Search Results for: "etiketas"
Verčiant iš prancūzų kalbos, etiketas (pranc. etiquette) nusako visuotinai priimtas gero elgesio taisykles, kurios galioja net ir kalbant apie alų. Alaus etiketas – gana naujas terminas lietuvių kalboje, kuris prigijo kartu su augančia alaus kultūra. Pasak aludario ir kvalifikuoto someljė Ričardo Barakūno, išvirti alų – dar ne viskas, didele dalimi gėrimo kokybę nulemia jo patiekimas.
2011 m. vasarą viso pasaulio paauglių pamėgta „Saulėlydžio“ serija sulaukė netikėto konkurento iš Švedijos – į perkamiausių knygų dešimtukų viršūnes šovė romanas „Ratas“. Ši knyga, parašyta dviejų jaunų Švedijos autorių – Mats Strandbergo ir Saros Bergmark Elfgren – vos per pirmuosius tris mėnesius tapo bestseleriu ir netrukus buvo išversta į 25 užsienio kalbas.
Ar verta dovanų gavus nešiojamąjį kompiuterį, pačiam krapštyti paskutinius centus skalbimo mašinai? O bičiulį gimtadienio proga sveikinti įteikiant „vokelį“? Kur dėti dovanų čekius ir etiketes? Ką daryti, jei pasiskolinai ir sugadinai? Kas apmoka sąskaitas per pirmąjį pasimatymą? Penkios nepatogios situacijos, pažįstamos kiekvienam, neužstrigusiam negyvenamoje saloje. „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas kreipėsi į etiketo ekspertus ir rado išeitis. Kokias – sužinokite ir Jūs.
Šiandien prasidės jau vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Festivalį atidarys nostalgiškas švedės Mios Engberg filmas apie praeities meilę „Belvilio kūdikis“, o prieš seansą susirinkusiųjų lauks unikalus vaizdo ir muzikos performansas, kurį atliks eksperimentinės muzikos kolektyvas „Quartet Twentytwentyone“.
Per šiuos metus staigiai išpopuliarėjęs elektroninės muzikos duetas „Electronic I“, ypatingai po bendros dainos „Lyja“ su Egidijumi Dragūnu, šiandien pristato savo naująjį darbą – tai kito žinomo dueto „The Ball & Chain“ dainos „Baby Burning“ remiksas.
Šiais laikais net modernioji medicina sutinka, kad 70% visų ligų atsiranda dėl negatyvių minčių ir emocinio streso. Tokie susirgimai vadinami psichomatiniais ir kelia galvos skausmą visai sveikatos priežiūros sistemai.
Automobilio statymas gali kelti stresą ir išprovokuoti agresyvų elgesį ar netgi tapti avarinės situacijos priežastimi. Kaip paaiškėjo atlikus tyrimus, laisvos vietos ieškojimas pilnoje automobilių stovėjimo aikštelėje daugeliui žmonių kelia stresą – 75 proc. moterų ir 47 proc. vyrų mano, kad šį manevrą sunkiau atlikti kam nors stebint.
Nors nėštumas nėra jokia liga, o nėščioji, tai tas pats žmogus, koks buvo iki tol (na su tam tikrais privalumais ar trūkumais kartais), tačiau ne retai aplinkiniai šalia nėštukių šiek tiek sutrinka – pasikeičia jų elgesys pradedami jomis perdėtai rūpintis arba priešingai – šalinasi, neva dabar reiktų su ja elgtis kitaip, bet dar nežinia kaip.
Nusiraminkite, viskas turėtų išlikti po senovei. Žinoma, jei nėščiąją kankina vieni ar kiti negalavimai, būtų gražu, jei atsižvelgtumėte į juos ir retsykiais pasiūlytumėte savo pagalbą. Tačiau egzistuoja tokia problema, kada žmonės galbūt dėl sutrikimo ar paprasčiausio neišmanymo lepteli tai, ko nevertėtų ir priverčia naujosios gyvybės nešiotoją nemaloniai sutrikti. Taigi apie etiketą bendraujant su nėščiąja.
Klausimai, kurių nevertėtų užduoti:
“Ar jūs planavote?“
Ar gi tai yra labai svarbu? Kai su jumis dalinamasi būsimos tėvystės džiaugsmais, tai tikrai ne dėl to, kad užmegztų pokalbį su trikdančiais klausimais. Verčiau pasidžiaukite sakydami, jog vaikai, tai gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.
„Ar naudojote vaisingumą skatinančiuosius?“
Tai itin nekorektiškas klausimas išgirdus naujieną, jog jūsų pažįstama laukiasi dvynukų (ar daugiau). Jei nežinote kaip sureaguoti, verčiau pasiteiraukite ar kurio nors giminėje yra dvynių.
„Atrodai lyg tuoj gimdytum“
Mažiausiai nėščioji ko nori, tai kad jūs garsiai aptarinėtumėte jos išvaizdą. Supraskite, be fizinių komplikacijų nėštumo metu, su kuriomis ji turi apsiprasti, moteris kuo puikiausiai mato save ir visus pokyčius veidrodyje. Būnant nėščia ne visada gali atrodyti taip, kaip nori. Tiksliau negali. Taigi geriau paklauskite jos, kaip jos savijauta.
“O tu gal dvynukų laukiesi?”
Vėlgi, išvaizda yra mažiausiai trokštama pokalbių tema, kai esi priversta nešioti papildomus kilogramus. Nebandykite nustatinėti nėštumo mėnesių ir apskritai nesiimkite aptarinėti su išvaizda susijusių klausimų, verčiau pasiteiraukite, ar jau žino būsimo kūdykio lytį.
“Galiu paliesti tavo pilvuką?”
Šį klausimą užduoti gali tik labai artimi žmonės. Besilaukiančios moters kūnas, o ypač pilvukas įgauna dvigubą svarbą – juk tai ne tik moters kūnas, bet ir gyvybės lopšys, kuris yra itin saugomas. Tad užuot siūlydamiesi jį paliesti, pagirkite, koks gražus pilvukas – būsimai mamai tai išties komplimentas.
“Ar jau išrinkote vardą?”
Vieniems tai gali būti tinkamas klausimas, tačiau atsargiai, mat galite tik sudrumsti emocijas. Vardo rinkimas yra išties reikšmingas įvykis, kišdamiesi į šį procesą jūs ne tik galite iškelti poros nesutarimus dėl vardo išrinkimo, tačiau ir parodyti ne visai palankią savo poziciją dėl jau išrinkto. Verčiau paklauskite – ar malonu rinkti vardą naujajai gyvybei?
“Mėgaukis kol gali, nes kai gims, tai…”
Nėštumas ir taip yra kupinas emocijų metas. Būkite ramus, nėščioji kuo puikiausiai supranta, kas jos laukia, o jei ir nesuprantai, tai ateis tam laikas. Dėrėtų susilaikyti su komentarais, neva atsisveikink su aptemptais džinsais, miegu ar vienatve. Geriau padrąsinkite sakydami, jog tėvystė yra kupina savų atradimų ir praradimų, tačiau vis dėl to ji atsiperka.
“Tu neturėtum valgyti šio ar ano…”
Būkite ramus, nėščioji spėjo susipažinti su nėštumo dietos rekomendacijomis, tad ji žino, ką daro.
“Manęs niekada nepykino rytais”
Visi nėštumai yra skirting, tad vertėtų susilaikyti nuo komentaro apie rytinių pykinimų nebuvimą, nes galite parodyti savo nejautrumą nėščiajai, kuri kenčia nuo to. Geriau prieš tai paklauskite, kaip ji jaučiasi, ar nekankina rytiniai pykinimai, o tik paskui galite dalintis savo patirtimi.
“Aš negalavau visus tuos devynis mėnsius”
Kaip jau sakėme anskčiau, visos moterys ir visi nėštumai yra skirtingi, tad negąsdinkite nėščiosios pasakodama jai savo siaubo istorijas. Verčiau padrąsinkite, sakydami, jog savijauta pagers.
“Rinkis epidūrinę nejautrą”
Nuspręsti kaip ir kur gimdyti, tai labai asmeniška. Galite pasidalinti savo patirtimi, tačiau kuo švelniau: “aš rinkausi epidūrinę nejautrą, nes… bet kiekvienas skirtingas”.
Kiti netakto atvejai:
“Kai darbe viršininkui pasakiau, jog laukiuosi, jo pirma reakcija buvo – ar tu jį laikysiesi?” Dana
“Jau buvau 8 mėnesius nėščia, kai sulaukiau kolegos reakcijos: „vau, o ar tu gali pamatyti savo kojų pirštus?“ Zoja
„Nors jau devynerius metus buvome kartu, jo mama vis tiek nesibodėjo paklausti – ar tai jo vaikas“ Kristina
„Mano vyras paklausė – ar aš norėčiau kalėdom gauti svarstykles, kad galėčiau stebėti svorio kitimą“ Diana
„Man buvo 37, kai laukiausi ir teko sulaukti tokio komentaro – turbūt sunku bus nebejaunai auginti vaiką…“ Karolina
„Ultragarso metu gydytoja nieko nesakė nei apie kūdikio širdutę ar plaučius, vietoj to ji pasakė – o ir pimpalas! “Elzė
„Buvau 44 metų, kai laukiausi ir teko ne kartą išgirsti komentarą – o tu ar žinai, kad Dauno sindromo tikimybė su metais tik didėja? „ Simona
„Buvau jau septynis mėnesius nėščia, kai sulaukiau pasiūlymo numesti svorį“ Kloja
„Kolegoms džiaugiausi naujienomis, jog testas dėl Dauno sindromo praėjo sėkmingai, tačiau sulaukiau komentaro, kad gali būti kitokių komplikacijų, kurių dar neina ištirti“ Monika
Nors vieniem nėštumo etiketo rekomendacijos gali pasirodyti visiškai elementarios, deja užtenka pabendrauti su besilaukiančiosioms ar paskaitinėti forumuose ir pamatysime, kaip vis dėl to kartais visai nenorėdami leptelime išties nekorektiškų pastebėjimų ar klausimų.
Taip, nėščiosios būna jautresnės, viskas kas susiję su nėštumu ir naujos gyvybės atsiradimu bei vystymusi yra itin asmeniška ir derėtų pasinaudoti patarimu, prieš sakant pagalvoti. Sėkmės!
Vakar Tarptautiniame Vilniaus oro uoste introskopu peršviečiant pašto siuntas, vienoje jų buvo aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų universalusis kulkosvaidis. Veikiantis ginklas turėjo būti išsiųstas į vieną iš Europos Sąjungos šalių, tačiau siuntą sulaikė muitininkai.
Gerai pagalvojus, bene vienintelė vieta, kur dar bet kuris džentelmenas gali būti visiškai vienas su savimi yra turbūt tualetas (ar vonios kambarys). Mažytė oazė, kur niekas nekvaršina galvos, širdžiai mielas kampelis, apsilankymas kuriame palengvina kūną ir sielą, skaitykla, minčių telkimo kambarėlis – ir niekam nerūpi, ar Jūs esate politikas, pramogų pasaulio žvaigždė, bedarbis ar orakulas – ten mes esame visi vienodi.
Žinoma, apie tai daug ir garsiai nešnekama, tačiau visada yra stebima, matoma ar tiesiog užuodžiama. Nors ir sunku pasakyti, kuriame savo istorijos tarpsnyje žmonija pradėjo laikyti šlapinimąsi ir tuštinimąsi nepadoriais ar privačiais reikalais, tačiau akivaizdu, kad jau senovės Romos, Egipto, Graikijos ir Kinijos laikais į tai buvo kreipiamas dėmesys ir archeologai yra atkasę ypač sudėtingų anuometinių miestų kanalizacijos sistemų, užtikrinančių tiek privatumą, tiek higieniškumą. Tiesa, praėjus tūkstančiams metų, „niepobiedimaja“ Raudonoji Armija mums, lietuviams pademonstravo, kad šikti ir myžti galima visur, ką gi, nešame iškėlę tą vėliavą garbingą tolyn.
Žinoma, ir viduramžiais Europos miestuose nuolat tvyrojo baisi smarvė dėl visiško tuometinės visuomenės abejingumo higienai bei vandeniui (žr. straipsnį „KAIP ŠVARA TAPO GARBINGA“). Tačiau Renesanso laikais aristokratija vėl pakilo į kovą su barbarų diktuojamomis taisyklėmis. Neveltui vienas pirmųjų Liudviko XIV dvare paskelbtų etiketo taisyklių skelbė tai, kad „draudžiama šlapintis už portjerų toje salėje, kur yra valgoma ar geriama“. Ir nors dabartinės tualeto sistemos, kokia mes ją pažįstame, prototipas pasirodė 1596 metais Anglijoje, tačiau paplito po Europos aristokratų namus tik XIX amžiaus pabaigoje. Taigi, tai, be ko mes jau ir nebeįsivaizduojame savo gyvenimo, yra palyginti nesenas išradimas.
PAŽINK SAVO APLINKĄ
Pats terminas „tualetas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos, kurioje žodis „toile“ reiškia „pala“ arba „skepeta“, kurios buvo užrišamos vyrui ar moteriai ant kaklo, jiems darant šukuoseną. Vėliau „tualetu“ pradėtas vadinti stalas, ant kurio buvo sukraunamos priemonės šukuosenai daryti, o XVII amžiuje – ir patalpa, skirta rengimuisi bei kūno priežiūrai. Vadindami išvietę „tualetu“ aristokratai stengdavosi pabrėžti joje esančio žmogaus privatumą ir siekį pagerinti savo asmeninę savijautą. Kitas mums pažįstamas terminas „pisuaras“ yra šiek tiek stačiokiškesnis – atsiradęs 1896 metais Ciuriche Šveicarijoje jis taip ir vadinosi – „pissoire“ – prancūziškai „mižykla“.
Vakaruose dar galima išvysti tualetų, kurių durys žymimos dviem nuliais – 00. Tai jau beveik beišnykstanti XIX amžiaus prabangių Prancūzijos viešbučių tradicija. Žymėti atitinkamas patalpas kokia nors piktograma, aiškiai nusakančia patalpos paskirtį, tada buvo tiesiog nepadoru. Tada tualetai dažniausiai buvo bendri, ir kažkaip juos žymėti reikėjo, kad viešbučio svečiai nesiveržtų pas kitus gyventojus. Taip ir buvo sugalvota tualetus žymėti dviem nuliais, nes tokiais skaičiais joks kitas viešbučio kambarys neturėjo tokių skaičių.
Šiandien dažniausiai mums matomos dvi raidės WC reiškia du angliškus žodžius „Water closet“ (pažodžiui, „vandens kamaraitė“). Nežinia, kokiais būdais lietuvių kalboje žodis „klozetas“ įgijo būtent tokią reikšmę, prie kurios mes esame įpratę, bet padoriame pasaulyje „klozetu“ buvo ir yra vadinama tiesiog „atskira patalpa“ (pvz., rūbinė), nes tualetas tokiose patalpose ir buvo įrengiamas. Vanduo šiame simbolyje reiškia, kad tokioje patalpoje „viskas buvo nuplaunama vandeniu“, atsižvelgiant į tai, kad viduramžiais vanduo kanalizacijoje buvo beveik nenaudojamas (vėl žr. straipsnį „KAIP ŠVARA TAPO GARBINGA“).
Beje, ir terminą „unitazas“ mums atnešė rusai, tiesa, dar caro laikais. Vakaruose šis žodis taip pat nėra vartojamas. Tiesiog angliška kompanija „Unitas“ (lotyniškai – „vienybė“) jau nuo 1883 metų gamino keramikines kriaukles ir tupyklas Rusijos caro rūmams, kur jos ir buvo pradėtos vadinti „unitazais“, mat, ant jų aiškiai puikavosi kompanijos logotipas. Būtina atminti, kad niekur kitur, išskyrus posovietinę erdvę tokios tupyklos unitazais nėra vadinamos.
Na, o tiems kas iš tarnybos Raudonojoje Armijoje ar kankynių buržuazinės Lietuvos kalėjimuose atsinešė į visuomenę terminą „paraša“, težino, kad tai yra hebrajiškos-jidiš kilmės žodis, kai ir daugelis „blatniagos“ išsireiškimų, tokių, kaip „šmonas“, „ksiva“, „šucheris“ ar „frajeris“, mat XX amžiaus pradžioje carinės Rusijos nusikaltėlių tarpe buvo daug žydų ir jų vartojami terminai dėl ypatingo skambesio susilaukė didelio pritarimo bei paplito po šeštadalį Žemės sausumos ir iki pat mūsų dienų… „Paraša“ – vienas iš jų.
O KUO VALYDAVO UŽPAKALIUS MŪSŲ PROTĖVIAI?
Mes, žinoma, esame „Europos kultūros sostinė“, tačiau kaip ir daugelis civilizacijos išradimų, taip ir tualetinis popierius Lietuvoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje. Tiesa, atsilikėliai kinai, popieriaus išradėjai, savo užpakalius juo lepino jau VI mūsų eros amžiuje, o Europoje iki pat XVII amžiaus popierius dar buvo prabanga, naudojamas tik ypatingai svarbiems dokumentams ar perrašomoms knygoms.
Taigi, kuom savo užpakalius valydavo mūsų protėviai? Kuo gi kitu, jei ne rankomis (nes viduramžiais tuštinamasi dažniausiai buvo į upes ir upelius, kur tas rankas ir buvo galima nusiplauti, jei labai jau norėjosi), vilnoniais, kanapiniais ar lininiais skudurėliais (turtingesnieji – išsiuvinėtais), medžio žieve, žole, lapais, akmenimis, smėliu, sniegu, rugiais, obuolių graužtukais, kailiais, netgi žąsies kaklu. Senovės Romoje – kempine, kuri po to buvo pamerkiama į sūrų vandenį. Tualetinis popierius, kokiu mes jį pažįstame šiandien, pasirodė tik 1857 metais, ir tai tik Prancūzijoje! Sakoma, netgi pirmojo Smetonos prezidentavimo periodu tuometinės Prezidento rezidencijos tualete buvo valomasi laikraščiais, kol kažkuris diplomatas nepargabeno civilizuoto tualetinio popieriaus iš Paryžiaus… Ir nebūtina čia šiepti savo gintarinių dantų šypsenai – tokie buvo laikai, karas su bolševikais ir kaimynais, ne apie tualetinį popierių vyrai galvojo, o apie Lietuvos išgyvenimą… Juoba kad sovietinės okupacijos metais už šluostimąsi laikraščiais, ypač puslapiais su Stalino snukio nuotrauka, ne vienas susigriebė 25 metus katorgos ir „penkis už ragų“…
Tačiau jei laikote save ypač moderniu arba „cool“, ieškokite Vakaruose juodo tualetinio popieriaus – dabar tai paskutinis mados klyksmas.
Be to, jei ruošiatės priimti svečius savo namuose, atminkite, tyrimų duomenimis, trys ketvirtadaliai žmonių mieliau jaučiasi matydami tualetinio popieriaus rulono galą paties rulono viršuje, o ne nukarusį iš apačios – taip jis atrodo tiesiog netvarkingiau. Nes Jūsų namų tualetuose popieriaus rulonai juk pakabinti ant sienos, ar ne?
O KAIP MAN ELGTIS?
Apsilankymas vyrų tualete yra reglamentuotas nerašytomis taisyklėmis, kurios yra labiau paremtos intuicija, nei tradicija, tačiau yra neįtikėtinai universalios.
Niekada neikite į tualetą kartu. Skirtingai nuo moterų, vyrai naudojasi tualetu išimtinai praktiškiems reikalams, ir sekti ten einantį draugą ar kolegą gali pasirodyti įtartina.
Jei dirbate daugiaaukščiame pastate, prispyrus reikalui, eikite į tualetą kitame aukšte, nei Jūsų biuras, nes aplankyti tualetą, esantį netoli savojo biuro – tai nehigieniška ir negarbinga. Susitikęs tualete kolegą ar pažįstamą, niekada netieskite jiems rankos paspaudimui – nei prieš, nei po.
Visada eikite į kabiną (arba prie pisuaro), esančią toliausiai nuo durų. Atstumas tarp besišlapinančių vyrų turi būti kuo didesnis, tuo pačiu sumažinant galimybę naujai užėjusiam bent kiek priartėti. Niekada neikite tarp besišlapinančių vyrų, jei įmanoma.
Kaip bažnyčioje, taip ir tualete – nekalbėkite tarpusavyje. Turite pakankamai laiko tai padaryti prieš ir po, tačiau niekada nesistenkite pradėti pokalbio paties proceso metu.
Žvelkite tiesiai prieš save arba žemyn. Žvilgčiojimai į šalia esančio kaimyno pusę gali būti suprasti dviprasmiškai.
Nesilieskite. Jūsų rankos turi būti prieš Jus. Jei jau teko susiliesti alkūnėmis, mandagiai atsiprašykite, bet nepasukdamas galvos.
Negaiškite laiko. Kiekviena minutė, praleista tokioje aplinkoje, palieka savo kvapnų pėdsaką Jūsų aprangoje ir plaukuose.
Jei pasiėmėte skaitalo į kabiną, neneškite jo atgal į biurą ar į valgomąjį kambarį. Visų pirma, tai nehigieniška, antra, nepagarbu kolegų ir draugų atžvilgiu. Prisiminkite seną posakį, „kas įvyko Las Vegase, tas Las Vegase ir lieka“. Pabandykite jį pritaikyti ir tualetui.
Nuleiskite vandenį. Iš pirmo žvilgsnio, tai ypač elementaru, tačiau nustebtumėte sužinojęs, kiek daug vyrų to nedaro. Kai kuriose Anglijos klubuose vyrauja keista tradicija nuleidinėti vandenį po kiekvieno „bombos išmetimo“, tačiau ji turbūt susiformavo tais laikais, kai apie Žemės išteklių tausojimą nebuvo galvojama.
Jei negadinate oro garsiai viešoje vietoje, nedarykite to ir tualete. Gerbkite kitų žmonių privatumą ir teisę į estetiką. Garsiai pagadinusįjį orą palydėkite paniekinančiu arba smerkiančiu žvilgsniu, tačiau nekomentuokite jo elgesio ir nereikalaukite atsiprašyti, neužmirškite, kad gyvename teritorijose, kurias Napoleonas vadino „Azija“.
Visada pakelkite unitazo dantį, kai šlapinatės. Visada nuleiskite jį, atlikę savo reikalą. Jei laukiate atvykstant svečių, unitazo dangtis visada turi būti nuleistas.
Jei nepataikėte ten, kur norėjote, pripažinkite savo nerangumą ir nuvalykite tai tualetiniu popieriumi.
Jei esate tualete ar kabinoje, kurie pasižymi geru garso pralaidumu, taikykite srovę ant unitazo sienų, o ne į vandenį. Niekam nemalonu žinoti apie Jūsų prostatos problemas. Kitų žmonių apsuptyje nestenėkite, neaimanuokite ir nedūsaukite.
Ir, žinoma, jokių pokalbių mobiliaisiais telefonais. Parodykite pašnekovui šiek tiek pagarbos.
Niekada nemėginkite šlapintis tamsoje.
Kad ir kokį pažeminimą patyrėte kabinoje, visada plaukite rankas, gyvuly. Na, o nebylus priekaištingas žvilgsnis palydintis tą, kuris nesiplauna rankų, visada bus geriausias ano poelgio įvertinimas.
Neretas to net nepastebi, tačiau tai neabejotinai pastebi kiti – išdavikiška mažytė drėgna dėmelė ant kelnių (ypač matoma ant šviesių), atsirandanti klyno srityje netrukus po išėjimo iš tualeto. Ta tema yra prikurta nemažai rusiško folkloro, ir mes visi žinome, kad tai – problema. Geriausias būdas ją įveikti – nusišlapinus dviem pirštais timptelti kapšelį atgal – taip atitraukiamas šlapimtakis, ir jame esantys skysčio likučiai. Jei ir tai neveikia, tada belieka lengvai apsitaškyti kelnes ir grįžus į biurą ar valgomąjį pasiteisinti „bloga kriauklės santechnika“.
Dažnas susimąsto, ką veikia uniformuotas senukas aukštos klasės įstaigų ar viešbučių tualetuose, paduodantis lankytojams drėgnus rankšluosčius ir nuolat tykantis arbatpinigių, dėl kurių retas suvokia, už ką. Nemaišykite tokio senuko pareigų su ūsuota boba Kryžkalnio autobusų stoties viešajame tualete, reikalaujančios lito už įėjimą. Senukas padorios įstaigos tualetuose palaiko švarą ir tvarką, tačiau, svarbiausia, stebi, kad niekas tualete nerūkytų (ypač narkotikų) ar kitaip sukurtų nemalonią aplinką naujiems lankytojams. Ir nepagailėkite jam arbatpinigių – nejaugi manote, kad jis tikėjosi tokio darbo, pėsčiomis kaip Lomonosovas iškeliavęs iš savo kaimo į didmiestį siekti mokslo? Atjauskite jį – į tokius darbus einama ne iš gero gyvenimo.
Žinoma, iškyla klausimas, kaip higieniškiau ir socialiai atsakingiau sausinti nuplautas rankas – popieriniu rankšluosčiu ar karšta džiovintuvo oro srove? Atsakymas paprastas, jokio skirtumo, jei rankų oda yra sveika. Popieriniai rankšluosčiai yra higieniški, nes vienkartiniai, o karšta oro srovė užmuša bakterijas, net jei džiovintuvo vamzdžio sienelės ir nėra dezinfekuotos. Tačiau žiūrint iš ekologinių sumetimų, elektriniai džiovintuvai yra saugesni aplinkai, nors jie ir išmeta į atmosferą anglies dvideginį, tačiau nedaug, o popierinių rankšluosčiu gamybai vis tiek yra kertami medžiai.
Taigi, reziumuojant, viskas yra labai paprasta – tiesiog elkitės kaip „Mossado“ agentas senais gerais laikas – įsiveržėte, jokių tuščių pašnekesių, akys žemyn, negaištate laiko ir greitai pasitraukiate, palikdamas po savęs didelę krūvą naikinimo pėdsakų ir keršto tvaiko.