Search Results for: "draudimo islaidos"
Dažnai privalomasis sveikatos draudimas vertinamas tik kaip prievolė, nė nesusimąstant apie jo užtikrinamas sveikatos paslaugų gavimo garantijas. Neapsidraudusiems šiuo draudimu, gydymo paslaugos pareikalautų išlaidų, kurių dydžio daugelis net neįsivaizduoja. Nebūnant draustiems reikėtų mokėti už kiekvieną medicinos paslaugą. Ne tik brangios, bet ir įprastos gydymo paslaugos daugeliui pacientų taptų neprieinamos dėl didelių išlaidų, kurios dabar apdraustiesiems yra kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.
Kaip būtų, jeigu Lietuvoje nebūtų privalomojo sveikatos draudimo? Pirmiausia reikia pabrėžti, kad privalomasis sveikatos draudimas – tai valstybinis draudimas, kuris yra ir mūsų sveikatos apsaugos sistemos finansavimo pagrindas. Iš jo įmokų Privalomojo sveikatos draudimo fonde (PSDF) sukaupiamos lėšos, kurias administruoja ligonių kasos. Taip pat ar panašiai veikia daugelio pasaulio šalių sveikatos draudimo sistemos.
Ką reiškia gydytis be sveikatos draudimo? Ligos, tuo labiau sunkios, atveju gydymas gali pareikalauti vadinamųjų katastrofinių sveikatos išlaidų, kurių daugelis žmonių susirgę negalėtų išsimokėti, ir tai taptų asmenine, net šeimos tragedija. Tektų mokėti už kiekvieną medicinos paslaugą. Netgi tokia, atrodytų, nesudėtinga tulžies pūslės šalinimo operacija laparoskopu neapdraustam privalomuoju sveikatos draudimu asmeniui kainuotų kelis tūkstančius litų. Širdies operacijos kaina siekia 11 tūkst. ir daugiau litų, nekomplikuotos inkstų transplantacijos – apie 40 tūkst. Lt, o viena gydymo reanimacijoje para kainuoja apie 1,5 tūkst. litų. Po sunkesnių ligų, operacijų rekomenduojama reabilitacija, kurios kaina gali siekti iki 20 tūkst. litų (priklausomai nuo ligos sunkumo). Nepigios kelio bei klubo sąnarių protezavimo operacijos ir po jų būtinos reabilitacijos paslaugos: gydymo bei protezo kaina gali siekti daugiau nei 10–12 tūkst. Lt ir pan.
Neapsidraudusiam (neapdraustam) reikėtų mokėti ir už kiekvieną apsilankymą pas šeimos gydytoją, gydytojus specialistus, be to, tokiam pacientui nebūtų išrašomi kompensuojamieji vaistai. Štai pernai buvo pateikta per 11 milijonų kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių receptų, šioms reikmėms kompensuoti iš PSDF biudžeto prireikė daugiau kaip 700 mln. litų. Pavyzdžiui, už vieno mėnesio vaistus nuo per didelio kraujospūdžio žmogus vietoj šimto ar poros šimtų litų vaistinėje primokėjo tik kelis ar keliasdešimt litų. Jau nekalbant apie apdraustiesiems ligonių kasų centralizuotai perkamus (pagal patvirtintą sąrašą) medikamentus bei medicinos pagalbos priemones, kai gydymo kursas per metus kartais kainuoja daugiau kaip 100 tūkst. litų.
PSDF biudžetas, be kita ko, finansuoja ir gyventojams svarbias sveikatos programas: moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslaugas, onkologinių ligų prevenciją (gimdos, krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio ir kt.). Šios prevencinės programos padeda anksti diagnozuoti ligas ir veiksmingiau jas gydyti.
Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose mūsų šalies teisės aktuose yra įtvirtintas toks privalomojo sveikatos draudimo modelis, kuris remiasi visuotinumo (privalomumo) ir solidarumo principais. Tai reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje bei teisėtai dirbančių, ir laikinai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos sukaupiamos Privalomojo sveikatos draudimo fonde ir tampa garantija apdraustiesiems, nes jų sveikatos priežiūros išlaidos (bent jau didžioji dalis) iš jo ir kompensuotos. Ši garantija reiškia, kad visiems bus suteikta paslaugų tiek, kiek reikės, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų.
Valstybės lėšomis draudžiami labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys – vaikai, moksleiviai, dieninių skyrių studentai, darbo biržoje užsiregistravę bedarbiai, asmenys, turintys būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pensijai gauti, neįgalieji ir kiti, – jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Pabrėžtina, kad valstybės įmokos už vieną draudžiamąjį privalomuoju sveikatos draudimu per 10 metų ūgtelėjo beveik 4 kartus: 2001 m. ji buvo 187,2 Lt, o šiemet – po 744,7 lito. Tokių valstybės lėšomis asmenų šalyje nuolat daugėja, dabar jų – apie 2,2 milijono.
Savarankiškai mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas dabar per mėnesį sumoka 72 Lt (per metus – 864 Lt). O vidutinė metinė vieno dirbančiojo asmens privalomojo sveikatos draudimo įmoka šiemet – apie 2100 litų. Tačiau tai dar kartą patvirtina, kad pagal solidarumo principą už silpnesnius visuomenės narius jų sveikatos draudimo didesnę naštą prisiima socialiniu požiūriu stipresni.
Na, o jei privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas (ar apsidraudęs) Lietuvos pilietis lankosi Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine bei Šveicarijoje ir jam prireikia būtinosios medicinos pagalbos, ten jam suteiktos tokios paslaugos visiškai arba iš dalies apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.
Visa tai privalomojo sveikatos draudimo dėka ir sukuria mūsų visuomenėje bendrą sveikatos apsaugos garantijų stogą, jungiantį (o ne išskaidantį) įvairių sluoksnių ir grupių visuomenės narius.
Privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti pacientai turi galimybę atskirai pasirinkti ne tik šeimos gydytojo paslaugas teikiančią įstaigą, bet ir psichikos sveikatos centrą, sudariusį sutartį su teritorine ligonių kasa (TLK). Tad žmonėms, kuriems reikalinga emocinė pagalba, jos reikėtų ieškoti ne tik telefonu, internetu, bet ir atvykus pas psichikos sveikatos specialistus.
Lietuviai linkę finansų valdymą sieti su taupymu, tačiau finansų ekspertai tikina, kad protingas finansų valdymas – tai visų pirma pajamų didinimas. Kaip sustyguoti finansinius reikalus, kad piniginėje nešvilpautų vėjai, o gyventi tektų ne nuo algos iki algos? Kaip siekti užsibrėžtų finansinių tikslų? „Laikas.lt“ prašymu finansų specialistai išanalizavo keletą situacijų, aktualių skaitytojams, ir pataria, kaip jas išspręsti.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas artėjant dar vienam tabako gaminių brangimui, ragina rūkalius įvertinti šiam žalingam įpročiui kasdien iššvaistomus pinigus.
Interaktyvi skaičiuoklė „Nerūkyti nieko nekainuoja” leis apskaičiuoti, kiek pinigų rūkalius jau išleido rūkydamas ir kiek išlaidų turės ateityje. Taip pat skaičiuoklė padės įvertinti, kiek gyvenimo metų rūkantysis jau prarado. Departamentas, primindamas rūkantiesiems apie šio žalingo įpročio sukeliamą didžiulį asmeninių finansų nutekėjimą, skatina susimąstyti apie metimo rūkyti teikiamus privalumus.
Išlaidauti galima racionaliau
Nors pasaulinė ekonominė rūkymo žala skaičiuojama šimtais trilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, apie finansinius nuostolius, kuriuos patiria kiekvienas rūkantysis asmeniškai, dažnai pamirštama.
„Paradoksalu, kad didelė dalis rūkančiųjų, kurie pastaraisiais metais patiria finansinius sunkumus, apkarpo savo biudžetą daugelyje sričių, tačiau sąmoningai vengia suskaičiuoti, kiek galėtų sutaupyti, jei dabar pat nustotų rūkyti“, – teigia pagalbos metantiems rūkyti linijos konsultantė Rūta Balčiūnaitė.
Be jokios abejonės metęs rūkyti žmogus staiga netaps turtuoliu, tačiau sutaupytas lėšas panaudos daug racionaliau. „Negaliu sakyti, kad metus rūkyti, mano kišenės išsipūtė. Tikrai, ne. Tačiau po to kai nugalėjau savo priklausomybę, pajutau, kad išlaidauju daug racionaliau. Ėmiau pirkti kokybiškesnius maisto produktus, drabužius, be to, daug daugiau dėmesio galiu skirti savo pomėgiams – motokrosui ir slidinėjimui. Rūkyti pradėjau būdamas dar paauglys. Tuomet galvojau, kad surūkydamas dvi cigaretes per dieną, pinigų stygiaus net nepajusiu, tačiau neįvertinau, kad laikui bėgant mano priklausomybė vystysis ir augant nikotino poreikiui dvi cigaretės virs dešimtimis“ – savo prisiminimais dalinosi 22 metų rūkęs vilnietis Tomas.
Jei rūkyti nustočiau šiandien
Itin dažnai pinigams ir toliau kapsint į balą, metimas rūkyti atidedamas kuo vėlesniam laikui. Ne paslaptis, kad rūkaliai dūmais paleidžia dideles sumas pinigų, net nesusimąstydami, kaip naudingiau būtų galima panaudoti išleidžiamus pinigus. Slenkant savaitėms, mėnesiams, metams ir netgi dešimtmečiams kol rūkaliams stinga ryžto, pinigų, išleidžiamų cigaretėms, kiekis gali panašėti į lobį. Pamėginkime išsivaizduoti, kad rūkorius nustoja rūkyti tiesiog šiandien. Tarkime, kad vidutiniškai jis per dieną surūko pusę pakelio cigarečių ir tai jam kainuoja 4.50 Lt. Toks žmogus:
Po 2 savaičių sutaupys 63 litus (to pakaktų 5 bilietams į kiną);
Po 1 mėnesio – 135 litus (to pakaktų mėnesio abonementui į sporto klubą);
Po 2 mėnesių – 270 litų, (to pakaktų kokybiškai avalynei įsigyti);
Po 3 mėnesių – 405 litus, (to pakaktų mėnesio buto nuomai);
Po 6 mėnesių – 810 litų, (to pakaktų dviračiui);
Po metų – 1642 litus, (to pakaktų išmaniajam telefonui);
Po 5 metų – 8212 litų, (to pakaktų turistinei kelionei į Niujorką dviems);
Po 10 metų – 16425 litus, (to pakaktų automobiliui).
Atidėjęs pinigus skirtus cigaretėms į taupyklę, kiekvienas rūkalius suglums iš nuostabos pamatęs, kiek pinigų pavyko sutaupyti.
Netiesioginės išlaidos
Rūkančiųjų patiriamos išlaidos neapsiriboja vien tik tabako gaminiams įsigyti išleidžiamais pinigais. Negalima pamiršti, kad rūkoriai daugiau lėšų išleidžia sveikatos priežiūros išlaidoms ir naudoja daugiau vaistų. Kiek reikės išleisti pinigų rūkymo sukeltoms ligoms gydyti, apskaičiuoti pabandę Ispanai, nustatė, kad tikrosios išlaidos vienam pakeliui cigarečių yra 107 eurai.
Užsienio šalyse rūkaliams tenka mokėti daug didesnes gyvybės, sveikatos, namų ir automobilių draudimo įmokas. Be to, nuo šio žalingo įpročio nukenčia net žmogaus nuosavybė: paprastai rūkoriams dėl visur įsisunkusio cigarečių kvapo sunkiau parduoti nekilnojamą turtą, automobilius ir kitus daiktus (pvz.: baldus).
Reikia paminėti, kad rūkaliams darbo rinkoje dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Vis daugėja darbdavių, kurie rūkančius asmenis į darbą priima nenoriai, gerai suvokdami, kad pastarieji daug dažniau sirgs bei daug laiko praleis tenkindami nikotino poreikį. Remiantis kitų šalių apskaičiavimais, rūkaliai uždirba 4 – 11 proc. mažiau nei jų nerūkantys kolegos, o tai žinoma nulemia mažesnes pensijų išmokas.
Netrukus tabako gaminiai vėl brangs
Departamentas visus rūkalius, jų šeimos narius ir draugus kviečia išmėginti skaičiuoklę „Nerūkyti nieko
Nesvarbu, kokio grožio vietoje poilsiautumėte, dažnai gražiausios ir įspūdingiausios vietos lengviausiai pasiekiamos tik automobiliu. Daugeliui išsinuomoti automobilį atrodo žymiai sudėtingiau, nei surasti nebrangius lėktuvo bilietus. Štai keletas patarimų, kaip elgtis, norint išsinuomoti automobilį ir nenuskriausti savo piniginės.
Mitai paprastai atsiranda tada, kai žmonės ne iki galo supranta apie kalbamą objektą. Tuomet atsiranda tokių žinių spragų „užkamšymas“. Ne išimtis ir pigūs skrydžiai, apie kuriuos turbūt galima būtų išleisti net atskirą knygą. Kuriuo mitu Jūs vis dar nuoširdžiai tikite?
Pastaruoju metu pacientams gana dažnai iškyla klausimų, kodėl gydymo įstaigose neretai reikia primokėti už sveikatos priežiūros paslaugas, pirkti vaistus, medicinos pagalbos priemones, prašoma patarti, kur ieškoti teisybės, jei taip pažeidžiamos paciento teisės. Būtina žinoti, kad visus rūpimus klausimus pirmiausia reikia bandyti išsiaiškinti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje. Tai įteisinta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme: į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas jie turi teisę kreiptis tik, jei nepatenkina toks nagrinėjimas sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, pacientų manymu, jų teisės buvo pažeistos.
Iš ligonių kasų gaunamų elektroninių laiškų, skambučių telefonu, galima spręsti, kad gydymo įstaigose pacientai gauna nepakankamai informacijos apie jose teikiamas paslaugas (mokamas, nemokamas), jų tikslą ir pobūdį, padarinius ir kt. Suprantama, pacientai savo ruožtu turėtų tuo labiau domėtis, būti reiklūs. Informacijos reikėtų ieškoti gydymo įstaigos skelbimų lentose, teirautis ten dirbančių specialistų. Beje, ligonių kasos, sudarydamos sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, reikalauja, kad jose matomoje vietoje – registratūroje, priėmimo kambaryje, laukiamajame, interneto svetainėse – skelbtų, kokias teikiamas paslaugas apmoka ligonių kasos, už ką tektų mokėti ar primokėti. Ten pat turi būti informacija apie paslaugų teikimo tvarką, sąlygas.
Netoleruotini atvejai, kai sveikatos priežiūros įstaigoje pateikus klausimą apie priemokas, aiškaus atsakymo negaunama, arba atsakoma: „todėl reikia, kad reikia”. Kartais gydytojai neinformuoja (nors ir turėtų), ką ir kur privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus gali gauti nemokamai, o tik pateikia būtinų nusipirkti vaistų, medicinos priemonių sąrašą. Apsiginkluokite kantrybe: jei aiškaus atsakymo į tokius klausimus iš gydančio gydytojo nesulaukiate, kreipkitės į įstaigos administraciją. Mat informacijos teikimo tvarką pacientams nustato įstaigos vadovas, tad, jei svarbios informacijos nesužinojote, neradote skelbimų lentoje, – tai jau jo darbo brokas. Jeigu gauti atsakymai netenkina, reikėtų kreiptis į ligonių kasas.
Gydymo įstaigoje neskubėkite pasirašyti siūlomų sutikimų įsigyti vieną ar kitą priemonę, mokėti už paslaugą. Pirmiausia išsiaiškinkite, kodėl to reikalaujama. Tai padeda vėliau išvengti galimų nesusipratimų, nes praktika rodo, kad neretai pacientas, gydymo įstaigoje raštiškai sutikęs brangiau mokėti už vaistus ar paslaugas, vėliau nori susigrąžinti priemoką ir kreipiasi į ligonių kasą. Įsidėmėtina, kad priemokos gali būti grąžintos tik tuo atveju, jeigu gydymo įstaiga ligoniui suteikė brangiau kainuojančias ar papildomas paslaugas, medicinos priemones bei vaistus be jo sutikimo. Tokiu atveju pacientas dėl priemokų grąžinimo turi kreiptis ne į ligonių kasą, o į jį gydžiusios įstaigos administraciją. Vilniaus teritorinė ligonių kasa jau skelbia šiais metais sveikatos priežiūros įstaigose nustatytus pažeidimus: pacientai mokėjo už lašinę infuziją, už vaikui suteiktą konsultaciją, slaugos priemones, vaistus, biopsijos adatą, širdies operacijai būtinas priemones ir kt. Apie išaiškintus pažeidimus informuojamos įstaigų steigėjos, o pacientams nurodoma kreiptis į tikrintą įstaigą dėl pinigų grąžinimo.
Pagal Sveikatos draudimo įstatymą sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visiems apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu gyventojams tose gydymo įstaigose, kurios yra sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl šių paslaugų teikimo. Šios įstaigos pacientams turi užtikrinti gydymo paslaugų teikimą, jų prieinamumą bei kokybę. Už apdraustiesiems suteiktas medicinos paslaugas gydymo įstaigoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) moka ligonių kasos sveikatos apsaugos ministro įsakymuose patvirtintomis paslaugų bazinėmis kainomis. Neapdrausti (ar neapsidraudusieji) privalomuoju sveikatos draudimu už tokias paslaugas (išskyrus būtinąją pagalbą, kuri apmokama iš PSDF) turi mokėti pagal gydymo įstaigos nustatytus įkainius.
Žinotina, kad vadovaujantis teisės aktais gydymo įstaigose yra įteisinti kai kurie mokėjimo atvejai. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų pacientai turi susimokėti už kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą (išskyrus kai kurių kategorijų asmenis), akupunktūrą ir manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių pažymėjimus bei keletą kitų paslaugų.
Pacientas turi susimokėti ir tuomet, kai nenori laukti jam siūlomo planinio tyrimo arba procedūros ir pageidauja gauti paslaugą ne eilės tvarka, o kuo skubiau. Jei pacientas nori patekti pas gydytojus specialistus be pirminės sveikatos priežiūros gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimo, taip pat privalo mokėti. Siuntimo nereikia (taip pat ir mokėti), jeigu kreipiamasi dėl būtinosios medicinos pagalbos, taip pat kai yra numatytas ilgalaikis paciento stebėjimas. Be siuntimo galima kreiptis į gydytoją dermatovenerologą. Jei gydytojas specialistas nustato, kad pacientas kreipėsi pagrįstai, tolesnio gydymo išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.
Jei apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu pacientas savo iniciatyva (ar gydytojo patartas) pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, vaistus ar medicinos pagalbos priemones, jis apmoka paties pasirenkamų ir gydytojo skiriamų paslaugų, procedūrų, vaistų ar medicinos pagalbos priemonių kainų skirtumą. Pats moka ir tada, kai pageidauja papildomų paslaugų ar procedūrų, nes ligonių kasos moka už gydymą, kurį skiria gydytojas, o ne kokius nors pageidavimus gauti vieną ar kitą paslaugą.
Gruodžio 1 d. – pasaulinė kovos su AIDS diena. Nuo 1981-ųjų, kada buvo užregistruotas pirmasis šios ligos atvejis, vis dar nėra vaistų, galinčių ją išgydyti, nors mokslininkai jau sukūrė keletą preparatų, stiprinančių imuninę sistemą, kurie padeda kovoti su ŽIV (žmogaus imuniteto virusu) ir taip prailginti gyvenimą. Sergančių AIDS ir nešiojančių ŽIV Lietuvoje irgi daugėja, todėl reikia susirūpinti brangiausiu žmogaus turtu – gyvybe.
Naujausiais Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruoti 127 nauji užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) atvejai, iš kurių 24 moterims ir 103 vyrams. 89 asmenys (70,1 proc.) ŽIV infekcija užsikrėtė vartodami injekcinius narkotikus, 20 asmenų (15,7 proc.) – heteroseksualių, 5 asmenys – homoseksualių lytinių santykių metu bei 13 asmenų užsikrėtimo būdas nežinomas.
Iš viso iki 2010 metų spalio 1 d. Lietuvoje diagnozuoti 1708 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių 1417 vyrų ir 291 moteris. Dauguma (72,2 proc.) ŽIV infekuotųjų asmenų Lietuvoje užsikrėtė ŽIV per injekcinių narkotikų vartotojimą, apie 14 proc. – heteroseksualių, apie 6 proc. – homoseksualių santykių metu bei 7,5 proc. užsikrėtimo būdas nežinomas. Šalyje registruotas vienas vaikas, kuris ŽIV užsikrėtė nuo ŽIV infekuotos motinos (perinatalinis perdavimas). Pagal amžių, dauguma naujai užsikrėtusiųjų ŽIV Lietuvoje priklauso 25 – 30 metų amžiaus grupei. Jauniausias užsikrėtęs ŽIV asmuo teturėjo 16 metų, vyriausias – 58.
Sergamumo ŽIV rodiklis Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų 2009 metais siekė 5,3 atvejus. Tuo tarpu to paties rodiklio vidurkis Europoje – 8,5 atvejai. Aukščiausi sergamumo ŽIV rodikliai užregistruoti Estijoje (30,7) ir Ukrainoje (35,4). Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, dominuojantis ŽIV plitimo būdas Europoje yra heteroseksualūs santykiai (43 proc.), injekcinių narkotikų vartojimas sudaro 22 proc., homoseksualūs santykiai – 18 proc., nenustatytas užsikrėtimo kelias – beveik 16 procentų ir perinatalinis ŽIV infekcijos perdavimas – apie 1 procentas. Pernai Europos regione nustatyti 127 ŽIV perdavimo atvejai per nesaugų kraujo perpylimą, transplantacijas ar kitas hospitalinės infekcijos perdavimo formas.
Per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį, paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS, Lietuvoje diagnozuota 263 asmenims. Iš viso nuo AIDS Lietuvoje mirė 85 asmenys. Sergamumo AIDS rodiklis Lietuvoje pernai siekė 1,1 atvejį 100 tūkst. gyventojų. Šis rodiklis toks pat kaip ir Europos regiono šalių vidurkis, tačiau žemesnis nei Rytų Europos regiono šalių vidurkis (1,8).
Lietuvoje visiems ŽIV užsikrėtusiems asmenims valstybė laiduoja (nemokamą) sveikatos priežiūrą, t.y. valstybės laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. ŽIV ligos gydymui reikalingų medikamentų poreikis kasmet auga. Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, vieno paciento gydymui per metus antiretrovirusiniams vaistams vidutiniškai valstybė skiria nuo 26 iki 32 tūkstančių litų. 2007 metais VLK centralizuotai užpirko ŽIV ligos gydymui reikalingus atiretrovirusinius vaistus už 2 milijonus litų, o 2010 metais šis poreikis išaugo iki 2,8 mln. litų. Vidutiniškai dar apie vienas milijonas litų reikalingas ŽIV ligos eigos laboratorinei stebėsenai pagal patvirtintą metodiką. Prognozuota, kad valstybės išlaidos ŽIV ligos gydymui reikalingiems vaistams, kuriuos centralizuotai užperka VLK, po poros metų dar išaugs maždaug dvigubai. Taip pat kasmet didėja PSDF išlaidos, skirtos už suteiktas ambulatorines ir stacionarines paslaugas ŽIV infekuotiems žmonėms Lietuvoje.
Norinčiųjų įsigyti namus ar didesnį automobilį netrūko. Vartojimo išlaidos sudarė daugiau nei 70 procentų visų ekonominių operacijų. Amerikiečiai ėmė leisti vis daugiau, pamiršdami taupymą. Ekonominį sąstingį ar mažėjantį darbo užmokestį jie kompensavo galimybe skolintis mažesnėmis palūkanomis.
Skolų gniaužtuose
R.Reaganui paskyrus A.Greenspaną rūpintis federaliniais rezervais prasidėjo nauja era. Lyginant 2001 m. lapkritį ir 2004 m. lapkritį, palūkanų norma sumažėjo 2 procentais, nors ekonomika paaugo 2,8 procentais. Žemos palūkanų normos žmones atvedė į vertybinių popierių biržą, pirkėjai kėlė akcijų vertę, kartu jas brangindami. Susidaręs įspūdis, esą vartotojai turėjo daugiau grynųjų pajamų, buvo apgaulingas.
Robertas Reichas išsamiai išnagrinėtas finansinio kracho priežastis pateikė knygoje „Aftershock: The Next Economy and America’s Future“ (2010 m.), kurioje jis analizuoja JAV gyventojų bruožus, situaciją pernelyg supaprastindamas: „Jei mano kaimynas turi daugiau, ir aš noriu daugiau. Ir gaunu tai, ko noriu, nes aš amerikietis“. Esą žmonių prigimtis yra trokšti to, ką turi kiti, bet tikra problema yra tai, kad žmonės neuždirba pakankamai pinigų, o JAV turtai sukoncentruoti mažoje pasiturinčiųjų klasėje.
Krizė nepakenčia kompromisų, ypač šiandien, kai šaliai gresia „visiška audra“ (perfect storm). Turtuoliai ir toliau turtėja, sudarydami vos 0,1 procentą visų pajamas gaunančių darbuotojų, jie uždirba daugiau negu kiti 120 milijonai žmonių. Turtuoliai, R.Reicho teigimu, bando papirkti rinkimus. Tuo tarpu vyriausybė nepadeda vargšams, teigdama „nėra jokių pinigų, kuriuos jums skirtume“.
„Tai izoliacionizmo, natyvizmo ir ksenofobijos protrūkis“, – teigia R.Reichas, nurodydamas į priešiškumą imigrantų kryptimi, kaltinimus Kinijai ir augantį skepticizmą užsienio prekybos atžvilgiu.
Kai 1995 metais įsismarkavęs „IT burbulas“ ( dot-com bubble) vertybinių popierių biržoje tūkstantmečio sandūroje netikėtai subliuško, NASDAQ (National Association of Securities Dealers Automated Quotations) akcijų indeksas krito 78 procentais. Investitoriai iš akcijų savo pinigus nukreipė į nekilnojamąjį turtą. Vertybinių popierių biržos burbulas virto nekilnojamojo turto burbulu, kuris tęsėsi 2001-2006 m.
„Paskutiniajame dešimtmetyje JAV ekonomika prarado varomąją jėgą“, – teigia Edmundas Phelpsas, 2006 m. gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Esą tai buvo akivaizdu, nes nuo šio tūkstantmečio pradžios nesukurta naujų darbo vietų, todėl JAV ekonomika patyrė struktūrinius pokyčius. Kompanijos siekė greitai ir lengvai užsidirbti investuodamos, mažino darbo jėgą. Nuo 2000-ųjų panaikinta beveik 6 milijonai darbo vietų. Šiandien vos 9 procentai amerikiečių dirba gamybos pramonėje – vos pusė 1985 m. rodiklio.
„Amerika turi pasikeisti, – teigia B. Obamos patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Volckeris. – Mums reikia mažiau finansinių inžinierių ir daugiau tikrų inžinierių, tokių kaip mechanikos inžinieriai“. Esą JAV turi atstatyti pramonės sektorių. „Nuo Antrojo pasaulinio karo darbo vietų augimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo, ir siekė 10-20 procentų per dešimtmetį. Tvirtai tikėta, kad taip turi tęstis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius padidėjo 25 mln., tačiau nebuvo naujų darbo vietų, arba bent jau nebuvo jų sukurta. Visgi, 100 000 naujų darbo vietų buvo sukurtos aptarnauti norinčius įsidarbinti.
Kai A. Greenspanas pasitraukė iš biuro Vašingtone 2006 m. pradžioje, šalis jau skendėjo skolose. Du karai – Irake ir Afganistane – jau buvo atsiėję 1 trilijoną dolerių. Valstybės skola ir toliau augo, nuo 57 procentų BVP 2000 m. iki 83 proc. 2009 m., kai pareigas pradėjo eiti prezidentas B. Obama. Dabartinė nacionalinė skola siekia 13,8 trilijono dolerių arba 94,3 proc. BVP. Po dvejų metų ji bus didesnė nei 100 procentų BVP.
Nedarbo lygis JAV siekia apie 10 proc. Tačiau neregistruotų bedarbių vis daugėja, tad realūs skaičiai artimesni 20 proc. Pirmą kartą nuo Didžiosios depresijos (Great Depression) 1929–1933 metais, amerikiečiai susidūrė su ilgalaikiu nedarbu.
Kaltos viršūnėlės
Ribotos socialinės sankibos koncepcijos žlugimas žvelgiant iš Europos šalių perspektyvos galėtų turėti nenumatytų pasekmių. Kaip bendrai gerovei susitelkusi visuomenė gali maniakiškai baimintis, kad bet koks socialinis mąstymas yra socialistinis? Vien rusėjo mėnesį JAV ekonomika neteko beveik 100 000 darbo vietų.
Dineshas D’Souza, tuometinis R. Reigano patarėjas ir dabartinis Niujorko Karališkojo koledžo (King’s College) prezidentas, parašė bestselerį apie prezidentą „The Roots of Obama’s Rage“. Esą JAV buvo reikalingas toks ramus prezidentas kaip B. Obama, žmogus, kuris valdo taip dialektiškai ir didaktiškai, kuris praleidžia tiek daug laiko klausydamasis, apsvarstydamas galimybes ir ramiai priimantis sprendimus. Prezidentas turi tam tikrų problemų, įskaitant paveldėtas iš savo pirmtakų.
„Sukviestinė arbatėlė“ (Tea party) – tai grupė protestuojančių baltųjų, susierzinusių vyresnių rinkėjų, tvirtinančių, kad jie nori buvusios šalies. Kanalo „Fox News“ laidos vedėjas Glennas Beckas lygina B.Obamą su diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
D’Souza rašo, kad JAV šiandien valdo vaiduoklis. Esą labai daug žmonių mano, kad B.Obama negimė Jungtinėse Valstijose ir yra musulmonas. Žmonės negali su juo tapatintis, nes jis netiki amerikietiška svajone.
Dabar JAV akcentuojami kiti klausimai – homoseksualizmas, meksikiečiai, Demokratų lyderė Nancy Patricia D’Alesandro Pelosi, sveikatos priežiūros reforma ir B.Obama. Dalis šalies net neieško galimų sprendimų į tokius skaudulius kaip skolos, nedarbas ir rimti finansiniai trūkumai. Tai per daug pavojinga.
Politologas iš Vokietijos, dėstytojaujantis Honolulu, (Havajai), Manfredas Henningsenas susidariusią situaciją įvardina „politiniu ir ekonominiu paralyžiumi“. Esą viena iš krizės priežasčių yra tai, kad amerikietiška svajonė, tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu iš tikrųjų tebuvo fikcija. „Ši visuomenė niekada nebuvo stabili. Ji visada buvo nepakankamai socialiai išvystyta, ir visi, kurie pasakoja apie senus gerus laikus. šiandien yra pamiršę rasistines Amerikos skriaudas“. Esą tokie maištininkai kaip Glennas Beckas yra „nacionalistai, rasistai ir proto-fašistai“, kurie pasinaudojo ekonomine padėtimi, beveik kaip dešinieji inteligentai Veimaro Respublikoje.
„Institucinis idiotizmas“ – dar viena JAV problema. Esą tai ypač akivaizdu šalyje, kurioje svarbiausias įstatymų leidybos organas Senatas tapo panašus į karaliaus teismą, kuriame šimtmečiais niekas nevyksta. Kiekviena valstija renka po du senatorius – tiek 540 000 gyventojų turintis Vajomingas, tiek ir Kalifornija su 37 milijonais gyventojų. Jei pakankamai senatorių iš mažesnių valstijų susivienija, jie gali blokuoti viską, o tai jie ir daro. Senatas nėra klubas, kuriame nariai kalbasi vienas su kitu. Obstrukcija, būdas blokuoti įstatymus per nuolatinius debatus, buvo išimtimi praeityje, bet šiandien tai jau taisyklė. Respublikonai jau panaudojo obstrukcijos galimybe atmesdami daugiau nei 100 prezidento B.Obamos pasiūlymų.
Doleris pražūdys pasaulį?
Struktūrinių reformų planai teisingi, tačiau problema esą yra tai, kad esminės reformos užima daug laiko. Vienintelis kelias išeiti iš krizės veda per pinigų politiką. Jungtinėms Valstijoms tai būtų patogi išeitis iš skolų krizės, bet tai rizikinga ir JAV ir viso pasaulio ekonomikai. Tai gali sukelti procesus, kurie taptų nekontroliuojami.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas įspėja apie likvidumo padarinius. Esą JAV ekonomikai neigiamų padarinių tai nesukeltų, tačiau likusiame pasaulyje įsivyrautų chaosas. Daugiau pinigų reikštų sumažėjusią dolerio vertę lyginant su kitomis valiutomis. Tai leistų pigiau eksportuoti ir brangiau importuoti, tad JAV ekonomika taptų konkurencingesnė. Kas atsitiks, jei pasaulis praras pasitikėjimą rezervine valiuta? Atsivers dar viena bedugnė?
2010 m. pradžioje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė centriniams bankams infliaciją padidinti iki 4 proc. Niekas nežino, kaip šis eksperimentas pasibaigs.
Johnas Makinas iš Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) teigia: „Mes turime gražių minčių, bet neturėdami daugiametės patirties, negalime patikrinti ar tai veiksminga“.
R. Reicho teigimu, šiuo metu gerų idėjų būti negali. Esą pinigų padidinimas tik iššauktų kitą akcijų rinkos burbulą, nes kompanijos, bankai ir draudimo fondai jau ieško kitos galimos „aukso gyslos“.
Finansų ekspertas Timas Adamsas nurodo, kad nėra jokios alternatyvos. „Niekam šiuo metu nereikia dar vieno stimulų paketo. Užsienyje to niekas entuziastingai nesutiks. Europiečiams veikiausiai pirmiesiems tektų koreguoti išlaidų dalį, nes eurui sustiprėjus išaugtų eksporto kaštai. Infliacijos plitimas aprėptų visą pasaulį, suduodamas smūgį ir Vokietijos ekomonikai.
Kinija taip pat neapsidžiaugtų, kadangi jų valiuta susieta su doleriu, taip juanį palaikant dirtinai žemame lygyje, dėl ko pasaulyje kiniškos prekės išlieka pigios ir paklausios. Iki šiol veikė savotiškas abiejų valstybių susitarimas: JAV iš Kinijos pirkto pigias prekes. Tuo tarpu kinai investavo į dolerius, uždirbdami iš Amerikos iždo obligacijų. Tai leido amerikiečiams gyventi ne pagal išgales, o Kinijai – palaikyti dirbtinai „pigią“ valiutą. Tačiau JAV prekybos balansas tapo per didelis, o dolerių rezervai Kinijoje išaugo iki 2 trilijonų dolerių. Jei JAV į apyvartą paleistų per daug pinigų, šiems rezervams kiltų rimtas pavojus. Pekinas, kuris Niujorką laiko partneriu, baiminasi, kad gali prarasti pasaulinį konkurencingumą. Dabar JAV norėtų perskaičiuoti juanio kursą, o jei prireiktų, nustatyti importo muitus prekėms iš Kinijos. Tačiau tai privestų prie prekybos karo ir nuosmukio visame pasaulyje.
„Konkurencingumas vyksta tarp kompanijų, o ne užsienio valiutos rinkose“, – nurodo Vokietijos centrinio banko pirmininkas Axelas Weberis. – Valiutų kursas turi atspindėti šalies pagrindinius ekonomikos rodiklius“.
Pajutusi pavojų Europa, Kinija ir Japonija gali atremti dolerio nuvertėjimą dirbtinai nuvertindama savo valiutas, kurios taptų nauju kovos įrankiu.
„Mūsų valiuta – jūsų problema“ – kadaise JAV Finansų ministro Johno Connally ištarta frazė įgyja naują reikšmę. Valiutų karą pralaimėtų visi, o labiausiai europiečiai. Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) liktų nuošalyje, euro vertė labai greitai pakiltų. Vokietijos produktai pabrangtų visame pasaulyje. Jei ECB prezidentas Jeanas-Claude Trichetas ir jo bendražygiai Frankfurto Eurobokšte „sugrotų devalvacijos orkestre“ sumažindami euro vertę, kainų stabilumui Europoje kiltų pavojus. Viena didžiausių pralaimėtojų ir vėl būtų Vokietija, šiuo metu antra pasaulyje pagal eksporto lygį.
Visgi, JAV nėra tokia galinga, kad pasauliui įbruktų pavojingas idėjas. Beveik 45 milijonai amerikiečių laikomi vargšais, 4 milijonai gyvena žemiau skurdo ribos. Žemės ūkio departamentas įspėja apie augantį „maisto pavojų“ (food insecurity). Ketvirtadaliui visų vaikų JAV vyriausybė skiria maisto talonus.