Paieška
Paieška skyriuje
Du mėnesius redakcijos paštą užkimšti bandė esė konkurso „Ištrauk mane iš stalčiaus“ dalyvių tekstai. Jais visais, o labiausiai jų gausa be galo džiaugiamės, dėkojame...
Mokslo metai eina vis tikryn. O aš – vis aukštyn – link Viešosios bibliotekos. Bet kaip nenoriai... Turbūt ir jums teko susidurti su realybe, kad ten knygos per penkias minutes nepasiimsi...
Esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ skelbiame baigtu. Be galo džiaugiamės didžiuliu būriu dalyvių, kuris, prisipažinsime, nustebino mus pačius. Dėkojame visiems atsiuntusiems...
Vėlgi mindžioju pažįstamą betono taką, dar turbūt menantį sovietmetį – numindžiotos plytelės, nudriskę kraštai, prilipusios gumos byloja ir šuniškai numindžiotą gyvenimą.
Kažkaip keistai jaučiuosi. Na, kitaip sakant, katiniška nuojauta. Be galo stipri katiniška nuojauta, vedanti mane prie namų. Ką tai galėtų reikšti?
Kodėl viskas visuomet prasideda nuo širdies? Gali tepti delnus kreida nuo prakaito, susigrūsti pirštus pažastin, kad išsivaikščiotų užledėjęs kraujas, bet širdis, išdavikė, prieš...
„Ir čia reikia matyti tik trapeciją su savo vidurine linija. Per čia einančią ir va, kažkur čia, susikertančią... Ji lygiagreti trapecijos pagrindams“ ir bla bla bla...
Kai dangus atima žemę, apsunkusios kojos praranda savo prasmę, bet lyg mistinei būtybei (o aš ne ji) man nereikia sparnų.
Penktą ryto pažadina tave pro durų plyšius bandanti įsibrauti gruodžio pūga. Šaltis laižo langus, aplink nė gyvos dvasios. Tik tu ir jau matyti šešėliai, stipriai nagais įsitvėrę...
Niekaip nepavyksta išmesti iš galvos to vaizdo. Idealaus apvalumo vandens lašelis kabo ore, o po juo lygus ir ramus vandens gabalėlis. Dominuoja paslaptingai mėlynas, smaragdinis spalvų...
Mano darbas – nei sunkus, nei lengvas. Aukštos lubos, spalvingas kambarys ir bandymai atvesti į protą kitus. O gal save? Negalėčiau to tiksliai pasakyti, tačiau kova su pasauliu...
...Tau tereikia praskėsti kojas, o visa kita padarysiu aš...
Sėdėjau šiandien su savo promočiute, ir užklausė ji, ar megzti aš besugebanti. Susigėdau mažumėlę: kažkada seniai seniai, mokykloj dar, lyg ir buvo darbų pamokos, o ir virbalus...
Pasaulyje egzistuoja daug durų, tiek pat, kiek ir žmonių. Skiriasi tik jų rankenos. Kiekvienas iš mūsų rūpinasi savo durim: puošia visokių formų kilimėliais, paauksuotais skaičiais,...
Mokslas, išsilavinimas, pasaulis, kasdienybė, gimstantys daiktai, gimstantis žmogus, visuomenė, laboratorija... tiek daug visko norisi aprėpti, kad pabandyti suprasti tą juntamą dualizmą...
Šiandien pabudau. Sutraškėjo keliai, girgždėjo stuburas, o sustingę pečių raumenys dilgčiojo kaip medūzų sugelti. Širdis plakė tyliai ir sunkiai, liežuvis buvo suveltas, o ausys...
Sėdžiu prie savo senutėlio, dar mano tėčiui priklausiusio, rašomojo stalo ir lyg girdžiu: beldžiasi. Apsidairau nelyginant katinas, išgirdęs skanėstus, barškančius dėžutėje. Garsas...
Papasakosiu jums savo istoriją. Koks to tikslas? Nežinau. Ir išvis, iš kur man žinoti? Juk aš tik papasakot noriu, o ne atskleisti kažkokias gyvenimo prasmės subtilybes ar kitokias...
Iš esmės, giliai nesusimąstant, žmogus, atrodo, visada viską žinai. Maža to, viską žinai gerokai geriau už kitus, žinai, kas kokias klaidas padarė, ir žinai, kaip daryti teisingai....
Pavargau nuo šalčio. Pavargau nuo baimės. Pavargau ir nuo skubėjimo. Toks jausmas užplūsta, kad nuo paties gyvenimo vargstu. Nuo savęs. O labiausiai nuo minčių, kurių destruktyvumas tampa...
Pagaliau lioviausi klijuoti sudužusias svajones ir nuleidęs rankas su pustuščiu entuziazmo buteliuku, kuris jau seniai nieko nebelipdė, stebėjau stojantį laiką.
Kai daugiau nebegalėjau surūkyti nei vienos cigaretės, nes nuo per didelės nikotino dozės nutirpo rankos ir kojos, ir jau maniau, kad neteksiu sąmonės, mane išgelbėjo skausmas. Sudariau su...
Pabandykime nupiešti vaizdą, kaip saulės spindulys keliauja iš savo gimtųjų namų iki apdulkėjusio lango antrajame aukšte. Štai pagrindinis mūsų herojus atsisveikina su mama, kaip...
Kiekvienam žmogui vasarą primena vis kiti dalykai: vieniems – tai sultingos braškės, kitiems – saulė, smėlis ar jūra... Man vasarą primena įvairūs kvapai: kai žiemą geriu močiutės...
Už lango ramiai sklaidėsi rytinė dulksna, pavieniuose languose jau degė šviesos, kartais gatvėje sušmėžuodavo vienas kitas atsitiktinis praeivis. Garsiai žiovaudamas rąžiausi, judinau...
I dalis. Staiga Lintiano alėjoje nustojo šviesti visi žibintai. Tiesiog išsijungė. Atrodytų be jokios priežasties. Tačiau priežastis visgi buvo. Žinoma, vakaro grožio šis sutrikimas...
„Visada žinojau, kad mirsiu kosmose“, - pasakė vienas herojus fantastiniame filme, kurį žiūrėjau prieš keletą metų, tačiau iki pat šiandien pamenu jausmą, apėmusį išgirdus tą...
Aš Šaltojoje Žemėje. Esu vietojoje, tokioje panašioje į tą, kurią vaizduotė man piešė dar gerokai iki kelionės... Ir man gera išeiti į šaltį ir vėją lyg juose slypėtų kažkas,...
Tolumoje nusidriekęs miškas. Tykią dieną gali išgirsti kaip medžių viršūnėmis prabėga lengvutis vėjelis, taip tyliai, jog turi gerai įsiklausyti, kad jį išgirstum.Vėjelio...
Nebijok juoktis, net jei vakare verksi. Lietuvių liaudies išmintis byloja, jei ryte juokiesi, dainuoji – tai vakare būtinai verksi. Tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, kad neverksi. Nėra jokios...
1 / 2 / 3