Search Results for: "fancy shit"
Kebblogas nemiega, kebblogas nesnaudžia, kebblogas tik ėda ir naują mintį Jums audžia. Mes ir vėl grįžtame su naujų recenzijų paketuku. Apie ką šį kartą? Kadangi žurnalo, kaip Apuokas (mano buvusi lietuvių k. mokytoja) sakydavo, *pagrindinė mintelė* yra meinstrymas, kebblogo chebrytė apsitarė ir nusprendė neparsiduoti šiai politinei provokacijai. Per ilgai mes kentėme viešosios nuomonės spaudimą! Gana (ir kiti įvairūs „Bunda jau Baltija“ pobūdžio patriarchiški šūktelėjimai)! Nusimetame savo maroziškus apdarus, trumpam pamirštame rajonskas paniatkes, traukiame apskurusius senelio šliūbinius rūbelius, landsbergines beretukes, pypkutes, raginius akinukus iš stalčių ir skelbiame: „Būk hipsteriu, nevalgyk kebabo“ dieną.
Kurtas Cobainas, Jackas Kerouakcas, Williamas S. Burroughsas, Artūras Barysas–Baras – žmonės, kurių biografijos lydėjo šiemet. Pastarasis menininkas, kuriam ir skirtas šis straipsnis, kartą „Šiaurės Atėnams“ apie jam skirtą knygą pasakė: „…paimi ją į rankas, išvarva iš jos visas alkoholis ir skaityti neverta.“ Taip, daugumos kūrėjų, kuriais beprotiškai žavimės, gyvenimai neatsiejami nuo svaigalų. Dažnai juos ir užbaigiantys, o tas purvas vėliau heroizuojamas, sudvasinamas, išaukštinamas…
Ernestas yra vienas jauniausių „Laiko“ aprašytų talentų. Jo dienos rutinoje – mokykla, muzika ir kompiuteriniai žaidimai, o el. pašto adresas vis dar – „zebriukas14“. Tačiau prisidengdamas slapyvardžiu RNNE, Ernestas kuria paveikslus, jau dabar vertus tapti jūsų kompiuterio darbastalio fonu. Tam pasiekti jam neprireikė dailės mokyklos ar kompiuterinės grafikos būrelių – „Photoshop’o“ triukus jis atrado pats.
Paradoksas: per paskutinius porą dešimtmečių technologijos kūrė vieną revoliuciją po kitos ir negrįžtamai vedė pasaulį į priekį, bet tai, kaip mes atrodome ir ką mėgstame, grįžo atgal. Tą patį megztinį, kurį vilkėjo senelis, vilkime šį lapkritį ir esame madingi. Į telefonus siunčiamės „Instagram“ ir dalijamės nuotraukomis, kurios atrodo kaip tėvų ryškintos vonios kambaryje išjungus šviesą. Penkis Oskarus dovanojame „Artistui“ – nespalvotam nebyliam filmui, nors ir sukurtam pernai. Didžioji dalis šiandienos mainstream‘o yra tik naujam gyvenimui prikelta praeitis. Ar dėl to reikėtų sunerimti? Truputį.
„Kaip tapti „mainstream“ dalimi?“, – tokią užduotį man, kaip kviestinei autorei, suformulavo redaktorė. Nieko nėra paprasčiau! Iš tikrųjų čia galėčiau straipsnį ir baigti. Juk, norint būti kaip visi, nieko asmeniška veikti ir nebereikia.
Būna tokių vakarų, kai po kelių alaus butelių, krepšinio ar kortų pliekimo kartu su bičiuliais, įgavus tam tikrą atsipalaidavimo būsenos laipsnį, tiesiog šauna į galvą mintis surengti kino vakarą. Ir visai neretai tarp girdėtų, nelauktų ar tiesiog rišliai neišlementų filmų pavadinimų pasigirsta pasiūlymas: „Chebra, gal pažiūrim „Zero“?“ Ir nutinka taip kartą ar du per metus… Jei ne pirmą dalį, tai antrą. Šiandien kino režisierių Emilį Vėlyvį ir jo filmus žino dauguma. Ir ši Lietuvos kino asmenybė nesnaudžia – be jokių stabdymo ženklų „kala geležį“ toliau ir vis kelia kartelę aukštyn! Taigi, pokalbis su Emiliu Vėlyviu.
Pirma mintis, šovusi į galvą išgirdus Aleknos pseudonimą, – freestyle’as. Tai kažkas, užgimęs devintojo dešimtmečio pradžios JAV juodaodžių getų vaikų kultūroje, ir tą kažką į dienos šviesą, arba mainstream‘ą, ištempė baltasis repo karalaitis Eminem. Savo kelią į pripažinimą jis pradėjo kaip freestyle’o repavimo kovų dalyvis.