Search Results for: "daužo širdį"
Įspėjame, jog ši istorija gali tikrai priversti nubraukti ašarą. Vos ketverių metų Jackui Robinsonui buvo pasklebta žiauri diagnozė – negydomas smegenų auglys. Su tokiu negailestingu likimu susitaikę tėvai, paprašė berniuko sudaryti norų sąrašų, tačiau vienas iš čia buvusių punktų galėjo būti įgyvendintas tik po jaunojo anglo mirties – Jacko tėtis pasirūpino, kad paskutinis sūnaus noras taptų realybe. Klausiate, ko troško mažasis ligoniukas? J. Robinsonas norėjo, kad jo laidotuvės primintų „Žvaigždžių karus“…
Meilė, kaip ir neištikimybė, nesvetima ne tik žmonėms, bet ir šunims – tai bando įrodyti ši reklama, kuri, beje populiarina nieko su jausmais ar santykiais neturinčią produkciją. Kokią? Pažiūrėkite šią graudžią vieno įsimylėjusio šuns istoriją ir sužinosite! Tik po to nesakykite, kad „visos jos tokios”…
Tegyvuoja meilė“ (angl.: „Love actually“) herojai įsimyli, daužo širdis, flirtuoja, išduoda, gedi ir taip toliau. Kai kuriems antrosios pusės labai tinka, kai kuriems – nelabai. Herojai yra įvairiausio amžiaus, socialinio sluoksnio, požiūrių, charakterių. Tačiau filmo esmė žinutėje: „Meilė prasideda ir baigiasi“. Gal skamba ir liūdnai, bet, pagal filmo kūrėjus, būtent tokia ir yra realybė.
Ar esate patyrę neištikimybę? Ar kada nors buvot neištikimas(-ma) savo partneriui? Aš buvau abejose barikadų pusėse ir įsitikinau, kad nei viena iš jų nėra geresnė, tačiau yra prieštaringų nuomonių, neva neištikimybė gali būti naudinga santykiams. Kuriai nuomonei pritari tu? Pažvelkime iš abiejų pusių…
Legendos „Jūratė ir Kastytis“ gerbėjų 2016 metais laukia naujas, profesionalus, naujomis arijomis papildytas roko operos pastatymas. Po ilgos pertraukos scenoje vėl bus galima matyti švelniąją Jūratę – Aistę Smilgevičiūtę ir pirmą kartą Kastytį įkūnysiantį Vaidą Baumilą. O taip pat: Kostą Smoriginą (Kopų Senis), Olegą Ditkovskį (Perkūnas), Povilą Meškėlą (Neptūnas) ir Eveliną Sašenko (Kastyčio motina).
Suomių gotikinio roko grupė HIM scenoje širdis daužo jau 23-ejus metus, tačiau per tą laiką tik kartą buvo Lietuvoje, ir tai buvo seniai. Jau už poros savaičių jie sugrįžta – koncertuos rugpjūčio 15-17 dienomis vyksiančiame „Karklės“ muzikos festivalyje. „Bus gerai“, – užtikrina grupės vokalistas, tamsiosios muzikos ikona Villie Valo.
Liūdesio šuorais krebždena niekam nebereikalingi virkaujantys medžių lapai. Keistas ilgesys smelkiasi į širdį. Kas tas lapkritis? Kam tas lapkritis? Kai aplinkui tiek maža saulės, šviesos, širdį ir mintis užplūsta nerimo, melancholijos šuorai. Gal jie tam, kad geriau suprastume ir suvoktume gyvenimo tėkmę, jo tikrąją prasmę?
Kiaušiniai labai įprastas dalykas – valgome juos virtus ar keptus, susiplakame omletą, tačiau yra ir daugiau būdų kiaušiniams ruošti… Tik jie mūsų kultūroje nelabai vertinami.
Anime – gana senas menas, po šešerių metų švęsiantis savo šimtmetį. Trumpai apžvelgėme anime fenomeną bei pakalbinome Lietuvos anime gerbėjus.
Nuo klasikos iki pornografijos
Šiek tiek faktų apie anime. „Tikrosios“ japoniškosios animacijos, tiksliau, anime, tėvas – Hekotenas Šimokava (1892–1973 m.), kuris 1917 m. sukūrė 5 minučių „Konsjeržo Mukudzo Imokavos istoriją“. Anime ir jo seserį mangą (komiksus, pagal kuriuos kuriamos anime serijos) Japonijoje ir už jos ribų išpopuliarino medikas ir animatorius Osamu Tedzuka (1928–1989 m.), vadinamas „anime krikštatėviu“, „komiksų dievu“.
Japonų meno estetika – viena subtiliausių pasaulyje, tad nenuostabu, kad ji persikėlė ir į animaciją. Kai kurie anime labiau realistiški, kiti – labiau fantastiniai. Ne paslaptis, kad japonų dailė ir kaligrafija padarė anime didžiausią įtaką. Anime dar pasižymi ir netikėtomis kūno proporcijomis: pagrindinė kūno dalis – galva, kurios proporcija tikroviškąją viršija 7–9 kartus. Kartais specialiai pailginamos kojos ir rankos. Akys užima maždaug penktadalį veido. Anime akių kūrėjas O. Tedzuka mokėsi iš amerikiečių – Betty Boop, Mickey Mouse, Bembio. Veido išraiškų variantų nėra labai daug, veidai būna išsigandę (nustebę), pikti, linksmi, susijaudinę (laša prakaitas), romantiški (po akimis piešiamos paralelinės linijos). Apie ką dažniausiai pasakoja anime? Pagrindinės temos – Japonijos istorija, klasikinė literatūra ir… pornografija. Pornografiniai anime, kuriami nuo 1984 m., vadinami hentais.
Vakaruose anime išgarsino „Astro Boy“, vėliau – „Pokemonai“. Garsusis amerikiečių „Pietų parkas“ sukurtas pagal anime principus.
Apie persirenginėjimą
Kasmet pasaulyje vyksta daugybė anime konventų, kuriuose rengiami vadinamieji cosplay – persirenginėjimas anime personažais.
Tradicinės, šiuolaikinės ir populiariosios Japonijos kultūros festivalis „NowJapan“ šiais metais, Lietuvos anime gerbėjų nuomone, išsiskyrė ypač gerais kostiumais. Kaip teigė festivalio programos vadovas Olegas Lyčaginas, anime kostiumų gaminimas Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, yra tikrai aukšto lygio. „Tačiau cosplay fenomenas – tai ne tik gražus kostiumas. Itin svarbu yra ir sugebėjimas atskleisti patį personažą, įkūnyti tokius jo elgesio ypatumus kaip laikysena, eisena, kalbos manieros, bendravimo ypatumai. Taip pat svarbu gražiai parodyti kostiumą ant scenos per nustatytą laiko tarpą. Taigi, vien gražus kostiumas negarantuoja pirmos vietos – norint būti tarp lyderių reikia įdėti daug darbo“, – Laikas.lt pasakojo Olegas.
Kodėl susidomima anime?
Pakalbinome keletą Lietuvos anime gerbėjų, kurie yra įkūrę net kelis klubus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Pirmauja Kaunas ir Vilnius.
Lietuvos anime forumui, vienijančiam visus klubus, www.animezona.net priklausantis aKi teigia, kad dauguma anime mėgėjų šį žanrą atrado dar tuomet, kai internetas buvo retenybė ir anime teko žiūrėti per kabelinę televiziją, ypač per vokiškus kanalus – VIVA, RTL2 ir t. t: „Užsikabliavau ant japoniškų filmukų gal pirmoje klasėje. Tuo metu dažname cartoon‘e terodė, kaip kažkas mušasi, daužosi ganėtinai paprasto siužeto fone, o dauguma anime atrodė bent siužeto prasme gilesni, nors kai kurių tuo metu filmukų net padoriai nesupratau. Turbūt geriausiai iš filmukų man įsiminė „Chikyuu Shoujo Arjuna“ – anime jau net nebe paaugliams, o vyresnei auditorijai, nagrinėjantis žmogaus ir gamtos santykį.“
Tam pačiam www.animezona.net priklausantis anime mėgėjas Saulius pasakojo, kad anime prieš trejus metus jo gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo gerų naujų filmų. „Laikui bėgant, pasidariau platesnių pažiūrų žmogus, pradėjau truputį domėtis Japonijos kultūra, pamačiau, kad anime pakeičia žmogaus mąstyseną, jo nusistatymą į prieš tai kvailai atrodžiusius dalykus“, – teigia Saulius.
Kaip pasakoja anime gerbėja Joana Kembrytė, Japonijos kultūra ji susidomėjo būdama penkerių, o anime – šiek tiek vėliau, pradinėse klasėse: „O prasidėjo viskas nuo legendinių „Samurai X“, „Digimonų“, „Dragon Ball“ serijų. Tiesa, tada nesupratau sąvokos anime, tai buvo tiesiog animaciniai filmukai, atkeliavę kažkur iš Tolimųjų Rytų.“
Kaip teigia Joana, jai niekada nepatiko vakarietiška animacija, kuri atrodė banali, o humoras – lėkštas: „Anime užkabino savo žanrų įvairove, unikalia forma bei estetika, įdomiais neįprastos išvaizdos personažais (pripažinkime, nei tarybinėje animacijoje, nei amerikietiškoje, niekada nesutiktume personažų su tokia plaukų spalvų gama), išpažįstamomis vertybėmis. Vis dėlto tarybinė animacija pasižymėjo tradicinėmis moralinėmis vertybėmis, ko negalėtume pasakyti apie kai kuriuos anime.“
Domisi ne vien paaugliai
Jau seniai praėjo laikai, kai animacija ir anime – vien tik vaikų ar iš paauglystės neišaugančių suaugusiųjų reikalas. Kaip teigia aKi, statistinis lietuviškojo anime mylėtojo amžius yra 16–17 metų. „Ir kuo toliau, tuo labiau tos animešnikų gretos platėja, veikiausiai interneto dėka, kadangi, priešingai nei prieš 10 metų, norimą anime dabar labai lengvai galima susirasti internete“, – reziumuoja vyras.
Anime gerbėjas Abalys iš Kauno teigia, kad Lietuvoje anime gerbėjų amžius – nuo 11 iki 36 metų. „Anime gali žiūrėt visi, nepriklausomai nuo amžiaus, kam prie širdies piešta animacija. Kiekvienas gali rasti savo mėgstamiausią žanrą, o jų yra begalė (action, slice-of-life, drama, science fiction, mecha, horror, comedy ir t. t.). Nors pažįstų labai daug animešnikų (taip mes kartais žargoniškai vienas kitą vadinam, bet girdėjau ir baisesnių pavadinimų), gali būti ir nemažai kitokio amžiaus grupių, kurios nesireiškia forumuose ar susitikimuose, o tiesiog tyliai savo namuose garbina šią subkultūrą“, – pasakoja Abalys.
Saulius teigia, kad yra matęs 243 anime filmus: „Mes mėgstame anime skaičiuoti, žiūrėti kiek esam praleidę dienų ar valandų. Nieks nepasakys vidurkio, kiek žmonių vidutiniškai Lietuvoje yra peržiūrėję anime filmų ar TV serialų. Kiti gal per metus peržiūri vos 10.
Apie hentai
Ar visi, kurie žiūri anime, žiūri ir hentai? Ne, teigia aKi. „Hentai yra pornografija, tad jei žmogus mėgsta pornografiją, o kartu ir anime, tai nemaža tikimybė, kad jis žiūrės ir hentai“, – pabrėžia anime gerbėjas.
Abalys teigė, kad hentai daugeliui anime gerbėjų yra nepriimtina ir bjauru. „Tai stereotipas, kad jeigu jau žmogus žiūri anime, vadinasi, jis žiūri ir hentai… Pats turiu tokią patirtį, kai mane pavadindavo hentajumi vien dėl to, kad žiūriu anime“, – pabrėžė vaikinas.
Anime klubai Lietuvoje
Pasak Abalio, seniausias anime klubas Lietuvoje – Kauno „Kurokawa“, gyvuojantis daugiau nei šešerius metus. Anksčiau klubai bendradarbiavo vieni su kitais gan stipriai, dabar belikę tik kontaktai ir draugystė, bet partnerystės mažokai.
Be klubo „Kurokawa“, Lietuvoje egzistavo/egzistuoja LAFOS (Lietuvos Anime Fanų Organizacijų Sąjunga), Vilniaus „Kuro Shiro“, Klaipėdos „JAK“, Šiaulių „Kitsune“ ir „Yorokonde“, Marijampolės „Motaku“, Panevėžio „Pan Anime“.
Anime gerbėjų gyvenimas nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo: jie keičiasi nuomonėmis, domisi kitų žiūrimais anime ir kt. Anime gerbėjas Airiz stebisi, kad žmonės dažnai tokius, kaip jis laiko „trenktais, noulaiferiais ar net ištvirkėliais“.
2008 m. lapkričio 8 d. Kaune vienoje universiteto auditorijų įvyko istorinis anime gerbėjams įvykis – pirmoji Lietuvos didžiausių anime klubų ir organizacijų konferencija. Joje dalyvavo kauniečiai „Kurokawa“, vilniečiai „VAK“, „Koi Team“, „AniNC“, „VAMO“, šiauliečiai „Kitsune“, panevėžiečiai „PanAnime“, klaipėdiečiai „PAK“, internetinės bendruomenės „Asinas“ ir „AC“. Konferencijos tikslas buvo suburti efektyviausiai dirbančią Lietuvos anime bendruomenę, kuri bendromis jėgomis galėtų plėsti anime kultūrą Lietuvoje.
Kaip teigė festivalio „NowJapan“ programos vadovas O. Lyčaginas, jie, kaip didžiausio anime ir japoniškos kultūros renginio organizatoriai, bendrauja su Lietuvos anime klubais. „Reguliariai atvažiuojame į jų renginius, palaikom ir skatinam naujiems darbams. Džiaugiamės, kad jaunimas susiburia į tokius klubus ir praleidžia laiką besidomėdami svečiomis kultūromis. Matome tai kaip jaunimo užimtumo skatinimą“, – pasakojo O. Lyčaginas.
Kaip pasakojo dauguma Laikas.lt pašnekovų, iš anime ne tik galima sužinoti apie Japonijos kultūrą, tradicijas, žmonių charakterio tipus, tačiau ir daug ko pasimokyti. „Neretai anime turi ir gilesnę prasmę, bando analizuoti aktualias visuomenei problemas ar parodyti gerai žinomus dalykus iš visai naujos perspektyvos“, – pasakojo Joana, kuri pridūrė, kad anime jai primena tarybinių laikų animacinius filmukus, kai moralinės vertybės buvo perduodamos neakivaizdžiu būdu, „per pūkuotus meškiukus ir krokodilus“.
Parengė Mindaugas Peleckis
Po nuotraukomis prirašyti:
Akimirkos iš Šių metų Japonijos kultūros festivalio „Now Japan“ . Nuotr. J.Kembrytės
Kai kasdienybė pradeda įgristi savo pilka monotonija, o siela verkšlena kaip nuskriaustas vaikas, sau tariu: „Laikas permainoms.“ Geriausias mano atrastas būdas atsinaujinti – kelionės. Visi keliai mane anksčiau ar vėliau atvesdavo prie vandens, kol vieną dieną supratau, kad noriu keliauti ne tolyn, bet gilyn, ir pasinėriau. Tada prasidėjo pačios paslaptingiausios ir nuostabiausios mano povandeninės kelionės.
Tapti naru nėra sudėtinga: išklausai teorinį kursą, išmoksti susikomplektuoti ir pasiruošti įrangą, atlieki bandomuosius nėrimus su patyrusiu instruktoriumi, pasitikrini sveikatą ir pradedančiojo naro pažymėjimas jau tavo rankose. Gali net nemokėti plaukti, po vandeniu tai visiškai nebūtina. Plaukti aš mokėjau ir be didesnių sunkumų atlikau visas reikalingas užduotis. Kokie ten gali būti sunkumai, kai nardai vos keturių metrų gylio baseine? Dar keletas įkvepiančių filmukų apie vandens pasaulio grožį ir kupina pradedančiojo naro naivumo bei entuziazmo vykstu į Egiptą, tiesiai į nuostabiais povandeniniais koralų sodais ir spalvingomis žuvimis garsėjančios Raudonosios jūros glėbį.
Tikrasis nuotykis prasideda tada, kai jau stoviu jūros platybėse plūduriuojančio laivelio denyje. Vargais negalais įspraudžiu savo kūną į neopreninį naro kostiumą. Paslaugūs egiptiečiai padeda užsidėti specialią oro pripildytą liemenę, patikrina oro slėgį mano balione, paduoda plaukmenis ir kaukę. Tuomet suvokiu, kaip visa tai rimta, ir apima mažytė panika. Beribės jūros akivaizdoje pasijuntu maža ir bejėgė. O kas, jei ta žydra gelmė mane praris, jei pasimesiu jos platybėse? Širdis daužosi kaip pašėlusi, bandau ją numaldyti ir paklaikusiu žvilgsniu ieškau savo instruktoriaus. Instruktorius jau vandenyje, mojuoja kviesdamas paskubėti. Įsikandu savo oro reguliatorių ir šoku tiesiai į bangų glėbį.
Kitokia realybė
Gelmių dėsniams pažinti reikia šiek tiek laiko. Iš pradžių tenka susitaikyti su tuo, kad netenki savo nerangaus, sunkaus kūno. Po vandeniu galima visiškai ignoruoti žemės trauką. Galimybė sklandyti erdvėje sužavi ir skatina eksperimentuoti. Galiu judėti visomis kryptimis, gulėti, vartytis ar kaboti žemyn galva ir tam nereikia jokių pastangų. Galiu tiesiog leistis nešama ar sūpuojama povandeninių srovių ir nepajudinti nė piršto.
Vanduo apglėbia ir švelniai glosto visą mano kūną ir pamažu atsipalaiduoju. Jaučiuosi tarsi grįžusi į motinos įsčias, tik čia kur kas daugiau vietos… Džiaugiuosi nauja būsena, kol patenku į išties stiprią srovę. Tada tenka sutelkti visas jėgas ir kartu su bendražygiais kabintis už povandeninių uolų. Plaukti prieš srovę – beprasmis jėgų švaistymas. Kol tai suvokiu, iš visų jėgų mojuoju plaukmenimis, iriuosi netgi rankomis ir galiausiai išsekusi susiprantu atsiduoti nenumaldomam srautui.
Vanduo moko prisitaikyti. Jo jėga yra gebėjimas įveikti kliūtis jas apeinant. Vanduo siekia savo tikslo švelniai, bet ryžtingai tekėdamas, persismelkdamas ir trumpam priimdamas net keisčiausią jam siūlomą formą. Suvokiu, kad formą keisti nėra sunku, kai žinai, jog esi turinys – visuomet tas pats, nors ir kitaip atrodantis. Ši vandens savybė visada pažadina mano moterišką prigimtį, taip pat mokančią atsiduoti, apeiti kliūtis ir, žinoma, kurti. Juk viena sakraliausių vandens savybių – įkvėpti ir palaikyti gyvybę. Būti vaisingai, dovanoti gyvybę yra ir moteriško prado galia bei privilegija.
Taigi netenku kūno, atsiduodu srovei ir tada patiriu dar vieną džiuginantį dalyką – povandeninę tylą. Tyla po vandeniu nėra absoliuti, tačiau garsai tokie reti ir subtilūs, palyginti su tais, kuriuos galima išgirsti sausumoje. Girdžiu savo burbuliuojantį kvėpavimą, o su kitais narais galiu kalbėtis tik labai ribota gestų kalba. Lieka begalė laiko sau ir, aišku, povandeninio pasaulio, kuris savo spalvų, formų ir gyvių įvairove nė kiek nenusileidžia žemei, tyrinėjimui.
Spalvų ir formų burtai
Tai, ką teko išvysti po vandeniu, pranoko mano drąsiausias fantazijas. Labiausiai nustebino spalvos, kurios skaidriame jūros vandenyje tviska visu ryškumu net iki dešimt metrų gylio ir tik neriant gelmėn pradeda palaipsniui blankti. Pasirodo, koralai gali būti žali, violetiniai, juodi, balti, raudoni ir netgi tokios ryškiai rožinės spalvos, kurią iki šiol laikiau šiuolaikinių technologijų, bet ne gamtos kūrybos vaisiumi. Žuvys varžosi su koralais savo netikėtais spalvų deriniais, kurių prisižiūrėjusi užsimanau tokios pat suknelės ar bent skarelės. Bandau įsiminti tuos keistus derinius, kad išnėrusi galėčiau juos nupiešti ir ilgiau pasigėrėti šiomis nenusakomomis grožybėmis. Fotografavimas po vandeniu man neatrodo patraukliai. Gaudydami kadrus fotografuotojai neturi laiko pasidžiaugti pačiu nardymu ir povandeniniu pasauliu. O kur dar tas begalinis brangių aparatų prižiūrėjimas, gal kada nors vėliau…
Atsidžiaugusi spalvomis įninku tyrinėti formas, kurių čia begalybė. Koralai primena apšerkšnijusius medžius, samanas, skėčius, pirštus, spyglius, grybus, gėles ir žvaigždes. Jie gali būti kieti tarsi akmenys arba minkšti ir švelnūs kaip kūdikio oda. Tarp koralų slepiasi žuvys. Čia sutinku mažyčius oranžinius klounus, aršiai ginančius savo buveinę. Per daug prisiartinus jie piktai puldinėja tarsi mažyčiai šuniukai. Pasirodo, pasakojimai apie šaltas ir bejausmes žuvis tėra mitas. Sutinku čia ir žaismingų išdykėlių, bandančių žaisti mano išpučiamo oro burbuliukais, ir tikrų pavyduolių, besikėsinančių įsikabinti į mano plaukmenis. Tačiau rimtai čia niekas į mane nesikėsina, net abejingai pro šalį plaukiantys rykliai, kol esu mandagi ir nelipu niekam ant peleko.
Kiekviename „žingsnyje“ sutinku įvairiausius povandeninio pasaulio gyventojus – tai į milžinišką kamuolį susisukusių barakudų būrį, tai spalvingus ir grakščius jūros drugelius ar pelekais tarsi mažais sparneliais mojuojančias papūgžuves. Uolų plyšiuose kyšo pusaklės, milžiniškas gyvates primenančios murenos ir ilgus ūsus kraipantys omarai. Plunksnuotosios liūtažuvės išties labiau primena paukščius, todėl iki šiol nesuprantu, ką bendro jos turi su liūtais. Gal nebent tai, kad glostyti jas būtų taip pat pavojinga dėl plunksniniuose pelekuose esančių nuodų liaukų. Todėl paglostyti pasirenku išmintingomis akimis į mane žvelgiantį vėžlį, bet jis greitai pasišalina suabejojęs mano geriausiais ketinimais.
Šiame keistame ir paslaptingame povandeniniame pasaulyje lengva užsimiršti, tačiau esu čia tik svečias. Apie tai man primena link raudonai pažymėtos ribos artėjanti oro slėgio matuoklio rodyklė ir nuo gelmių vėsos atšalęs, vis dar besvoris mano kūnas. Turiu atsisveikinti ir grįžti į savąjį sausumos pasaulį.
Peržengus ribą
Nuo pirmojo pasinėrimo praėjo nemažai laiko, tačiau ribos tarp sausumos ir vandens stichijos peržengimas man vis dar kelia jaudulį. Akimirkos prieš šokant kaskart priverčia permąstyti savo santykį su vandeniu – visagale stichija, kuriai meldėsi mano protėviai, nuo kurios esu priklausoma kaip ir visa, kas gyva.
Vanduo, kaip ir kiti išorinio pasaulio objektai ar reiškiniai, turi simbolinę, archetipinę realybę, atsispindinčią žmogaus psichikoje. Ši realybė daugiaprasmė, daugiasluoksnė kaip ir pats žmogus. Nepažinios gelmės simbolizuoja žmogaus pasąmonę, kurioje taip pat, kaip vandenyje, galioja visai kitokie dėsniai, kuri gali apdovanoti, bet gali ir pražudyti nepatyrusį keliautoją.
Savo gebėjimu nuolat atsinaujinti, keisti pavidalą, judėti vanduo primena jausmų pasaulį. Jis gali būti ramus ir audringas, šiltas ir atšiaurus, gilus ir nesuvaldomas kaip ir mūsų vidinės būsenos. Peržengti ribą reiškia atsiduoti kitokiai realybei, išeiti iš saugios komforto zonos, trumpam prarasti kontrolę ir įprastą stabilumą.
Vandens stichijos akivaizdoje kaskart tenka susitikti su giliausiomis savo baimėmis. Baisu atsiduoti šiai jėgai, baisu žengti į nepažinią gelmę. Tam reikia šiek tiek drąsos rizikuoti ir labai daug noro pažinti. Tikiu, kad didžiausios galimybės tobulėti laukia būtent už baimės durų. Kaskart išdrįsusi tas duris praverti, grįžtu su pilnomis kišenėmis lobių…
Tai, kas lieka
Jūra išplauna visas slegiančias, nereikalingas mintis, jaučiuos prisigėrusi jos grožio ir ramios didybės. Žvelgiu į laime spindinčias savo bendražygių akis ir jaučiu, kad tą patį spindesį jie pastebi ir žiūrėdami į mane. Jūra paleidžia mus švelniai išsūpuotus tarsi kūdikius. Net išlipusi į krantą kurį laiką jaučiu jos siūbavimą. Mintyse padėkoju dosnioms gelmėms ir atsisveikinu iki kitos povandeninės kelionės.
Tikiu, kad kiekvienas turime savo gelmę su joje slypinčiais lobiais ir paslaptimis. Sau ir jums linkiu nebijoti ieškoti ir juos atrasti tiek savyje, tiek aplinkui.