Search Results for: "filmo platinimas"
Nuo didžiulį atgarsį sukėlusių Baltic Pride eitynių praėjo metai, pakankamai laiko grįžti į įprasto gyvenimo vėžes ir užsimiršti. Tačiau to padaryti neleis Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“, pristatantis dokumentinį filmą apie šį renginį, „We Can Be Gay Today. Baltic Pride 2013“. Kūrėjų iš Prancūzijos sukurtoje juostoje užfiksuotos eitynės „Už lygybę“ primins, kas ir kaip iš tiesų įvyko ir leis viską stebėti mažiau šališkomis kino kameros akimis.
Spalio pradžioje Lietuvą pasieksianti kriminalinė veiksmo drama „Juodosios mišios“ – vienas tų filmų, kuriuos šį rudenį pamatyti yra tiesiog privalu. Pagal tikrą istoriją sukurtame filme pasakojama legendinio JAV nusikaltėlio, žudiko ir mafijos vadeivos Jameso „Whitey“ Bulgerio istorija. Iš smulkaus niekšelio vienu įtakingiausių nusikalstamo pasaulių personų virtusį vyrą filme „Juodosios mišios“ įkūnijo šiam vaidmeniui persimainęs Johnny Deppas.
Romas Zabarauskas metai po premjeros išplatino „Porno melodramą“ internete ir palinkėjo nepilnamečiams gėjams drąsos
Šiandien, praėjus lygiai metams nuo pirmojo lietuviško filmo apie gėjus premjeros „Kino pavasario“ festivalyje, „Porno Melodrama“ nemokamai paviešinta internete. „Tikiuosi, kad filmas pagaliau suras savo žiūrovus – visų pirma gėjus ir autorinio kino gerbėjus“, teigia 21‘erių metų filmo režisierius Romas Zabarauskas, šiuo metu tęsiantis kino studijas Niujorke. „Apie mano filmą Lietuvoje nuomonę turi daug kas, bet matė jį palyginus retas. Pagaliau bus proga pasižiūrėti. Jeigu nors daliai žiūrovų filmas sukels emocijų, privers susimąstyti apie homofobiją Lietuvoje – mano tikslas bus pasiektas.“
Tačiau toks „Porno melodramos“ platinimas kertasi su 2010-ų metų kovą įsigaliojusia nepilnamečių apsaugos įstatymo pataisa. Pagal naujausią pataisos versiją nepilnamečiams turėtų būti ribojama informacija, kuria „skatinama kitokia nei Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo samprata“. Tuo tarpu internete filmas bus prieinamas visiems. „Taip, mano filmas labai aiškiai parodo ir teigiamai nušviečia gėjų poros bendrą gyvenimą, o ne Konstitucijoje įtvirtintą heteroseksualią santuoką.“ – neslepia režisierius R. Zabarauskas. „Ir jų gyvenimą griauna ne homoseksualumas, o būtent homofobija.“.
Romas Zabarauskas pradėjo vystyti „Porno melodramos“ idėją pats būdamas nepilnametis, todėl nemano, kad platinimas internete galėtų kam nors pakenkti. „Esu prisiregistravęs Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainėje Gayline.lt, kur sulaukiu privačių žinučių iš įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenančių gėjų, norinčių pamatyti mano filmą. Tarp jų yra ir nepilnamečių. Visų pirma jiems ir skiriu šią progą pamatyti „Porno melodramą“. Puikiai žinau kaip sunku priimti save tokį, kokiu esi, kai visi aplink tau prieštarauja. Todėl linkiu visiems nepilnamečiams gėjams drąsos.“
Prieš metus „Kino pavasario“ festivalio metu rodytas filmas sulaukė plačios visuomenės reakcijos ne tik dėl drąsios temos, bet ir dėl jaunojo režisieriaus aštraus pasisakymo homofobijos tema. Prieš filmo premjerą R. Zabarauskas neslėpė savo homoseksualumo ir teigė, kad „turi keistis ne gėjai, o Lietuva“.
„Porno melodrama“ grįžta į Lietuvą apkeliavusi daugiau nei dešimt tarptautinių kino festivalių; tarp jų – Berlyno kino festivalio Panoramos programą, geriausių NVS ir Baltijos šalių filmų festivalį „Kinošokas“, Torino, Meksikos, Kopenhagos LGBT filmų festivalius. Trumpo metražo filmas pasakoja apie dramatišką jaunų žmonių meilės trikampį. Jonas, po ilgos draugystės su savo vaikinu Matu, nusprendžia kartu su juo emigruoti iš neapykanta gėjams garsėjančios Lietuvos. Jiems reikia pinigų, todėl Jonas sutinka vaidinti pornografiniame filme kartu su savo buvusia mokyklos laikų mergina Akvile. Bet ar ji pamiršo savo meilę Jonui ir susitaikė, jog jis – gėjus?
Jaunų žmonių pasirinkimus ir santykius įtaigiai kuria Marius Repšys („10 priežasčių“, „Savižudis“, „Bergenas“), atlikęs Jono vaidmenį, Kurčio slapyvardžiu prisistatantis aktorius-mėgėjas, filme vaidinęs Matą, ir Vilma Kutavičiūtė, Maskvos teatro akademijos GITIS studentė, „Porno melodramoje“ įkūnijusi Akvilę. „Porno melodramoje“ taip pat išvysime aktorius Irmantą Bačelį ir Neringą Bulotaitę, kurie sukūrė epizodinius Jono brolio ir motinos vaidmenis.
„Porno melodramą“ montavo Gintarė Sokelytė, muziką sukūrė elektroninės muzikos kūrėjas SoulSonic, operatorius – Paryžiuje kuriantis suomis Ville Piippo. Filmą prodiusuoja Všį „Rain Studio“ prodiuserė Ksenija Koženkova ir pats režisierius Romas Zabarauskas.
Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?
Tadas Blinda ir animacija
Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.
Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.
„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.
Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas
Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.
„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.
Kaip konkuruoja „mažieji“
Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.
„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.
„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.
„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.
Daug ką lemia reklama
Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.
„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.
Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.
„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.
Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kovingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.
Didžiausias lietuviškas torrentų puslapis internetu platins, šiuo metu kuriamą, naują lietuvišką filmą „Barzda“.
„Linkomanija“ ir kino kolektyvas „Iron cat“ (VšĮ „Filmuva“) sutarė, kad Lietuvoje trumpametražis filmas bus platinamas ne tik per, daugiau nei 170 tūkst. vartotojų turintį „Linkomanijos“ tinklą, bet ir visomis kitomis prieinamomis priemonėmis.
Užsienyje filmas „Barzda“ bus platinamas šiuolaikinėmis distribucijos platformomis, o taip pat bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų torrentų puslapių. Tokiu būdu bandant į oficialią filmų platinimo veiklą įtraukti kuo daugiau torrentų puslapių iš visų Vidurio ir Rytų bei Šiaurės Europos šalių.
„Mūsų tikslas, kad filmas būtų lengvai prieinamas kuo platesnei auditorijai“, – išsikeltus tikslus pristato „Linkomanija“.
Naują filmą režisuos vienas iš kino kolektyvo „Iron cat“ kūrėjų – Jonas Trukanas. „Barzda“, tai – šiuolaikinių juokų pasaka. Veiksmas vyks stebuklingame Vilniuje, kur pagrindinis filmo personažas, kuklus programuotojas Domas, spręs dažnam šiuolaikiniam žmogui aktualias problemas“, – naują projektą pristato populiaraus nemokamo filmo „Knygnešys“ režisierius.
„Kaip atskiri fiziniai asmenys, „Linkomanijos“ paslaugomis naudojamės jau senokai, tad kai tik pasitaikė proga pradėti abipusiai naudingą oficialų bendradarbiavimą – nedvejojome nė minutės. Žinoma daug lėmė ir didelis „Knygnešio“ populiarumas internete ir (per porą savaičių filmą parsisiuntė apie 40 tūkst. žmonių)“, – pasakoja J. Trukanas.
„Linkomanija“ ir „Iron cat“ tikisi ne tik sėkmingai išplatinti naują filmą, tačiau kartu išbandyti įvairias naujas lietuviško kino finansavimo ir populiarinimo formas bei būdus.
Balandžio 15 d. „Skalvijos“ kino centre prasideda kino susitikimų ciklas „Lietuviškas / tarybinis kinas: rekonstrukcija“. Ciklą sudarys penki susitikimai, kuriuose vyks filmų peržiūros, bus moderuojamos diskusijos su kviestiniais svečiais ir dalyviais.
Projekto autorė Aleksandra Ignatovič – Europos humanitarininio universiteto „Vizualinių ir kultūros tyrimų“ magistrantė. Jos tikslas – apžvelgti Lietuvos kinematografijos gamybą dviem jos raidos etapais: laikotarpiu, kai šalis priklausė Tarybų sąjungai, ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kartu su kinematografine rekonstrukcija, šis projektas numato ir istorinę rekonstrukciją, kurios vienas iš tikslų – santykių tarp kinematografijos praktikų, ideologinio aparato ir kinematografinio „nacionalinio identiteto formavimo“ skatinimas.
Pirmąjame susitikime bus parodyras režisierių filmas „Jausmai“. (rež. A. Dausa, A. Grikevičius, scenarijaus autorius – V. Žalakevičius, 1968 m.). Po seanso bus diskutuojama tema: Lietuvių kinematografijos „naujoji banga“, formos ir naratyvo ypatumai. Diskusiją moderuos EHU dėstytoja, dailės ir kino kritikė Laima Kreivytė.
Balandžio 21 d.
Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1966 m., rež. V. Žalakevičius).
Diskusijos tema – „Istorijos ir nacijos filmavimas/reprezentacija, nacionalinio identiteto formavimas filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą ir pirmuosius pokario metus Lietuvoje“.
Balandžio 27 d.
Filmas „Duburys“ (2009 m., rež. G. Lukšas)
Diskusijos temos: „Trečiojo tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio lietuvių kinematografija: praeities permąstymas, tarybinės buities rekonstrukcija, istorijos ir nacijos formavimas/reprezentacija; „trans/nacionalinė“ Lietuvos kinematografija; lietuviškų filmų platinimas; tarybinis „palikimas“ lietuvių kinematografijoje ir kultūrinėje tradicijoje apskritai“.
Gegužės 5 d.
Filmas „Tadas Blinda“ (1972 m., viena serija, rež. B. Bratkauskas).
Diskusijos temos: „Nacionalinės idėjos rekonstrukcija, nepriklausomybės diskursas, nacionalinės saviidentifikacijos paieškos, nacionalinio identiteto formavimas, istorijos ir nacijos formavimas/reprezentacija, šių temų pakartotinis aktualizavimas šiandieniniame lietuvių kine (filmo „Tadas Blinda“ siužeto priešistorę pasakojantis filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, 2010 m.)“.
Gegužės 13 d.
Filmas „Zero“ (2006 m., rež. E. Vėlyvis).
Diskusijos temos: „Šiandieninė lietuvių kinematografija: naujų socialinių „iššūkių“ apmąstymas, populiarių Amerikos ir Europos kinematografinių praktikų integravimas ir adaptavimas (gangsterių, „trash“ kinas), populiarioji kinematografija „nacionalinės“ kino studijos nebuvimo sąlygomis“.
Projekto metu vyks EHU ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklos studentų jungtinis fotoprojektas „Kinematografinis Vilnius“. Fotografijos bus ekponuojamos „Skalvijos“ galerijoje nuo balandžio 27 d.