Search Results for: "dainų koveriai"
Pasaulinėje muzikos industrijoje svetimų dainų perdarymas („koveriavimas“) tapo neatsietina ir pilnaverte verslo dalimi. Lietuvos muzikantai taip pat neatsilieka. Tiesa, kartais tai pavirsta į apgailėtiną parodiją, tačiau ne visada. Kaip sakoma, iš šimto blogų, bent vienas būna tikrai geras.
Kartais kalbama, kad gerą koverį sunkiau padaryti negu originalią dainą. Štai, prancūzai „Novelle voyage” išgarsėjo perdainuodami ir naujam gyvenimui prikeldami įvairaus stiliaus senus dainų topus. Muzikos legenda – Johnny Cashas – kitų dainas perdarydavo taip gerai, kad net didžiausi melomanai pasimesdavo ir prirašydavo jas prie autorinių Casho darbų.
Deja, Lietuvoje tokių koverių išties mažai. Turbūt visi gerai prisimename realybės šou žvaigždūnų perdarytus pop kūrinius, kurie tiesiog keldavo juoką. Tačiau ir mes turime kuo pasidžiaugti. Tiesa, ar verta perdaryti kitų dainas, ar ne – palieku spręsti jums.
Pateikiame keletą įdomesnių Lietuvos muzikantų dainų, perdarytų tiek iš vietinių, tiek iš užsienio atlikėjų kūrinių:
„Keistuolių teatras“
Šie linksmieji teatralai ne tik metų metus džiugina nuostabiais spektakliais, bet ir pasižymi profesionaliais pasaulinių muzikos hitų koveriais. Tiesa, jie teisybės neslepia ir albumą pavadino „Vogtos dainos“.
„Keistolių teatras“ – „O mes vaikai“
Originalas „USA for Africa“ – „We are the world“
Jazzu
Turbūt viena perspektyviausių ir daugiausiai žadančių Lietuvos atlikėjų. Šilkinio balso savininkė perdarė SEL’o dainą:
Jazzu – „Kiemas“
Originalas SEL – „Kiemas“
„Bora“
Viena pirmųjų ir turbūt pati populiariausia Lietuvoje ir Europoje hardkoro stiliaus grupė Lietuvoje. Perdarė pankroko legendų „The Clash“ kūrinį:
„Bora“ – „Vilnius Dega“
Originalas „The Clash“ – „London’s burning“
„Atsitiko“
Švelniosios „Atsitiko“ perdarė seną lietuvišką pop hitą „Novelle voyage” stiliumi:
„Atsitiko“ – „Kas mes tokie? (ne metalistai)“
Originalas „D.A. 17“ – „Kas mes tokie? (ne metalistai)“
„Arklio galia“
Tikri blizenai iš Lietuvos. Labai jauni ir labai įdomus. Jie pasirinko J. Hendrix’o kūrinį:
„Arklio Galia“ – „Ei, Juozai“
Originalas Jimi Hendrix – „Hey Joe“
„Antis“
Legendinė roko grupė beveik neatpažįstamai interpretavo senos pop grupės dainą:
„Antis“ – „Zombiai“
Originalas „Down Under – Men at work“
Stasys Povilaitis
Mūsų mamų ir močiučių numylėtinis ir pop estrados ikona. Dainą perdarė taip, kad netgi A. Mamontovui koveriavus šią versiją, skliausteliuose buvo rašoma S. Povilaičio autorystė!
Stasys Povilaitis – „Švieski man vėl“
Originalas Tony Ronald – Get Me Some Help
Rinko Goda Raibbytė
Per šešis metus „Positivus“ įtvirtino savo, kaip svarbiausio muzikos festivalio Baltijos šalyse vardą, kurį „Be2gether“ turi tik „Vikipedijoje“. Skirtingos dviejų festivalių istorijos gražiai iliustruoja kokiuose skirtinguose muzikiniuose pasauliuose gyvename mes ir šiaurės kaimynai. Ką dabar daryti?
Norėdami geriau suprasti lietuvišką roką (plačiąja prasme – ir stilistiškai, ir kaip subkultūrą), turime žinoti ir tai, kuo gyveno bei gyvena mūsų kaimynai – latviai, estai, rusai, baltarusiai, lenkai. Tyrinėjimus pradėsime nuo bendros situacijos TSRS, taip pat šįsyk paminėsime ir Lenkiją. Apie kitų kaimyninių šalių roko ištakas ir raidą pakalbėsime truputį vėliau.
Šį vakarą Kauno „Žalgirio“ arenos stogą kilnosiantys britų elektroninės muzikos pankai „The Prodigy“ jau Lietuvoje. Arenoje vyksta paruošiamieji darbai – montuojama scenos, garso ir apšvietimo technika, įrenginėjami persirengimo kambariai. Kaip ir pridera geriausiems visų laikų šokių muzikos kūrėjams, grupės pageidavimų sąrašas taip pat neprastas – „The Prodigy“ nariai keliauja limuzino klasės automobiliais, kambariuose bus patiekti įmantrūs valgiai ir prabangus prancūziškas šampanas, užkulisių zonoje įrengtas specialus masažo kambarys bei pasirūpinta deguonies terapijos procedūromis.
Didžioji dauguma melomanų Igorį Kofą žino kaip „lemoną“, tiksliau, grupės „Lemon Joy“ vokalistą, dainų kūrėją. Tačiau jis buvo ir gitarinio roko grupės „Etaž 3“ (Этаж Три) narys. Šios grupės, išleidusios vienintelį albumą „Г – 4 – Зима“ (1993, MC, Azbi), įrašai jau nuėjo užmarštin, tačiau jie atskleidžia Igorį kaip dvilypę asmenybę: mylinčią in synthpop, ir roko muziką.
Ką tik pasirodęs albumas „Stebuklas“, kurtas 2006-2010 metais, ir pagrindinis jo singlas „Kažkada“, priminęs disko klestėjimo laikus, atskleidžia unikalų muzikanto talentą persikūnyti.
Igoris Kofas sutiko atsakyti į klausimus.
Teko girdėti, kad „Etaž 3“ nuo 1991 iki 1996 metų buvo laikoma bene stipriausia indie grupe Vilniuje, dainavo rusiškai, kažkiek panašiai į „Kino“ (tačiau buvo savitas skambesys). Kada ir kiek laiko gyvavo „Etaž 3“?
Pirmosios mano grupės, kaip ir daugeliui muzikantų, atsirasdavo dar mokykloje, ir jų pavadinimai arba neturėjo reikšmės, arba jų nebuvo išvis. O mūsų veikla pavadinimu „Etaž 3“, kuris šovė į galvą vien dėl trečio aukšto, kur mes repetavom, vis dar toj pačioj mokykloj, jau turėjo rimtesnį lygį, pradėjom kurti savo dainas, ieškoti savo skambesio, ne vien tik perdainuoti rusiško roko šedevrus ir atlikti juos mokyklos diskotekose (bet nesėlpsiu, tie pirmieji aplodismentai man visada išliks svarbiausi).
Grupė „Etaž 3“ gyvavo pačioje 10 dešimtmečio pradžioje, spėjom sudalyvauti keliuose alternatyvinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir Rusijoje, įrašėm ir net išleidom kasetę profesionalioj studijoj ir pavadinimo gyvavimas linksmai pasibaigė vienos „ilgos“ kelionės į Kauną metu, kur mus pakvietė mūsų draugai, jau tada labai žinomas kolekyivas „Airija“. Taip paprastai, be revoliucijų ir be vieno šūvio, mūsų būgnininkas pirmas išėjo į sceną ir paskelbė, kad nuo šiol grupė vadinsis „Lemon Joy“. Tai įvyko 1996 metais.
„Lemon‘s Joy“, vėliau „Lemon Joy“ kūryba vėliau vietoje indie roko įgavo labiau synthpop/electronic atspalvį. Kas Tave paskatino pakeisti grupės stilistiką? Pasikeitė skonis?
Elektroninės romantikos skambesys visada mane žavėjo, visada buvo arti manęs. O mūsų stilistika nepasikeitė, tiesą sakant, jos ir nebuvo, mes blaškėmės tarp to ir to, ir, matyt, vieną gražią dieną mums pasirodė, kad gražiau skambėtu taip, o ne kitaip.
Ar sunku kurti synthpop/electronic muziką, netampant „Depeche Mode“, „Erasure“, „Camouflage“ ir begalės kitų grupių klonu? Pats sukūrei ypatingą skambesį, kurio svarbus akcentas – Tavo balsas. Ar daug dirbi prie muzikos skambesio?
Stilistiškai įspaustai grupei visada buvo ir bus sunku atrasti savo tikrą veidą, bet aš sau niekada nestačiau jokių ribų, noriu, kad skambėtų kažkoks kitoks, ne toks įprastas, ne elektoninis instrumentas, randu žmogų, jis tuoj pat ir skamba, noriu kažką dar pakeist, keičiu. Klausimas, ar tai tinka stilistiškai, man atsiranda vėliausiai, ir dažniausiai, kai jis jau nieko nebegali pakeist. Patinka, ir viskas. O balsas koks yra, toks ir yra, galbūt su metais jis kažkiek keičiasi, vyriškėja, natūralu. Man labai juokinga klausyt savo paauglystės dainų.
Minėjai, kad neseniai pasirodžiusio naujojo albumo „Stebuklas“ prekyba sekasi puikiai. Kaip paaiškintumei tokią sėkmę? Gal žmonės pasiilgo nuoširdžios muzikos? O gal „kaltas“ puikus singlas „Kažkada“, kuriame pavyko išlaviruoti tarp banalybių ir geros muzikos į geros muzikos pusę?
Singlas „Kažkada“ nustebino labiausiai. Visų pirma šita daina atsirado vėliausiai, netyčia, po visų jau pabaigtų studijos darbų.Ir visai palengva, skambant paauglystės, mokyklos diskotekų laikų muzikai, nutarėm padaryt savotišką pokštą ir stilizuoti pagal anų laiku skambesį. Ir mums tai pavyko. O būtų man užteke vieno „gal“, kad ir ši daina atsirastų stalčiuje, tarp daugelio kitų.
Ar daug dainų, kurias sukuri, lieka „stalčiuje“, nepasiekia klausytojų?
Na, kai kurių dainų negirdėjo net mano artimi draugai, tai reiškia kad jos turėjo kitą tikslą: suteikti man ramybės, šviesos, tylos, be to, daugelis jų taip ir lieka eksperimentais, ir galiu sau leisti tokią prabangą, kaip grižti kartas nuo karto prie jų, žinodamas, kad tai tik mano.
Pats mėgsti šen bei ten įrašyti ir paleisti į laisvę koverius – „Prekrasnoje dalioko“, dainą tribute Viktorui Cojui ir kt. Ar nekyla minčių išleisti antrą „Restart“ tipo albumą, kuriame būtų vien koveriai?
Albumas „Restart“ buvo brandintas ne mėnesį ir ne metus, galėčiau teigti, jau nuo laikų, kai pradėjau domėtis muzika, vėliau ir lietuviška popmuzika, tai vis vieną kitą primetinėdavau sau pasirepetuot, ir nors man patinka daug daugiau lietuviškų dainų, reikia jausti skirtumą tarp „patinka“ ir „tinka“ . Dirbti prie mylimų dainų, kažką su jomis daryti savaip, – negaliu praleisti šito malonumo. Ateityje visai įmanomas dar vienas tokio tipo darbas.
Kokias grupes/muzikantus vertini labiausiai – pasaulyje ir Lietuvoje?
Tuos, kas dainuoja nuoširdžiai. Abejoju, kad nors ir mažytė dalelytė jų tilptų į šį straipsnį. Aš labai atviras visiems stiliams ir stiliukams, instrumentams, nuotaikoms, bet būtinas vienas dalykas: tai turi buti tikra.
„Lemon Joy“ koncertuose, festivaliuose nevengia gitarų. Ar įmanomas tam tikras sugrįžimas (kitame albume?) prie „Etaž 3“ laikų, indie roko?
Kodėl tai turi vadintis sugrižimu? Jei kažkuriai dainai aš noriu gitara pagroti dviem akordais daugiau, argi čia jau sugrižimas? Viskam savas laikas ir sava vieta. Jei aš jaučiu, kad dabar man būtina padaryti taip, o ne kitaip, aš taip ir darau. O priversti kažką keisti vardan kažko mane bando jau keliolika metų, kol kas aš laimiu.
Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.
Kalbos kertelė
Valstybinės lietuvių kalbos komisija, klausiama, kokie yra lietuviški svetimybės koveris (kaveris) atitikmenys, atsako, kad tai – žargono žodis (angl. cover, cover version), o sakyti reikėtų „dainos versija“, „perdainuota daina“.
Deja, tenka pastebėti, kad koveris – nebūtinai daina, t. y. gali būti ir instrumentinis kūrinys. Todėl turbūt labiausiai tiktų terminas „muzikinio kūrinio versija“, bet liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti. Kažkada, menu, buvo siūlomas ir žodis „perdara“, tačiau neprigijo.
Pikantiška koverio kilmės versija
Dabar truputis istorijos. Kada ir kaip atsirado pirmieji koveriai?
Įdomų paaiškinimą pateikia žmogus, kurio daina tapo bene garsiausiu visų laikų koveriu. Tai – Donas McLeanas (g. 1945), amerikiečių folkroko dainininkas, išgarsėjęs 1971 m. daina „American Pie“. Šis kūrinys – aštuonių su puse minučių impresionistinė baladė, inspiruota lėktuvo katastrofos, įvykusios 1959 m. vasario 3 d., kai žuvo trys žymūs dainininkai – 22 metų Buddy Holly, 17 metų Ritchie Valensas ir 28 metų Jilesas Perry Richardsonas („The Big Bopper“). Ta diena buvo pavadinta „Diena, kai mirė muzika“ („The Day the Music Died“). Daina yra penktoje vietoje tarp 365 geriausių XX amžiaus dainų. Nors „American Pie“ perdainavo daug įvairių stilių atlikėjų (nuo Tori Amos iki ska stiliaus grupės „Catch 22“ bei alternatyviojo roko komandos „Killdozer“), labiausiai ji išgarsėjo beveik po 30 metų – 2000 m., kai ją perdainavo Madonna. Tiesa, jos versija buvo dvigubai trumpesnė ir ne tokia dramatiška kaip originalas, be to, ji buvo atlikta kaip šokių muzikos daina, o ne kaip folkroko baladė. Nepaisant to, prisiminę tragediją, žmonės palaikė Madonną, ir jos versija sulaukė ne mažesnio populiarumo nei paties Dono McLeano daina 1971 m.
Dainininkas jautėsi labai pagerbtas pop karalienės, o apie koverių atsiradimą kalbėjo: „Buvo laikai, kai (Amerikoje) gyvavo juodųjų ir baltųjų radijo stotys, t. y. jei juodaodžiai sukurdavo gerą dainą, baltieji norėdavo ją išgirsti per savąją radijo stotį, tad grupė baltųjų eidavo į įrašų studiją ir perdainuodavo tą pačią dainą. Taigi koveris – rasistų išradimas.“
Komercija, nostalgija, vagystės, smurtas
Donas McLeanas teisus, tačiau tai – tik vienas koverių kultūros aspektas.
Muzikologai, ieškodami koverių kultūros ištakų, mintimis grįžta į menestrelių laikus. Pats terminas koveris atsirado XX a. pradžioje, kai pirmosios (tuo metu – fonografo) įrašų kompanijos, išgirdusios apie sėkmingą dainą, hitą, ieškodavo muzikantų, kurie ją perdainuotų, ir taip ši kompanija išgarsėtų. Pavyzdžiui, Eddie Cantoro atlikta daina „Ain’t She Sweet“ (1927 m.) vėl tapo populiari kitų muzikantų dėka 1949 m., paskui – 1964 m.
Iš tikrųjų galima net nustatyti laiko ribą, kada koveris vėl tampa aktualus. Turbūt pagrindinis variklis (iš žmogiškos, o ne iš komercinės pusės) yra nostalgija. Kai tėvai primiršta gerą dainą, o vaikai nėra jos girdėję, staiga pasirodo koveris, ir abi kartos lieka patenkintos: vaikai – „nauja“ gera daina, tėvai – kad kažkas atgaivino „seną gerą“. Žinoma, dar labai svarbus įprotis: tarkime, niekam Lietuvoje turbūt originali australų grupės „Men at Work“ daina „Down Under“ (1981 m.) nėra geresnė už jos lietuvišką versiją – „Zombius“, atliktą dar tarybinėje Lietuvoje. Tačiau yra subjektyvi priežastis – „Antis“ buvo revoliucinė grupė, o jos dainos (beje, „Zombių“ tekstas skiriasi nuo „Down Under“) mums tiesiog įaugusios į kraują.
Vis dėlto kalbėdami apie koverių kultūrą, turime galvoje globalų komercinį reiškinį (su nostalgijos prieskoniu). Komercinės koverių kultūros nematau prasmės nagrinėti – viskas ir taip aišku: bebalsiai dainininkai ir gudragalviai jų prodiuseriai tiesiog nesivargina ieškoti autorinių dainų ir pavagia skambias melodijas iš žinomų ar mažiau žinomų kūrėjų.
Vienas žymiausių pavyzdžių – Filipas Kirkorovas. Dainininkas turi savo auditoriją, yra populiarus, ir tikrai ne vien dėl koverių. Tačiau bene labiausiai jis išgarsėjo daina „Oi, mama, šika dam“ („Oi, mama, jau kaip driokstelsiu“). Paaiškėjo, kad tai – vagystė. Originalas – vieno populiariausių Turkijos dainininkų Tarkano daina „A-Acayipsin (Hepsi Senin Mi)“ („Keista-a. Viskas– tavo, ar ne?“), kurioje yra žodžiai „Oynama şıkıdım şıkıdım“ („Žaidimas. Uždegti ugnį“).
F. Kirkorovo atvejis – bene būdingiausias koverių kultūroje kaip akivaizdi vagystė. Tarkanas su minėtąja daina tapo ne tik Turkijos popmuzikos žvaigžde, bet ir pirmuoju turku, išpopuliarėjusiu Europoje. 1998 m. iš Bulgarijos kilęs F. Kirkorovas itin pagarsėjo perdainavęs garsiąją Tarkano melodiją. Tuo F. Kirkorovo apetitas pelnytis iš svetimų dainų nesibaigė, todėl jis tapo Rusijos ir kitų šalių žurnalistų pašaipos objektu. Kulminacija – 2004 m. Rostove prie Dono. Rusų žurnalistei, spaudos konferencijoje paklaususiai F. Kirkorovo, kodėl jis dainuoja beveik vien koverius, šis necenzūriniais žodžiais ją išplūdo, tyčiojosi iš jos išvaizdos. Kai įžeista žurnalistė paliko spaudos konferencijų salę, ją užpuolė F. Kirkorovo apsaugininkai, atėmė ir sulaužė diktofoną su juostele. Tačiau viešumon skandalas išėjo kaipmat – viską užfiksavo žurnalistės kolegos.
Duoklė dievaičiams
Vis dėlto koverių kultūra – tai ne vien vagystės, smurtas ir didžiuliai pinigai (čia neturiu galvoje tokių atvejų kaip „Anties“).
Išleista tūkstančiai vadinamųjų tributų (angl. tribute), t. y. duoklės dievaičiams albumų. Juose surinktos žinomos populiaraus atlikėjo ar grupės dainos, kurias atlieka tam tikro stiliaus grupės. Kadangi kai kurie muzikantai yra tikri chameleonai (pirmiausia į galvą ateina Davidas Bowie) ir nepriklauso kuriam nors vienam stiliui, tad ir „duoklę“ jiems atiduoda įvairūs muzikantai: rokeriai, gotai, metalistai, ska, regio, džiazo, popmuzikos atlikėjai.
Iš savo „metalistinės“ praeities gerai pamenu, jog kiekviena save gerbianti thrash, death ar juodojo metalo grupė būdavo įrašiusi bent po vieną kitą „senųjų roko dievų“ (pvz., „Judas Priest“, „Black Sabbath“) koverį. Tai laikyta tartum prestižo reikalu.
Kokie atlikėjai „tributuojami“ labiausiai? Prieš juos vardijant, reikėtų pažymėti, kad egzistuoja netgi „duoklės“ grupės (angl. tribute acts), kurios groja tik vienos kurios nors grupės dainas. Beje, žinomiausios „duoklės“ grupės – „Dread Zeppelin“, „Björn Again“ bei „Gabba“, „Beatallica“ ir „Fab Faux“ bei „The Beatnix“ (originalai – „Led Zeppelin“, „ABBA“, „Metallica“ ir „The Beatles“). Tiesa, būtina pasakyti, kad pirmosios „duoklės“ grupės atsirado būtent „Bitlų“ dėka. Dar įdomi detalė – daugiausia „duoklės“ grupių yra Australijoje. Matyt, nerūpestingas gyvenimas daro savo…
Egzistuoja daugybė Elvio Presley’o antrininkų, „duoklės“ grupių gana juokingais pavadinimais (kai kurių net šifruoti nereikia): „The Iron Maidens“ (moterų grupė, grojanti „Iron Maiden“ dainas), „The Joshua Tree“ (groja „U2“ dainas), „Pink Fraud“ („Pink Floyd“), „AC/DShe“ (moterų grupė, grojanti „AC/DC“ dainas), „Spejbl’s Helprs“ (čekų grupė, grojanti 41 „AC/DC“ dainą; ji labai populiari Vokietijoje ir Austrijoje), „MiniKiss“ (liliputų grupė, grojanti „Kiss“ dainas); beje, tai – bene populiariausia muzikinė liliputų grupė pasaulyje), „Mandonna“ (vyrų grupė, grojanti Madonnos dainas), „West End Girls“ (merginų grupė, grojanti „Pet Shop Boys“ dainas) ir kiti.
Ar tai, kad grupės arba atlikėjo dainos yra labiausiai perdainuojamos ar tributuojamos, reiškia, jog ji / jis labai mėgstamas? Manau, taip. Vargu ar kas trauktų po langais ar užstalėje dainas, kurios nemielos širdžiai (menu Londoną 1995 m. pavasarį, kai visame mieste jaunimas su gitaromis dainavo tuomet išpopuliarėjusios grupės „Oasis“ dainą „Wonderwall“, apie kurią buvo paskleistas gandas neva tai koveris; iš tiesų – tai originali „Oasis“ daina, skirta jų įkvėpėjų „The Beatles“ nariui George’ui Harrisonui)? Neturiu omeny dainos „Ant kalno mūrai“. Tačiau, sutikęs lietuvį kitame pasaulio krašte, gali rasti su juo bendrą kalbą, jei žinosi, tarkime, Andriaus Mamontovo, „Anties“ ar „Bix“ dainą.
Nors informacija mus užvirsta klaikia lavina, tikrosios vertybės lieka. „Nesenstanti klasika“, – kaip byloja kičinis posakis. Kiekvienam ji sava, tačiau, perfrazuojant Joną Meką, kai žmogui bloga, jis dainuoja, ir jam pasidaro geriau. Tą suprato visų šiuolaikinių stilių tėvas – bliuzas. „Jei nežinai bliuzo, nėra prasmės imti gitarą ir groti rokenrolą ar bet kokį kitą populiariosios muzikos stilių“, – yra pasakęs „Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas.
Visi didieji muzikantai pradėjo nuo paprasto gitaros brazdinimo, pianino klavišų spaudymo ar kokio instrumento laužymo. „Paprastą muziką groti sunkiausia“, – pareiškė Albertas Collinsas, bliuzo gitaristas, tapęs tokių meistrų kaip Frankas Zappa, Coco Montoya, Gary’s Moore’as, Stevie Ray’us Vaughanas ir kiti mokytoju.
Dar svarbu paminėti tai, kad visi stiliai pagal „amžinojo sugrįžimo“ mitą turi tendenciją grįžti, kartotis šiek tiek keisdamiesi. Kai kurių muzikologų nuomone, kertiniai metai, kai buvo padėtas pagrindas visam šiuolaikiniam rokui bei eksperimentinei muzikai, buvo 1965–1975, nes būtent tada gimė tokie stiliai kaip krautrokas, psichodelinis rokas, sunkusis rokas, ambientas. Vėliau daugelis tiesiog atkartojo tai, kas jau sukurta, bet primiršta.
Į Lietuvą atvykstantis lounge, pop ir soul muzikos virtuozas iš Londono Count Indigo savo pasirodymų programą Vilniaus ir Kauno scenose derins su bundančia gamta – pavasario keliamomis emocijomis. Charizmatiškas dainininkas, lydimas trijų muzikantų, penktadienį pasirodys Kauno klubo „Exit“ mažojoje salėje, šeštadienį – sostinės kokteilių bare „Pantera“.
Ketvirtadienio vakarą Vilniaus muzikos klubo „Tamsta“ durys pasipuošė užrašu „bilietų nėra“, o likus dar gerai valandai iki debiutinio Ericos Jennings ir Jurgio Didžiulio, pasivadinusių „The Ball & Chain“ starto vidun jau plūdo gerbėjai.
22 val atlikėjas pasakė: „Žinau, kad pas jus nuo 22 val nebegalima triukšmauti dėl to sugrosiu paskutinę dainą“. Paskutinę dainą jis sugrojo 23 val, bet publikai norėjosi dar.