuviams taipogi reikia vizos, kurią dariausi PAR ambasadoje Danijoje. Vizą gauti užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja maždaug 200 Lt (430DKK), plius dokumentų siuntimo mokesčiai. Brangiausi bilietai gruodžio – vasario mėnesiais.
Pietų Afrikos Respublika
O kaip dėl gyvenimo sąlygų? Kur apsistojai?
Kadangi Keip Taune turiu nemažai pažįstamų, jų padedama apsistojau name, esančiame maždaug 10 minučių kelio visuomeniniu transportu nuo miesto centro. Gyvenu su dviem žurnalistais – Lauren, internetinio naujienų portalo redaktore, ir Lesteriu – TV žinių reporteriu. Smagu gyventi su vietiniais,
nes jų padedama sužinau, kokias vietas verta aplankyti, kas vyksta mieste ir panašiai.
O ką veiki? dirbi? Savanoriauji?
Čia atlieku 3 mėnesių psichologijos praktiką vaikų su autizmo negalia mokykloje „The Alpha School”. Kadangi Lietuvoje studijuoju psichologiją, kol kas viskas labai įdomu ir naudinga.
O brangus pragyvenimas PAR?
PAR valiuta – randas (ZAR). 10 randų yra maždaug 3.50 LTL. Pragyvenimas čia brangesnis nei Lietuvoje, tačiau ir skurdo matosi daug daugiau. PAR nėra nustatytas vieningas minimalus atlyginimas. Jis priklauso nuo to, kokioje srityje, kiek valandų per savaitę ir kokioje šalies vietoje žmogus dirba. Pastebėjau, kad praktiškai visi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės gyvena pasiturinčiai, atlyginimai konkuruoja net su Jungtinės Karalystės. Čia įprasta gyventi dideliame name su baseinu ir turėti kelis
kartus per savaitę ateinančią namų tvarkytoją (ir tai visai nelaikoma prabanga, o tiesiog norma). Kambario nuoma mano name žmogui kainuoja apie 1000 Lt per mėnesį. Vakarienė restorane – vidutiniškai 200 – 250 ZAR (t.y. apie 60 – 80 LTL), tačiau greito maisto užeigoje galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 25 ZAR (8 LTL). Čia gan brangūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais, o benzino kainos panašios kaip Lietuvoje.
Keip Taunas
Turbūt daugelis maišo Afriką su PAR. Kai pasakai, kad gyveni PAR, tikriausiai visi sako, ką ten Afrikoje veiki?
Afrika (žemynas) ir Pietų Afrikos Respublika – nelyginami dalykai. Šioje didžiulėje šalyje galima pamatyti visko. Bet vis dėlto, ji viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių Afrikos žemyno valstybių. PAR atlikta pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija, čia leidžiamos homoseksualių porų santuokos, čia yra „Lavazza” kavos ir „Shell” degalinių, kino teatruose – tie patys filmai, kaip Europoje, o spalio mėnesį Keip Taune koncertuos grupė „Coldplay”.
Be darbo, žinoma, daug keliauji?
Pernai aplankiau Johanesburgą, Pretoriją, Keip Tauną, Durbaną bei „Wildlife Safari” nacionalinį parką. Na, o šį kartą gyvenu Keip Taune, bet dažnai važinėjuosi po apylinkes, nes miestas apsuptas kalnų ir įsikūręs šalia dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto). Jis – mano mėgstamiausias ir visiems labiausiai rekomenduojamas PAR miestas. Dėl nuostabios gamtos tarsi ir žmonės čia linksmesni, geresni vieni kitiems, labiau atsipalaidavę. Čia net yra posakis „Cape Town time”, reiškiantis, kad niekas niekur neskuba, o pusvalandžiu pavėluoti į susitikimą visiškai nieko tokio.
O kaip dėl rasinių skirtumų?
PAR populiacija – apie 50 mln žmonių. Anot Vikipedijos, 79.5 proc. gyventojų – juodaodžiai, 9 proc. – baltieji, 9 proc. – „spalvoti”, t.y. maišytos rasės (angl. coloured) ir 2.5 proc. – azijiečiai. Įdomu, kad PAR gyvena apie 80 tūkst. lietuvių kilmės žydų, atvykusių čia XIX a.pab. – XX a. pr. Būdama čia aš pati nepajutau jokios rasinės diskriminacijos, tačiau mokykloje kartais pastebiu šiokią tokią įtampą, kuri niekada neįvardinama garsiai, bet pasireiškia bendravimu/nebendravimu su kitos rasės/religijos žmonėmis.
Tačiau labai daug Keip Tauno gyventojų yra maišytos rasės, todėl čia visi pripratę prie įvairovės. Galbūt kituose miestuose situacija kitokia, bet nuo atvykimo į Keip Tauną dienos aš neatsistebiu, kaip gražiai čia sutelpa skirtingos rasės, religijos ir kultūros. Šis miestas – labai tolerantiškas, modernus ir draugiškas.
Papasakok kokių linksmų/blogų atsitikimų, kurių, manau, tikrai turėjai?
Kol kas man jokių blogų nuotykių nepasitaikė. Pastebėjau, kad čia, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, turistui reikia būti atsargiam ir protingam. Stotyse ir masinio susibūrimo vietose visada daug policijos, o į turistus žiūrima labai pagarbiai, ypatingai po praėjusių metų futbolo čempionato, vykusio PAR.
O kaip dėl PAR madų? ar labai jos atsilieka, o gal lenkia Europą?
Pastebiu, jog mados atsilieka kokius 2 sezonus. Daug žmonių (ypatingai vyresnio amžiaus) į apsirengimą nekreipia dėmesio ir, mano lietuviška nuomone, kartais net atrodo netvarkingai. PAR daugiausiai vyrauja sportinis stilius. Per buvimo čia laiką mačiau vos porą tikrai stilingų žmonių.
O dabar skaniausia dalis – maistas
Maistas čia nuostabus. Ypatingai jūros gėrybės! Tokių didelių krevečių nebuvau net mačiusi! Vietiniai gyventojai taip pat labai mėgsta kepsninėje keptą mėsą (vietoj angliškos kilmės žodžio „barbekiu”, čia vartojamas vietinis – „braai“). Rugsėjo 24 d. PAR – valstybinė šventė ir nedarbo diena. Ši diena – nacionalinė mėsos kepimo diena (angl. National Braai Day). Ja norima pagerbti Pietų Afrikos kultūrinę įvairovę ir parodyti, kad nepaisant religijos, kultūros ar rasės vieną dieną metuose visi gali užsiimti ta pačia veikla.
Kaip tik neseniai kalbėjausi su vietine moterimi apie PAR virtuvę ir ji man skundėsi, kad paklausta apie nacionalinį patiekalą nežino, ką atsakyti. Jos vyras pastebėjo, kad žinomiausia, ko gero, yra džiovinta mėsa – „biltong“, o šiaip žmonės dažniausiai valgo indišką maistą, gan populiari ir itališka virtuvė bei jūros gėrybės. Man buvo labai įdomu tai, kad čia prie mėsos patiekalų kaip garnyras kartais patiekiama sūri manų košė. Tačiau pati jokių naujų patiekalų gaminti neišmokau. Bet pastebėjau, kad čia labai populiarūs moliūgai. Kadangi ir Lietuvoje dabar jų sezonas, siunčiu vietinio deserto (angl. pumpkin fritters, liet. kepti moliūgų gabalėliai) receptą:
Reikės:
2 puodelių sutarkuoto moliūgo
1/2 puodelio miltų
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio
trupučio pieno (jei tešla per kieta)
Viską reikia išmaišyti ir šaukštu dėti į įkaitintą aliejų. Apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir patiekti su cinamonu ir cukrumi.
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, į Lietuvą grįšiu spalio pabaigoje, t.y., dar šiek tiek pasimėgausiu pavasariu čia, o tada jau tiesiai į spalvotą rudenį!
keip Taunas
Ir pabaigai – keletas patarimų vykstantiems į PAR
Nusprendus keliauti į PAR vertėtų atkreipti dėmesį į metų laikus. Aš čia praleidau 2 vietinės žiemos mėnesius, tačiau oro temperatūra dienomis nei kiek nenusileido lietuviškai vasarai, tik saulė leidosi anksti ir vakarais buvo šaltoka. Taigi, svarbu apgalvoti, ko čia važiuoji – poilsiauti, turistauti, stebėti augalų, gyvūnų ar pan., ir pagal tai nuspręsti, kada keliauti. Atvykus į PAR būtina aplankyti bent vieną iš nacionalinių parkų, kuriuose gyvena dauguma šioje šalyje sutinkamų laukinių gyvūnų. Nuostabus jausmas būti mažiau nei už dviejų metrų nuo dramblio, zebro ar laukinio liūto!
Didžiausias pagal gyventojų skaičių Johanesburgas man nepaliko didelio įspūdžio, be to, ten ir nesaugu. Todėl atvykstantiems čia patarčiau didesnę kelionės dalį praleisti Keip Taune ir jo apylinkėse. Važiuojant čia nereikia privalomai skiepytis, visur galima susikalbėti angliškai, praverstų šiek tiek pasidomėti istorija, nes tai padeda geriau suprasti ir šiandienos kultūrą.
Daugiau įspūdžių rasite Mildos tinklaraštyje: Gerasmildosblogas.blogspot.com
Kalbino Rasa Barčaitė
Nuotr. iš asmeninio Mildos albumo
Kalėdos jau ant nosies! Tačiau, jei Jūs dar neturite pasirūpinę dovanoms savo artimiesiems, tai vertėtų sukrusti.
Kaip ir kasmet: sausakimši prekybos centrai, gerų idėjų štilis ir perkrautos lentynos daiktų, kurie daugeliui tampa tik dar vienu nereikalingu daiktu, kurį kažkas kadaise padovanojo. Juk malonu, kai tavo dovana džiugina ir yra išties naudinga. Taigi lieka tos pačios trys užduotys: išrinkti naudingą dovaną be didelių rūpesčių ir, svarbiausia, už patrauklią kainą. Nebėda – Laikas.lt siūlo krūvą idėjų:
Taigi, Jums atrodo, kad Jūs mokate gaminti gerą kavą?
Tačiau kaip pasielgtumėte, jei tolimas giminaitis iš Šiaulių, visiškai nutautėjęs Anglijoje, viešnagės metu Jūsų paprašytų paruošti jam tokį derinį:
„Non-fat half-caff triple grande quarter sweet sugar free vanilla non-fat lactaid extra hot extra foamy caramel macchiato“ ?
Tai ne benzolotrinituolo formulė, tai – elementarus kavos užsakymas pasauliniame kavinių tinkle „Starbucks“, beje, išpyškinamas vienu atsikvėpimu ir suvokiamas vienu galvos linktelėjimu. Tokį išgirdus, mane visada apimdavo nepilnavertiškumo kompleksas, kukliai stovintį eilėje prie „baltos kavos su pienu“. Išgirdus tokias tiradas, eilinį kartą suvokdavau, kad „lenkiškas“ kavos gaminimo būdas – užpilant verdančiu vandeniu maltas pupeles – jau praeitis.
Taigi, Jums vis dar atrodo, kad mokate gaminti gerą kavą?
Žmonės įvairiai supranta ir vertina tai, kaip gaminama kava. Europoje juos daugiausiai išgeria suomiai, nors ar kava yra tas jų pamėgtas skystis, pro kurį galima įžvelgti puodelio dugną? Turkai ir graikai ją gamina vienaip, italai, suteikę absoliučią daugumą pavadinimų kavos gėrimams, išvis nesileidžia su niekuo į diskusijas, laikydami tai tuščiu laiko gaišinimu – nes kiekvienam aišku, kad kavą geriausiai gamina jie! Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose galima gauti skysto purvo, kuris oriai vadinamas itin brangia „purvo kava“ – pačia geriausia kava pasaulyje.
Tačiau amerikiečiai, pliaupiantys litrais tą tamsų skystį, kurį kažkodėl vadina kava, taip mylį ją, jog laikui bėgant yra įtikėję, kad būtent jie kavą ir išrado (kaip ir picą, beje). Pirma kavinė Amerikoje atsidarė dar 1890 metais, ir būtent ji pradėjo madą visoms amerikietiškoms įstaigoms teikti pavadinimo priesagą „-erija“, pati ji, tiesa, vadinosi „cafitiria“, o ne „cafeteria“ – tačiau jos dėka atsirado tokios kontoros, kaip „caketeria“ (cukrainė), „shaveteria“ (kirpykla), „beauteria“ (grožio salonas) ir net šiurpą kelianti „casketeria“ (laidotuvių namai). Kava tvirtai pirmauja tarp visų karštų gėrimų, suvartojamų Amerikoje. Žinoma, tai silpna kava, palyginti su europietiška, bet jos galima išgerti daug. Žinoma, ji geriama iš kartoninių puodelių, skirtingai nuo Europos, kadaise gėrusios ją iš porcelianinių puodelių – tačiau argi šiais laikais pats neišgeriate jos vis daugiau iš kartono, lengvai ir patogiai įsigyjamo degalinėse? Nes mes tampame vis daugiau judanti šalis, kokia jau seniai yra Amerika. Žinoma, amerikiečiai išrado tokį fenomeną, kaip „kava be kofeino“, bet argi neauga jos pardavimai mūsų parduotuvėse? Nes tokia kava yra patogi. Amerikiečiai kavą matuoja „porcijomis“ (angl. – „shots“), kurių viena europietiška prilygsta keturioms amerikietiškoms – nes kavą gerti naudinga. Atkreipkite dėmesį, kaip kava yra užvaldžiusi amerikietiškų serialų scenų – „Draugų“ arba „Freizerio“ veiksmas nuolat vyksta kavinėse. Taip, amerikiečiai, nors ir gerdami tą filtruotą juodą vandenį, kuriam galėtų sugalvoti ir kitokį pavadinimą, nei kava, su ja yra užvaldę visą civilizuotą pasaulį.
Ir, svarbiausia, amerikiečiai pademonstravo tokią išmonę bei fantaziją, kuriant naujas kavos gėrimų kombinacijas, jog užsakymas, paminėtas straipsnio viršuje yra tapusi kasdieninė gyvenimo norma.
Tereikia užeiti į „Starbucks“ (artimiausiai mums yra Lenkijoje, Varšuvoje).
Šiuo metu 50-yje pasaulio šalių veikia apie 17 tūkstančių „Starbucks“ kavinių, ir, tikiu, ne kartą esate matę tą žalią apskritą kompanijos iškabą su karūnuota undine (vienas geriausiai pažįstamų pasaulyje prekės ženklų), o, savaime, suprantama, ne retas esame ten gėręs kavos („su pienu ir cukrumi, pienas – atskirai“), pirkęs sumuštinį, knygą, kavos pupelių ar muzikinį kompaktinį diską. „Starbucks“ yra jaukios vietos, tiesą sakant, jaukume ir slypi jų komercinės sėkmės paslaptis. „Starbucks“ kavinėse per savaitę pasaulyje yra aptarnaujama apie 50 milijonų žmonių, kurie ten perka ne vien kavą. „Starbucks“ yra vieta, kur žmonės perka „jaukumą“ ir „aplinką“. „Starbucks“ pirmieji pasaulyje pradėjo rengti kavines knygynuose, pirmieji pasiūlė lankytojams stalo žaidimus (buvo metas, kai stalo žaidimų „Starbucks“ kavinėse buvo parduodama daugiau, nei žaislų parduotuvėse), pirmieji išplėtė suvokimą apie „tradicinį“ kavinės asortimentą – pradėjo prekiauti kramtomąja guma, knygomis, CD ir kitais dalykais, kuriuos mes šiandien suvokiame kaip duotybę.
STARBUCKS ISTORIJA
Tačiau viskam buvo pradžia. Ir „Starbucks“ istorija prasidėjo palyginti neseniai – 1971 metais, kai istorijos mokytojas Zevas Sieglas, anglų kalbos mokytojas Jerry Baldwin ir rašytojas Gordon Bowker Sietle, Vašingtono valstijoje atidarė kavos pupelių parduotuvę. Tai buvo jų hobis – visi trys vyrukai tiesiog mėgo gerą, skanią kavą, nors visi ir buvo įsitikinę, kad tą pačią gerą kavą įmanoma pasigaminti tik savo namuose. Todėl „Starbucks“ iš pradžių net nebuvo kavinė, tai buvo tiesiog parduotuvė. Pavadinimą jai įkūrėjai paėmė iš visų trijų mėgiamo rašytojo Hermanno Melvillio knygos „Mobis Dikas“ (yra tokia išleista ir lietuvių kalba) – Starbakas joje buvo kapitono Ahabo padėjėjas – toks vardas tiko ir simbolizavo tolimas keliones, nepaprastus nuotykius bei egzotiškus prieskonius. Iki arbatos bei prieskonių netrukus ir buvo išplėstas „Starbucks“ asortimentas. Pirkėjams taip pat pradėta siūlyti parduodamos kavos gėrimų pavyzdžiai, pagaminti švediškose kompanijos „Hammarplast“ kavos aparatuose.
1981 metais, kai „Starbucks“ tinklas jau buvo išsiplėtę iki šešeto parduotuvių, juos, kaip klientus aplankė Howardas Schultzas, tų pačių švediškų kavos aparatų „Hammarplast“ pardavimų direktorius. Šis apsilankymas pakeitė daugelio likimą.
Howardas Schultzas gimė 1953 metais Niujorke, neturtingų žydų šeimoje. Būdamas dailiai nuaugęs vaikinas, kelią iš skurdo jis matė profesionaliajame sporte, daug sportavo, teikė nemažai vilčių beisbolo bei krepšinio treneriams, ir savo šeimoje tapo pirmu asmeniu, patekusiu į koledžą (mūsų supratimu, aukštąją mokyklą) – tam padėjo gauta sportininko stipendija. Įgijęs Komunikacijos specialisto diplomą, H.Schultzas dirbo įvairios kompanijose, kol 1979 metais tapo „Hammarplast“ pardavimų vadovu. Savo pirmąjį apsilankymą „Starbucks“ parduotuvėje Sietle H.Schultzas atsimena, kaip kavos pupelių aromato žaibo smūgį, nušvietusį jam kelią į ateitį – „aš suvokiau, kad čia yra mano Meka“, – taip, pasak legendos, pagalvojo H.Schultzas. Tas suvokimas baigėsi tuo, kad 1982 metais jis tapo „Starbucks“ Marketingo direktoriumi.
Kitais metais nuvykęs į Milaną derėtis dėl kavos pirkimo, H.Schultzas ne tik nusistebėjo tuo, kad kavos barai veikė ant kiekvieno kampo, bet tai, kad jie veikia kaip žmonių susibūrimų vietos. Grįžęs į Ameriką, H.Schulztas pabandė įkalbėti „Starbucks“ savininkus pakeisti savo veiklos profilį ir tapti kavos baru, užuot apsiribojus kavos pupelių, arbatos ir prieskonių pardavimu. Tačiau šeimininkai nenorėjo apie tai net klausyti, nes nenorėjo prasidėti su restoranų verslu. H.Schultzas nenurimo – 1985 metais jis įkūrė savo kompaniją ir už kreditus pradėjo supirkinėti vietines Sietlo kavines „Il Giornale“, nes buvo įsitikinęs, kad įmanoma sukurti itališką atitikmenį ir Amerikoje. 1987 metais jis nusipirko visas šešias “Starbucks“ parduotuves už 3,8 milijono dolerių, visą turimą tinklą pervadino tuo pačiu „Starbucks“ vardu ir agresyviai išplėtė jį per visą Ameriką, o nuo 1996 metų – ir po visą pasaulį – buvo metas, kai kasdien atsidarydavo po vieną „Starbucks“ kavinę.
Žinoma, Amerikoje ir lig tol veikė nė vienas kavinių tinklas, pats didžiausias jų – „Dunkin‘ Donuts“ taip pat buvo ir pasaulinė kompanija (anksčiau, nei „Starbucks“ pasirodęs netgi Rytų Europos šalyse, tiesa, vėliau iš ten pasitraukęs), pardavinėjo kavą ir visi greitojo maisto restoranų tinklai. Tačiau, H.Schultzo tvirtinimu, didžiausia jo konkurentų problemą buvo tai, kad jie tenorėjo parduoti kuo daugiau kavos. „Starbucks“ gi norėjo parduoti ir „jaukumą“, „šilumą“ bei „malonius pojūčius“, ko niekada nesiekė joks kitas kavinių tinklas. Ką padarė H.Schultzas, tai „Starbucks“ kavinėse sukūrė naujo tipo aplinką, su savo kalba bei vartojimo kultūra. Kava pradėjo virsti ne vien tamsiu gėrimu, tai tapo gyvenimo būdo dalimi.
Savo atsiminimų knygoje H.Schultzas rašo, kad tik pradėjęs „Starbucks“ plėtrą jis suvokė dvi pagrindines kavinių verslo taisykles. Pirma, kava ryte yra būtinybė, o vakare – malonumas, dėl to žmonių vartojimo įpročiai tą pačią dieną gali skirtis (taip „Starbucks“ pradėjo pardavinėti „greitus kavos rinkinius“ ryte skubantiems žmonėms, bet kartu davė ir kuponus, leidžiančius tiems patiems pirkėjams vakare grįžti į šiek tiek pasikeitusią tą pačią kavinę ir mėgautis geros kokybės kava (parduodama su nuolaida) ramioje ir malonioje aplinkoje. Antra, ir tai bene svarbiausias kiekvieno „viešojo maitinimo“ verslo veiksnys – kavos kokybė yra visada svarbiau už bet kokią aplinką, kurioje ta kava yra geriama. Taip „Starbucks“ nuolat eksperimentavo su kavos gaminimo būdais, jos rūšimis ir pateikimo principais. H.Schultzas niekada netikėjo rinkos tyrimais, jo įsitikinimu, geriausias rinkos tyrimas – tai jo asmeninis apsilankymas kavinėje (per savaitę jis aplanko 25 „Starbucks“ užeigas visame pasaulyje) ir pojūtis apsilankius. Dėl to „Starbucks“ nesiliauja tobulėti – ir taip bus tol, kol bus gyvas H.Schultzas.
Klasikinis entreprenerio tipas – nenuilstantis ir gyvybingas optimistas, uoliai besistengiantis įrodyti savo oponentams, kad jie neteisūs – H.Schulztas pats siūlo savo darbuotojams nuolat konkuruoti su juo pačiu, su jų darboviete „Starbucks“ – teikdamas kreditus ir finansuodamas kūrybingų darbuotojų atidaromas kavines (vėliau, žinoma, gyvybingos idėjos yra tiesiog absorbuojamos į korporacinį tinklą). Būtent tokių eksperimentų dėka „Starbucks“ kavinėse pradėjo vykti rytiniai arbatos bei kavos ragavimo ritualai, kuriuose gali dalyvauti kavinės lankytojai, specialiai parinktas muzikinis fonas ryte, kitoks – vakare, poezijos skaitymai ir kitokie renginiai, darantys „Starbucks“ jaukiomis bei maloniomis vietomis – o taip juk ir buvo sumanyta…
Prasidėjus krizei, „Starbucks“ buvo priversta uždaryti 800 kavinių vien Amerikoje, atleisti keturis tūkstančius savo darbuotojų ir net sumažinti atlyginimą pačiam H.Schulztui (ne bėda, jo asmeninis turtas yra vertinamas daugiau kaip vienu milijardu dolerių).
STARBUCKS EMBLEMA
Originalioje “Starbucks” parduotuvių emblemoje (tada dar rudai baltoje) undinėlės krūtys bei bamba buvo aiškiai matomos ir pabrėžtos. Žaliai baltoje kompanijos emblemoje krūtis uždengė undinėlės plaukai, tačiau bamba tebebuvo matyti. Pastaruoju metu nebesimato ir bambos, ir daugelyje iškabų matyti išvis tik undinėlės veidas. Prieš keletą metų, švenčiant 35-ąsias „Starbucks“ metines, kompanija vėl pradėjo naudoti pirmąją, originaliąją emblemą ant puodelių bei reklamose, tačiau netrukus buvo dėl „padorios visuomenės“ pasipiktinimo matomomis krūtimis, buvo priversta nutraukti kampaniją. Beje, 2000 metais, žengiant į Saudo Arabijos rinką, undinėlė išvis išnyko iš „Starbucks“ emblemos, liko tik jos karūna – saudžiai yra nepakantūs išvis jokiam moters vaizdui, jau nekalbant apie nuogos…
KAIP UŽSISAKYTI STARBUCKS KAVOS
Taigi, kitą kartą patekę į „Starbucks“ kavinę, nesutrikite. Užsakymo sistema yra paprasta, kai ją žinai bei suvoki naudojamą terminologiją.
Pradžiai, apsispręskite, ką norėsite gerti:
Paprastą kavą.
“Latte” arba „Cafe au Lait“ – espresso su karštu pienu.
“Americano“ – espresso su karštu vandeniu;
„Espresso con Panna“ – espresso su plakta grietinėle.
„Espresso Machiatto“ – espresso su mažu šaukšteliu pieno putų ant viršaus, nes „machiatto“ itališkai reiškia “pažymėtas”.
„Caramel Machiatto“ – panašus į „machiatto“ gėrimas, bet su trupučiu karamelės sirupo ant viršaus.
„Cappuccino“ – trečdalis espresso, trečdalis karšto pieno ir trečdalis pieno putų ant viršaus (kaip paprastai, ant viršaus dar bus užberta cinamono arba kakavos miltelių).
„Frappuccino“ – šaltas kremo ir kavos mišinys (pateikiamas su ledais).
„Mocha“ – espresso su karštu pienu bei šiek tiek šokolado sirupo.
Balta „Mocha“ – tas pats, kaip „Mocha“, bet su baltu šokolado sirupu.
„Mocha Valencia“ – tas pats, kaip „Mocha“, bet su apelsinų sirupu.
Pasirinkite vieną iš keturių puodelių tipų:
“Short” (apie 300 gramų)
“Tall” (apie 420 gramų)
“Grande” (apie 560 gramų)
“Vente” (apie 700 gramų). Beje, „venti“ italų kalboje reiškia 20 – tai gėrimo uncijų skaičius.
Sirupas skaičiuojamas aparato mygtuko „paspaudimais“:
2 paspaudimai mažam “short” puodeliui;
3 paspaudimai vidutiniam “tall” puodeliui;
4 paspaudimai dideliam “grande” puodeliui;
5 paspaudimai didžiausiam “vente” puodeliui.
Ant kiekvieno „Starbucks“ puodelio yra pažymėti 6 laukeliai – „Decaf“, „Shots“, „Syrup“, „Milk“, „Custom“ ir „Drink“ – tai yra eiliškumas, kuriuo reikia aiškiai paminėti, kokių ingredinetų savo kavai norite. Taigi, jei pageidaujate didelio puodelio karštos vanilinės kavos su neriebiu pienu ir puse vanilinio sirupo porcijos (nes saugote savo figūrą), sakote štai ką: “Grande, 2 pump vanilla, Non-Fat, Extra Hot, Latte“. O jei norite didžiausios šaltos „Mocha“ porcijos su penktadaliu karamelinio sirupo porcijos gėrimo viršuje bei apačioje, be putos, nedaug ledukų ir septynių paspaudimų mėtinio sirupo, sakote štai ką: „Iced Single Vente, 7 pump Peppermint, Caramel Sauce Top and Bottom, Light Ice, No whip, Mocha“.
Be to, “Dry“ reiškia daugiau putų ir mažiau pieno, o „Wet“ reiškia daugiau pieno ir mažiau putų. Galima sakyti ir „extra dry“, tada bus vien pieno putos. Jei nenorite putų, sakote „No foam“, jei nenorite plaktos grietinėlės, sakote „no whip“, jei norite, kad puodelyje būtų palikta šiek tiek vietos grietinėlei arba pienui, kuriuos įsipilsite pats, sakote „room for cream“. Jei norite daugiau ledukų, sakote „extra ice” , jei mažiau – “light ice“.
Paprasta, ar ne? Dabar jau galima pasimėgauti ir tirpia kava su pienu (iš šaldytuvo). Pabandykite pakaitinti tuščią puodelį mikrobangų krosnelėje prieš pilant į jį kavą – tai amerikietiška, gal patiks ir Jums…
Siekdami būti sveiki ir gražūs dažnai griebiamės brangiausių medikamentų ir priemonių, tačiau nepelnytai pamirštame visai šalia esančią natūraliai pagalbą teikiančias priemones, kaip šiuo atveju: citrina.
Gruodžio 22-23 d., likus porai dienų iki Kalėdų, menų fabrikas „Loftas“ jau trečius metus kvies į „paskutinės minutės“ Kalėdinę dizaino mugę „Uptown Kalėdos: Last Minute Market“. Ši mugė tai tikras išsigelbėjimas užimtiems Kalėdų seniams dar nespėjusiems dovanėlių rasti visiems savo brangiesiems, vaikams, tėvams, augintiniams ir net patiems sau. Viskas po vienu stogu – šiltai ir jaukiai – „Lofto“ viduje, šiemet dvigubai padidėjusiose erdvėse.