Search Results for: "darbas studentui"
„Graikai gali tau paaiškinti bet ką, net nenaudodami kalbos, o tik gestikuliuodami“, – šypsodamasis sako Lukas Gužauskas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto antrakursis. Praėjusį semestrą Lukas praleido saulėtoje Graikijoje, Tesalijos technologijų ir mokslo institute.
Dvidešimt septynerių metų vilnietei Eglei Vinauskaitei pavydėtų daugelis apie studijų aukštumas svajojančių žmonių. Po ilgų metų svajonių jauna moteris pagaliau gavo tai, ko taip sunkiai siekė – kvietimą studijuoti prestižiškiausiu pasaulyje tituluojamame Harvardo universitete JAV. Žmonių vystymosi ir psichologijos studijų magistro programoje studijuojanti E.Vinauskaitė teigė, kad JAV ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos skiriasi kaip diena ir naktis. JAV, pasak moters, ne tik kad nėra srautinių paskaitų, bet ir paprastų, studento iškaltus faktus tikrinančių egzaminų. Už Atlanto labiau vertinama studento motyvacija, aktyvumas, mokėjimas argumentuoti savo nuomonę. Tai, pasak pašnekovės, ten sudaro didžiąją dalį pažymio.
Teatro ir muzikos akedimijos Sluškų rūmai – čia sutartą valandą susitinkame su jaunu režisieriumi Povilu Makausku. Ši kultūros ateities kalvė labiau primena gūdžių sovietinių laikų palikimą nei modernią meno meką. „Norime pakviesti visus valdžios atstovus čia apsilankyti: pamatyti, pabendrauti su mumis, užeiti į mūsų auditorijas“, – apie prastą situaciją ironizuoja Povilas. Panašu, jog režisieriaus Gintaro Varno vadavaujamo kurso studentui tikrai nenuspjauti, kas vyksta ne tik Lietuvos politinėje padangėje, bet ir viso pasaulio neteisybė – bent jau tokios mintys kilo išvydus visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatytą darbą „Yolo“ (akronimas frazės „you only live once“ – gyveni tik kartą). Likus kelioms dienoms iki antrosios peržiūros, vyksiančios spalio 20-ąją, pristatome pokalbį su darbščiu, perspektyviu ir visa esybe teatrui atsidavusiu P. Makausku.
Mokyklą keičia universitetas, universitetą – darbas. O kas keičia darbą? Šeima? Ar darbas yra tiesiog gyvenimo dalis?
Tirpstant sniegui, pradeda tirpti ir žiemiškas apsnūdimas. Nejučia imi regėti tai, ko anksčiau lyg ir nebuvo: palei langus voliojasi šiukšlės, piniginėje glamžosi pernykščiai čekiai, o spintoje – ir velnias koją nusilaužtų. Kol dar pečių neužgulė pavasario sesija, pats metas apsikuopti.
Studentui vasara – laikas dirbti. Trys laisvi mėnesiai įpareigoja laiką leisti naudingai ir aišku smagiai. Aš šią vasarą pasirinkau darbą Kretoje. Dirbu keturių žvaigždučių viešbutyje animatore. Pagrindinis užsiėmimas – užimti viešbučio svečius, kol jie laiką leidžia prie baseino. Tame pačiame viešbutyje dirba ir dar trys lietuvės: Emilija, Ivana ir Kristina. Paprašiau jų šiek tiek papasakoti apie jų įspūdžius.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) trečio kurso studentas, vilnietis Mindaugas Statkus, iki tol, kol jo galvoje gimė idėja išvykti į saulėtąją Maltą, gyveno įprastą gyvenimą – darbas, namai, draugai, aktyvus ir pašėlęs laisvalaikis. Kas žino, kas atsitiko tąkart, kai galvoje apsigyveno mintis – gyvensiu ir studijuosiu Maltoje, mokysiuosi maltiečių kalbos, kas rytą maudysiuosi nenusakomo žydrumo jūroje, atrasiu kitokį save ir suprasiu, kad galiu daugiau nei maniau.
Jaunimogidas.lt siūlo susipažinti su ambicingu vaikinu, ne tik sau, bet ir savo aplinkos žmonėms įrodžiusiu, kad nieko nėra neįmanoma, jei labai to nori, o jei dar yra tas, kuris įkvepia ir skatina naujus atradimus – pasaulis pradeda suktis keliskart greičiau. Ir tada nelieka nieko kito – arba šokti į atvažiuojantį traukinį ir lėkti, negalvojant apie pasekmes, arba likti stovėti tame pačiame taške, kuriame nežinia kaip atsiradai ir ilgą laiką negalėjai ištrūkti. Mindaugas pasirinko pirmąjį – susikrovė lagaminą ir išvažiavo. Bet prižadėjo grįžti.
Ką ir kur studijuoji Lietuvoje, kelintame kurse?
Lietuvoje studijuoju Lietuvos edukologijos universitete (LEU) technologijų pedagogikos specialybę. Esu trečio kurso studentas.
Kokias studijas kremti užsienyje?
Maltos universitete studijuoju dizainą ir technologijas, kadangi tikslaus atitikmens mano specialybei nėra, čia renkuosi studijų dalykus kuo panašesnius į mano studijų programą LEU.
Atvažiavau į Maltą studijuoti vieną semestrą, bet dabar prasitęsiau studijas ir antrajam. Esu labai už tai dėkingas savo universitetui bei Tarptautinių ryšių skyriui. Tai – unikali galimybė tobulėti ir pažinti kitą šalį.
Kokius dalykus mokaisi?
Dalykus stengiausi pasirinkti tokius, kad atitiktų mano studijų programą LEU, bet ne visada tai pavyksta padaryti, nes studijų programos skiriasi. Pagrindinis akcentas mano studijose yra dizainas ir technologijos, nemažai praktinių projektų, kur reikia sukurti ir pagaminti produktą, pradedant eskizu ir baigiant darbu dirbtuvese.
Papasakok apie universitetą, studijų sistemą (kaip vyksta paskaitos, kokie atsiskaitymai, ar dėstytojai padaro nuolaidų studentams iš kitų šalių?
Universitetas Maltoje yra vienas, jame yra trylika fakultetų. Jo teritorija yra tarsi mažas miestelis, kuriame pasiklysti tikrai nėra sunku, bent jau iš pradžių.
Dauguma studijų vyksta pagal kreditų sistemą. Vienas semestras atitinka 30 ECTS kreditų (angl. European credit transfer system).
Paskaitų metu yra stipriai jaučiamas dialogas su studentu ir nėra barjero tarp dėstytojo ir auditorijos. Paskaitų metu yra tik pateikiama medžiaga ir nieko per daug nereikalaujama, nebent paruošti prezentaciją.
Aš turėjau keletą studijų dalykų, kur galutinis atsiskaitymas – projektinis darbas. Nuolaidų tikėtis galima, nes dėstytojai tikrai nuostabūs žmonės ir vertina pastangas, kurias dedi. Su kelias dėstytojais susidraugavau. Aš jiems lietuviškos duonos atnešu, jie man – apelsinų nuo medžio iš savo kiemo. Tikrai nuostabus ryšys ir malonu eiti i užsiėmimus.
Turėjau viena mokomąjį dalyką, kuris vadinosi „Italų kalba užsieniečiams“, tai dėstytoja ne tik paskaitų metu, bet ir po jų mus vesdavosi į kavines, restoranus ir ten mokydavo kalbėti itališkai, nors tai jau buvo jos laisvas laikas. Vieną kartą net saskaitą už visą grupę apmokejo.
Jei kalbėtume apie nuolaidas „Erasmus“ studentams egzaminų metu, tai jas tiesiog ir norint sunku padaryti, nes egzaminai vyksta tikrai griežtai, keletas prižiūrėtojų nuolat stebi egzaminavimo procesą ir jo metu ant lapo negalima rašyti nei vardo, nei pavardes, nei žymėti kokio kito ženklo, padėsiančio nustatyti žmogaus tapatybę. Kiekvienas studetas turi savo ID numerį, tad vertinimas yra objektyvus.
Ar turi galimybę mokytis vietinės kalbos? Jei taip, ką jau pavyko išmokti?
Taip, turėjau galimybę lankyti EILC (angl. Erasmus Intensive Language Course), tai yra retai vartojamų kalbų kursai, beje, tarp jų yra ir lietuvių kalba (aišku, Lietuvoje). Kursai vyksta rudenį, mėnesį prieš prasidedant semestrui ir yra duodama „Erasmus“ stipendijos išmoka pragyventi.
Tad ši galimybė pažinti visiškai naują kalbą yra tikrai unikali. Per mėnesį jos išmokti tikrai nepavyks, bet suprasti, kaip veikia pagrindiniai kalbos principai, kaip sudaromi veiksmažodžiai skirtinguose laikuose buvo labai įdomu.
Maltiečių kalba yra tikrai sudėtinga ir sunkiai įsimenama, ypač keblu skaičių pasaulyje, net ir vietiniai gyventojai maloniau naudoja angliškus skaičių pavadinimus nei savuosius.
Kas tave paskatino ryžtis avantiūrai – mesti darbą – ir išvažiuoti į kitą šalį?
Sunku būtų tiksliai pasakyti kas tai nulėmė, tiesiog kartais žmogus jaučia, kad turi padaryti kažką daugiau nei tuo metu, atrodo, gali padaryti, atsisakyti visų „ne“ ir tiesiog, kaip mano atveju, žengti didelį žingsnį link Viduržiemio jūros širdies – Maltos.
Laikas bėga greitai ir nepasinaudoti galimybe studijuoti užsienyje, įgyti naujų žinių, praplėsti akiratį, sutikti daugybę idomių žmonių, pažinti naują kultūrą, būtų tiesiog nedovanotina.
Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad vertėjo vykti, nors prisipažinsiu – iš pradžių buvo neramu, nes mano anglų kalba nebuvo tobula. Be to, į šią šalį iš savo universiteto važiavau vienas.
Darbo nemečiau, nes man tikrai pasisekė – darbdavys suteikė nemokamas atostogas, suprasdamas mano norą tobulėti. Toks požiūris Lietuvoje šiais laikais tikra retenybė.
Kokie įspūdžiai buvo nuvykus? Ar patyrei kultūrinį šoką, jei taip, kaip jis reiškėsi?
Tik išlipęs iš lėktuvo patyriau karšto oro srovę, kuri pateko į mano plaučius. Tądien buvo rugsėjo pirmoji. Vėliau apėmė jaumas, kad patekau į kitą pasaulį, be abejo, taip ir yra.
Pasileidau gatvelėmis, kurios siaurut siaurutėlės, perpildytos automobilių ir pilnos žmonių, kurie eina kur nori ir kada nori.
Tikimybė, kad nubaus už gatvės perėjimą ne vietoje, lygi nuliui, bet kažaip tas chaosas veikia. Tai palieka tikrai didelį įspūdį, gal net šoką, ypač atsidūrus jame pirmą kartą.
Žmonės čia tikrai labai ekspresyvūs, nesibaimina garsiai reikšti emocijų ir gatvėje, ir autobuse. Jie paslaugūs, malonūs, visada pasiruošę padėti ir net pasukti iš savo kelio, kad išaiškintų tavąjį.
Maltiečių kalba labai artima arabų kalbai, nes dauguma žodžių paimti iš jos. Labai įdomus dalykas yra tas, kad arabai gali suprasti maltiečiuis, bet maltiečiai arabų – ne, nebent keletą pavienių žodžių. Tai jokiu būdu nepadaro jos lengvesnės.
Maltiečių kalba sudaryta iš trijų kalbų – arabų, italų, anglų ir tik šiek tiek prancūzų. Girdėdamas šią kalbą visur, kur tik bebūtum, tikrai patiri kultūrinį šoką.
Koks kultūrinis gyvenimas verda po studijų? Ką veiki laisvalaikiu – keliauji, poilsiauji?
Kultūrinis gyvenimas Maltoje? Jei paklaustum bet kurio studento ar moksleivio, visi vienareikšmiškai atsakytų – Pačevilis. Tai toks pasilinksminimų rajonas, esantis St. Julian‘s mieste – barų ir klubų rajonas. Jų ten tikrai nestinga ir visi koncentruotai sugrūsti vienoje vietoje, tad jei patinka triukšmas, judesys, daugybė susigrūdusių žmonių vienoje vietoje, būtinai turi ten apsilankyti.
As asmeniškai ten daug laiko nepraleidau, mane labiau domina atrasti naujus objektus, vietas. Ypač graži senoji Maltos sostinė Mdina (arabiškai – Medina). Tai Viduramžių miestas, iškilęs ant kalno, turintis ypatingą aurą, ypač vakare, vaikštant visiškai tuščiomis, siaurutėmis, menkai apšviestomis gatvėmis. Tuomet apima jausmas, lyg būtum nusikėlęs į Viduramžius.
Nepaminėti Maltos sostinės Valetos taip pat būtų nuodemė. Tai – gynybinis miestas, pastatytas Jono Jeruzaliečio riterių ordino (aut. pastaba – Maltos riterių ordino) valdymo metais.
Šis miestas suprojektuotas taisyklingais kvartalais ant kalno, kad būtų geriau matyti artėjantis priešas iš bet kurios miesto vietos, tad beveik iš visur matoma jūra.
Taip pat bene įspūdingiausia Šv. Jono bažnyčia, esanti sostinėje, viduje išdabinta auksu ir eksponuojanti garsiojo italų dailininko Karavadžo paveikslą. Šiaip kultūrinis gyvenimas nėra labai turtingas, bet, turint omenyje salos dydį, tikėtis daugiau ir neverta. Manau, joje yra kur kas daugiau nei galėtų būti, taigi norint visada galima rasti kažką idomaus.
Nepaprastai gera grožėtis salos kraštovaizdžiu, vaikštant stačiais skardžiais. Maltos sala yra tarsi pasvirusi dėžė. Vakarinis šlaitas didingai iškilęs iš jūros, aukščiausias taškas 253 metrų aukščio, o rytinė dalis, tankiai apgyvendinta, nusileidus apačioje, knibždėte knibžda žmonių. Ypač vasarą – sakoma, kad sezono metu čia apsilanko du milijonai žmonių.
Šalimais yra Gozo sala, atitolusi nuo Maltos apie 5 km, kurioje yra seniausios pasaulyje šventyklos „Ġgantija“, siekienčios daugiau nei 5500 metų prieš mūsų erą. Taip pat čia rasite žymųjį „Azure window“ – didinga arka, įsirėžusi į jūrą, pro kurią plaukioja pilni turistų laiveliai.
Geriausias dalykas šioje šalyje – tiesiog džiaugtis jūra, oru ir saule, kurios čia tikrai netrūksta, net ir žiemos metu. Aš maudžiausi sausio antrą dieną, šviečiant saulei. Vandens temperatūra buvo 17 laipsnių, tad, mūsų lietuvišku supratimu ir palyginus su Baltijos jūra, yra pakankamai daug.
Kokią stipendiją moka? Ar jos užtenka būstui, maistui ir t.t. Kiek kainuoja būtas? Kur gyveni?
Aš gaunu 500 eurų stipendiją, jos pragyventi beveik ir užtenka. Aš nuomojuosi atskirą mažą butuką, tai moku truputį daugiau, tad tenka savų pinigėlių pridėti. Per mėnesų nuomai išleidžiu 350 eurų, bet būtų galima išsitekti ir su 200 eurų, dalijantis butą trims ar keturiems studentams.
Mano būstas randasi Il-Gziroj, tai yra labai patogi vieta gyventi studentui, nes viskas šalia: universitetas, Valeta, jūra, pasilinksminimų rajonas Pačevilis, žodžiu, pats centras.
Kas tave, gyvenantį Maltoje, labiausiai stebina, džiugina arba kas nervina?
Gyvenimas šioje šalyje nesudėtingas: klausk, eik, ieškok ir visada rasi atsakymą. Mane tikrai džiugina žmonių paprastumas ir nuoširdumas, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną autobuse ar mažose maisto parduotuvėlėse. Bet kurią akimirką gali užmegzti pokalbį su nepažįstamuoju ir nesulauksi kreivo žvilgsio, visąlaik paklaus, iš kur esi, kaip sekasi.
Visi žmonės lygūs, nuoširdūs, pasiruošę padėti, nesijaučia geresni, jei turi daugiau pinigų ar prastesni, jei jų mažiau, tas verčia tikrai gerai jaustis. Reiktų pasisaugoti prekybininkų gatvėse ir vietose, kur nėra kainų, nes jos yra sakomos išgalvotos, ir jei nenori permokėti keletą kartų, geriau pasieškoti didesnio prekybos centro.
Šiek tiek erzina transporto sistema. Nors žymiuosius senuosius Maltos autobusus neseniai pakeitė naujai atėjusios britų kompanijos „Arriva“ autobusai, laikas, kurį sugaišti norėdamas nusigauti, kad ir nedidelį atstumą, būna tikrai neadekvatus praleistam laikui autobuse. Kad pasiektum tašką, esantį už septynių kilometrų, kartais reikia sugaišti valandą.
Gyvenant šioje šalyje automobilis yra tikrai reikalingas, nors įsigijus jį, greičiausiai susidurtum su kita problema – tai spūstys.
Atsiradus nors menkiausiai kliūčiai kelyje, eismas stringa: keliukai tikrai siauri, o mašinų daug. Taigi vėlavimas Maltoje – visiškai normalus ir priimtinas dalykas, nes visą laiką yra pateisinama priežastis – eismo grūstis. Kartais man atrodo, kad tuo yra piktnaudžiaujama.
Kokius atradimus išvykęs padarei savyje?
Na, manau, bet koks gyvenimo tarpsnis užsienyje asmenybėje palieka neišdildomą pėdsaką – ir toks, koks buvai, jau niekada nebūsi. Išvykęs geriau pažinau save ir žmones, paaugau viduje ir supratau, kad galiu daugiau nei galvojau anksčiau. Praplėstas akiratis suteikia jegų naujiems gyvenimo išbandymams, tad pagrindinis atradimas – nebijok atrasti.
Ar pasiilgsti Lietuvos, draugų, artimųjų?
Klausimas labai aktualus, būtų galima jį šiuo metu užduoti daugeliui lietuvių, bet jei kalbėsiu apie save, tai pasakysiu, kad pradžioje tiesiog nėra kada apie tai galvoti. Juk įspūdžiai veja vienas kitą, sutinki kone kiekviena dieną naujų žmonių, daug bendrauji, tad ilgesiui vietos kaip ir nėra, bet laikui bėgant, vis dėlto trūksta Lietuvos, medžių ošimo. Čia, Maltoje, jaučiamas jų trūkūmas.
To negalėtum pasakyti apie vandenį ir akmenį. Kas dėl draugų, tai dauguma emigravo, tad ar aš Maltoje, ar Lietuvoje jų taip pat pasiilgstu. Be abejo, pasiilgstu artimųjų, visų pirma, tėvų, kurie man davė šį gyvenimą, kuriuo aš labai džiaugiuosi, ir dar keleto artimų žmonių patriotų, kurie nė už ką nepalieka Lietuvos ir laukia manęs grižtančio. Aš jų tikrai nenuvilsiu.
Gal gali papasakoti jaunimogidas.lt skaitytojams linksmiausią nuotykį, kurį patyrei universitete ar apskritai gyvendamas Maltoje?
Tikrai negalėčiau paimti ir išskirti vieno atsitikimo. Kiekvieną dieną pavadinčiau nuotykiu: važiavimas autobusu yra nuotykis, šaukiantys vietiniai gyventojai, o gal tiesiog besišnekučiuojantys – yra nuotykis, aštunkojis lėkšteje – nuotykis. Teko šiek tiek pažinti povandeninų pasaulį, tai tikrai pavadinčiau nuotykiu.
Ar galėtum gyventi Maltoje, gal negrįši į Lietuvą?
Kol kas mano planas yra baigti „Erasmus“ studijas ir grižti į Lietuvą. Apie pasilikimą čia kalbos nėra, bet jei labai norėsis, visada galima grižti.
Sala tikrai maža: kuo ilgiau čia būni, tuo labiau ji mažėja, bet veiklos norint galima rasti ir mažoje erdvėje, tuo labiau, kad čia yra ir nedidelė lietuvių bendruomenė, kuri neseniai pradėjo vienytis, kai iniciatyvos ėmesi aktyvi moteris lietuvė.
Taigi ir Maltoje galima sutikti tautiečių – dalyvauti susitikimuose, kalbėtis gimtąja kalba, pasidalinti išgyvenimais ir patirtimi.
Apibendrindamas pokalbį norėčiau pasakyti, kad ši Viduržiemio jūros širdis – Malta – turi savotiško žavesio ir nuolat norėsis čia grįžti. Klausimas lieka atviras – kiek čia pasiliksiu.
Studijų proceso organizavime daugiau kaip pusę studentų (57 proc.) savarankiškoms studijoms per dieną skiria 1-3 val., dėstytojai rengdamiesi paskaitoms susiduria su laiko trūkumu, trečdaliui studentų paskaitų medžiaga yra padiktuojama bei kas trečias dėstytojas ir studentas pripažįsta, jog nepakanka literatūros lietuvių kalba. Tokie rezultatai paaiškėjo Lietuvos studentų atstovybių sąjungai (LSAS) atlikus tyrimą apie pagrindinius studijų proceso organizavimo aspektus: dėstytojų bei studentų pasiruošimą paskaitoms, akademinių grupių požiūrį į taikomus metodus paskaitų metu, studijų pasiekimų vertinimo būdus bei literatūros naudojimo galimybes.
„Tyrimo metu išryškėjęs studentų bei dėstytojų požiūris į studijų procesą rodo, jog nei vieni, nei kiti nėra patenkinti tuo, kaip šiuo metu vyksta studijos. Tiek studentai, tiek dėstytojai akcentuoja studijų proceso kaitos būtinybę – perėjimą prie į studentus orientuotų, aktyvesnių, inovatyvesnių studijų.“ – sako LSAS socialinių klausimų ir akademinio proceso reikalų koordinatorė Ieva Dičmonaitė.
Studentų bei dėstytojų nuomone, dažniausiai paskaitose turėtų būti nagrinėjami pateikti konkretūs atvejai, sprendžiamos iškeltos problemos bei aktyviai diskutuojama paskaitos tema. Šie duomenys iš dalies prieštarauja tiek studentų, tiek dėstytojų nuomonei apie esamą situaciją, kadangi pateikiamų konkrečių atvejų ar problemų nagrinėjimas yra vieni iš rečiausiai naudojamų mokymo(si) metodų. Kas trečias apklausoje dalyvavęs studentas teigė, jog šiuo metu dažniausiai paskaitų medžiaga yra konspektuojama, 40 proc. teigimu – pateikiama skaidrių pavidalu.
Tyrimas taip pat rodo, jog tiek dėstytojai (45 proc.), tiek studentai (59 proc.) sutinka, jog geriausiai studento sukauptas žinias bei gebėjimus galima įvertinti tarpinių atsiskaitymų metu. Penktadalis studentų ir dėstytojų mano, jog geriausiai įgytus gebėjimus bei žinias atskleidžia egzaminas semestro pabaigoje.
LSAS stebina tai, jog beveik pusę (47 proc.) dėstytojų mano, jog atsiskaitymo už studijų dalykus formos neturi būti derinamos su studentais bei jas turi nustatyti pats dėstytojas. Tuo tarpu studentai beveik vienbalsiai (92 proc.) teigia, jog dėstytojai negali būti tie asmenys, kurie, nepasitarę su auditorija, nusprendžia kaip bus atsiskaitoma už studijuotą dalyką.
Laiko pasiruošti paskaitoms trūkumas – aktuali ir dažnai dėstytojų įvardijama problema, kadangi didžiąją dalį laiko atima mokslinis darbas (mokslinių straipsnių, monografijų, pranešimų konferencijoms rašymas, ruošimasis seminarams ir t.t.). Dėl to, medžiagos atnaujinimui prieš kiekvieną paskaitą dėstytojai skiria 1-2 val. (42 proc.). Panašiai laiko savarankiškoms studijoms skiria ir kas antras studentas (1-3 val.), penktadalis – mažiau nei valandą per dieną.
Studentai apklausos metu paneigė vyraujančią nuomonę, jog studentai aktyviai nesinaudoja bibliotekų teikiamomis galimybėmis: 19 proc. studentų bibliotekomis naudojasi dažniau nei kartą per savaitę, 18 proc. – 2-3 kartus per mėnesį. Trečdalis studentų ir dėstytojų įvardija, jog trūksta literatūros lietuvių kalba.
„Daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiama suteikti studentui žinias, bet ne ugdyti gebėjimus, loginį ar analitinį mąstymą, kūrybiškumą, formuoti aukštąjį išsilavinimą turinčio individo požiūrį į visuomenės, technologijų bei viso pasaulio raidą, pokyčius. Akivaizdu, jog studijų organizavimas bei mokymo ir mokymosi procesas pasiekė ribą, kuomet būtina iš esmės peržiūrėti studijų proceso tikslus bei atnaujinti studijų organizavimo metodus. Šia linkme krypsta ir Bolonijos procesas – Europos švietimo ministrai 2009 m. Liuvene pasirašė komunikatą, kuriame buvo iškelta į studentus orientuotos studijos – įgyvendinimo svarbą ministrai patvirtino ir šiais metais pasirašydami Budapešto – Vienos deklaraciją.“ – sako I.Dičmonaitė.