Search Results for: "evelina globe"
Laikas.lt psichologė Evelina Globė pataria jaunai merginai, kaip išgyventi sutuoktinio neištikimybę, kuomet jis palieka merginą vos po pusmečio vedybų su kita ir dar bendradarbe. Kokie psichologiniai patarimai labiausiai padės?
Laba diena, Evelina. Norėčiau patarimo iš Jūsų. Jaučiuosi psichologiškai palaužta. Esu 21 metų, ištekėjusi, auginu sūnų (jam jau 4 metukai). Šis laikotarpis, kurį išgyvenu, tikrai sunkus. Išvažiavau gyventi ne savo noru į Anglija, vyras susirado darbą ir jis mato geresnes galimybes čia gyventi, nei Lietuvoje. Blogiausias dalykas tai, kad aš turėjau mesti savo mokslus. Susipykome labai, aišku, aš pasidaviau, nes vyras leido suprasti, kad galiu po laiko susitaikyt su mintimi, kad sūnus bus pas jį. Ši mintis nebuvo mano vyro, o anytos, supratau tik tą, kad ji perteiks šią mintį mano vyrui. Aišku, turiu savo tėvus, kurie už mane – visą laiką, bet jiems to nesakiau. Dabar suprantu tik tiek, kad buvau bailė ir išsigandau, negalvojau pati. Prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas pasidaryt kažką sau negero, bet nuvijau mintis, nes turiu dėl ko gyvent, dėl sūnaus, kurį labai myliu. Per šią mano gyvenimo krizę pamiršau, kad labiausiai skaudinu savo berniuką, nes būnu pikta ir ant jo išsilieju (nepagalvokit, ne, nemušu aš jo) baruosi ant jo, ignoruoju kartais, nebemoku būt jam nuoširdi, t.y., nori apkabint mane aš užsisklendžiu savyje šalinuosi jo. Suvokiu tą, kad elgiuosi labai blogai, tiesiog esu bloga mama, nes savo problemas perteikiu jam savo irzlumu, pykčiais. Gailėjimuosi savimi skriaudžiu tą, kurį labiausiai myliu. O apie vyrą ką galiu pasakyt – myli jis mane, žinau, bet jis myli egoistiškai. Daug kas man iš šalies sako, kad esu laiminga, kad tokį vyrą turiu. Gal ir teisybė. Bet kartais pagalvoju apie ateitį. Kažkodėl aš niekada jo ir nematau su mumis, sunku man planuot kažką ir tiesiog neišsivaizduoju gyvenimo su juo. Tokios mintys man buvo nuo pat mūsų susirašymo. Aš gal jo net nemyliu, pati nežinau, dar ieškau savyje atsakymo, bet nerandu, gal ne taip ieškau, o gal nemoku. Baigdama norėčiau Jūsų paprašyti, kad padėtumėt patarimu. Gal apskritai Jūs šioje situacijoje įžvelgsit, kad aš esu kalta, kad man reikia geros lazdos, nes man tikrai sunku.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Nepažįstamoji. Perskaičius Jūsų laišką, iškilo nelaimingos paukštės, uždarytos narvelyje ir išvežtos į svetimą šalį, vaizdinys. Jūs tai pati patvirtinate, sakydama, kad esate psichologiškai palaužta. Kur čia nesijausi sulaužyta, kuomet gyventi į kitą šalį išvykai ne savo noru, mokslus metei ne savo noru, pasidavei šantažui, jog neteksi sūnaus, ir paklusai psichologinei prievartai, o dabar savo nuoskaudą ir pyktį lieji ant to, kuris negali apsiginti, taip pat kaip pati nepajėgi apsiginti nuo savo vyro spaudimo.
Pykstate, greičiausiai, ant savęs, ant vyro, o nesąmoningai nukreipiate savo nuoskaudą ir pyktį į savo sūnų – štai taip susiformuoja ydingas užburtas ratas, kuriame užstringama. Laimei, Jūs pati suvokiate susidariusios situacijos absurdiškumą, kad skaudinate tą, kurį labiausiai mylite, ir dėl kurio taip „pasiaukojote“ – rašau tai kabutėse, nes drįstu abejoti tokio pasiaukojimo tikrumu ir vertingumu. Gali būti, jog būtent dėl tokio priverstinio pasiaukojimo nesąmoningai pykstate ir ant sūnaus – juk būtent dėl jo (sūnaus) Jūs jaučiatės buvusi priversta taip „pasiaukoti“. Na, aš tik keliu prielaidas, Jūs pati sau galite pabandyti sąžiningai atsakyti, ką iš tiesų jaučiate sūnui, vyrui ir pati sau, ką Jums davė tas pasiaukojimas, o ką atėmė, ir ar verta tokiu būdu aukotis.
Aš bandau Jums parodyti Jūsų situaciją pagal turimą informaciją tarsi iš šalies – tai gali padėti pamatyti aiškesnį vaizdą nei tik žvelgiant iš vidaus. Pavyzdžiui, Jūsų pasakojimas apie šantažą, kad Jūs prarasite sūnų, nes jis neva liks su tėvu, kuomet Jūsų anyta, Jūsų manymu, įteigs šią mintį Jūsų vyrui, man, tiesą sakant, pasirodė kaip „šakėm ant vandens“. Todėl ir Jūsų pasiaukojimas vardan sūnaus man, kaip jau minėjau, pasirodė toks nelabai tikras.
Iš šalies žiūrint, nesimato jokio realaus pagrindo, kad taip turėtų atsitikti, o panašiau į Jūsų pačios išpūstą baimių burbulą, kurį aš šiaip gyvenime ironiškai vadinu „kas būtų, jeigu būtų“. Be to, jei iš tiesų būtų keliamas toks klausimas, tai Jūs, kaip supratau, turite užnugarį – savo tėvus, turite palaikymą, tad man neaišku, kodėl Jūs nesikreipėte paramos ir palaikymo į savo tėvus ar kitus artimus žmones, jei jautėtės tokia užspeista į kampą ir verčiama elgtis taip kaip nenorite. Todėl kyla klausimas, o ar Jūs pati žinote, ko norite?
Kartais mes elgiamės labai keistai su savo gyvenimu, kuomet patys nežinome ką su juo daryti – leidžiame su juo elgtis kitiems taip kaip jiems patinka, patys sau nesąmoningai pasiskirdami tam tikra prasme patogų nelaimingos aukos (pvz., šantažo aukos) vaidmenį. Savęs gailėjimasis yra vienas tokio pasirinkimo požymių, o Jūs, laimei, atpažįstate jį savyje – tai labai gerai, nes tuomet galite leisti jam neišsikeroti, o pakeisti jį sveika užuojauta sau, kuri, priešingai nei savęs gailėjimasis (kuris skatina gailėtis savęs, kaltinti kitus, nieko pačiam nekeisti ir visą atsakomybę perleisti kitiems), skatina veikti, atsitiesti ir pradėti pačiam rūpintis savo gyvenimu.
Jūsų laiške labai daug neiginių ir abejonių – „nemoku, nežinau, neįsivaizduoju, nerandu, gal tai teisybė“, tad gal jau būtų laikas kažką pradėti teigti – ko norite iš savęs, kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą, ką iš tiesų jaučiate ar nejaučiate savo vyrui, kaip jaučiatės pati, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime ir pan. Iš tokios neaiškios ir miglotos situacijos, kuomet viskas atrodo blogai, bet neaišku, ką padaryti, kad būtų geriau, gali padėti kapanotis konkretūs vidiniai sprendimai ( myliu – nemyliu – myliu kažkaip, noriu tęsti santykius – nenoriu, noriu mokytis – atsisakau mokslų ir pan. ) bei juos sekantys išoriniai sprendimai, kurie gali būti aptariami su kitais (vyru, tėvais ar kitais artimais žmonėmis) ir priimami bendrai arba priimami asmeniškai, jei jaučiate, kad Jūsų gyvenime tai būtų teisingas sprendimas, nors kiti galbūt tam ir nepritaria (pvz. grįžtu į Lietuvą, pasilieku užsieny, bet pradedu mokytis ir pan.).
Miela Nepažįstamoji, aš čia tiek prirašiau, nes tikrai noriu Jums kuo nors padėti, užjaučiu Jus, bet esmė tame, kad tik Jūs pati galite padaryti tuos konrečius sprendimus ir žengti konkrečius žingsnius, ir tik Jūs pati vidujai žinote ar nujaučiate, kokie sprendimai šiai dienai būtų teisingi Jūsų tolimesniam gyvenimui. Todėl jokių konkrečių patarimų negaliu Jums duoti, tik štai tokį atspindėjimą iš šalies ir kažkokias asmenines įžvalgas, kurios gali būti teisingos, o gali tokiomis ir nebūti. Na, bet pabaigai norėčiau vieną konkretų patarimą visgi duoti – nekaltinkite savęs apibendrintai – „ esu bloga mama“ ir pan. – tokie kaltinamieji savęs ir kitų apibendrinimai yra labai žalingi, nes skamba kaip nuosprendis ir atima pasikeitimo viltį. Tai, kad mes neesame tobuli ir karts nuo karto ar net dažnai pasielgiame blogai, nepadaro mūsų apskritai blogais žmonėmis, mamomis, tėvais, draugais, todėl ir vertinkime konkrečius savo ir kitų poelgius, o ne visą asmenybę.
Taigi, Jūs neesate bloga mama, tik esate sutrikusi, easte sunkioje gyvenimiškoje situacijoje ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, pasielgiate visai ne taip kaip norite, kaip nori Jūsų mylinti širdis. Tokie jau mes visi netobuli: Šv. Paulius ir tas skundėsi: „Aš žinau, kas yra gerai, bet vis tiek darau, kas yra blogai“. Na, bet yra paparastas būdas tokiais atvejais ištaisyti padėtį – atsiprašyti vieni kitų, pasidalinti savo išgyvenimais: suprasdami ir atleisdami vieni kitiems, tik išlošiame – mūsų santykiai tampa artimesni. Vaikai dažniausiai apskritai daug atlaidesni už suaugusiuosius – greit atleidžia ir pamiršta, kas buvo bloga.
Taigi, kalbėkitės su savo sūnumi. Jūs galite jam pasakyti, kad Jums liūdna ar bloga nuotaika, atsiprašyti jo, jei jaučiatės jam nusikaltusi. Tai nereiškia, kad ant jo vaikiškos galvelės turite išpilti visus savo pergyvenimus, bet kažkuo jau galite pasidalinti – keturmečiai sugeba suprasti ir užjausti kitą žmogų, be to jie būtent taip šito meno mokosi, vietoj to, kad pradėtų jausti nuolatinę kaltę, kad mama ant jo pyksta, ir galiausiai padarytų išvadą, jog tai reiškia, kad jis yra blogas berniukas. Štai taip ir įprantame daryti apibendrinančius savęs, kitų ir pasaulio kaltinimus, kurie iškraipo mūsų pasaulėjautą ir atima gyvenimo džiaugsmą.
Taigi, Jums, miela Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu sėkmingai ir viltingai vaduotis iš visų užburtų ratų bei netikrų vaidmenų, ištrūkti iš savo pačių susikurtų ar kitų primestų narvelių, atsisakyti senų ir neieškoti naujų lazdų, kuriomis vanotume save ar kitus, bet drąsiai, atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jo autentiškumą, grožį ir svorį. Autentiškas gyvenimas visuomet yra gražus, bet nebūtinai visuomet sklandus ir lengvas, protarpiais jis būna netgi labai sunkus. Belieka pridurti – tepadeda mums Dievas.
P.S. Visiems, kam aktuali prisiimtų žalojančių vaidmenų tema, siūlau paskaityti Verena Kast knygą: „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“.
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]
Mokslininkai teigiamai vertina šeimų laisvalaikį prie kompiuterio. Naujausio Brigham Young universiteto tyrimo duomenimis, tėvams drauge su dukterimis žaidžiant kompiuterinius vaizdo žaidimus stiprėja jų ryšys.
Atliekant tyrimą, kuriame dalyvavo 287 šeimos, turinčios 11-16 metų amžiaus vaiką, buvo vertinami vaikų elgesio pokyčiai, agresyvumas, psichologinė būklė bei šeimos ryšys tėvams su vaiku žaidžiant kompiuteriu. Paaiškėjo, kad žaidimai su tėvais daugiau įtakos turi mergaitėms: jos jaučia šeimos palaikymą ir pasižymi geresniu elgesiu. Šių ir kitų minėtų rodiklių pokyčiai siekia net iki 20 proc. Mokslininkų nuostabai, mergaitės, kurios įprastai kompiuterinius žaidimus žaidžia rečiau nei jaunieji priešingos lyties atstovai, su tėvais prie žaidimų kompiuterio praleisdavo tiek pat laiko, kiek ir berniukai. Pastarųjų elgesio pokyčiai žaidžiant su tėvais nebuvo ženklūs.
Tyrimo autoriai šį reiškinį aiškina taip: berniukams, prie kompiuterio praleidžiantiems nemažai laiko, žaisti kompiuterinius žaidimus su draugais – ne naujiena, tad tėvų draugija nesukelia jiems tiek emocijų, kiek mergaitėms.
Laikas.lt konsultacijas teikianti psichologė Evelina Globė daro prielaidą, kad elgesio pokyčiai ženklūs būtent mergaičių atveju dėl to, kad joms tarpasmeniniai santykiai yra svarbesni nei berniukams. Pasak psichologės, jėgos ir konkurenciniai žaidimai, dažniau žaidžiami berniukų, nebūtinai gali gerinti santykius, ypač jei suaugusysis, pvz. tėvas, demonstruoja savo pranašumą. „Jau nekalbu apie smurtinius žaidimus, kurie, žaidžiami kartu su tėvais, jei ir gali sukurti kokį bendrumo jausmą, tai tik nusikaltėlių gaujos ryšius. O čia jau iškyla vertybių, kurias perduodame savo vaikams, klausimas“, – sakė E.Globė, patvirtindama mokslininkų išvadą, kad teigiamą poveikį turi tik žaidimai, atitinkantys vaiko amžių.
„Neseniai viename prekybos centre teko stebėti kraupoką situaciją: stovėdama prieš didelį ekraną maždaug šešerių metų mergaičiukė, nuo galvos iki kojų aprengta rožiniais drabužiais, su didžiuliu šautuvu įnirtingai ir gana taikliai (tikrai ne naujokė) šaudė į pasirodančius ekrane veikėjus, kurie efektingai ištikšdavo kraujo klanais“, – dalinosi įspūdžiais psichologė. – „Prisipažinsiu, buvo liūdna ir kraupu stebėti šį pergalingą mažametės pasirodymą, bet būtų buvę dar kraupiau, jei kartu žaistų jos tėtis ar mama, kaip tikra gauja. Beliko tikėtis, kad tėvai tiesiog nežino, kokius žaidimus žaidžia jų miela dukrelė. Būkime dėmesingi, žinokime, ką veikia vaikai, pažaiskime su jais, patys mokykimės ir savo vaikus mokykime vaizdo žaidimų džiunglėse išmintingai pasirinkti tai, kas ne žalotų asmenybes ir santykius, o praturtintų ir suartintų“.
Prieš dvejus metus atlikti tyrimai bylojo, kad daug laiko praleidžiančių prie žaidimų kompiuterio asmenų santykiai su šeima ir draugais prastėja. Brigham Young universiteto mokslininkų teigimu, ir be tyrimų aišku, kad skiriant dėmesio vien tik savo pomėgiui nukenčia kitos gyvenimo sritys. Kita vertus, laisvalaikis su vaikais, ypatingai pasirenkant jų mėgstamą veiklą, rodo tėvų susidomėjimą ir palaikymą, tad turi teigiamos įtakos santykiams.
„Manau, tai yra geras būdas praleisti laiką kartu su savo vaiku – bendra veikla suartina. Žaisdami su vaikais jų žaidimus, įžengiame į vaikų pasaulį kaip lygiaverčiai žaidimų draugai ir turime galimybę geriau pažinti savo atžalas, parodyti jiems savo dėmesį ir meilę, perteikti tam tikras vertybes, todėl nenuostabu, jog pristatomo tyrimo rezultatai rodo teigiamus tėvų ir vaikų santykių pokyčius“, – sakė E.Globė.
Ina Karablikova
Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo septyneri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, pernelyg apie tai nemąstau. Didžiausią skausmą man sukelia mama – artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš mažiukė būdama labai pykdavau, kad ji girta ir kad neleidžia miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode. Kaskart jos pyktis būdavo vis stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Kai buvau vaikas, kartais išeidavau iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Jai pabudus, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Išsiblaiviusi, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas krovėsi diena iš dienos… Visas skausmas ir nuoskaudos. Galvodavau, kai sulauksiu 18 metų, galėsiu apginti savo teises. Iš kur toks amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Vėl negalėdavau miegoti – ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10, 13, 15 metų… O dabar jau aš jau nebe vaikas, bet jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi, irgi nieko nekalbėdavo su manimi apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau klasės lyderė, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešti ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo patys geriausi. Mama nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergai tiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Neradusi šilumos ir ramybės namie, išeidavau savais keliais, bet ne šunkeliais. Kieme turėjau daug draugų, žaisdavome iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, o aš dar žaisdavau iki 23 val. Mūsų rajonas – vienas žiauresnių, aplink narkomanai ir benamiai. Čia išmokau išgyventi, apsisaugoti…
Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau apie 12 val. nakties, Kuomintang išeidavau 7 val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavome, nes tiesiog draughtswomen. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo ruošiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbu. Po poros metų įmonė išsibarstė. Metusi studijas, be darbo, grįžau namo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, įstojau kitur mokytis, tad vėl viskas mano gyvenime buvo gerai. Motinai tai nebuvo įdomu. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdavau, o ji jos ir nepateikdavo.
Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas. Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje mamą smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinė, ir kad ji norėtų, jog aš susirasčiau kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašanti. Ir taip visą mano gyvenimą.
Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau padėkite.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.
Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.
Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias
Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.
Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]
Sveiki,nebežinau, ką daryti, todėl rašau Jums… Visuomet buvau linksma, nestokojanti humoro jausmo, besišypsanti ir sugebanti įkvėpti kitam žmogui optimizmo, kai jam to reikėjo… Deja, viskas pasikeitė…
Nebesusitvarkau pati su savimi.. ilgą laiką slėpiau nuo aplinkinių savo vidinius jausmus, kurie mane iš vidaus graužia, tačiau pastarąją savaitę visi pastebėjo, kad man yra blogai. Esu abiturientė, pagalvosite, kad eilinė paauglystės krizė prasidėjo. Nežinau, gal taip ir yra… Nesuprantu, kas vyksta mano viduje… Man viskas tapo nebemiela… nieko nesinori veikti, tik sėdėti ir verkti arba žiūrėti į vieną tašką. Net ir rašydama Jums nesulaikau ašarų… galbūt papasakosiu viską nuo pradžių… Gyvenu didelėje šeimoje: turiu 3 seses ir brolį ir nežinau, ką daryčiau be jų visų… tačiau kartais, o ypač pastaruoju metu man per daug sunku yra būti su jais, bendrauti… noriu būti viena, pamąstyti apie viską, tačiau neturiu savo kampo. Mokykloje reikia daug mokytis: paskutiniai metai, laisvo laiko sau retai randu. Net ir nenoriu jo rasti, nes manau kad ipšrotėčiau. Noriu turėti kuo daugiau veiklos, kad užsimirščiau apie savo jausmus. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra beprasmis ir nežinau savo paskirties jame. Tiesiog nebegaliu būti ilgiau visiems padedanti,užjaučianti ir apskritai optimistiška mergina. Net nežinau, kodėl aš Jums rašau… Atsiprašau, už sutrukdymą…
Ingrida
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela Ingrida, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Jus užpuolė rudeniška depresiška nuotaika. Tokiu atveju dažniausiai siūloma stengtis jai nepasiduoti, nesustingti, užsiimti kokia nors prasminga veikla. Atrodo, kad Jūs visa tai ir darote: mokotės, ruošiatės egzaminams, užsiimate kita veikla, bendraujate su artimaisiais ir turbūt su draugais. Ir nors Jums šiuo metu atrodo, kad visa tai beprasmiška, ištikrųjų tai yra prasminga Jūsų amžių atitinkanti veikla.
Manau Jūs protu tai pati suvokiate, tačiau nebegalite to kaip anksčiau patirti širdimi, siela – visa savo esybe, ir tai Jus liūdina ir verčia jaustis beviltiškai. Jūs nebeapažįstate pati savęs, Jums norisi kažkokių pokyčių savo gyvenime ir savo asmenybėje, tačiau dar pati nesuprantate kokių ir kaip tai padaryti. Tačiau Jūs jau suvokiate, kad kažkas turi keistis, kad, kaip Jūs sakote, nebegalite būti ilgiau visiems padedanti, užjaučianti ir apskritai optimištiška mergina. Jei šiuo metu negalite, tai ir nebūkite. Galbūt dabar metas padėti pačiai sau, galbūt metas patirti kitų rūpestį Jumis ir optimizmo pasisemti iš kitų?
Pradžioje minėjau, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltas apniukęs ruduo, tačiau, giliau pažvelgus, atrodo, jog veikla Jums greičiau yra bėgimas nuo savo problemų, nei bandymas jas spęsti. Taip dažniausiai būna tuomet, kuomet žmogų ištinka vdinė krizė – asmenybinė ar egzistencinė krizė, kuomet žmogus nebegali ar nebenori gyventi kaip anksčiau, būti toks, koks buvo anksčiau, kuomet nustoja matyti ir jausti gyvenimo prasmę, tačiau dar nesupranta, kokio naujo gyvenimo jis nori, koks jis pats norėtų būti ir kur ieškoti naujos ar senos, bet prarastos gyvenimo prasmės.
Šią stadiją, kuomet žmogus yra tarsi pakibęs tarp „seno“ ir „naujo“ psichologai vadina dezoorientacijos stadija, kuri gali būti labai skausminga ir pilna vidinės įtampos bei liūdesio.
Bet turite, miela Ingrida, žinoti, kad tai natūrali žmogaus brendimo stadija, kurią jis turi praeiti, iškentėti, išlaukti, kad atrastų naują save, naują gyvenimo prasmę ir naujus gyvenimo iššūkius. Todėl Jums norisi pabūti vienai ir viską apmąstyti, nors kartu tokia galimybė Jus ir gąsdina – Jūs patiriate prieštaringus jausmus, ir tai vėlgi yra „sąlyginai“ normalu šioje stadijoje. Žinote, kas nenormalu ir nesveika šioje stadijoje – ogi slėpti savo išgyvenimus nuo savo artimųjų ir pasilikti juos sau vienai. Tuomet tikrai galima, kaip sakoma, užsidepresuoti.
Nepalikite savo artmųjų spėlioti, kas su Jumis vyksta. Taigi,
• Pasikalbėkite su tais, kuriais labiausiai pasitikite ( gal su sesėm, broliu ar draugais), atskeiskite savo būseną, pasidalinkite išgyvenimais. Priimkite jų rūpestį Jumis ir pagalbą. Labai siūlyčiau pasikalbėti su tėvais ar bent jau su vienu iš jų. Jie geriau supras, kas su Jumis darosi, galbūt galės Jums padėti suorganizuoti savo kampą ar ras kokį kitą sprendimą.
• Neapleiskite savo mėgstamų ir įprastų veiklų, nors Jums galbūt jos nebeteikia tiek malonumo, kiek anksčiau. Į kasdieninę veiklą įtraukite ką nors naujo ir malonaus, tačiau neapleiskite ir kasdieninių pareigų.
• Pasivaikščiokite, pakvėpuokite rudeniniu oru. Vėjas kartais turi galią išpūsti slogias mintis iš galvos ir niūrius jausmus iš širdies.
• Paskaitykite literatūros depresijos ar krizių temomis – galbūt rasite vertingų patarimų ar įžvalgų, kurios tiks Jūsų situacijai.
• Užsiimkite fizine veikla:mankšta, sportu ar buities darbais. Fizinis krūvis išjudina nuslopusią energiją.
• Pabandykite paanalizuoti, ar Jūsų depresiška nuotaika turi kokią konkrečią priežastį (gal koks įvykis, gal koks sukrėtimas, gal perdidelis krūvis), ar ji tiesiog atsėlino lyg be priežasties. Tokia analizė padeda geriau ją pažinti, o pažinus lengviau įveikti, pvz.: Gal Jūs esate pervargusi dėl per didelio krūvio ir Jums pirmiausia reikia poilsio. O gal priežastys kitos ?
• Jei vis tik matytumėt, jog jėgos nelygios, ir depresiška nuotaika ima viršų, tuomet patarčiau kreiptis pas profesionalus – pas mokyklos psichologą ar gydymo įstaigose dirbančius specialistus. Tam mes ir esame, kad mus, kaip Jūs sakote, trukdytumėte dėl savo problemų. Ir atsiprašinėti už tai tikrai nereikia.
Baigdama noriu Jums, miela Ingrida, palinkėti drąsos ir vilties, žengiant nelengvu brendimo ir savęs atradimo keliu. Sėkmės!
Evelina Globė – psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos magistrė, besidominti asmenybės, socialine psichologija, meno terapija. Yra dėsčiusi Vytauto Didžiojo universitete „Psichologijos įvadą“, „Bendravimo psichologiją“; vedusi seminarus paaugliams bei jaunimui „Savęs pažinimas ir asmenybės ugdymas“, „Sėkmingo bendravimo įgūdžiai“.
Nemoku džiaugtis gyvenimu, o labai norėčiau mokėti, nes žinau, jog tada būčiau labai laiminga. Suvokiu, kad gyvenime man visapusiškai viskas klojasi gerai: negaliu skūstis išvaizda, dar esu jauna 20 metų, turiu neblogą darbą, mokausi man patinkančią specialybę, jau turiu šalia mylimą žmogų,su kuriuo noriu praleisti gyvenimą, turiu tėvus, giminę, seserį, keleta draugių. Mėgstu rūpintis namais, gaminti, dažnai ką nors įdomaus veikiame su antrąją puse ir draugais, kai turiu laiko užsiimu sportu, tapau, skaitau.
Sveiki, esu jauna mama, auginu trijų metų sūnų ir netikėtai sužinojau, kad vėl laukiuosi. Nėštumas ir vaikai nėra problema, bet problema yra ta, kad vaikus auginti tenka man vienai. Mano vyras visiškai man nepadeda, jis turbūt nėra keitęs vystyklų ir pampersų, o jei pradeda verkti ar kokios problemos, tai man tenka vienai viską spręsti. Žinau, kad pati dariau klaidų, kad nuo pat pradžios neįjungiau vyro į vaiko auginimą. Tačiau ar įmanoma, kad vyras taptų tėvu ir man padėtų dalintis auginimo sunkumais? Kaip tai reiktų pradėti, kai mes jau trys metai taip gyvename? Būčiau labai dėkinga, jei padėtumėte išspręsti šią problemą. Ačiū.
Sveiki, niekada nepagalvojau, kad rašysiu laiškus interneto portalo psichologei. Tiesiog paskaitinėjau ankstesnes temas ir… Iš karto turiu perspėti, kad kažin ar pavyks sukurpti rišlų tekstą, ar išvis čia pasimatys nors kokia problema, rašau taip, kaip mano mintyse susidėliojusios.
Sveiki, viskas kaip ir yra gerai, gyvenimas klostosi irgi nieko. Tikrai yra žmonių
kurie turi didesnių bėdų bet…
Man ką tik suėjo 25 m. Esu Vyras. Dirbu mėgstamą darbą pagal specialybę, kuri pakankamai perspektyvi, tačiau atrodo vis kažko trūksta. Norisi siekti daugiau, bet ką daryti ir ties kokia veikla koncentruotis neįsivaizduoju. Galvoju apie nuosavą verslą, bet rimtesnių idėjų trūkstą. Tada bandau visiškai atsiduoti darbui, bet praėjus įtempto darbo savaitei ar dviem, nusibosta, prasideda nuotaikų kaita. Dėl to kartais iškyla problemų su gyvenimo drauge, ji mano, kad tai dėl jos, o aš paaiškinti, kas man yra ir kodėl, visai nesugebu. Turiu hobių: keliauju, važinėju dviračiu, susitinku su puikiais žmonėmis. Atrodo ir pailsiu, ir viskas turėtų būti gerai. Patarkite,