Search Results for: "budizmas"
Holgerio Schmidto (Vokietija) paskaita – tai įvadas į Tibeto budizmo mokymus, atskleidžiančius beribį žmogiškąjį potencialą, proto prigimtį. Tibete išsaugoti…
Išvykę į užsienį, mėgaujamės įspūdžiais ir vaizdais, ilsimės ir atsipalaiduojame. Tačiau neatsižvelgus į lankomose šalyse svarbius papročius, tam tikrus „nerašytus įstatymus“, galima patekti į nesmagias situacijas.
Esu Brigita, Geštalt psichoterapeutė. Bendrausiu su jumis ir dalinsiuosi savo mintimis bei patirtimi apie psichoterapiją, apie mano ir jūsų gyvenimą, apie mus „čia ir dabar“, apie tai, kaip mes bendraujame, užmezgame ir palaikome santykius.
Kiek pasaulyje šalių – tiek ir jų kultūrų, tradicijų, papročių. Kiekviena šalis yra ypatinga ir unikali. Laimingas tas, kuris aplankė bent trečdalį pasaulio valstybių. Šiandien galėsi susipažinti su Rytų šalimi – egzotiška Japonija. Išgirsi apie Sakuros medžius, Pagoda pastatus ir laimingus žmones. Kurgi dar, jeigu ne ten, sutiksime besišypsančius žmones, pasisveikinančius – „Kon‘nichiwa“!
Laba diena, Evelina. Turiu problemą, kuri, galbūt, daugeliui net neatrodys kaip problema, tačiau ji visgi yra. Niekaip negaliu atrasti savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo. Ir kartais atrodo, kad net nežinau, kodėl esu nelaiminga – ar dėl aplinkos, ar dėl to, kad nerandu taikos su savo vidumi. Man 23 metai, turiu tikrai gerą darbą, esu dizainerė, uždirbu ne „prūdus”, tačiau išgyventi užtenka. Kur problema? Jaučiu, kad tai, ką darau, ne man, kažko trūksta gyvenime. Seniau daug keliaudavau, dabar tos kelionės apmažėjo ir man to labai trūksta. Net svajoju, kad būtų nuostabu dirbti televizijos laidoje apie keliones. Lyg ir norėčiau kažkur ilgam iškeliauti, bet kausto baimė, kad bėgu nuo kažko, kas sugrįžus vis tiek mane susiras. Taip pat bijau po darbo likti namie, nes mano kambariokai dažnai po darbų kur mieste su draugais „tūsinasi”, todėl kai esu viena namie jaučiuosi vieniša. Nors ir pati dažniausiai nesėdžiu namie, tačiau kartais jaučiu, kad einu susitikti su draugais, kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kuri atsiranda būnant namie. Nors ten yra ką veikti – skaityti knygas, piešti ir pan. Šiuo metu vaikino neturiu, nors kandidatų netrūksta, tačiau kartais jaučiu, kad vaikinas neužpildys mano tuštumos ir nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Aš pati turiu būti kaip „pilna” asmenybė ir nelaukti iš kitų savęs užpildymo. Kiti pasakytų – mesk viską ir važiuok į užsienį padirbėti, tuomet už tuos pinigus keliauk. Tačiau tuo pačiu gaila ir darbo, nes grįžus geresnio nerasiu, ypač tokiu krizės metu. O sugrįžti vistiek norėsiu ir bijau, kad tiesiog pabėgsiu nuo savęs, o pirmiausia man ir reikia su savimi susitaikyti. Galbūt padėtų budizmas? Ar visgi nepabijoti ir viską metus išlėkti į pasaulį vienai? Ačiū už atsakymą.
Prieš penkis tūkstančius metų kažkur dabartinėje pietų Kinijoje žmogus pirmą kartą į karštą vandenį įbėrė arbatmedžio lapų. Jis nežinojo, kad kvapnus žalsvas skystis indelyje, tūkstančius metų bus garbinamas, kaip vaistas nuo visų ligų, skatins prekybą, lems tautų klestėjimą ir nuosmukius, bei netgi taps karų priežastimi.
Ši nedidukė knyga paveikė kelias kartas. Ją Lietuvos skaitytojams pristato JAV gyvenantis filosofas Algis Mickūnas, pats Tolimuosiuose Rytuose ragavęs praktikuojančio budisto duonos. Kas yra dzenas? Ar tai autentiška tradicija, ar suvakarietintas, patogus mokymas tinginiams? A. Mickūnas rašo, jog „ypač sunkiai suprantamas atrodo dzenbudistinis japonų kultūros sluoksnis“, tad geriausia „paieškoti Japonijos ir Vakarų „filosofijų“ sąlyčio taškų, kurie galėtų vesti į šių skirtingų pasaulių supratimą“ (p. 5).
„Baltų lankų“, išleidusių romanus „Kelyje“ ir „Dharmos valkatos“, dėka turime dar vieną XX a. legendos kūrinį. Žymiausias „kelio“ rašytojas Jackas Kerouacas (1922–1969), miręs nuo alkoholizmo sukeltos kepenų cirozės komplikacijų – buvo ne tik džiazo, laisvo gyvenimo, bet ir budizmo praktikuotojas. Jis ypač vertino Deimantinę Sutrą.
Ši knyga parašyta 1955 metais, tačiau išleista tik 2008-aisiais. JAV budistas, profesorius Robertas Alexanderis Farraras Thurmanas (g. 1941) įžangoje teigia, kad J. Kerouacas šeštajame XX a. dešimtmetyje „iš visų mūsų amerikiečių budistų pirmtakų buvo pagrindinis bodhisatva. (…) Kerouacui labiau prie širdies buvo indiškojo mahajanos budizmo atmaina“ (p. 5, 7).